tekstai.lt

Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras. Romano fragmentas

Fanny_och_Alexander
Fanny_och_Alexander
        Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas ryškiaspalvis raštuotas kilimas, sustatytos kanapos – čia vaidinama Skribės komedija. Aleksandras, parėjęs iš mokyklos, randa Amandą ir Fani virtuvėje, jos susėdusios gurkšnoja karštą šokoladą, valgo sumuštinius su sūriu. Alida kepa bandeles, Maja ado kojinę, o Siri šveičia varinius indus. Aleksandras iš karto pajunta, kad kažkas nebe taip. Amanda ir Fani, laikydamos prie akių šokolado puodelius, piktdžiugiškai žiūri į jį, Alida ir Siri net neatsako į Aleksandro pasisveikinimą, o Maja atrodo nusiminusi, ji įpila jam šokolado. Aleksandras iš karto skrandyje pajunta skausmą, bet nieko nesako. Amanda kažką kužda Fani, toji pašnibždom jai atsako, ir abi sukikena. Tarpduryje pasirodo Emilija, ji apsirengusi dailia, šviesiai pilka suknia permatomomis rankovėmis, susijuosus plačiu siuvinėtu diržu. Ji rimtu balsu kreipiasi į Aleksandrą.

        EMILIJA. Kai išgersi šokoladą, aš norėsiu su tavim pasikalbėti.

        Ji apsisukus išeina. Aleksandras atsidūsta, padeda puodelį, atsikelia nuo stalo ir ryžtingai žingsniuoja per prieškambarį, valgomąjį, salonėlį ir pasibeldžia į miegamojo duris, motina atsiliepia – įeik, ir štai jis stovi jausdamas gėdą, bet nežinodamas dėl ko.

        Emilija, ryškiai apšviesta saulės, sėdi fotelyje prie lango, ji ir pati keistai švyti, net atrodo šiek tiek susvetimėjus.

        EMILIJA. Dabar mudu eisime į biblioteką ir pasisveikinsime su vienu žmogum, kuris mus aplankė. (Pauzė) Jis norėtų su tavim pasikalbėti. (Pauzė) Tik jau nepradėk verkti.

        ALEKSANDRAS. O ką aš padariau?

        EMILIJA. Tu pats geriau žinai. Nagi, eime.

        Motina atsistoja ir paima sūnų už rankos. Juodu eina į biblioteką. Ten stovi Vyskupas, varto kažkurią Aleksandro tėvo knygą, jis tuoj pat atsigręžia ir nusišypso įėjusiesiems. Aleksandro akimis Edvardas Vergerusas – įspūdingas, išvaizdus vyras: aukštas, plačiapetis, stambaus prakaulaus veido, pilkai žilais plaukais ir barzda. Akys ryškiai mėlynos. Jis apsirengęs pastoriaus švarku, auksinis kryžius blizga ant juodos švarko medžiagos. Vyskupas paduoda Aleksandrui stambią savo ranką, Aleksandras pasisveikindamas nusilenkia. Motina atsisėda ant plačios odinės sofos.

        EDVARDAS VERGERUSAS. Labą dieną, Aleksandrai.

        ALEKSANDRAS. Labą dieną.

        EDVARDAS. Mudu jau buvom susitikę. (Pauzė) Liūdnoka proga. (Vėl nutyla) Kai aš laidojau tavo tėvą.

        ALEKSANDRAS. Taip.

        EDVARDAS. Pastaruoju metu tavo motina, stokodama vyriškos paramos, kartais kreipdavosi į mane dėl savo rūpesčių. Tai visai suprantama. Aš esu artimas tavo senelės draugas ir parapijos sielų ganytojas.

        EMILIJA. Tuo sunkiu laiku Vyskupas man buvo labai geras, Aleksandrai. Nežinau, kaip aš būčiau be jo pagalbos ištvėrusi.

        EDVARDAS. Mudu esame kalbėję ir apie tave, vaikine.

        Vyskupas atsisėda ant kėdės prie bibliotekos stalo, išsiima odinį krepšelį, kuriame laiko pypkę ir tabako kapšą. Jis rūpestingai prisikemša pypkę, užsidega, atsiremia į kėdės atkaltę ir žiūri į Aleksandrą skvarbiomis, ryškiai mėlynomis akimis.

        EMILIJA. Aš jau Vyskupui sakiau, kad džiaugiuosi ir didžiuojuosi mielais savo vaikais.

        EDVARDAS. Girdėjau, jog tu ir tavo seserys gerai mokotės. Esate stropūs, dėmesingi, iki Kalėdų jūsų pažymiai buvo puikūs. Ar ne taip, Aleksandrai?

        ALEKSANDRAS (negarsiai). Taip.

        EDVARDAS. Ko tu manęs bijai? Esu tau draugiškas ir noriu tau gero. Negi tu tuo abejoji?

        ALEKSANDRAS (verksmingai). Ne.

        EDVARDAS. Stropumas, geri pažymiai – dar ne viskas šitame pasaulyje.

        EMILIJA. Nusivalyk nosį, Aleksandrai.

        ALEKSANDRAS (išsišnypščia nosį).

        EMILIJA. Kokia nešvari tavo nosinė, tiesiog baisu. Maja tau šiandien nedavė švarios?

        ALEKSANDRAS. Davė. (Vėl nusišnypščia ir pats sau negarsiai pasako) Šūdas prakeiktas.

        EDVARDAS (tarsi neišgirdęs). Kaip sakiau: stropumas, geri pažymiai – dar ne viskas mūsų pasaulyje.

        EMILIJA. Tu girdi, ką Vyskupas tau sako, Aleksandrai?

        EDVARDAS. Jis puikiausiai girdi. Argi ne taip, Aleksandrai? Tau dabar net labai įdomu, ką aš dar pasakysiu.

        ALEKSANDRAS (šniurkšteli nosim).

        EDVARDAS. Tu jau greitai būsi suaugęs, Aleksandrai. Todėl kalbėsiu su tavim kaip vyras su vyru. Ar tu galėtum pasakyti, paaiškinti man, kas yra melas ir kas yra tiesa. Ar galėtum?

        ALEKSANDRAS (tyli lyg žado netekęs).

        EDVARDAS. Tikriausiai manai, kad tai kvailas klausimas, gal ir taip. Aš tik norėjau truputį pajuokauti. Tu, aišku, žinai, kas yra melas ir kas – tiesa, Aleksandrai?

        ALEKSANDRAS. Taip.

        EDVARDAS. Gerai, gerai, vaikine. Taip pat žinai, kodėl žmonės meluoja. O kodėl jie meluoja?

        ALEKSANDRAS (tyli).

        EDVARDAS. Kodėl žmonės meluoja, Aleksandrai? Tu man pasakyk, kodėl jie meluoja?

        ALEKSANDRAS. Todėl, kad nenori sakyti teisybės.

        EDVARDAS (nusijuokia). Labai gudrus atsakymas, jaunasis mano drauge. Bet taip lengvai neišsisuksi. Taigi aš klausiu tavęs: kodėl jie nenori sakyti teisybės?

        ALEKSANDRAS. Aš nežinau.

        Aleksandras žiūri į grindis ir jaučia, kaip jo griaučiai tarsi pamažu suskystėja, išteka per pėdas ir išsilieja ant šviesaus rytietiško bibliotekos kilimo. Vyskupas patenkintas nusišypso ir pageltusiu pirštu paspaudžia pypkėj smilkstantį tabaką. Emilija liūdnai žiūri į užsispyrusį savo sūnų.

        EDVARDAS. Mes turime laiko, Aleksandrai, o mane taip domina tavo atsakymas, kad aš ketinu čia sėdėti ir laukti, kiek tik to reikės. Tu gal taip ir nemanai, bet aš sakau tiesą.

        ALEKSANDRAS. Žmonės meluoja, kad įgautų pranašumo.

        EDVARDAS. Geras atsakymas, vaikine! Geras ir aiškus. Ką gi, dabar eikime toliau, tu jau man atleisk, bet aš paklausiu apie asmeninius dalykus. Gal tu galėtum savo motinai ir man pasakyti, kodėl tu meluoji mokykloj?

        ALEKSANDRAS (išplėtęs akis žiūri į motiną). Ką?

        EMILIJA. Tavo klasės auklėtojas man parašė, kad tu ten paskleidei tiesiog siaubingą melą.

        ALEKSANDRAS (priblokštas). Ką?

        EMILIJA. Juk tu to nepaneigsi... savo klasei tu melavai, jog aš tave esu pardavusi keliaujančiam cirkui. (Skaito auklėtojo laišką) „Kai mokslo metai pasibaigs, cirkininkai ateis jo pasiimti. Jie išmokys jį, jis taps cirko raiteliu ir akrobatu, pasirodys sykiu su vienmete čigoniuke, kurios vardas Tamara.“

        ALEKSANDRAS (priblokštas tyli).

        EDVARDAS. Tu puikiai supranti, kad tavo motina ne tik pasibaisėjo, bet ir nusiminė perskaičius tą laišką. Ji nebežinojo, ką daryti. Aš ir pasisiūliau pasikalbėti su tavim apie šį nemalonų dalyką, todėl, kaip matai, ir esu čia.

        EMILIJA. Tu turėtum būti dėkingas Vyskupui, kuris čia gaišta laiką dėl tavęs, Aleksandrai, ar supranti?

        ALEKSANDRAS (nuleidžia galvą).

        EDVARDAS. Taigi, mes jau sutarėm, jog meluojantysis nori įgauti pranašumo. Tad aš visai logiškai ir klausiu: kokį pranašumą tu tikėjaisi įgauti sakydamas, kad motina pardavė tave cirkui?

        ALEKSANDRAS. Aš nežinau.

        EDVARDAS (šypsodamas). Man atrodo, tu puikiai žinai, tik tau gėda prisipažinti. Tau gėda, ar ne? Tai jau gerai, jaunasis mano drauge. Net labai gerai. Tai rodo, kad ateity tu vengsi tokių išsigalvojimų. O dabar paprašyk savo motinos atleidimo už tą nerimą, rūpesčius, kurių jai sukėlei. Prieik ir paprašyk, kad ji tau atleistų. (Pauzė) Tu girdi, ką sakau, Aleksandrai, argi ne taip?

        Aleksandras stovi susigūžęs, nuleidęs galvą, jis jau nebešniurkščioja, jo rankos sugniaužtos. Pagaliau jis žengia link savo motinos.

        ALEKSANDRAS. Mama, prašau man atleisti už tai, kad melavau, aš pažadu daugiau taip nedaryti.

        Motina apkabina sustingusį Aleksandrą, prisitraukia ir pasisodina ant kelių. Jis sėdi kaip kokia marionetė, tik jau be virvelių.

        EDVARDAS. Gerai, Aleksandrai. Šitas reikalas baigtas ir daugiau mes apie tai nebekalbėsime. Vaizduotė, juk tu supranti, yra kažkas didinga, tai didžiulė jėga, Dievo mums duota dovana. Mūsų labui ja naudojosi didieji dailininkai, rašytojai, muzikai.

        Vyskupas atsistoja. Kaulėta ranka jis patapšnoja Aleksandrui per sprandą.

        EMILIJA. Aš pasakysiu, kad dabar ateitų mergaitės.

        Staiga Aleksandras pajunta, jog motina susijaudinusi, pasikeitusi, jos akys karštligiškai blizga, skruostai išmušti raudonom dėmėm. Ji pernelyg žvaliai, nervingai atsistoja, nusijuokia žiūrėdama į Vyskupą, paskui išskuba į valgomąjį pakviesti Fani ir Amandą.

        Valandėlę Vyskupas ir Aleksandras lieka vieni. Jų žvilgsniai susitinka. Edvardas Vergerusas nusišypso, bet Aleksandras tuo pačiu jam neatsako.

        Dabar bibliotekoje stovi visi, nušviesti jaukios saulės šviesos. Emilija ir jos vaikai, Vyskupas ir jo auksinis kryžius.

        EMILIJA. Aš noriu jums pasakyti kai ką svarbaus.

        Aleksandras pasuka galvą: už Emilijos nugaros balsvoj tarpdurio prietemoj jis regi Oskarą Ekdalį, rimtai, reikšmingai žiūrintį į juos. Aleksandrui tas reginys nesukelia nei baimės, nei nuostabos. Tėvo buvimas čia jam atrodo savaime suprantamas, Aleksandras jo beveik nelaiko vaiduokliu. Jam tik smalsu, ar jo seserys regi tėvą taip pat ryškiai kaip jis. Tačiau taip nėra. Fani labiau domina didelė pavasarinė musė, kuri zirzauja ant lango stiklo. Amanda stovi ypatingai išlenkusi dailią keltį, ji dar žiūri pro ilgas blakstienas į papūstą apatinę lūpą.

        Motina, rodos, kažką pasakė, bet Aleksandras neišgirdo. O gal ir ji sutrikusi pamiršo, ką norėjo sakyti (suflerės čia nebuvo), ir ji prislėgta nutilo. Gal ir ji pajuto Velionio buvimą? Daug vėliau, jau suaugęs, Aleksandras stengdavosi prisiminti šią akimirką: motinos veidą, vyskupo barzdą, seserų judesius, tada jis manė, kad motiną tikriausiai apėmė netikėtas silpnumas, galbūt melancholija, kurią galėjo sukelti mirusiojo pasirodymas. Nežinia kodėl Emilijos akys prisipildė ašarų, ji išsitraukė nėriniuotą nosinaitę, kurią visada nešiojo užsikišus už mezginiais papuošto rankogalio.

        EDVARDAS. Aš įsitikinęs, kad mes ateityje...

        EMILIJA. Žinoma, visko gali būti...

        EDVARDAS. Tegul Dievas bus maloningas mūsų nedidelei šeimai.

        Aleksandrui atrodo, kad jis dar išgirdo nepiktą, tačiau ironišką tėvo kikenimą, bet paties vaiduoklio jau nebėra. Emilija apkabina savo vaikus ir pabučiuoja, ji tyliai verkia, jos ašaros byra jiems į plaukus, sudrėkina jų skruostus. Paskui ji paima kiekvieną už rankos, nuveda prie Vyskupo, kuris pasilenkdamas pabučiuoja jiems kaktą. Jis atsiduoda tabaku ir naftalinu.

        EDVARDAS. Aš norėčiau, kad mes dabar atsiklauptume ir mus visus suvienytų nuoširdi malda. (Jie atsiklaupia) Dieve, mūsų Tėve, būk maloningas nedidelei mūsų šeimai, palaimink mus ir sergėk mus nuo visokio blogio iki mūsų gyvenimo pabaigos. Prašau Tavęs, Viešpatie, suteik man jėgų, kad būčiau geru šių našlaičių gynėju ir pavyzdžiu jiems. Ir dar prašau Tavęs, Dieve, suteik man jėgų, kad būčiau ramstis šiai jaunai vienišai moteriai.

        ALEKSANDRAS (tyliai pats sau). Myžpuodis, Pispuodis, Šikpuodis, Vėmalų puodas, Snargliapuodis, Naktipuodis, Pyzdapuodis, Šūdpuodis, Šėtonpuodis, Bezdalų puodas...

        Vyskupo namai stūkso priešais Katedrą, jie pastatyti penkiolikto amžiaus pabaigoje. Tai pailgas akmeninis pastatas su daugybe tamsių kambarių storomis mūro sienomis, mažais langais, aukštais slenksčiais ir šakotomis medinėmis grindimis. Kai kur lubų sijos nepaslėptos, svetainėj ir dar keliuose kambariuose ant lubų nutapytos scenos iš Senojo Testamento. Čia žiemą vasarą kūrenamos gremėzdiškos koklinės krosnys, kad nebūtų taip drėgna ir šalta. Pro vakarinę namo pusę sūkuriuodama teka upė, jos vanduo juodas, gilus, namo siena statmenai leidžiasi į tą juodą vandenį.

        Vyskupas gyvena viršutiniame namo aukšte, langai išeina į gatvę ir į siaurą, akmenimis išgrįstą kiemą. Kieme – šulinys, dengtas dailiu geležiniu kupolu. Vyskupo kambariai apstatyti senoviniais baldais. Nei dabartiniam ganytojui, nei jo pirmtakui gyvenimo patogumai per daug nerūpėjo. Čia vyrauja šiurkštokas, sunkus stilius. Ant sienų – ankstesnių vyskupų ir jų žmonų portretai, dar keli patamsėję paveikslai, vaizduojantys šventuosius su švytinčia apie galvą aureole ar be jos. Vyskupo knygų rinkinys sukauptas dviaukštėj bibliotekoj – lentynos, kopėčios, balkonas, juosiantis sienas. Virš rašomojo stalo kabo didelis paveikslas, kuriame nutapyta Abraomo auka: ant aukojimo akmens – nuogas Izaokas užrištomis akimis. Jo tėvas prie atlošto ir įtempto sūnaus kaklo laiko peilį. Iš dangaus leidžiasi angelas rūsčiu žvilgsniu.

        Vyskupo namuose gyvena trys moterys. Svarbiausia jų – Vyskupo motina, senoji fru Blenda Vergerus, rodos, apyaklė, bet maloni dama oria laikysena ir lygaus veido. Henrieta Vergerus yra Vyskupo sesuo. Ji tvarko visą namų ūkį, Henrieta daug kuo skiriasi nuo savo brolio, neaukšta, tamsi, guvi, skvarbiomis rudomis akimis ir vešliais juodais plaukais.

        Vyskupas dar turi tetą, panelę Elsą Bergijus, ji nežmoniškai dramblota. Dažniausiai nekrustelėdama sėdi krėsle, apkamšyta, apramstyta pagalvėm, per pastaruosius dvidešimt metų ji neištarė nė žodžio. Kalbama, kad jaunystėje panelė Bergijus buvusi tikra gražuolė, bet jai sugadinusi gyvenimą gėdinga liga.

        Virtuvėje karaliauja pamėklę primenanti virėja liesomis rankomis, ji panaši į žiurkę; kalba šaižiu, veriamu balsu. Jos vardas Mala Tander, ji nuolatos terorizuoja vargšes užguitas tarnaites, dar apsileidusį kvailoką kiemsargį ir mėgstantį išgerti vežėją.

        Emilija ir jos vaikai pirmą kartą lankosi čia, būsimuose savo namuose, Vyskupas su motina ir seserimi rodo jiems namą. Jie iš lėto eina iš kambario į kambarį. Edvardas Vergerusas didžiuodamasis pasakoja apie šiuos vyskupams skirtus namus.

        EDVARDAS. Penkioliktame amžiuje, kai buvo statomas šis namas, patogumais niekas per daug nesirūpino. Mano pirmtakai nebuvo linkę ką nors keisti ir aš laikausi tos tradicijos. Čia nieko negalima perstatyti ar pertvarkyti. Šių senų kambarių grožis yra amžinas. Mes turime būti dėkingi, kad galime gyventi tokioj tyrumo ir griežtumo atmosferoj.

        Reiktų pridurti, jog Vyskupas savo nuomonę dėsto mandagiai ir maloniai, jis kalba atvirai, nuoširdžiai, viena ranka švelniai apglėbęs Emilijos pečius (vis labiau norėdamas priglausti ją arčiau savęs). Fani jis laiko už rankos. Amanda ir Aleksandras, lyg maišu trenkti, seka iš paskos. Vyskupo sesuo ir motina trepena priekyje, jos įsiteikdamos šypsosi. Abi moterys visaip stengiasi Emilijai parodyti, kad ji čia laukiama ir kad jų mylimas sūnus bei brolis gerai pasirinko.

        EDVARDAS. Aš dar norėčiau, kad tu pasisveikintum su mano teta. Neišsigąsk, Emilija, ir jūs, vaikai, nebijokit, čia nėra nieko baisaus. Atidaryk duris, mieloji sese. Tai – mano teta, panelė Elsa Bergijus. Labą dieną, teta. Kaip tu šiandien jautiesi? Įsivaizduoji, mes turime svečių, ypatingų svečių. Tai – būsimoji mano žmona! Emilija Ekdal, garsioji aktorė, tu tikrai esi apie ją girdėjus.

        EMILIJA. Labą dieną, panele Bergijus. Vaikai, gražiai pasisveikinkite su panele Bergijus. Prieik, Amanda, nestovėk kaip įbesta.

        EDVARDAS. Ne, ne, nieko tokio. Jeigu Fani ir Aleksandras nenori pasisveikinti šiandien, galės tai padaryti kitą dieną. Tikrai nebus jokio skirtumo. Mes neverskime jų.

        Toji beformė moteris žiūri į vaikus skvarbiu žvilgsniu per riebalų raukšlėmis uždribusius vokus, ji sarkastiškai šypteli ir palinguoja galvą. Jos alsavimas primena išgverusio siurblio girgždėjimą. Apie šią drybsančią dramblotą būtybę tvyro rūgščios drėgmės tvaikas.

        EDVARDAS. O dabar pasisveikinkim su fru Tander, mūsų darbščiąja virėja, ji gyvena mūsų šeimoje jau trisdešimt metų. Labą dieną, fru Tander, tai – mano būsimoji žmona Emilija Ekdal, štai – jos vaikai: Amanda, Fani ir Aleksandras.

        FRU TANDER (tūpteli). Labą dieną, fru Ekdal, sveika atvykus!

        EMILIJA (nusigandus). Labą dieną, fru Tander.

        HENRIETA. O šitos – darbščios mūsų padėjėjos: Karna, Selma ir mažoji Justina. Su kiemsargiu susipažinsite kitą kartą, jis dabar mieste tvarko reikalus. O vežėjas negaluoja, jis – kaip visada. Tai gal jau eisime prie stalo.

        Jie grįžta į antrą aukštą. Erdvi akmeninė laiptinė su aukštomis kolonomis ir žalsvais siaurais langais aidi nuo įvairių balsų ir nenatūralaus juoko. Vyskupas paima Emiliją už rankos ir įsitempia į miegamąjį. Juodu truputį uždusę, nes skubėjo visus kitus gerokai aplenkti.

        EDVARDAS. Aš turiu tokį pageidavimą. Vieną vienintelį, bet nepaprastai svarbų. Iš karto jį pasakysiu, kad galėtum atsisakyti, jeigu manai, kad neįstengsi jo įvykdyti.

        EMILIJA. Tai koks tas pageidavimas?

        EDVARDAS. Aš norėčiau, kad tu ir tavo vaikai ateitumėte į mano namus be jokio turto.

        EMILIJA. Kaip tai suprasti?

        EDVARDAS. Tu esi pasiturinti moteris, pripratusi prie prabangos, kokios aš tau negalėsiu suteikti. Todėl aš noriu, kad tu paliktum teatrą.

        EMILIJA. Rodos, mudu dėl to jau sutarėm. O dabar pabučiuok mane ir pasakyk, jog aš esu tikra Dievo dovana Vyskupui.

        EDVARDAS (paskubom ją pabučiuoja). Aš noriu, kad tu paliktum savo namus, drabužius, visus papuošalus, baldus, draugus, visą tau priklausantį turtą, taip pat savo įpročius ir mintis. Aš noriu, kad tu iš esmės atsisakytum ankstesniojo savo gyvenimo.

        EMILIJA. Tai gal man ateiti plikai?

        EDVARDAS (šypsosi). Aš kalbu labai rimtai, mano brangioji. Tu ateisi į naują gyvenimą, tarsi iš naujo užgimus.

        EMILIJA. O kaip vaikai?

        EDVARDAS. Ir vaikai taip pat.

        EMILIJA. O jų žaislai, lėlės, knygos... visokie menkniekiai...

        EDVARDAS (nutraukia ją). Nieko.

        EMILIJA. Aš dar turėsiu su jais pasikalbėti.

        EDVARDAS. Čia jau tau spręsti, Emilija.

        EMILIJA. Pati aš galiu apsispręsti. Bet negaliu kalbėti už savo vaikus. Man teks jų paklausti.

        EDVARDAS. Ir jie privalo šį tą paaukoti dėl savo motinos laimės.

        EMILIJA. Tu jau pradedi pykti. Pabučiuok mane!

        EDVARDAS. Ne, aš nė kiek nepykstu. (Nusišypsojęs pabučiuoja ją)

        EMILIJA. Manau, aš sugebėsiu juos palenkti į savo pusę.

        EDVARDAS. Tu turi gerai pagalvoti, Emilija.

        EMILIJA. Aš jau apsigalvojau. Mano gyvenimas buvo tuščias. Paviršutiniškas, lengvabūdiškas ir patogus. Aš visada ilgėjausi tokio gyvenimo, kokį tu gyveni.

        EDVARDAS (sujaudintas). Aš žinau, žinau.

        EMILIJA. Man visai nebus sunku išpildyti tavo pageidavimą. Aš džiaugdamasi tai padarysiu.

        EDVARDAS (su ašarom akyse). Aš norėčiau, kad mes būtume kuo artimesni vienas kitam. Mes gyvensime priešais Dievo veidą.

        EMILIJA. O aš pasistengsiu suprasti, ką tu galvoji sakydamas – priešais Dievo veidą.

        EDVARDAS. Aš tau pasakojau, kaip mano žmona ir abu vaikai nuskendo šitoj upėj prieš penkiolika metų. Visus tuos ilgus metus aš šliaužiau per gyvenimą kaip koks žemės kirminas. Iš tolo matydavau tave, visada apsuptą žmonių, tu man buvai neprieinama, bet aš laukiau tavęs, tas ilgesys, tas laukimas tapo geriausia tokio mano gyvenimo dalimi. Dabar laikau tave apkabinęs, o tu pasižadėjai ateiti pas mane visam likusiam laikui. Tai tiesiog neįtikėtina Dievo malonė.

        EMILIJA. O aš niekada nesisielojau. Nei dėl darbo, nei dėl vaikų, nei apskritai dėl žmonių. Gal tik kartais paklausdavau savęs, ar tie mano jausmai nėra ydingi. Kodėl man niekas nesukelia didesnio skausmo, kodėl nė karto nesu pajutus didesnio džiaugsmo? Dabar jau žinau – aš esu apsisprendus! Jaučiu, kad mes ne kartą įskaudinsime vienas kitą, nors ir žinau, bet nė kiek nesibaiminu. Taip pat jaučiu, jog mes vienas kitam suteiksime daug džiaugsmo, man norisi verkti iš baimės, kad mums skirtas laikas jau toks trumpas, dienos bėga, ir nieko neįmanoma pakeisti.

        Tu vis kalbi, jog tavo Dievas yra mus mylintis Dievas. Taip gražiai skamba, kad ir aš norėčiau tikėti taip kaip tu. Mano Dievas yra kitoks, Edvardai. Jis panašus į mane: besikeičiantis, neaprėpiamas, nesulaikomas – sykiu ir švelnus, ir žiaurus. Aš juk esu aktorė, įpratusi nešioti kokią nors kaukę. Ir mano Dievas turi tūkstančius veidų, jis dar niekad nėra man parodęs savo tikrojo veido ir aš dar nesugebu parodyti tau arba Dievui savo tikrojo veido. Aš išmoksiu per tave pajusti Dievo esybę. Dabar dar pabučiuok mane ir palaikyk savo glėbyje tylėdamas, kaip tik tu vienas temoki, mielasis.

        Vestuvės įvyko vasaros pradžioje giedrą, saulėtą dieną didžiajame fru Helenos salone, jungtuvių apeigas atliko Vyskupo dėdė, senas klebonas iš slėnio. Buvo sutarta, kad vestuvėse dalyvaus tik artimieji. Bet vis tiek susirinko didelis svečių būrys: Gustavas Adolfas ir fru Alma su vaikais – Petra ir Jeni; Karlas ir Lidija, Isakas Jakobis, keletas teatro artistų: Filipas Landalis, neaukšta panelė Švartz, stotingasis Tomas Gralis ir Gretė Holm. Iš Vyskupo pusės atėjo jo motina, fru Blenda ir jo sesuo Henrieta.

        Tarp visų kitų svečių matomoje vietoje stovi panelės Ester ir Vega, taip pat žiurkę primenanti Mala Tander. Kiti tarnai būriuojasi tarpduryje.

Vyskupo pageidavimu damos vilki paprastomis tamsiomis sukniomis, abu dvasiškiai apsirengę pastorių drabužiais, kiti ponai dėvi frakus, tokia svečių apranga gal kiek primena liūdnas iškilmes.

        Nuotaka rami, tik išblyškusi. Jaunikis nuo užplūdusio susijaudinimo vis šluostosi nosį. Amanda ir Fani nusiteikusios romantiškai. Jos mėgaujasi situacija ir negalvoja, kas gali jų laukti ateityje. Aleksandras sirguliuoja, jam pakilusi temperatūra, bet nesijaučia taip blogai, kad negalėtų dalyvauti jungtuvėse. Jo akys plačiai išplėstos, lūpos pravertos iš nuostabos: už Miloso Veneros statulos ryškioj saulės šviesoj stovi Oskaras Ekdalis ir susidomėjęs, šypsodamasis seka ceremoniją.

        Kai ji pagaliau atlikta, visi akimirką pajunta palengvėjimą. Ekdalių šeimos glėbesčiavimai sugriauna bendravimo užtvaras: visi bučiuojasi, žvelgia vienas kitam į akis, verkia tikromis ašaromis, spaudžia kits kitam rankas. Vyskupas staiga pasijunta įtrauktas į gausios šeimos ratą, jį tai sujaudina ir kelia tam tikrą neviltį. Tarnaitės atneša šampano, visi cinksi taurėmis, įtampa atslūgsta ir pasidaro beveik linksma.

        Filipas Landalis pasijunta dar nepasakęs kalbos, nors čia ji visai nebūtina, tai jis pripažįsta savo įžangoje ir patikina, jog tai, ką jis kalbės, nėra koks nors ypatingas pasveikinimas, tik prielankumo įrodymas mielajai Emilijai Ekdal, iškiliai aktorei bei nuostabiam žmogui. Jis dėkoja jai už drauge praleistą laiką ir išreiškia viltį, kad ji sugrįžtų į sceną ir pasijustų apsupta senų bičiulių. Filipas Landalis dar prisimena Bibliją ir pacituoja Mokytojo žodžius apie išdalytus talentus; pagyvėjęs nuo trijų taurių šampano jis pareiškia, kad Teatras – tokia pat bažnyčia kaip ir Katedra, aktoriai, vyskupai, muzikai, klebonai, tapytojai, diakonai – tokie patys sielų ganytojai, jų užduotis – savo bažnyčioj tarnauti Gyvajam Dievui. Senasis aktorius, sujaudintas savo žodžių, prieina prie nuotakos ir garsiai pabučiuoja ją į lūpas, paskui, abiem rankom suėmęs, pakrato jaunikiui dešinę ir pasiūlo (juk jis – amžiumi čia pats vyriausias) kreiptis į vienas kitą paprastai, be jokių titulų. Vyskupas  dėl tokio išsišokimo nesijaučia itin pagerbtas, bet santūriai nusišypso ir pasako savo vardą – Edvardas. Filipas Landalis suduoda jam per petį ir pradeda kvatotis, tarsi būtų iškrėtęs pavykusį pokštą.

        Paskui jaunavedžiai su visais atsisveikina. Kaip Vyskupas ir pageidavo, naujoji šeima, išsižadėjusi bet kokio turto, pėsčiomis nueis tą trumputį kelią nuo Ekdalių namo prie miesto aikštės iki Vyskupo rezidencijos. Taip jie ir padaro: po ilgokai užtrukusio jausmingo atsisveikinimo Edvardas Vergerusas paima Emiliją už rankos ir su trimis vaikais, pėdinančiais įkandin, iškeliauja į kitus namus. Emilija, kupina šviesių naujo gyvenimo lūkesčių, atrodo trykštanti jėga ir viltimi. Vyskupas – orus, patenkintas gražia savo žmona – eina linksėdamas į kairę ir į dešinę, sveikinasi su praeiviais, vis nukeldamas teologijos daktaro skrybėlę, Emilija, žmona, šypsosi, švyti. Iš to ir randasi visuotinė nuomonė, kad religija ir menas šičia sudarė laimingą sąjungą. Apie tris iš paskos einančius vaikus niekas nemato reikalo ką nors pasakyti.

        Emilijos artimieji, sustoję fru Helenos salone prie langų, pro užuolaidas stebi tą keistą jų išėjimą. Trumpalaikė jausmų audra jau nurimus, šampanas išgaravęs. Ekdalių šeima staiga pajunta slegiantį ilgesį.

        ALMA. Kažin ar visa tai į gera?

        LIDIJA. Bet juk matei, kokia ji dabar laiminga, ta mūsų mieloji Emilija.

        HELENA. O aš vis galvoju apie vaikus.

        GUSTAVAS ADOLFAS. Vaikai pripras, brangioji mama.

        KARLAS. Sako, kad tas Vyskupas – tikras pragaro mergišius.

        LIDIJA. Iš kur tu tai žinai, mein Carlchen*? (Mano Karlai (Carlchen – mažybinė vardo Karlas forma) – vok. (Vert. past.)

        ALMA. O man kažkodėl norisi verkti. Nesuprantu...

        HELENA. Jie tikrai būtų galėję leisti sau vykti į povestuvinę kelionę.

        GUSTAVAS ADOLFAS. Aš pasikviesiu juos į mūsų namus Provanse, bet Emilija man kelia abejonių.

        ALMA. Ji labai gerbia savo naująjį vyrą.

        LIDIJA. Vyras stotingas, nieko neprikibsi.

        PETRA (nelinksmai). Jo dantys netikri.

        ALMA. Na ir leptelėjai kažkokią nesąmonę. Jo dantys patys tikriausi.

        HELENA. Jo motina taip pat žavi.

        KARLAS. O jau ta sesuo – už patį velnią geresnė ragana.

        GUSTAVAS ADOLFAS. Virėja tai tikrai panaši į žiurkę iš tupyklos.

        HELENA (liūdnai). Man atrodo, kad Emilija grįš. Ir gana greitai.

        Vyskupo namuose vakarienės metas. Židinyje kūrenasi ugnis, bergždžiai kovojanti su drėgme, kuri smelkiasi į vidų iš tamsios upės gelmių. Besileidžiančios saulės spinduliai ryškiomis šviesos stygomis raižo kambario prieblandą.

        Pagaliau visi pirmą kartą drauge susėda prie sunkaus ąžuolinio stalo: galustalėse vienas priešais kitą – Vyskupas ir Emilija, vaikai – vienoj stalo pusėj, fru Blenda ir panelė Henrieta – kitoj. Tarp tų moterų sėdi toji beformė panelė Bergijus, kurią joms tenka maitinti. Storulė negarsiai niurzgauja. Kai ji čiaumodama kąsnį bedante burna užsimerkia, iš jos gerklės ir sklinda tas vos girdimas narnesys. Prie stalo vakarieniaujantiesiems patarnauja dvi šešėlius primenančios pilkų veidų būtybės nudelbtom akim. Tai – Justina ir Karna. Virėjos fru Tander čia nematyti.

        EDVARDAS (žvaliai). Štai mes pagaliau pirmą kartą visi drauge susėdome už vieno stalo.

        HENRIETA. Vaikai, kaip matau, neturi apetito.

        EMILIJA. Nėr ko stebėtis, panele Henrieta, jie tebėra sujaudinti, čia viskas jiems nauja, neįprasta. Turėtum juos suprasti.

        HENRIETA. O gal jie negerbia gardžios mūsų duonos ir tokio skanaus maisto?

        EDVARDAS. Šį vakarą mums visiems derėtų džiaugtis, Henrieta.

        HENRIETA. Aš jau tikrai negadinsiu pirmosios mūsų vakarienės, nerodysiu savo griežtumo, bet ateityje – iš anksto pasakau – niekas neturės teisės pakilti nuo stalo, kol lėkštė nebus...

        EMILIJA (nutraukia ją). Mieloji Henrieta, savo vaikams aš įsakinėju. Bet aš pasižadu išklausyti...

        HENRIETA (nutraukia ją). Šiuose namuose galioja vienintelė taisyklė, kuriai niekas neturi teisės nusižengti, net ir tu, mieloji Emilija, tai pagarba mums suteiktoms gėrybėms.

        EMILIJA. Man rodos, mieloji Henrieta, tu nesupranti vieno esmingo dalyko, bet gal atidėkim tą pokalbį kitam kartui.

        HENRIETA. Atleisk man, mieloji Emilija... Aš turbūt užsimiršau. Atleisk!

        EMILIJA. Tu tikrai esi be galo darbšti šeimininkė. Aš visada ir visur pasiklausiu tavo patarimo.

        HENRIETA. Edvardas šimtus kartų jau yra mane perspėjęs... (Ji verkia ir juokiasi) Tai ne taip lengva, kaip tau pasakysiu. (Pauzė) Sunku suvokti, kad tu jau esi nereikalinga.

        FRU BLENDA (nutraukia ją). Viskas puiku, Henrieta.

        Henrieta iškart liaujasi verkti ir išgąstingai pasižiūri į motiną. Panelė Bergijus gerkliniu balsu kažką tyliai niurna, vaikai spokso į savo lėkštes, iki pat kraštų pripildytas alaus sriubos.

        HENRIETA (nusišypsojusi). Bet kai ką aš turbūt turėčiau teisę pasakyti: mes čia visi labai ankstyvi, ir šiokiom dienom, ir sekmadieniais. Šeštą valandą renkamės rytinės maldos į Edvardo darbo kambarį. Ir dar norėčiau pridurti, kad kiekvienas pats pasikloja lovą ir sutvarko savo kambarį. Šiuose namuose – visi punktualūs, visur švara ir tvarka.

        FRU BLENDA (nutraukia ją). Tik jūs neišsigąskite, vaikai. Mano dukra nėra tokia griežta, kaip atrodo. Iš pradžių į viską žiūrėkime lyg į kokį pokštą.

        EMILIJA. Aš ne visai supratau, ką Blenda turėjo omeny. Jeigu čia bus mėginama taikyti savotiškus auklėjimo būdus...

        FRU BLENDA (nutraukia ją). Tikrai ne, Emilija! Tikrai ne. Aš esu įsitikinus, kad vaikai pamažu patys pajus, kaip smagu rūpestingai atlikti savo pareigas. Aš linkusi manyti, jog viskas gali vykti kaip savotiškas žaidimas.

        EMILIJA. Nemanau, kad mano vaikams patiktų tokie žaidimai. Kaip ir man pačiai, beje.

        FRU BLENDA. Ateitis parodys, mieloji Emilija.

        EDVARDAS (tarpininkaudamas). Dabar sunerkime rankas ir padėkokime Dievui už valgį. (Meldžiasi) Ačiū tau, Viešpatie, kad tu ir šį kartą suteikei mums tų varganų gyvenimo trupinių, kad mes dosnia širdimi savo perteklium pasidalytume su tais, kurie yra išalkę ir ištroškę. Amen.

        ALEKSANDRAS (tyliai). Bybgalys... pyzdukas... šiknius... šūdo gabalas... pragaro skylė... velnias raguotas... šėtono bybis jam į akį.

        FANI (kikena).

        AMANDA (tildo ją).

        EDVARDAS. Aleksandrai, ką ten taip juokingai šneki?

        Aleksandras neatsako, tik veidas išrausta. Fani dar garsiau kikena. Amanda purto galvą, paskui atsigeria vandens, kad bent kiek apsiramintų.

        EDVARDAS. Žinok, Aleksandrai, tavo patėvis turi gerą klausą, jeigu nori – velnišką klausą. Tai gal jau kelsimės nuo stalo? Po valandos susitiksim bibliotekoje – dirbsim rankdarbius ir garsiai skaitysim. Henrieta, būk tokia maloni, parodyk vaikams jų kambarį.

        Vaikų kambarys perdažytas, sienos išklijuotos naujais apmušalais, grindys švariai iššveistos. Langai išeina į siaurą, akmenimis grįstą kiemą, kuriame matyti šulinys. Fani ir Amandai skirta didesnė kambario dalis, Aleksandrui lieka tarsi koks atitvertas trikampis gardas. Vaikų lovos rudai beicuotos, kietais dugnais, šonuose gardelės, patalynė iš šiurkštaus audeklo, prisigėrus drėgmės. Baldų čia nedaug. Prie vienos sienos stovi senovinė lėlių spinta. Palei langą – žemas stalas ir kelios negrabiai padarytos vaikiškos kėdės. Aleksandro kertėje yra knygų spinta, joje – iliustruotos knygelės svetimomis kalbomis ir seni nučiupinėti savaitiniai žurnalai. Ant sienų – paveikslai bibliniais motyvais: kvailokai besišypsantis Jėzus su palmės šaka rankoje tarp naminių ir laukinių žvėrių; kitame paveiksle pavaizduotas angelas su septyniom auksinėm žvakėm, jis skrenda virš miegančio namo, už kurio atsivėręs rūstus gamtovaizdis. Dar matyti faraono duktė, palinkusi prie pintinės, kuri plūduriuoja prie nendrėm apžėlusio kranto. Pintinėje guli įmitęs rausvas it paršiukas kūdikis. Ant žaliuzių ištapytos aukštos pilys ir susiraizgiusios vynuogių šakos. Medinės grindys šakotos, pilkos lyg maišas, jokio kilimėlio. Viename kampe – bjauriai apsilaupęs medinis supamasis arkliukas. Ant lentynos padėta fleita.

        Kai Justinos prižiūrimi vaikai nusiprausia lediniu vandeniu ir sugula į lovas, motina ir patėvis ateina palinkėti jiems labos nakties. Jie visi kartu garsiai sukalba vakarinę maldą. Vaikų maldoje dėdė Edvardas privalo būti paminėtas šalia ankstesnių asmenų, kuriems vaikai prašo ypatingos Dievo globos: Dieve, sergėk tėvą ir motiną, senelę ir Vyskupą, dėdę Edvardą, ir taip toliau. Aleksandras varo savo variantą, Vyskupą jis vadina Myžkupu ir atsisako pabučiuoti ne tik patėvį, bet ir motiną. Vyskupas atsimokėdamas paglosto jam skruostą, nors tas judesys labiau primena antausį. Aleksandras, nurijęs ūmai sukilusią nuoskaudą, kyšteli liežuvį juodai, plačiai ganytojo nugarai. Emilija prašo, kad vyras jos nelaukdamas eitų į miegamąjį, tas padvejojęs paklūsta, bet tarpdury dar atsigręžia, šviesa iš koridoriaus jo figūrai suteikia grėsmingą proporciją.

        EDVARDAS. Didžiausias mano troškimas, kad mes visi sugyventume taikiai. Kiekvienam meilės neįsiūlysi, bet mums reiktų vienas kitam rodyti pagarbą ir atlaidumą.

        Jis tai pasako liūdnai žemu, nepakeltu balsu. Kai niekas nieko neatsako, jis linkteli ir išeina. Jo žingsniai aidi aukštam koridoriuj, girdėti, kaip jis eina akmeninėm grindim į miegamąjį.

        AMANDA. Ir kam čia ta lėlių spinta?

        EMILIJA (švelniai). Prieš penkiolika metų šiame kambaryje gyveno dvi mažos mergaitės.

        AMANDA. Jos prigėrė upėje, ar ne?

        ALEKSANDRAS. Ir jų mama prigėrė.

        FANI. Jos čia gali vaidentis!

        EMILIJA. Fani, nebūk tokia kvaila. Jokių vaiduoklių nėra.

        AMANDA. Tai ar tos mergaitės gyveno šitame kambary?

        EMILIJA. Aš taip manau – čia buvo vaikų kambarys.

        FANI. Kurį nors vakarą aš čia įeisiu ir pamatysiu dvi išblyškusias, juodai aprengtas mergaites, jos čia sėdės priešais tą lėlių spintą ir patyliukais sakys, kad atėjo su manim pažaisti!

        EMILIJA (nusijuokusi). Patylėk, Fani! Nebūk kvailutė.

        FANI. Paskui nuvilios mane į upės gelmę. O aš bijosiu net žodžio ištarti, net pagalbos šauktis negalėsiu. Ir manęs nebeliks.

        ALEKSANDRAS. Aš nenoriu čia būti.

        AMANDA. Tu man žadėjai, kad aš rudenį Operoj galėsiu lankyti baleto pamokas. Aš sutinku tik su ta sąlyga, jog rugsėjį aš iš čia jau išvažiuosiu.

        FANI. Man atrodo, kad mes gavom baisiai nuobodų patėvį.

        ALEKSANDRAS. Ta jo sesuo – tikra kvailė.

        AMANDA. O jau tas lašinių kalnas, kurį reikia dar šerti.

        FANI. Mama, aš likau alkana.

        Emilija valandėlę tylėdama sėdi, tik mirkčioja akimis. Paskui kelia delnus prie veido, bet susitvardo, nuleidžia rankas, pasižiūri į Fani ir nusišypso.

        EMILIJA. Duokite man šiek tiek laiko! Daug ką čia teks pakeisti. Kai kas greičiau pasiduos, kitiems dalykams prireiks ilgesnio laiko. Svarbiausia – nepraraskime drąsos. Ir dar svarbu – laikykimės išvien.

        AMANDA. Mama, kodėl tu ištekėjai už dėdės Edvardo?

        EMILIJA. Ištekėjau todėl, kad myliu jį. Bet aš taip pat myliu ir jus, po jūsų tėčio mirties aš jaučiausi tokia vieniša. Štai todėl. O dabar jau miegokim. Kai būsim pailsėję, viskas atrodys daug linksmiau.

        Ji apkabina ir pabučiuoja savo dukteris. Aleksandras išdidžiai atsisako bet kokio prisilietimo, jis atšiauriai žiūri į motiną. Nepaisydama jo šaltumo, ji pasilenkia, apsvaigina sūnų gardžiu savo kvapu ir nusišypso.

        EMILIJA. Nevaidink čia Hamleto, mano berniuk. Aš nesu karalienė Gertrūda, o tavo mielas patėvis nėra Danijos karalius, šie namai – ne Kronborgas, nors ir niūrokai atrodo.

        Aleksandras išsitiesia lovoj ant nugaros ir stipriai užsimerkia, jis tebėra įsiutęs. Motina dar pastovi žiūrėdama į jį, paskui išeina iš vaikų kambario ir uždaro duris.

Iš pradžių kambaryje tamsu, bet netrukus pro ištapytas žaliuzes ima skverbtis vasaros nakties šviesa. Vaikai kuždasi, Aleksandras atšlepsėjęs įsirango pas Fani į lovą. Kiek pasivartę, abudu pasiima po pagalvę ir persikrausto pas Amandą, ši pasislenka arčiau lovos krašto, palikdama vietos broliui ir seseriai. Visi netrukus suminga.

 

        Versta iš: Ingmar Bergman. Fanny och Alexander. Stockholm: Norstedts Förlag, 2007. Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė


        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)