Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 206 p.

Laimantas Jonušys – vertėjas, literatūros kritikas, eseistas, per pastaruosius metus išleidęs dvi savo straipsnių rinktines – vieną publicistinių, kitą literatūrinių. „Rūmas virš bedugnės“ – straipsnių apie literatūrą, kritikos, vertimų analizės knyga, apimanti ir konkrečius kūrinius, ir bendresnius pasvarstymus, etiudus apie lietuvių bei užsienio autorių kūrybą.

Savo knygą kritikas pradeda literatūriniu credo – kas jam yra literatūra, kuo jis tiki literatūroje, kas yra svarbiausia. Tai yra tai, ko labiausiai pasigendu lietuvių literatūros kritikoje – pačių kritikų literatūrai keliamų kriterijų refleksijos, nes be jos apie kūrinius bylojama arba neva turint absoliučią visiems galiojančią verčių lentelę, arba apskritai vengiant vertinimo.

Bendruosius L. Jonušio kritikos principus, jų nuoseklumą ir taikymą konkrečioms interpretacijoms ir norėčiau aptarti, nors knyga nusipelno dėmesio kaip įžvalgi psichologinės, stilistinės moderniųjų autorių kūrybos interpretacija, o užsienio literatūros vertimų į lietuvių kalbą analizės rodo specialisto erudiciją ir kruopštumą, demaskuoja kai kuriuos lietuviškus vertimus, kurie atlikti ne iš originalo, bet iš rusų kalbos (pvz., V. Nabokovo „Lolita“).

L. Jonušiui religinę semantiką turintis žodis credo labai tinka. Kritikas bent šiek tiek tiki egzistuojančia amžinųjų vertybių skale, o, remdamasis H.-G. Gadamerio ir G. Steinerio autoritetais, formuluoja tezę, kad meno kūrinyje esama transcendencijos, dievybės, tačiau meno išgyvenimas nuo religinio esą skiriasi tuo, kad pastarasis remiasi doktrina ir yra kryptingas, krypstantis, reikalaujantis aiškaus įsipareigojimo. Štai toks tendencingumas kritikui atrodo kaip vienas didžiausių pavojų literatūrai, jos autonomiškumui bei vertei. Tokią literatūros privilegiją kritikas gina itin temperamentingai, kartais atrodo, tarsi veržtųsi pro atviras duris. Kas šiandien galėtų rimtai svarstyti, turi ar neturi literatūra būti kieno nors tarnaitė, kad ir pačių kilniausių idėjų? Todėl nenuostabu, kad apie vieną didžiausių šiuolaikinės marksistinės literatūros kritikos autoritetų Terry Eagletoną knygoje atiliepiama itin skeptiškai. Esmingai neigiama bet kokia literatūros kūrinio socialinės analizės galimybė, kaip neva jį supaprastinanti, suplokštinanti.

Kaip L. Jonušys T. Eagletono istorinio reliatyvizmo sureikšminimą kildina iš šio teoretiko pasaulėžiūrinių įsitikinimų, lygiai taip pat paties L. Jonušio socialinių, politinių, istorinių aspektų svarbos meno kūriniui nuvertinimą galima aiškinti jo pažiūromis, įsitikinimais, pasaulėžiūra, kuri aiškiai formavosi kaip sovietmečiu socialumui besipriešinanti sąmonė, todėl įgijo perdėtą nepasitikėjimą viskuo, kas yra kolektyviška, bendra, empiriška. Gaila, kad kai tik rašoma apie meno sociologinį vertinimą, pasitelkiami pavyzdžiai iš sovietmečio, lyg tik sovietmetis atstovautų tikrajam, gyvajam marksizmui arba tiesiog platesniam sociologiniam požiūriui į meną. Taip L. Jonušys problemą neleistinai supaprastina, gal net suvulgarina (tuo būdavo kaltinamas marksizmas), nors šiaip jau seklumu ir supaprastinimu jis visuomet kaltina kaip tik marksizmą. Be to, mano požiūriu, kūrinį nuskurdina ne kokia nors politizuota, bet tiesiog prasta interpretacija, o kūryboje visada dalyvauja tiek politinė, tiek visa kita žmogaus patirtis. Tiesa, autorius greičiausiai tartų, kad politinė patirtis nėra esminė. L. Jonušys savo kritikoje visuomet akcentuoja kūrinio estetinę autonomiją bei skaitytojo individualų estetinį išgyvenimą. Tarsi literatūra nebūtų vieta, kur sutelkiami ir kolektyviniai, visuomeniniai, tautiniai simboliai, kur kuriama, palaikoma tapatybė ir bendra kultūrinė atmintis. Tarsi literatūra kažkokiu būdu nebūtų valstybės, tautos, bendros socialinės erdvės dalis. Tarsi „individualus“ skaitytojo išgyvenimas nebūtų kūręsis veikiamas įvairiausių, ne vien tik estetinių, patirčių bei aplinkybių (T. Venclova: mane suformavo totalitarinė žiema). Tarsi vien tik susitelkimas į „esmę“ – estetinį išgyvenimą – taip pat negalėtų apriboti ir nuskurdinti literatūros suvokimo. Apskritai šitas polinkis į dichotominį mąstymą neįtikina ir šiandien atrodo kiek anachroniškas. Autoriui nekyla didesnių abejonių skirstant, kas yra privatu, asmeniška, o kas kolektyviška, kas yra grožinė ir negrožinė literatūra (kaip tada „Dievų miškas“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“?). Ir kur yra riba tarp meninės ir nemeninės srities („O ta išvada, kad asmeninė sfera turi didesnę laisvą raišką liberalioje demokratijoje, jau yra politikos, o ne meninės srities reikalas“, p. 57)?

Kaip L. Jonušys supranta tendencingumą bei politiškumą? Deklaruodamas vienu iš savo straipsnių pavadinimų, kad grožinė literatūra ir politika yra prasilenkiančios kategorijos, L. Jonušys pateikia itin siaurą politikos supratimą, – kaip siaurą ideologinį užsiangažavimą, kone partinių interesų diegimą literatūroje. Turėčiau priminti, kad politika visų pirma yra strategija, mano supratimu, T. Eagletonas kaip tik ir kalba apie politinę kritiką kaip apie kritiką, kuri turi tam tikrų interesų, yra angažuota, bet to neslepia ir strategiškai renkasi analizei būtinus instrumentus. Anot autoriaus, politinė literatūra yra ta, kuri ne vien tik kritikuoja blogą politinę santvarką, bet dar ir siūlo jos alternatyvas (kaip M. Gorkio „Motina“). Todėl, jo nuomone, G. Orwello „1984-ieji“ esąs ne politinis romanas. Man atrodo, tai tėra žongliravimas apibrėžtimis. Kaip G. Orwello romaną bepavadinsi, jis iš esmės kalba apie galios mechanizmus, apie manipuliavimą žmonių sąmone, apie sąmonės industriją, kaip pasakytų H. M. Enzensbergeris. Be to, romane netgi siūlomos alternatyvos, pasipriešinimo būdai, ir nėra jokio skirtumo, ar tie būdai ateina iš natūros (gamta, erotika), ar iš kultūros (praeities prisiminimai, senakalbė). Romanas lieka esmingai susijęs su politika ją demaskuodamas, ją neigdamas, kurdamas alternatyvas, iš pirmo žvilgsnio asmenines (bet juk asmens sąmonė formuojasi kolektyve, sociume, kuris pasiekia net mūsų dramblio kaulo bokštus). Neigimo atveju ryšys tarp neigiančiojo ir neigiamojo objekto nė kiek ne silpnesnis, neretai būna netgi priešingai.

L. Jonušys tiki literatūros nesuinteresuotumo, betiksliškumo iliuzija ir kritikuoja V. Lenino (ir ne vien tik jo) išsakytą mintį, esą nepolitinio meno nėra. „Teigimas, kad nėra nepolitinio meno, deklaruoja ne ką kita kaip kūrybinių žmogaus galių kapituliaciją. Tai yra menininko pralaimėjimas politikui. Tikslo pralaimėjimas priemonei“ (p. 52). Vėl tenka pavydžiai stebėtis, kaip lengvai menininkas atskiriamas nuo politiko, tikslas nuo priemonės. L. Jonušys kalba kategoriškai, pagautas kritiško užsiangažavimo, stokodamas mokslininkui būdingo šaltumo, per daug neaiškindamas, kaip jis supranta idėjinį interesą, politiką, grožinę literatūrą. Ir lengvai brėžia ribas ten, kur jos kitam gali būti ne tokios aiškios.

Ginčytis privalo ar neprivalo literatūra būti politiška – banalu. Žinoma, kad neprivalo. Visi L. Jonušio cituojami autoritetai yra teisūs. Ir aš sutinku, kad, bandydamas įkūnyti konkrečią idėją ar ideologiją, rašytojas dažniausiai nieko gera nesukuria, bet nesutinku, kad tas, kuris teigia, kad rašo netendencingai ir pats tuo nuoširdžiausiai tiki, iš tiesų išvengia bet kokio tendencingumo. Paradoksas toks, kad literatūros autonomija nėra vien deklaracija, bet ir kova dėl tos autonomijos įgijimo bei jos išsaugojimo, o jau čia be politikos, be strategijos, be idėjų nebeapsieinama. Ir kas yra nesuinteresuotos estetikos teigimas, jos argumentavimas, jeigu ne tam tikra strategija, taigi, jei ne politika bei ideologija? Ir kuo autonomiškesnis tiek literatūros kūrinys, tiek visas literatūros laukas, tuo daugiau jame galios, o kuo daugiau galios, tuo labiau jis ima veikti bendrąją socialinę erdvę, taip pat ir politiką. Ir atvirkščiai – politizuoti, pagal politinę logiką parašyti kūriniai literatūros laukui kaip ir nepriklauso, jie dėl savo nesavarankiškumo politinių tikslų ir negali pasiekti, nes nėra meniškai brandūs. Tai buvo suvokta netgi Sovietų Sąjungoje. Juk priešingu atveju į svarbiausių poetų gretas turėjo iškilti ne Eduardas Mieželaitis, kuris neabejotinai ir buvo talentingas poetas, vis užkliūdavęs valdžiai, o kokia nors Valerija Valsiūnienė. Tačiau politinį (kaip ir ekonominį) užsakymą atliekanti literatūra tos politinių galių funkcijos atlikti kaip tik ir nepajėgia dėl autonomijos stokos. Todėl politinės valdžios grafomanai nedomina. 

O kokių interesų neturi nesuinteresuota literatūra? Intereso būti ir dalyvauti literatūros lauke, intereso veikti pagal to lauko taisykles ar bandyti joms prieštarauti. Intereso įgyti socialinio bei simbolinio kapitalo. Intereso pasakyti kad ir tai, jog literatūra yra nesuinteresuota ir tą požiūrį įtvirtinti. (Taip ir įsivaizduoju menininkų koloniją nesuinteresuotai, veršiukų akimis pildančius įvairiausių projektų blankus, nesuinteresuotai dalyvaujančius tarptautiniuose festivaliuose, nesuinteresuotai zyziančius dėl premijų ir stipendijų skirstymo neskaidrumo ir suinteresuotumo.) Visa tai vyksta nebūtinai įsisąmoninant, dažniausiai neįsisąmoninant, tačiau bet kokiu atveju tokių nesuinteresuoto požiūrio strategijų neigimą arba jų nematymą švelniausiai galima vadinti naiviu idealizmu. L. Jonušys priekaištauja T. Eagletonui, kad šis nemyli literatūros. Neturiu instrumentų šiam teiginiui patikrinti, bet peršasi kita mintis: L. Jonušys literatūrą myli aklai. Tai reiškia – ją idealizuoja, mato joje tik tai, ką nori matyti, nes visa kita – tai jau ne literatūros esmė, o paviršius, purvas.

Trikdo nuolatinis pasikartojimas, esą literatūros esmė yra kažkas kita negu empirika. Tai deklaruoti lengviau nei įrodyti: „Romane gali būti visi empirinės realybės atspindžiai, bet menu jie tampa tik tada, kai ryškiai pranoksta tikrovę“ (p. 17); „Romanas taip pat gali perteikti įspūdingų asmeninės bei socialinės patirties aspektų, bet tai meniškai vertinga tik tada, kai autoriaus vaizduotė ir fantazija peržengia empirines ribas, susikuria sparnus, kuriais pakyla virš patirties žemės“ (p. 16). Tačiau juk menas turi pranokti ir tas transcendentines patirtis, jos mene irgi reikalauja peržengimo, distancijos ir meninio įkūnijimo. Kaip tada aiškiai atskirti esmes, gilumines patirtis nuo socialinių? Iškilaus K. Donelaičio žodžiais galiu paklausti: „Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti, / Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?“ ir kad „iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“. O A. Achmatovos jau ir nebecituosiu.

Prieš paimdamas naują L. Jonušio knygą į rankas, mačiau dar kartą rodomą dokumentinį filmą apie Jurgį Kunčiną. Jame kritikas vaikšto Vilnelės krantais ir komentuodamas romaną „Tūla“ žiūrovams rodo, kur koks tiltelis stovi, kur skraidė garsusis šikšnosparnis. O jo knygoje skaitau: „Literatūros ir politikos prasilenkimas kyla iš poezijos prasilenkimo su empirine tikrove“ (p. 51). Pasirodo, empirinius tiltelius, menamus šikšnosparnio maršrutus ir J. Kunčino romaną atskirti ne taip jau paprasta. Knygoje esančiame straipsnyje „Sovietmečio valkataujantis inteligentas Jurgio Kunčino prozoje“ irgi toli gražu nekalbama apie tas prasilenkiančias kategorijas, greičiau priešingai. Rašoma apie kūrybos saitus su sociumu, apie „tų laikų specifiką“, apie realiai egzistavusias Vilniaus užeigas, nesunkiai randama homologijų ne tik formos, bet turinio lygmenyje su „prasilenkiančia“ tikrove: „Tokia buvo tikrovė – juk garsiausias Sovietų Sąjungos pilietis, nubaustas laisvės atėmimo bausme už veltėdžiavimą, irgi buvo rašytojas – Josifas Brodskis, vėliau tapęs Nobelio laureatu“ (p. 171). Arba komentaras Sigito Parulskio romanui: „Kadangi čia tikriausiai kalbama apie Nidą, tai mes žinome, kad bent jau prie jūros ten nedvokia“ (p. 182). L. Jonušys kalba apie tai, kad tobulinti lyrinę formą Donaldą Kajoką skatino politinės aplinkybės (p. 164). Galėčiau čia ir toliau cituoti L. Jonušio teiginius, kokia literatūra esanti nepriklausoma, autonomiška ir t. t., bet matome, kad kritiko credo ir jo praktika nebūtinai dera. Šios kritikos esmė nusakoma knygos pavadinimu – „Rūmas virš bedugnės“, kuris pasiskolintas iš L. Aninskio komentaro apie V. Nabokovo kūrybą: „Jo poetinis rūmas neturi jokio apčiuopiamo pagrindo, bet savo literatūrine galia patikimai laikosi tvyrodamas virš bedugnės. Tai yra esminė ištara, postuluojanti literatūros kaip meno savarankišką galią“ (p. 7). Koks gražus idealizmas! Net pavydu, kaip galima kalbėti apie dalykus, turinčius galią, bet visiškai nesuinteresuotus.

Jeigu jau kalbam apie credo, tai galima prisiminti ir krikščionybę, kuri man kaip tik ir įstabi tuo, kad labai gražiai, stebuklingai ištirpdo tokio dichotominio mąstymo bandymus, kad paslaptis jai yra ne anapusybė, ne kažkokie dramblio kaulo bokštai, bet kaip tik gyvas ryšys tarp laiko ir amžinybės, tarp kūno, įsikūnijimo ir dvasios. O gimtosios nuodėmės dogma socialiniame lygmenyje man neleidžia turėti iliuzijų dėl žmogaus sąmonės tabula rasa.

Taigi: 1) manęs neįtikina dichotominis kritiko mąstymas, 2) taip pat vieno kraštutinumo pasirinkimas – kraštutinės dešiniosios deklaracijos ir 3) (kadangi jos kraštutinės) nuoseklumo stoka interpretuojant tekstus. O šiaip – gera knyga, bet apie jos privalumus – kada nors kita proga.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)