tekstai.lt

Nerijus Brazauskas. Lemties ir (at)minties žaidimai (Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum, 2008)

sabaliauskaite_silva_rerum
sabaliauskaite_silva_rerum
        Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 286 p.

 

        Šiandien jau visi – skaitytojai, leidėjai, kritikai – įsisąmoninome, kad knyga pirmiausia yra prekė, kurią reikia ne tik sukurti, bet ir reklamuoti, reklamuoti ir dar kartą reklamuoti. Dažniausiai atmintyje ir lieka ne knyga, o jos reklama. Šitą rinkodaros dėsnį patvirtina, o mano atmintį praturtina ir pirmasis žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“. Rėksminga reklama internete, asmeninis autorės puslapis, kuriame romanas jau buvo pristatinėjamas dar net nepasirodęs prekyboje... Akademiniam skaitytojui (jei tokių dar yra) lietuvių rašytojos žurnalistės kūriniai dažniausiai asocijuojasi su „žurnalistiniu romanu“, kurį reprezentuoja Ugnės Barauskaitės, Audronės Urbonaitės, Dalios Jazukevičiūtės, Eglės Černiauskaitės knygos.

 

        Mano dėmesį patraukia ne žurnalistės, o menotyrininkės titulas. Kyla nesąmoningas susidomėjimas, nes Vakaruose tokius postmodernistinius romanus dažnai rašo, anot Anthony Giddenso, vienos ar kitos srities specialistai (literatūrologai, menotyrininkai ir kt.), gebantys mokslinę informaciją paversti įtaigiu literatūriniu tekstu. Lietuvoje šis procesas dar labai vangus, kažko laukiama, tikimasi. Aš šią brangią knygą nusiperku nieko ypatinga nesitikėdamas, perskaitau ant aplanko pateiktą informaciją, nes įprastoje vietoje jokios anotacijos nerandu. Tada žiūriu ir į aplanko viršelį, kur pateikiama Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero fotografija, ir į patį knygos viršelį, kuriame, kaip paaiškės iš teksto, pavaizduota Ašaka, t. y. Norvaišų giminės herbas. Lėtai verčiu puslapius, kurių poligrafinė kokybė galėjo būti ir geresnė. „Daiktų miškas“ suskirstytas į devyniolika „kvartalų“, po kuriuos klaidžiojant atsiveria Jono Motiejaus Norvaišos šeimos istorija. Koks gi tas pasivaikščiojimas po barokinį literatūrinį mišką?

 

        Romano veiksmas vyksta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, XVII amžiuje. Taigi susiduriame su istorijos diskursu, kurį enciklopedinės informacijos pagrindu formuoja įvairūs istoriniai šaltiniai, lotynų kalba, menotyros sąvokos, istorinės asmenybės (Zigmuntas Liauksminas, Jonušas Radvila, Danielius Butvilas, Konstancija Sokolinskaitė, Kazimieras Leonas Sapiega, Peteris Dankertsas).

 

        Visa tai atkuria baroko epochos Lietuvoje vaizdą? Ar jį sukuria? Kitaip sakant, ar turėtume laikyti romaną istoriniu? Juk istorija, anot Jörno Rüseno, yra „interpretacinis praeities pavaizdavimas dabarties kultūroje“ („Istorika“. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 43). Toks principas matomas ir K. Sabaliauskaitės romane, kuriame istorinį faktą, šaltinį apglėbia, interpretuoja vaizduotė. Taip susiduriame su fikcija, kuriančia romano meninį pasaulį. J. Rüsenas rašė, kad visuotinai svarbi istorijos prasmė nereikalauja fakto ir fikcijos atskyrimo. Tai galima įžvelgti ir naujesniuose lietuvių istoriniuose romanuose. Antai Vaida Marija Knabikaitė knygoje „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005) dar mėgina išlaikyti klasikinio istorinio romano konkrečią poetiką, tačiau tuo pačiu metu pasitelkia vaizduotę, subtiliai interpretuoja istorinius faktus bei dokumentus, išmoningai plėtoja Hitlerio ir jo bendražygių gyvenimo istorijas.

 

        K. Sabaliauskaitė aiškina skaitytojui istorinius faktus bei nuorodas kaip moksliniame tekste. Antai Vilnių 1655–1661 m. okupavo rusai (maskvėnų ir kazokų kariuomenės), ir šį istorinį faktą autorė įaudžia į romano meninį pasaulį (pačiame tekste neminėdama nei 1655 metų, nei rugpjūčio mėnesio). Vilniaus istoriją vadinamojo Tvano metu daugiausia tyrinėjo istorikas Eimantas Meilus, konstatavęs ir problemišką šaltinių aspektą. Tačiau K. Sabaliauskaitė netgi įtraukia į pasakojimą kazokų atamaną Zolotorenką, kurio vadovaujami kazokai prievartauja ir išniekina vienuolyno paneles klarises. Toliau aprašoma, kaip Elžbieta vaikus gelbėja nuo šitų vaizdų, kaip pati pamato ant baslio pamautą „savo antros eilės tetą, garbiąją klarisių abatę Dorotą iš Siedleščinskių“ (p. 13). Čia pat pasakotoja konstatuoja: „Akimirkos užteko, kad vaizdas amžiams liktų Elžbietos galvoje“ (p. 13). Taip skaitytojui vaizdžiai perteikiama istorija (į ją nurodo išnaša), kuri turi daugiau galimybių išlikti atmintyje nei sausas faktas. Praeities faktas tampa gyva istorija. Šis epizodas labai svarbus, nes visa, kas jame užfiksuota, toliau bus išplėtota kūrinyje.

 

        Šią teksto vietą galėtume laikyti pradiniu ir centriniu pasakojimo tašku, nes kaip tik šis vaizdas lems visą Elžbietos ir Norvaišų šeimos istoriją, o jo išskleidimas parodys, kad „gyvenimas kartais gali būti nuostabus, nepaisant jo liūdnos lemties“ (p. 217). Taigi K. Sabaliauskaitei realioji istorija yra tik išeities situacija, leidžianti plėtoti išgalvotą, intertekstualų pasakojimą, kurio kertiniai akcentai būtų atmintis, patirtis ir mirtis.

 

        Atminties fenomeną pirmiausia pabrėžia romano pavadinimas, paaiškintas knygos išnašoje: „Silva rerum (lot.) – „daiktų miškas“, XVI–XVIII a. bajorų šeimose populiari iš kartos į kartą perduodama „šeimos knyga“, į kurią, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai-prakalbos, iškilmių metais sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos“ (p. 10). Ši informacija romane virsta kūnu, nors toks sprendimas neparodo autorės kūrybinių galių. Jis pareikalauja mokslinio darbo įgūdžių (vertimai, faktai, paaiškinimai), bet literatūrinės technikos požiūriu yra šabloniškas. Gal toks ir turėtų būti? Jei būtų rašoma istorinė kronika, taip. Bet juk kuriamas romanas, kuriam netgi nesuteikiama istorinio romano paantraštė. Su atmintimi sietųsi ir gausūs romano intertekstai (Biblija, LDK ir Vilniaus istorija, baroko kultūros dokumentai), kurie, be klasikinių savo funkcijų, atlieka ir atminties tęstinumo liudijimo funkciją. Antai mirus dukrelei, Jonas Motiejus šeimos silvoje lenkiškai įrašo Jano Kochanowskio, XVI a. lenkų poeto, trendo, skirto mirusiai dukrelei Uršulei, fragmentą. Taip asmeninis tėvų skausmas įgauna archetipinę prasmę. Kodėl Motiejus rašo silvą? Kad užfiksuotų ir pratęstų savo ir savo giminės istoriją. Silvoje buvo „kelių kartų jo protėvių palikti įrašai“ (p. 194), kurie bylojo gyvybės ir mirties pėdsakus, daugybės žmonių gyvenimus. Įrašas, o ne gyvenimas gali garantuoti amžinybę, t. y. išlikimą ateinančių kartų atmintyje.

 

        Sąmoningas mąstymas apie mirtį – bene svarbiausias baroko epochos bruožas. Tai matome ir K. Sabaliauskaitės kūrinyje. „Tą karštą 1659 metų Viešpaties metų liepą Kazimieras ir Uršulė Norvaišos pirmą kartą pamatė mirtį“, – toks pirmasis romano sakinys (p. 5). Nors tai tik katino Mauricijaus mirtis, bet nuo jos prasideda visa virtinė mirčių, kuriomis parodomas Tanato viešpatavimas. Onos Magdalenos, Norvaišų dukros, mirtis (iki jos Elžbieta jau palaidojusi keturis kūdikius), Bonifaco Durnelio mirtis, romano pabaigoje irgi vaizduojama, kaip mirties šešėlis užgula Jono Motiejaus Norvaišos veidą. Taip pradžios ir pabaigos mirties epizodai sudaro savotišką kompozicinį rėmą, kuriame komponuojamos konkrečios kitų personažų gyvenimo istorijos. Galima pasakyti, kad romane pasakojama vienos šeimos istorija, bet tiksliau būtų konstatuoti, kad kūrinyje plėtojama mažiausiai dešimt – Jono Motiejaus Norvaišos, Elžbietos Norvaišienės, Kazimiero Norvaišos, Uršulės Norvaišaitės, Jono Kirdėjaus Bironto, Jonelio Tarvydo, Bonifaco Durnelio, Cecilijos Delamars, Vilniaus universiteto, Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno – istorijų. Vienos jų aprašytos išsamiai, kitos perteikiamos keliais barokiniais potėpiais, bet visos jos susijusios.

 

        Romane svarbiausios žmonių asmeninės patirties istorijos, dažnai apmąstomos karteziškojo dualizmo aspektu. Personažai renkasi tarp kūno ir sielos, tarp žodžio ir daikto, tarp žmogaus ir gyvulio, tarp gyvenimo ir mirties. Per asmenines veikėjų pozicijas ryškėja universalūs dalykai. Jono Motiejaus Norvaišos istorija – tai LDK bajorijos likimas; Elžbieta – tai moteris, beveik visą gyvenimą negalėjusi būti savimi; Kazimiero istorija – tai patirties įgijimas, gyvenimo pamokos; Uršulė Norvaišaitė – jaunatviškos puikybės, egoizmo drama; Jono Kirdėjaus Bironto istorija – „Žiuljeno Sorelio“ istorija; Jonelis Tarvydas, kaip ir Cecilija Delamars, – nelaimingas likimas, nulemtas gyvenimo aplinkybių ar „beviltiško luomo“ (p. 47). Aiškiaregis Bonifacas Durnelis primintų Gabrielio Garcķa Ma´rquezo ir Sauliaus Tomo Kondroto Melkiadą ar Lizaną. Romane išsipildo Bonifaco pranašystės, o jo tragiška mirtis tėra dar vienas užbaigtas laiko ratas, dar viena lemtis.

 

        Neturiu aiškiaregystės dovanos, tad nespėliosiu romano likimo, nepaisant reikšmingos reklaminės kampanijos ir autorei įteiktos Jurgos Ivanauskaitės premijos. Lygiai taip sunku nuspėti, ar detektyvinė pasakojimo linija atsirado orientuojantis į numanomą skaitytoją, ar tai poetikos ir recepcijos požiūriu kelių kodų postmodernistinio romano modelis (kaip Umberto Eco, Johno Fowleso, Johno Barth’o kūriniai). Bet kokiu atveju detektyvinės pasakojimo linijos plėtojimas (kaip ir atskiri tokio naratyvo elementai), mano galva, viena silpniausių romano vietų. Autorės kuriama intriga iš anksto lengvai nuspėjama, pernelyg aiški ir paprasta. Norvaišos dėželėje saugomi popieriai taip ir lieka popieriais, nors jie galėtų inspiruoti ir palaikyti vidinę įtampą, nebūtinai turėtų lemti naujus pasakojimo vingius. Kitaip sakant, romanui būtų užtekę intelektualinės intrigos, metaliteratūriškumo, galėjusio Norvaišų silvą paversti ir fikcija, ir istoriniu dokumentu, ir kultūrologiniu tyrimu. Žinoma,  būtų neišmintinga aklai kartoti J. Fowleso ar U. Eco sprendimų, bet juos kūrybiškai panaudoti galima. Kūrybingumo K. Sabaliauskaitei nestinga, tačiau romano naratyvinių linijų kūrimas palieka dviprasmišką įspūdį. Jos meniniu ir intelektualiniu požiūriu labai nevienodos, nors rišančių gijų atsiranda – tai visažinis pasakotojas, barokiškas sakinys, „išsiskleidžianti“ detalė. Tokio neišbaigtumo priežastis – autorės vaizduotės ypatybės: jai geriau sekasi kurti atskirus epizodus, o ne kurti visuminį vaizdą. Net ir užvertus knygą sąmonėje lieka įspūdingi, bet atskiri karnavalo, kortų žaidimo, Uršulės įvilktuvių, Elžbietos nakties mėnesienoje epizodai. Jie gelbsti romaną nuo Jono Kirdėjaus Bironto ir Uršulės meilės istorijos vaizdavimo, koks būdingas lėkštiems „meilės romanams“.

 

        Apskritai kūrinio pabaigoje tikrosios K. Sabaliauskaitės jau nebesimato. Gal tai iš nuovargio, mėginant parašyti tokį visiškai „nedebiutinės“ apimties ir kokybės romaną? O gal autorės jėgas atėmė vaičiulaitiškas dėmesys stiliui ir pritrūko išmonės dialogui ir dialogiškumui? Galbūt per daug stengtasi sudėti visus taškus, užveržti visus varžtus, sutepti visus teksto vyrius – kaip ir G. G. Ma´rquezo romane „Šimtas metų vienatvės“, kurio motyvų, simbolių, idėjų esti ir K. Sabaliauskaitės kūrinyje. Jame rasime ir dėmesio vertą baroko stilistiką, kuri itin dera prie vaizduojamojo objekto, epochos, žmogaus. Ilgi periodai perteikia mėgavimąsi tekstu, leidžia natūraliai ir kryptingai plėtoti vaizdus, o kai kurie jų yra labai tapybiški. Autorė tikslingai vartoja lotynų kalbą, kuri suteikia tekstui autentiškumo (tai pasakytina ir apie vulgarizmus bei žargonizmus), išmoningai renkasi istorines ir menines detales, atkuriančias vaizduojamąją epochą (būstas, aplinka, drabužiai, valgiai), įspūdingą žodyną: varinis alembikas (p. 22), ebenistas (p. 31), kalamėja (p. 60), konterfektas (p. 96). Visa ši stilizacija kuria autentišką meninę aplinką. Ypač savitos metaforos, po kurių skraiste atsiranda ir ironijos gūsis, teikiantis žavesio Jonelio pirmųjų intymiausių patirčių, studentų kovų, Svieto pabaigos puotos, Jono Bironto ars rhetoricae inpraxis aprašymams. Vaizduodama lietuvių ir kitų tautybių žmones, autorė (sąmoningai, ar ne) renkasi antitezę, kuri leidžia atskleisti lietuvių mentaliteto bruožus. Prancūzas Delamarsas jau seniai suvokęs, kad „vietiniai čia dažnai nevertina geriausių dalykų, o garbina visišką niekalą, kad ir kas tai būtų“ (p. 70). Kita vertus, man taip ir liko neaišku, kodėl prie baroko literatūros stilistikos atsiranda tokių žodžių kaip kaldra (p. 6), nuopisa (p. 114), pislius plevėsa (p. 235). Kodėl vaizduodama erotines ar į jas pretenduojančias scenas rašytoja vienur renkasi metaforišką kalbą, o kitur – šiandieninę leksiką (p. 89). Negi taip kalbėta jau LDK laikais?

 

        Visgi „Silva rerum“ įtikina, kad autorė turi ne tik gyvenimo patirties, ne tik vaizduotę, kurią šiame romane dar varžo istoriniai intertekstai, bet ir autentišką meninę koncepciją bei gebėjimą erudiciją paversti funkcionuojančiu meniniu tekstu. Galbūt romanas galėtų būti laisvesnis, „atviresnis“ (kaip U. Eco tekstai), daugiau erdvės paliekantis skaitytojo išmonei, bet tai jau mano asmeninis skonis. Knyga iš tiesų suteikia galimybę perskaityti meninę LDK laikų viešojo ir privataus gyvenimo istoriją, kurioje atskleidžiama amžinoji mirties ir gyvybės drama. Ir ta istorija kur kas įtikinamesnė, įdomesnė, nei mistifikuoti LDK Valdovų rūmai, kuriuose, beje, taip pat galėtų atsirasti Silva rerum. Juk istorija – tai (at)mintis dabartyje.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)