1573 metais datuojama vadinamoji Volfenbiutelio postilė (taip pavadinta pagal dabartinę jos buvimo vietą Vokietijos mieste) – tai vienas iš stambiausių ir mįslingiausių XVI a. antrosios pusės rankraštinių lietuvių rašto paminklų. Jo turinį sudaro iš įvairių ano meto reformatų (liuteronų) teologų išverstų pamokslų su trumpomis evangelijų ištraukomis rinkinys. Tačiau tas rinkinys yra išlikęs ne originalo, o nuorašo pavidalu. Rinkinyje nenurodyti nurašinėtojai, todėl viena iš mįslingų ilgą laiką buvo nurašinėtojo autorystės problema. Rinkinyje yra daug ne vieno žmogaus rankos korektūrinių ir teksto taisymų, kurių autorystės nustatymas taip pat buvo ir iš dalies dar tebėra viena iš galutinai neišnarpliotų problemų. Iki šiol dar nėra išaiškinta ir Postilės rankraščio buvimo vieta nuo jos atsiradimo ligi patekimo į Prūsijos hercogo Augusto knygų katalogą 1648 m. O ką besakyti apie Postilės kalbą, kuri ligi šiol dar nėra nuodugniau patyrinėta ir slepia nemažai įvairių mįslingų problemų (kiek daugiau dėmesio yra susilaukęs tiktai jos kalbos santykis su tarmėmis. Rodos, ši postilė visai nepatyrusi ir literatūrologų dėmesio.
Todėl naujo, labai kvalifikuotai dr. Jolantos Gelumbeckaitės parengto Volfenbiutelio postilės leidimo pasirodymas praėjusiais (2008) metais yra be galo reikšmingas įvykis lituanistikos ir apskritai baltistikos istorijoje. Reikšmingas ypač todėl, kad jame pateiktas šios Postilės geros kokybės fotokopinis tekstas (299 lapai in folio = 598 p.) su pagrečiui dešifruotu, išlaikančiu teksto autentiką spausdintu variantu, parengėjos vadinamu „kritiniu leidimu“ (kritische Edition). Be to, J. Gelumbeckaitės leidimas didžiai reikšmingas dar ir dėl labai detalaus tiek išorinės, tiek vidinės Postilės rankraščio pusės aprašo, nebūdingo daugeliui ligšiolinių senųjų lietuviškų tekstų publikacijų.
Naujas Volfenbiutelio postilės leidimas išspausdintas Vysbadene (Wiesbaden), Vokietijoje, lingvistikos pasaulyje populiaria šios šalies kalba, pavadinimu „Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573“. Jį sudaro du stambaus formato tomai. Pirmajame yra fotokopinis Postilės tekstas (iš viso šis tomas turi 1208 nenumeruotus puslapius; sunumeruoti tik transkribuoto teksto puslapiai pagal originale sužymėtus lapus, laužtiniuose skliaustuose santrumpiškai nurodant lapo pusę: r = recto – „pirmoji lapo pusė, esanti skaitančiojo dešinėje“ ir v = verso – „antroji lapo pusė, esanti skaitančiojo kairėje, atvirkštinė“). Antrasis tomas (apimantis 407 p.) skirtas bibliografinei, paleografinei ir tekstologinei Postilės teksto analizei.
Kaip žinoma, J. Gelumbeckaitės parengtas visos Volfenbiutelio postilės teksto leidimas nėra pirmasis. 1995 m. buvo išleistas dr. Juozo Karaciejaus transkribuotas jos leidimas, paremtas, kaip pažymėta jo pratarmėje, „elektrografine kopija bei mikrofilmu“. Tačiau transkribuotas tekstas, nepalyginus jo su originalu, ypač jeigu šis yra rankraštis ir dar taisytas įvairių žmonių, visuomet gali kelti abejonių dėl tam tikrų originalo vietų perteikimo tikslumo, autentiškumo. Todėl ne be pagrindo J. Karaciejaus leidimas susilaukė rimtų kritinių pastabų, kurios, galima spėti, ir skatino J. Gelumbeckaitę rengti patikimiausią fotokopinį leidimą su kruopščia visapusiška analize paremtu transkribuotu tekstu (nors apie paskatos motyvus jos rengtame leidime ir neužsiminta).
Šitaip parengtas reikšmingo senojo lietuvių rašto paminklo leidimas – tai antras Vokietijoje išspausdintas tokios rūšies darbas, kuriam labiausiai tinka epitetas monumentalus. Pirmuoju laikytinas profesorių Frydricho Šolco (Friedrich Scholz) ir Jocheno Dyterio Rangės (Jochen Dieter Range) 1991 m. pradėtas ir dabar jau baigiamas (?) leisti Jono Bretkūno fotokopinis biblijos leidimas. Iš tikrųjų sunku surasti pagiriamųjų žodžių naujo Volfenbiutelio postilės leidimo parengėjai J. Gelumbeckaitei už tokį sizifišką, daug sumanumo ir ištvermės pareikalavusį darbą, kuris, be abejonės, su džiaugsmu bus sutiktas viso pasaulio baltistų ir indoeuropeistų.
Jau minėta, kad J. Gelumbeckaitės leidimo fotokopinis tekstas yra geros kokybės. Fotokopijoje išlaikytas ne tik autentiškas rankraščio dydis, bet ir rašysenos ryškumas. Transkribuotas teksto variantas taip pat vargu ar gali susilaukti rimtesnių priekaištų, nors jį įvertinti reikėtų specialių, nemažai laiko trunkančių lyginamųjų paleografinių studijų. Paviršutiniškai susipažinus su šiuo variantu ir parengėjos išsakytais jo pateikimo aiškinimais, yra pagrindo tvirtinti, kad jis paremtas naujausiais senųjų tekstų publikavimo metodais ir tiksliai atspindi originalą.
Nuo ankstesniųjų J. Gelumbeckaitės transkribuoto Volfenbiutelio postilės teksto pateikimas skiriasi savo sudėtingumu. Nesileidžiant į detalesnį to pateikimo, parengėjos vadinamo „teksto kritiniu aparatu“ (tekstkritische Apparat), komentavimą bei vertinimą, reikia pasakyti, kad jis yra dvejopas, „dvilaipsnis“ (zweistufig). Vietoj įprastinio tradicinio vieneriopo tam tikrų teksto vietų aiškinimo puslapio apačioje (spausdinamo dažniausiai petitu ir numeruojamo arabiškais skaitmeniukais) čia skyrium, dviejuose stulpeliuose, sužymėti taisymai bei pastabos: kairiajame abėcėlės tvarka Postilės nurašytojo bei taisytojo, o dešiniajame – kitų taisytojų korekcijos ir biblinių citatų vietos santrumpomis pagal Vulgatą (laikantis skaitmeninės numeracijos). Teoriškai toks dvejopumas pateisinamas, bet praktikoje (tyrinėjant tekstą) jis reikalauja daugiau laiko. Tas pat pasakytina ir dėl eilučių numeracijos, kuri (taip pat ir J. Karaciejaus leidime) įsprausta transkribuotame tekste, o ne sužymėta puslapio paraštėse. Neįprastas tradicijai taip pat puslapių nežymėjimas pirmajame tome. O tai nelabai pateisinamas dalykas, nes gerokai apsunkins tyrinėtojo norą savo darbe nurodyti teksto parengėjos „kritinio aparato“ cituojamąją vietą. Tačiau tai išorinio pobūdžio mažmožiai, dėl kurių galima ginčytis ir kuriems atsirasti J. Gelumbeckaitė, matyt, turėjo tam tikrų argumentų.
Antrajame tome, turinčiame 408 p., yra keturi skyriai: 1) platus „Įvadas“ („Einleitung zur Edition der litauischen Wolfenbütteler Postille von 1573“, p. VII–LXXX), 2) labai išsamūs komentarai („Kommentar zur Edition der litauischen Wolfenbütteler Postile von 1573“, p. 1–266), 3) daugialypis registras („Register“, p. 267–376) ir 4) šaltinių bei naudotos literatūros sąrašas („Quellen und Literaturverzeichnis“, p. 377–408).
„Įvade“, suskirstytame į keturis smulkesnius poskyrius, po bendrojo pobūdžio pastabų apie naują leidimą iš pradžios aprašyta išorinė Postilės rankraščio pusė (apimtis, popierius ir jo vandens ženklai, rašto bei rašysenos ypatybės, įrišimas ir kt.), o paskui – vidinė rankraščio pusė (teksto rūšis, struktūra, šaltiniai, datavimas, autorystė ir kt.). Tolimesni poskyriai skirti teksto korektoriams, rankraščio istorijai ir naujo leidimo principams apibūdinti.
Ligi šiol nei išorinė, nei vidinė Volfenbiutelio postilės pusė niekieno nebuvo taip išsamiai aprašyta. Ypač daug vietos išorinės pusės apraše skirta rašto (Schrift), atskirų neaiškiai ar nevienodai rašomų raidžių, sunkinančių teksto šifravimą, charakteristikai. Tuo tikslu iliustracijai čia pateikta keliolikos problemiškesnių atvejų fotokopiniai gabaliukai. Be to, įdėtos 3 Postilės popieriaus skirtingų vandens ženklų fotokopijos. Būtų buvę ne pro šalį įdėti ir visos įrištos Volfenbiutelio postilės knygos fotokopiją „Įrišimo“ (Einband) poskyryje; iš čia pateiktų knygos apdarų 6 fotokopinių elementų skaitytojui neįmanoma susidaryti bendro rankraštinės knygos vaizdo.
Vidinės, arba tiksliau – „turinio“ (inhaltlich) pusės apraše pirmiausia paliečiami rankraščio rūšies (Gattung), teksto struktūros (Textstruktur) ir adresato, arba paskirties (Adresat) dalykai. Konstatavus, kad Postilė esąs 72-ų liuteroniškų pamokslų, skirtų sekmadienių ir švenčių pamaldoms, ir juos klasifikavus pagal švenčių rūšis, pateikiamas jų sąrašas, aiškinama „perikopės“ (=evangelijos) sąvoka, perikopių tekstų fragmentiškumas Postilėje, jų vartojimo specifika anuometinėje liuteroniškų pamokslų praktikoje ir kt.
Toliau „turinio“ pusės apraše nagrinėjama Volfenbiutelio postilės šaltinių problema. Nors šios postilės tituliniame lape (žr. jo nuotrauką) yra suminėtos devynių reformatų autorių postilės, iš kurių versti lietuviški pamokslų tekstai, tačiau J. Gelumbeckaitė yra įžvelgusi, kad kai kurie tų tekstų buvę versti ir iš nesuminėtų bei nenustatytų šaltinių (tokių esą 13 iš bendro 72 pamokslų skaičiaus). Kadangi nemažai pamokslų daliai pagrindinis šaltinis buvęs danų teologo Nylso Hemingseno (Niels Hemmingsen, 1513–1600) lotyniškoji postilė (jos pirmas leidimas išspausdintas 1561 m. Kopenhagoje), J. Gelumbeckaitės leidime yra pateikta šio teologo trumpa gyvenimo ir veiklos apžvalga, nurodyti iš jo postilės versti pamokslai ir pateiktas pluoštas jo postilės įvairių leidimų pavyzdžių, leidžiančių tvirtinti, kad lietuviškoji Postilė buvusi versta iš antro 1562 m. leidimo. Panašios biografijų apžvalgos ir lyginamųjų pavyzdžių pluošteliai duodami taip pat apie vokiečių teologus Johaną Špangenbergą (Johann Spangenberg, 1484–1550) ir Danielių Grezerį (Daniel Greser, 1504–1591). Pastarasis neminėtas Volfenbiutelio postilės tituliniame lape. Apskritai poskyris apie šios postilės šaltinius yra labai informatyvus, atskleidžiantis daug naujų, ankstesniuose lituanistikos darbuose nefiksuotų duomenų.
Informatyvūs yra taip pat „Įvado“ poskyriai apie Volfenbiutelio postilės vertimo strategiją, jos datavimą, o ypač jos autorystę. Kadangi šios postilės, įrištos kietais, oda aptrauktais viršeliais, priešakinio viršelio viršuje yra įspaustas įrašas „JOHANNES BIELAVK“, kai kurie ankstesnieji tyrinėtojai (G. Geisenhofas, J. Gerulis) manė nurašytoją galėjus būti Joną Bylaukį (Johannes Bielauk, apie 1540–1603). Šitokią prielaidą patvirtino vėlesnės paleografinės Viktoro Falkenhano (Falkenhahn) studijos. Ją priėmė ir J. Gelumbeckaitė, savo „Įvade“ pateikusi J. Bylaukio rašysenos fotokopijų. Remdamasi istoriniais šaltiniais, ji iškėlė hipotezę, kad J. Bylaukis galėjęs nurašyti Postilę bedirbdamas Įsručio srities Jurbarke (Georgenburge). Be to, ji nustatė, kad šis Postilės nurašinėtojas palikęs įvairiarūšių taisymų bei pastabų, kurių nemaža yra specialiai panagrinėta „Įvado“ poskyryje „Autorenschaft. Johannes Bielauk“. Galima sakyti, kad tai išsamiausias paleografinis šio nurašinėtojo taisymų nagrinėjimas, susietas su jo biografijos duomenimis ir klaidų bei korektūrų tipologija.
Be J. Bylaukio, atskiruose „Įvado“ poskyriuose apibūdinti Patroklo Velverio (Patroclus Welver, 1550/1555–1598) ir Kristupo Sapūno (apie 1553–1630) taisymai: duota kiekybinė ir kokybinė jų analizė, jų tipologinės charakteristikos, šių taisytojų biografijos.
Kadangi tituliniame Postilės puslapyje yra įrašyta (tiksliau – paraštėje prirašyta) „Michael Sappun Bartensteinensis“, J. Gerulis spėjo jį esant jos savininku. Neprieštaraudama tokiam spėjimui, G. Gelumbeckaitė nustatė, kad M. Sapūnas 75 neabejotinais atvejais yra taisęs, komentavęs ar aiškinęs Postilės tekstą, be to, dar 32 korektūrinius taisymus su didesne ar mažesne abejonės doze esą galima priskirti jo rankai.
Tačiau daugiausia (per 700) korektūrinių taisymų Postilėje J. Gelumbeckaitė yra pastebėjusi Kraupiškio ir Tilžės kunigo P. Velverio. Juos savo garsiojoje monografijoje apie J. Bretkūną jau yra identifikavęs V. Falkenhanas. Bet naujame leidime tie taisymai, kurių didžiumą sudarančios nurašymo klaidos (Abschreibfehler), J. Gelumbeckaitės yra kruopščiai ištirti ir suklasifikuoti.
Labai įdomus, kupinas originalių pastebėjimų bei apibendrinimų „Įvado“ skyrius apie Volfenbiutelio postilės istoriją („Geschichte der Handschrift“). Čia plačiame Didžiosios ir Mažosios Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo fone aprašomas šios postilės atsiradimas ir jos tolimesnis likimas. Konstatuojama, kad jos rankraščio buvimo vieta ligi patekimo į Prūsijos hercogo Augusto knygų katalogą 1648 m. ligi šiol esanti nežinoma. Taip pat nežinoma, kokiu būdu (kaip dovana, palikimas ar pirkimas) ji patekusi į hercogo rankas. Ypač įdomu tai, kad minėtame kataloge nežinomo asmens XVII a. ji buvusi pavadinta čekiška postile („Bömische Postilla“). Šitokiu pavadinimu ji registruota ir Volfenbiutelio bibliotekos „Leibnico kataloge“ du kartus. 1890 m. O. Heinemanas (Otto von Heinemann) hercogo Augusto bibliotekos rankraščių kataloge (Nr. 2123) anoniminę evangelikų 1573 m. postilę pažymėjo įrašu „Postilla Lithuanica“. 1896 m., grįždamas iš Lietuvos ir užsukęs į Volfenbiutelio biblioteką, ją čia aptiko ir germanistas bei baltistas H. Vartenbergas (Hans Schmidt-Wartenberg), Čikagos universiteto profesorius, ir apie tai informavo žymų Karaliaučiaus universiteto profesorių Adalbertą Becenbergerį (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Pastarasis įkalbėjo Mažosios Lietuvos kultūros veikėją Vilhelmą Gaigalaitį (1870– 1945) tyrinėti šią Postilę. Taip atsiradusi 1900–1903 m. išspausdinta jo trijų dalių daktaro disertacija, kurioje aprašytos būdingesnės Volfenbiutelio postilės fonetinės, morfologinės ir leksinės ypatybės su pirmosiomis jos tekstų ištraukomis. Šios postilės ištraukų vėliau yra paskelbę Eduardas Volteris (1904), Jurgis Gerulis (1927). 1965 m. jos faksimilę, remdamasis mikrofilmu, pradėjęs leisti amerikiečių lingvistas G. Fordas (Gordon Buell Ford), bet planuoto trijų tomų leidimo jis nebaigęs: išspausdintas tik pirmas 100 lapų tomas. Vėliau pasirodęs pilnas J. Karaciejaus transkribuotas Volfenbiutelio postilės leidimas.
Nors daugelis šių Volfenbiutelio postilės istorijos faktų yra minėti ir ankstesniųjų tyrinėtojų, tačiau J. Gelumbeckaitės jie yra papildyti naujais archyviniais duomenimis, leidžiančiais susidaryti ryškesnį tos postilės klajonių ir sklaidos vaizdą.
Paskutiniame „Įvado“ poskyryje („Editionsprincipien der Handschrift“) aptariami svarbiausieji naujo Volfenbiutelio postilės leidimo principai (p. LXXV– LXXX). Čia aiškinama, kaip pateiktas transkribuotas spausdintas tekstas (edierter Text), kokie jame yra vartojami specifiniai ženklai, koks yra pasirinktas kritinis teksto pateikimo aparatas, kokie yra pateikti registrai ir kt.
Po „Įvado“ didžiąją antro tomo dalį (266 p.) sudaro komentarai. Iš jų įvadinio skyrelio „Kommentar“ (p. LXXX) matyti, kad J. Gelumbeckaitė juos rašydama turėjo keletą tikslų: 1) išaiškinti rankraščio grafines ypatybes, 2) įvertinti pamokslų vertimus originalų atžvilgiu, 3) iškelti aikštėn (eruieren) Postilės rankraštyje pavartotų evangelijų, psalmių, bažnyčios tėvų ir antikinių klasikų (Klassikern und Kirchenvätern) citatas, 4) duoti realijų paaiškinimus (Sacherläuterungen) ir 5) išaiškinti aiškintinas teksto vietas, ypač klaidas, apsirikimus, pakeitimus ir šiaip būdingesnes vertimo ypatybes, nepretenduojant į gramatikos nagrinėjimą.
Postilės rankraštyje esančios evangelijų ir psalmių citatos (paprastai pateiktos pamokslo pradžioje) J. Gelumbeckaitės komentaruose sinoptiškai sugretintos su atitinkamais originalo, Vulgatos, Liuterio biblijos, J. Bretkūno biblijos vertimo ir Postilės, M. Mažvydo katekizmo ir giesmynų, B. Vilento evangelijų vertimo ir kai kuriais kitais tekstais. Iš realijų nemaža vietos komentaruose skiriama Volfenbiutelio postilėje minimų autorių, pvz., Atanazijaus (Athanasius), Bernhardo iš Klervo (Bernhard von Clairvaux), Andriejaus Osiandro (Andreas Osiander), Jozepo Flavijaus (Josephus Flavius) ir kt. biografijoms. Tačiau ypač detaliai, tiesiog skrupulingai, narpliojamos rankraščio klaidos, apsirikimai ir įvairūs taisymai.
Tiek sinoptiškas evangelijų ir psalmių citatų sugretinimas, tiek detalūs neaiškių vietų aiškinimai bus tvirta atrama Volfenbiutelio postilės rankraščio kalbos tolesniems tyrinėjimams. Juoba kad J. Gelumbeckaitės, klasikinių kalbų specialistės ir įžvalgios mokslininkės, komentarai yra ne tik visapusiški, bet ir labai patikimi. Todėl jie padės tyrinėtojams nustatyti ne vieną autentišką, ankstesniųjų Postilės transkribuotų tekstų skelbėjų netiksliai iššifruotą kalbos lytį.
Po komentarų naujame leidime įdėti net penkeriopi registrai, labai reikalingi tokio pobūdžio darbe. Pirmasis – sutrumpinimų (Abkürzungen), kurių Postilės rankraštyje-nuoraše esama daug ir lietuviškų, ir lotyniškų, ir vokiškų (neretai čia trumpinti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai žodžiai (pvz.: Bern < Bernhard, Chrisos < Chrysostomus). Antrasis (pateiktas lentelės forma) – pamokslų šaltinių (Prediktquellen) registras su jų autorių pavardėmis ir pavartojimo vietomis. Trečiasis – biblinių ir mitologinių asmenų sąrašas (su pateiktomis dabartinėmis vokiškomis ir lietuviškomis formomis). Ketvirtasis – Biblijos knygų lapą ir eilutę žyminčių vietų sąrašas. Penktasis – evangelijų ištraukų, Postilėje cituojamų paprastai pamokslo pradžioje, registras. Kiek ir kaip tie registrai palengvins Volfenbiutelio postilės tyrinėjimus, parodys ateitis. Tačiau ir paviršutiniškas žvilgsnis į juos rodo, kad tie registrai J. Gelumbeckaitės kruopščiai ir kvalifikuotai parengti.
Paskutinis antro tomo poskyris – J. Gelumbeckaitės panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašai („Quellen und Literatūrverzeichnis“, p. 379–408). Pirmasis apima rankraštinius šaltinius, o antrasis – spausdintus šaltinius ir specialiąją literatūrą. Iš tų sąrašų matyti (ir tai labai svarbu), kad J. Gelumbeckaitė surado Berlyno slaptajame valstybiniame prūsų kultūros paveldo archyve daug dar naujų į mokslinę apyvartą nepatekusių rankraštinių šaltinių, leidusių jai giliau įsiskverbti į tos mįslingos Postilės atsiradimo, sklaidos ir tekstologines problemas. Nemaža jos grandioziniame, apie 360 vienetų turinčiame literatūros sąraše pateikta ir jos darbe panaudota naujos ano meto Mažosios Lietuvos kultūros dalykus liečiančios spausdintinės literatūros, kurios nėra Lietuvos bibliotekose.
J. Gelumbeckaitė savo darbą dedikavo profesoriui Vytautui Ambrazui, buvusiam jos daktaro disertacijos vadovui, 2006 m. išleidusiam monumentalų lituanistikos veikalą „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“, kurią prancūzų lingvistas Danielius Pety (Daniel Petit) yra pavadinęs šedevru ir kuri buvo įvertinta nacionaline Lietuvos Respublikos premija. Manyčiau, kad šedevru galima laikyti ir jo mokinės tikrai brandų, pasaulinio lygmens standartus atitinkantį darbą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)