tekstai.lt

„Mūsų dievai – tie patys“. Vertėją, kino režisierių Joną Ohmaną kalbina Mindaugas Peleckis

Jonas_Ohmanas
Jonas_Ohmanas
        Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pasaulyje švenčia, be mūsų, ir tie žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių domisi Lietuva. Švedas Jonas Ohmanas Lietuvą kaip „miglotą kraštą“ tartum koks šv. Brunonas atrado dar Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje. Jis iki šiol gyvena ir Lietuvoje, ir Švedijoje, nors šiose šalyse  gyvenimas – labai skirtingas.

 

        – Kada ir kokioms aplinkybėms susidėjus atkeliavote į Lietuvą? Kuo patraukė mūsų šalis, kad net išmokote lietuvių kalbą, ėmėte domėtis Lietuvos istorija?

 

        – Pirmą kartą žodį „Lithuania“ išgirdau 1989-aisiais Lenkijoje. Keliavau su draugu per Rytų Europą ir sutikom lietuvių Krokuvoje. Manau, kad ta kelionė iš tiesų pakeitė mano gyvenimą, nes pamačiau Europos „kitą pusę“. Mane labai traukė tie migloti kraštai „anapus“, apie kuriuos taip mažai žinojau. Kai Lietuva 1990-aisiais atkūrė Nepriklausomybę, tai man buvo savotiškas iššūkis. O kai Michailas Gorbačiovas paskelbė blokadą, labai susijaudinau. Pirmą kartą į Lietuvą atkeliavau per blokadą, tai buvo tiesiog fantastika. Nuo tada ėmiau domėtis šalimi, vis giliau suprasti, suvokti, jausti viską, ypač kalbant apie turtingą (žinoma, ne visada laimingą) istoriją. Manau, kad tikrasis iššūkis buvo, kai pas vieną pažįstamą suradau Juozo Lukšos knygą „Partizanai“ ir ėmiau ją skaityti. Galima sakyti, pro tą „langą“ į jūsų praeitį taip ir įlindau. Šiek tiek rezultatų jau yra, pavyzdžiui, filmas „Smogikai“, sukurtas bendradarbiaujant su kitais.

 

        – Esate vienas iš nedaugelio užsieniečių, populiarinančių lituanistiką pasaulyje. Ką manote apie lietuvių ir kitų baltų tautų kultūrą, mitologiją, senąją religiją? Ar galima nubrėžti paralelę su Švedija?

 

        – Be abejo, yra paralelių, ypač kalbant apie senąją religiją. Čiagi iš esmės tie patys dievai. Apie kultūrą kalbant – gyvename tame pačiame regione, tai jaučiasi daug kur, pavyzdžiui, liaudies kultūroje, kur, sakyčiau, mes esame kaip kažkokie tolimi giminaičiai. Atpažįstu daug detalių ir panašumų liaudies drabužiuose, taip pat kaimo maisto kultūroje. Žinoma, yra daug skirtumų. Kad ir kaip būtų, lietuviškai kultūrai didesnę įtaką daro įvairūs kaimynai ir istorinės aplinkybės negu skandinavai.

 

        – Neseniai įvykęs mitingas, virtęs riaušėmis, tapo išskirtiniu naujosios istorijos Lietuvoje įvykiu. Kaip jį vertinate? Ar Švedijoje yra buvę kas nors panašaus?

 

        – Sakyčiau, kad tai gana savotiškas reiškinys. Pačios riaušės mane ne taip jau stebino, kad bus kažkoks nepasitenkinimo veiksmas – buvo aišku. Tačiau tai, kaip „fiziškai“ vyko tos riaušės ir, svarbiausia, kas po jų, mane šiek tiek ir stebina, ir domina.

        Pačios riaušės gana keistos, sunku suvokti jų vidinius mechanizmus. Pavyzdžiui, žmonės eina į gretimą parduotuvę, perka kokį nors daiktą ir po to meta į Parlamentą... Čia kvepia ne riaušėmis, o kažkokia „pramoga“. Šalies advokatai „iškilmingai“ žada ginti visus, kurie bus kaltinami dalyvavimu riaušėse, bet yra daug kitų žmonių, kuriems reikia geros juridinės pagalbos…

        Panašus atvejis buvo ir Švedijoje 2001-ųjų birželį per Europos Sąjungos viršūnių suvažiavimą ir JAV prezidento George’o W. Busho apsilankymą Geteborge. Per kelias dienas vykusias riaušes policija suėmė 500 žmonių, vieną žmogų nušovė. Visas Geteborgo centras buvo visiškai suniokotas, visuomenę šokas ištiko.

        Todėl negalėčiau vertinti sausio 16-osios riaušių kaip „išskirtinio naujosios istorijos Lietuvoje įvykio“. Yra daug kitų dalykų, žymiai reikšmingesnių.

 

        – Papasakokite apie vadinamąjį švediškąjį socializmą. Ką patartumėte mūsų valdžiai, kad greičiau išsikapstytume iš krizės?

 

        – Sunkus klausimas... Tas švedų socializmas, nežinau, ar dar gyvas. Gerovės požiūriu jis iš tiesų dar bent kažkiek egzistuoja. Mano manymu, reikia nors dvidešimt metų niekam netrukdant „auginti“ tokį dalyką, kad jis pradėtų veikti normaliai. Kai mes, švedai, kalbame apie „pokarį“ – visai kitaip jį suvokiame negu Lietuvoje. Mums pokaris – socialinio saugumo sukūrimas, sąlyginė politinė ramybė tiek viduje, tiek tarptautiniu atžvilgiu, klestinti darbo rinka, besivystantis eksportas, pavykusios reformos, vidurinės klasės augimas ir kt.

        Ką patarčiau? Sukurti gerai apgalvotą ekonomikos vystymo viziją ir jos laikytis. Nėra valdymo pastovumo, nesugebama žiūrėti į priekį ir rengti visuomenės ateičiai. Matau, jog kartais žmonės panikuoja dėl kokių nors valdžios „siurprizų“. Tai kelia nepasitikėjimą, ardo pažangą.

        Kartais atrodo, kad Lietuvoje rūpinamasi tik pačiais turtingiausiais ir pačiais vargingiausiais. Tokio tipo visuomenėje, kokia yra Lietuvoje, labai reikia vadinamosios vidurinės klasės, kuri moka mokesčius, atlieka strateginius darbus, turi neblogą išsilavinimą, augina ir vysto tam tikras visuomenės vertybes. Gal vertėtų labiau orientuotis į tą „klasę“ ir mąstyti, kaip ją stiprinti ir auginti. Tada laimėtų visi.

 

        – Teko girdėti, kad vienas Jūsų sumanymų – Zigmo Stankaus knygos „Kaip tampama albinosais“ vertimas į švedų kalbą. Kokių dar turite planų kaip vertėjas?

 

        – Kol kas jokių konkrečių, nors yra sumanymų. Tiksliau, tas „vertėjo“ darbas yra ir savotiškas „agento“ darbas. Nuolat kreipiuosi į leidyklas, leidėjus, tariuosi dėl galimų projektų. Šiuo metu, pavyzdžiui, siūlau versti J. Ivanauskaitės knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“, esu jau išvertęs tos knygos ištrauką.

        Skaitau, mąstau, kartais koks nors žmogus ką nors pasiūlo…

 

        – Lietuvą ir Švediją skiria vos keliasdešimt jūrmylių, tačiau gyvenimas kiekvienoje šalyje labai skirtingas. Jau beveik dvidešimt metų esame nepriklausomi, tačiau dabar daug kas linkęs pasiduoti liūdesiui. Ką patartumėte žmonėms, besiskundžiantiems, kad negyvena „kaip švedai“?

 

        – Yra vienas svarbus dalykas, apie kurį reikia galvoti Lietuvos valdžiai ir žmonėms. Švedai sugeba rasti kompromisus tarpusavyje. Žinoma, kyla nesutarimų, aštrių politinių ginčų, bet dažniausiai nugali suvokimas – vis dėlto reikia susitarti, kad visiems būtų gerai. Yra dalykų, kurie beveik nekvestionuojami. Pavyzdžiui, mažumų ir atskirų pažeidžiamų visuomenės grupių teisės, socialinio saugumo garantijos, darbo teisės. Švedijoje profsąjungos (istoriškai tai labai svarbi institucija) ir valdžia pasiekia susitarimų dėl tam tikrų sąlygų.

        Svarbiausias dalykas, mano manymu, kad žmonėms verta gerinti, kurti savo gyvenimą. Taip tikrai yra Švedijoje. Tačiau Lietuvoje didelė bėda – nepastovi įstatymų ir reglamentų tvarka. Žmonės, deja, jau pripratę, kad po kiek laiko keičiasi sąlygos, sakykime, darant verslą. Dar – netobuli įstatymai, kurie kartais duoda kelią visiškai absurdiškiems dalykams. Čia jau rimta problema, – vis dėlto praėjo nemažai metų, o valdžia dar negali normaliai sutvarkyti įstatymų sistemos ir jos kontrolės. Pavyzdžiui, pareigūnai, atleisti iš darbo už piktnaudžiavimą tarnyba, dar gauna ir kompensacijas... Toks dalykas kelia žmonių nepasitikėjimą įstatymais.

 

        – Ar tikrai Švedijoje yra specialių socialinių darbuotojų, kurie tvarko piliečių reikalus su valstybinėmis įstaigomis, ir dėl to šalyje beveik nėra korupcijos?

 

        – Na, šiais laikais dauguma reikalų tvarkoma arba „automatiškai“, arba tai atlieka tam tikrų sričių pareigūnai. Žinybų paslaugų lygis Švedijoje yra tiesiog kita planeta, palyginti su lietuvišku. Žmonės kompetentingi, gali atsakyti, nukreipti ir dažnai net sutvarkyti reikalus telefonu. Pvz., neseniai turėjau mokesčių problemą. Paskambinau į žinybą ir sutvarkiau savo reikalus iš Lietuvos per keturias minutes!

        Manau, kad korupcija Lietuvoje priklauso nuo paslaugų tiekimo „bardako“ ir neefektyvumo. Žmonės tiesiog neturi laiko laukti ir stengiasi greičiau viską padaryti, bando prieiti, na, ir prasideda…

        Korupcija yra visur, bet mastai, žinoma, Švedijoje visiškai kiti. Apskritai korupcijos problema, o gal sakyčiau – tradicija, yra viena rimčiausių bėdų ir Lietuvoje, ir visoje Rytų Europoje, gal net pati rimčiausia. Pradedu pamažu suprasti, kaip vis dėlto giliai visa tai sėdi žmonių pasąmonėje. Visur, nuo autoinspekcijos, kur patariama palikti tam tikrą sumą tam tikroje vietoje, kad mašina „praeitų“ patikrinimą, iki ministerijų ir jų korupcijos „celių“. Šitie dalykai nežmoniškai kenkia visuomenei ir dar labiau – jos vystymuisi. Kol bus tokio lygio korupcija, grubiai kalbant – Lietuvoje nieko gero nebus.

 

        – Kaip vertinate Jenso Lapiduso aprašytą Švediją, pavaizduotą kaip valdomą (narko)mafijos? Ar jo knygose daug tiesos?

 

        – Nesakyčiau, kad „valdo“, tam nepritarčiau. Tačiau organizuotas nusikalstamumas turi tam tikrą įtaką visuomenei. Neseniai išėjo labai įdomi knyga apie „Švedijos mafiją“, kur gana išsamiai nagrinėjamos nusikalstamų organizacijų struktūros ir su jomis susiję žmonės. Vaizdas liūdnas. Bet vis dėlto Švedija nėra Kolumbija. Švedų visuomenė žymiai stipresnė už užkietėjusius „forsus“. Pavarčiau tą knygą, joje labai dramatizuojama. Viena pastaba, kaip vertėjo. Lietuviškas knygos pavadinimas „Greiti pinigai“ – ne visai tikslus, turėtų būti maždaug „Greitos babkės“.

 

        – Mažokai Lietuvoje tyrinėjama senoji religija, mitologija. Ar Švedijoje daugiau dėmesio skiriama istorijai? Kokia Jūsų nuomonė, pavyzdžiui, apie Valdovų rūmų atstatymą Vilniuje?

 

        – Na, tas Valdovų rūmų projektas gal ne pats „sėkmingiausias“. Atvirai kalbant, kartais atrodo, kad kažkas čia turi galimybę prieiti prie didesnės pinigų sumos…

        Turint omenyje lietuvišką tikrovę, man Valdovų rūmai būtų gerai pastatyta mokykla, kur vyksta geras mokymas ir vaikų auklėjimas, įdomiai dėstoma Lietuvos istorija. Kai važinėju po Lietuvą ir matau, kaip to trūksta, kalbant apie tuos rūmus darosi šiek tiek „obidno“ (rus. „apmaudu“), jei leisite taip pasakyti.

        Suprantu, kad valstybei reikia simbolių, bet įsidėmėkime – tokie simboliai yra gana sudėtingi, – jie gyvena savo gyvenimą, juos valdyti ne taip jau paprasta, laikui bėgant jie gali įgauti ir kitų reikšmių. Juk prieš keliolika metų Parlamentas buvo aršiai ginamas nuo grasinančios sovietų letenos kaip tikras Nepriklausomybės simbolis...

        Dar norėčiau išsakyti vieną mintį, susijusią su istorija. Žinau, kad vyksta debatai dėl paminklo Lukiškių aikštėje. Kai kurie nori, kad būtų pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę pokariu. Tai – iš vienos pusės, labai suprantama mintis. Kita vertus, gal reikėtų pagalvoti apie kitą sprendimą – pastatyti paminklą visiems žuvusiesiems Lietuvoje per konfliktus dvidešimtame amžiuje? Tai būtų kaip susitaikymo simbolis, kur visi galėtų ateiti, prisiminti ir gal, laikui bėgant, susitaikyti. Tačiau viena didžiausių Lietuvos problemų – visuomenės susiskaldymas. Kol taip bus, beveik neįmanoma išspręsti bendrų uždavinių.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)