egle sakalauskaite

... Sujaudintas Begalybės, Geismas negali eiti į tikslą, kuriam galėtų prilygti; geidžiant priartėjimas atitolina, o mėgavimasis tėra tik alkio augimas...

E. Levinas
 

__________

 

Temo. Ištrūkusi iš miestelio gydyklų, kone tekina parlėkiau namo: jis jau buvo išvažiavęs.

Rugpjūčio vakaras tvankiai alsavo, žmonės sunkiai pūškavo namo pėsčiomis ar mindami dviračius, jų paraudusi oda blizgėjo paskutiniuose saulės spinduliuose, drabužiai lipo prie kūno, karštame vėjyje šiugždėjo parduotuvių maišeliai su duona, mėsos konservais ir alum, veiduose it amžių amžius nenuimamas grimas ramybe ar abejingumu švietė šypsenos. Mylėjau šį miestelį, kuriame žengiau pirmuosius žingsnius, praleidau vaikystę, kuriame išmokau karstytis po medžius, važinėti dviračiu ir plaukti, statytis būstines ir kalti plaustus, žaisti futbolą ir krepšinį su vietinių murzinais vaikais. Ir tas žmonių abejingumas, kone gėdinga ramybė, tie vienodi varpo dūžiai sekmadienio rytais, egzaltuoti pamokslai, ir kretančių tremtinių chorelis su savamoksliu vargonininku priešaky, vienintelė kavinė, kepanti itališkas picas su čiabuvių sūriu, kiauliena ir gretimo miško voveraitėmis, neišvaizdžios Šiaurės vidurio lygumos, per kurias tekėjo meldais apaugusios upės, atrodžiusios it pelkių ežerėliai, jose ganydavosi tokios pat pasauliui abejingos karvės ir ožkos; varpučiais, mėtom ir asiūkliais apaugę siauruko bėgiai (jais traukiniai nevažinėjo jau kelis dešimtmečius); neprižiūrimas, beveik jau sulaukėjęs miesto parkas, kurio pašonėje švietė balti gydyklų pastatai... dabar, kai atostogų ištrūkau iš sostinės šurmulio, šis miestelis man buvo mažas Edeno sodas. Tačiau ir šiame Dievo užmirštame užkampyje po tariama ramybės uždanga taip pat virė gyvenimas: žmonės tuokdavosi ir skirdavosi, gimdydavo vaikus ir mirdavo (beje, laidotuvių verslas klestėjo), mokėsi mokykloje arba prieglaudoje, kartais eidavo romantiškai pasivaikščioti upių pakrantėmis (sykį mačiau, kaip vienai moteriai besimaudant į drabužius įšliaužė žaltys), raugdavo alų, spausdavo obuolių sultis, virdavo uogienes, genėdavo rožes, skersdavo kiaules, mediniais dievukais puošdavo sodybų kiemus. Beje, naktimis miestelyje siautėdavo viena itin žiauri nusikaltėlių grupuotė, pasivadinusi „Plaštakėmis“. Kiek vėliau gatvėse pasirodė ir pirmieji „Ašmenų“ nariai. Grupuotės, išsiaiškinusios tarpusavio santykius, susivienijo ir paskelbė karą gretimo miestelio nusikaltėliams. Taigi... kitaip tariant, tikra ramybės sala!..

Būdama veikli sostinės reabilitacijos rezidentė, šią vasarą nusprendžiau padirbėti šio miestelio gydyklose (ak, jaunatviškas maksimalizme!) ir pasisemti patirties. Buvau įpratusi sostinės ligoninėse per dieną aptarnauti po dvi tris dešimtis pacientų, išklausyti kiekvieno gyvenimo, ligos ir meilės istorijų, ištirti, vizituoti, raportuoti vyresniems gydytojams, paskirti gydymą ir rašyti išsamias ligų istorijas. Tačiau šio miestelio gydyklose pas mane ateidavo vos keli ligoniai perdien, tad, nepasiėmusi kelių romanų ir romansų (gydykloje stovėjo senas steinvėjus), nekėliau kojos į mane nuvylusios praktikos vietą.

Pasinėriau ir aš į tą alinantį karštį, tarsi upė garuodama ar plakdama kranto akmenis vangiomis bangelėmis, išsiliedama melsvėjančiose vakaro pievose, žvelgdama į pasaulį ramiai ir paprastai kaip rupšnojanti žolę telyčaitė. Tačiau kartais atsitinka, kad mūsų ramaus gyvenimo horizontuose pasirodo tai, ko mažiausiai tikimės, ir snūduriavimui ateina galas. Tą vakarą su vyru rengėmės važiuoti į tolimų giminaičių jungtuves būti liudytojais, žodžiu, trenktis į kažkokį kaimą netoli Latvijos sienos, ir aš rytą vyrui pasakiau, jog namo pareisiu laiku. Tačiau nuėjusi į darbą apstulbau – manęs laukė daug naujų pacientų: dešimtys šlubų, kontūzytų senukų po traumų, amputacijų, širdies operacijų ar smegenų insultų stumdėsi prie mano kabineto durų. Paslėpiau romanus ir romansus, skubiai apsivilkau chalatą ir, apsiginklavusi geležine kantrybe, pradėjau darbo dieną. Deja, buvo šeštadienis, aš – vienintelė gydytoja, tad, it vijurkas laksčiusi po skyrių ir gydyklas, paskutinį įrašą ligos istorijoje išvedžiojau tik vėlai vakare.

Tačiau namuose manęs jau niekas nebelaukė. Pavargusi sudribau fotely ir maigiau telefoną. Mano vyras – karininkas, suprantate... Punktualumas ir žodžio laikymasis jam yra svarbiausios vertybės. O kad matytumėte, kaip greitai jis papietauja!.. Jo kambary, skirtingai nei mano, kiekvienas daiktas turi pastovią vietą. Juokingiausia, kad... net draugų būry, būdamas toli nuo tarnybos, jis daiktus vadina ne kaip kitaip, o „materialinėm vertybėm“!.. Tiek jau to, širdau bejėgiškai sėdėdama krėsle, išvažiavo, niekšas, ir dar mano mašina!

Pagaliau telefone sumirgėjo žinutė: „Važiuok link Vaškų, ten pasitiks mano pusbrolis.“ Puiku, tačiau kuo važiuoti? – kone įdūkau. „Pati kalta. Santuoka jau įvyko. Teks minti dviratį.“ Greitai pasrėbiau vakarykštės sriubos. Į kuprinę įsimetusi vakarinę suknelę, batelius ir Šiaurės vidurio lygumų žemėlapį, užrakinau namus, sėdau ant dviračio ir nurūkau greitkeliu link Latvijos sienos. Pro mane lėkė miškai, pakelės užeigos, apžėlusiais krantais upės su žalčių, laumžirgių ir vandens vištelių veisyklomis, švytintys ežerų vandenys, pakrančių plūdenos. Vakarėjantis dangus, it norėdamas paskutinįkart prieš naktį atsisveikinti, nušvietė man viską aplinkui, o vėjas, lengvai šnarėdamas, nešė iš pievų, miškų ir ežerų šviežios žolės, ražienų, sakų ir dumblo kvapą.

Myniau dviratį neatsikvėpdama, sukandusi dantis, spausdama iš pavargusių raumenų skaidulų paskutines energijos ir glikogeno atsargas. Vaškai pasirodė ir išnyko. Lėtapėdis vyro pusbrolis dar nebuvo atvažiavęs. Sukorusi dvidešimt kilometrų, stabdžiau dviratį, nesugebėjau jo suvaldyti ir kone įvirtau į griovį. Jei užklups naktis, pražūsiu šiuose pelkynuose! – nerimavau maigydama baigiantį išsikrauti mobilųjį telefoną. Žemė ir kelias nuo dienos kaitros garavo, jau ir nakties tamsa leidosi iš debesų, krito ant žolės rasa, skandino rūkuose laukus. Plente pasirodė vienišas dviratininkas, atsistojau, pradėjau moti, maniau, atmina vyro pusbrolis, tačiau pro mane pravažiavo liesa močiutė, grįžtanti iš laukų su bidonėliais pilnais pieno.

Darėsi vėsu, nuo prakaito ir pakelės žolės drėko šortai ir marškinėliai. Išsitraukusi žemėlapį, nusprendžiau viena važiuoti į kaimelį ir, nelaukusi vėluojančio palydovo, vėl patraukiau plentu į šiaurę. Numynusi gal dešimt kilometrų (prisipažinsiu, nuo vaikystės esu didelė kelionių dviračiu mėgėja, su tėčiu esame skersai išilgai išmaišę visą Vilniaus kraštą), įsukau į žvyrkelį ir pasileidau riedėti jau skęstančiais nakty ir miglose laukais, kombainų ir traktorių išraustos vėžės trukdė greičiau važiuoti, dardėjau nepataikydama danties ant danties, kelios žaltvykslės žybtelėjo senose kaimelių kapinėse, aptvertose akmeninėm tvorom.

Nebuvau baili mergina. Kelionės nuošaliais gruntkeliais – mano kasdienybė, tik jais dažniausiai važinėdavau dieną… Buvau ne itin raumeninga, tačiau vikri it žebenkštis, ir klasėje joks padauža nėra taip paprastai manęs sugavęs! Pasižymėjau geležine logika bei proto lankstumu, retai kada nuklysdavau į jausmingas būties analizes ar transcendentines erdves, o medicinos studijos galutinai suformavo mane – bebaimę ateistę, materialistę, racionalistę ir utilitaristę. Jau vien faktas, kad prozektoriume man pirmai dėstytojas suteikė garbę atverti krūtinės ląstą pavydžiai stebint kitiems studentams, svajojantiems tapti chirurgais, parodo, jog tokios merginos neišgąsdins nė beužklumpanti naktis Šiaurės vidurio lygumų pelkynuose, už pusšimčio kilometrų nuo namų… velniai rautų, dar ir pasiklydusios!..

Nuvažiavusi dar penkiolika kilometrų, pasiekiau Latvijos sieną. Negali būti… Čia turėjo stovėti mažas miestelis… ar mažas kaimelis… deginti laužus, šokti, siausti vestuvininkai, lūžti nuo vaišių stalai…

Karštis tvokstelėjo į smegenis, apstulbusi, žiūrėdama į riboženklius, nulipau nuo dviračio. Ak, niekšai, ak, apgavikai… – tūžau, nesėkmingai bandydama įjungti mirusį telefoną. Palikti likimo valiai silpnutę merginą…

Ant kelio kaptelėjo keli lietaus lašai. Žinoma, po tokios kaitrios dienos tikriausiai dar ims lyti! Pastačiau dviratį prie medžio, vos susitvardžiau nepravirkus. Buvo tamsu, nors į akį durk, pievos skendo miglose, vien tik mano dviratuko blanki švieselė rodė kelią, tačiau lempos elementai – taip pat ne amžini. Buvau pavargusi kaip šuo, drabužiai lipo prie prakaituotos nugaros, kojos linko prie žemės, plaukai plaikstėsi, o laukus nuo akių slėpė lietaus užuolaida. Stovėjau po medžiu, karštligiškai galvojau, ką daryti, ir vien tik šalto vėjo gūsiai su manimi šnekėjosi. Medžio lapija peršlapo, vanduo teškėjo ant dviračio ir drabužių, sportbačiai mirko pažliugusiame molyje, pievose lijo kaip iš kibiro, sudundėjo griaustinis. Čiupau dviratį, apsisukau ir greitai nėriau link miško, tikėjausi rasti tankesnių medžių, po kuriais galėčiau pratūnoti naktį.

Privažiavau gūdų eglyną, nuo kurio vėsos šiurpas perbėgo per nugarą. Keliukas, kuriuo pasukau, buvo sausut sausutėlis, senų eglių šakos virš jo buvo susipynusios, sudarė it gyvą pastogę, tunelį, į kurį tikriausiai nei saulės spinduliai dieną, nei mėnulio šviesa naktį neįšvisdavo. Tolėliau miškas praretėjo, mano dviratis pradėjo klimpti smėlyje. Nulipau, pasišviesdama blėstančia žibintuvėlio šviesele, stūmiau dviratį, ir prieš akis atsivėrė senų tuopų alėja, kurioje ūbaudamos skraidžiojo pelėdos, aukštais, baimę ir nerimą keliančiais balsais spygavo šikšnosparniai. Mano drabužiai apsivėlė voratinkliais, į baltus marškinėlius, šviečiančius tamsoje, atsimušdavo naktinės plaštakės. Dusau iš susijaudinimo, bet žingsniavau tolyn ir alėjos gale priėjau didelį kiemą, merkiamą lietaus, gaubiamą miglos; jį juosė seni karklai ir liepos, vidury kiemo bolavo neveikiantis fontanėlis, sklidinas lietaus vandens, žalio nuo dumblo bei prikritusių lapų. Keli rožių krūmai, kurie anksčiau galbūt kerojo visame kieme, dabar šliejosi prie fontano neprižiūrimi, nuskurdę ir sulaukėję. Kiemo pakrašty stovėjo apgriuvęs dviejų aukštų mūrinis namas, matyt, čia būta dvaro, pagalvojau. Dvaro stogas buvo dengtas čerpėmis, ant kurių augo samanos, fligelių sienos buvo suskilinėjusios, o terasą laikančios keturios kolonos stovėjo apdaužytos, nusilaupiusiu tinku. Langai švelniai blizgėjo žibintuvėlio šviesoje, smėliu ir purvu apneštų laiptų pakopos vedė link storų ąžuolinių durų.

Užlipau laiptais aukštyn. Širdis kalė taip, kad svaigau nuo kraujo antplūdžio galvoje. Nutirpusiom rankom, kone suparalyžiuota baimės, pavargusi ir visai išsekusi, pabarbenau į duris. Už jų buvo tylu. Nutvėrusi masyvią geležinę žiedo formos rankeną, kelis kartus stipriai sudaviau ja į spyną. Metalo garsas perskrodė smegenis it skalpelio ašmenys, ir aš nejučia pradėjau melsti šių namų dvasių būti man gailestingoms… Viduje, kambary, kažkas sutrinksėjo, atšlijau ir, genama laukinės baimės, puoliau bėgti, paslydusi šleptelėjau ant šlapios kiemo žemės, tuomet atsidarė durys ir mane apšvietė žibinto šviesa, tokia ryški, kad iš pradžių sunkiai įžiūrėjau žibintą laikantį žmogų…

Prieš mane stovėjo jauna moteris, iškėlusi aliejinį žibintą, jai iš šono – vyras; ant laiptų spygaudami išbėgo maži vaikai. Pakilau braukdama nuo savęs purvą, vargšas dviratis gulėjo baloje. Ačiū Dievui, pagalvojau bandydama nusišypsoti, pataikiau į doros šeimos namus, tikriausiai žmonės leis pernakvoti jų daržinėje…

– Labą vakarą, – drebėdama nuo šalčio pasisveikinau.

– Tebūnie palaiminti šios žemės keleiviai, – atsiliepė vyras, paimdamas žibintą iš moters rankų.

– Užeikite, meldžiamoji, užeikite, – moteris pakvietė vidun.

– Esu purvina kaip paršelis, – tariau nužvelgdama savo drabužius.

– Ne bėda, – nusijuokė moteris, – liepsiu šildyt kubilą, duosiu savo suknią.

Įėjau į vestibiulį. Ak, mano rankos dar dabar, rašydamos šiuos žodžius, virpa. Tikriausiai palaikysite mane išprotėjusia (tiesą sakant, po to vakaro aš taip pat maniau, jog susirgau kokia nors psichine liga, galbūt karščiuojančios sąmonės buvau nublokšta į maniakinės depresijos sukeliamas haliucinacijas, galbūt patyriau šizoafektinį sutrikimą, oneiroidinio sindromo būseną... Tačiau vėliau mane tyręs gydytojas diagnozavo: „Sveika“), gerai, laikykite išprotėjusia arba melage pasakore, dumiančia jums akis, tačiau, maldauju, išklausykite iki galo, nors aš pati nežinau, kaip galėčiau tai papasakoti, nemoku, nesugebu aprašyti, ką tuomet patyriau... Taigi: priešais mane seno dvaro vestibiulyje, apšviestame žvakių šviesa, stovėjo... aristokratų šeima, nužengusi tiesiai iš devyniolikto amžiaus!

– Elžbieta, dar niekada nebuvau matęs tokių keistų panelės apdarų! – pasakė žmonai vyras, apsirengęs tamsiu fraku (žinoma, tai nebuvo frakas, tik kažkoks kostiumas, itin keistai sukirptas, kuris vėliau, po šimto metų, ir galėjo, keičiantis madoms, pavirsti į fraką!), pasirišęs kaklaskarę; jis žvilgtelėjo į auksinį laikroduką, pririštą grandinėle, ir įsikišo šį į kelnių kišenę.

– Matyt, Bernardai, panelei kely atsitiko nelaimė, – ramino vyrą moteris, draugiškai žvelgdama į mane, – jei jau atbėgo į mūsų dvarą vien tik apatiniais.

Pažvelgiau į savo permirkusius bridžus, kuriuos ponia pavadino apatiniais. Taip, jie atrodė išties apgailėtinai. Elžbieta stovėjo prieš mane tiesi ir grakšti kaip gulbė, šviesi jos oda buvo lygi it atlasas, rausvo šilko suknelė žėrėjo žvakių šviesoje it skaisčiausia rožė, ponios akys buvo žalios, lūpos – raudonos, ausyse žibėjo du smaragdai, o tamsūs garbanoti plaukai vilnijo liaunu liemeniu. Vyras, kurį ponia vadino Bernardu, atrodė ramus, tauraus veido, tamsių, smilkiniuose jau spėjusių žilstelti plaukų, jo rankų mostai buvo taupūs, išdidūs. Du vaikai slėpėsi už tėvų nugarų, tačiau pastebėjau – berniukai buvo aprengti dailiomis eilutėmis. Prie vaikų pribėgo mažas spanielis, jie pradėjo dūkti, tačiau atėjo auklė (taip, tai buvo sena moteriškė pūstu grindis šluojančiu sijonu, ji buvo užsidėjus baltą, ties kakta rauktą kepuraitę!) ir išvedė abu mažylius į miegamuosius kambarius. Sužavėta, atsidūrusi tarytum sapne, aš, stovėdama vestibiulyje ant minkšto persiško kilimo, bijojau net pajudėti, kad ko nors neišpurvinčiau.

– Mudu neseniai grįžome iš koncerto kaimynų dvare, – šnekėjo moteris, vesdama mane praustis. – Kai važiavome, plaukė sunkūs debesys, spėjome, kad būsim užklupti lietaus, – moteris, paėmusi už rankos, įvedė mane į rūsį, į vonios kambarį, kur jau garavo kubilas vandens. – Sugrįžome lyjant, ir štai po pusvalandžio pasibeldėte jūs.

– Kuo jūs grįžote namo? – išsinerdama iš šlapių drabužių ir lipdama į kubilą, į šiltą vandenį, paklausiau.

– Ačiū Dievui, Bernardas liepė paruošti karietą, – atsiduso moteris. – Jei būtume važiavę atviru vežimaičiu, būtume kiaurai permirkę.

Netikėjau savo ausimis. Bet ką tikėjaisi išgirsti? – supykus klausiau savęs. Kad jie sėdo į Mercedes-Benz ir atrūko į savo dvarą?! Moteris padavė drobinį rankšluostį, ant kėdės atlošo pakabino šiltą aksominę suknelę ir nuėjo duoti tarnams nurodymų, ką patiekt vakarienei. Apsirengiau, užlipau į viršų ir, basomis kojomis klaidžiodama dvaro koridoriais, pagarbiai gėrėjausi kiekvienu daikteliu, prieš mane išnirusiu iš amžių glūdumos...

Pirmame dvaro aukšte buvo vestibiulis, iš kurio kilo laiptai į antrą aukštą, taip pat erdvus darbo kambarys ir biblioteka, virtuvė, valgomasis bei svetainė. Antrame aukšte – trys miegamieji ir didžiulis svečių kambarys. Jo grindys buvo išklotos puikiu parketu, ant kurio buvo patiesti stori vilnoniai margais raštais kilimai. Valgomajame apžiūrėjau vazas, porcelianines lėkštes, paauksuotus šaukštus ir šakutes, tarnų išdėliotas vakarienei, dailius fajansinius dubenis ir žavius mažyčius arbatos servizus, padėtus už riešutmedžio indaujos stiklo; senoje bibliotekoje atsargiai varčiau drėgme ir dulkėmis atsiduodančias knygas kietais odiniais viršeliais – daugelis jų buvo parašytos lenkų, lotynų ir prancūzų kalbomis; svetainėje aptikau džeržgiantį gramofoną ir dar senesnį simfonijoną (jis buvo panašus į muzikinę dėžutę), paprašiau šeimininkės, kad įjungtų: pasigirdo seni valsai… Nuo sienų žvelgė tamsiom spalvom nutapyti dvarininkų protėvių portretai, švietė žavūs natiurmortai ir peizažai, o pono darbo kabinete išvydau elnių ir briedžių ragus, lokio nagų vėrinius, kiaunės ir vilko iškamšas...

Ponai įdėmiai mane sekė, stebėjosi viešnios susižavėjimu. Paskui tarnas pakvietė vakarienės. Kai sėdomės prie stalo, trys tarnai pristūmė kėdes. Į taures buvo įpilta puikaus burgundiško vyno, patiekta keptų kurapkų, pyrago, įdaryto kalakutiena, paskui atnešė desertą – padėklą nektarinų ir kriaušių. Žvanginome stalo įrankiais, lauke lijo, židiny tyliai spragsėjo malkos, mūsų veidai degė. Paveikta šilumos, maisto, vyno ir puikios draugijos, atsipalaidavau. Pavalgę prisėdome ant fotelių prie židinio, ramiai šnekučiavomės.

– Gal panelė skambina pianinu? – paklausė manęs Elžbieta.

– Taip, šiek tiek... – kukliai atsakiau.

– Ar galėtumėte ką nors gražaus pagroti? – paprašė Bernardas, jo žmona galvos linktelėjimu mane padrąsino.

Atsistojau, atvožiau blizgantį senovinio steinvėjaus dangtį, paskambinau pirmuosius Čaikovskio valso akordus. Kai baigiau kūrinį skambinti, vyras ir žmona šypsodami prisipažino, kad tai – jų mėgstamiausias valsas. Šokdami šį šokį, jiedu susipažinę viename pokylyje prieš dešimt metų. Buvau paprašyta dar ką nors paskambinti. Atleidau pedalą ir, tiksliai spaudydama fortepijono klavišus, sugrojau minorinę Bacho fugą. „Ak, kokia senovė! – juokėsi pora. – Mūsuose jau niekas neatlieka tokių kūrinių, bet, matyt, kituose dvaruose jie vis dar prisimenami...“ Įsidrąsinusi paprašiau leisti dar šį tą paskambinti, pora džiaugsmingai sutiko. Užsimerkiau ir rėžiau džiazo siuitos akordus. Vyras ir žmona, išklausę kūrinį, taip ir liko nesupratę, kodėl tokią siaubingą ir nesuprantamą kakofoniją jiems grojau, tačiau mandagiai patylėjo, pasiūlė dar vyno išgerti.

– Sakykite, gerbiamieji, – į porą kreipiausi aš, – kuriais metais gimė jums pirmasis vaikas?

– Vyresnėlis Mykolas išvydo pasaulį, kai praėjo dveji metai po mūsų, Elžbieta, tuoktuvių, – prisiminė Bernardas. – Tai buvo 1888-ųjų žiema...

– Taip, brangusis, o Kristupo susilaukėme 1890-ųjų rudenį, – pridūrė žmona.

Kone alpau iš jaudulio. Vadinasi, jiems dabar yra 1896-ieji... Iš tiesų nekaip atrodžiau: buvau išbalusi kaip drobė, mano rankos virpėjo, kad net vynas iš taurės tiško. Elžbieta sunerimusi paklausė:

– Sakykite, meldžiamoji, kuo esate vardu ir kokia nelaimė kelyje ištiko?..

Puoliau pasakoti apie giminaičių vestuves, kelionę dviračiu, apie lietų ir pasiklydimą, pasakiau ir savo vardą, gimtojo miestelio pavadinimą, prisistačiau esanti gydytoja... Dvarininkai, tai išgirdę, pagarbiai linktelėjo, atrodė susižavėję (dabar galvoju, kad jie mane klaidingai suprato, pamanę, jog esu ne gydytoja, bet gydytojienė – gydytojo žmona... mat anais laikais moteris neturėjo teisės studijuoti universitete), tačiau nebuvo girdėję mano paminėto miestelio pavadinimo, o kad dviračiu keliautų save gerbianti miesto moteris – jiems išvis buvo neįtikėtina! Galiausiai Elžbieta švelniai tarė:

– Jau vėlu. Laikas leisti mielai keliauninkei pailsėti, su Dievo malone.

Nenorėjau pakilti nuo krėslo. Dievaži ne kas vakarą tenka bendrauti su tokiais žmonėmis, tačiau akys merkėsi prieš mano valią ir aš, palinkėjusi dvarininkams labos nakties, buvau tarno nuvesta į svečių kambarį. Prisimenu, kritau į plačią lovą po aukštu baldakimu ir, tarnui dar nespėjus uždaryti durų, užmigau giliu miegu.

Kitą rytą mane pažadino kambarinė – įėjusi praskleidė sunkias užuolaidas, atidarė langą, į kambarį įleido gaivios rytmečio vėsos. Greit stryktelėjau iš lovos, apsirengiau tarnaitės išskalbtais, pernakt išdžiūvusiais bridžais ir marškinėliais. Nusipraususi mėlyno fajanso dubenėlyje, nuskubėjau į valgomąjį, kuriame stalas jau buvo padengtas pusryčiams. Ponas Bernardas, vartydamas laikraštį, sėdėjo krėsle, ponia miklino pirštus skambindama greito tempo pjeses. Vaikai zujo lauke, tyrinėjo mano dviračio keistenybes. Pasisveikinau su šeimininkais.

– Kumečiams reikia pastatyti kumetyną, – ponia grodama garsiai galvojo, – ne kiekvienas valstietis išgali susiręsti trobą, o jei gyventų prie dvaro, paprasčiau būtų ir palivarke dirbti.

– Esi teisi, brangioji. Sankt Peterburge pažįstu puikų inžinierių, galėtume jį pasikviesti vadovauti statyboms. Beje, tas vyras turi kažkokius brėžinius, pagal kuriuos stato vandens malūnus, gaminančius elektros energiją, – ramiai kalbėjo ponas. – Galėtume užtvenkti pro šalį tekančią upę ir...

– Žinoma, mielasis. Tačiau nepamirški artimiausių planų. Šį vakarą mūsų laukia priėmimas Pilsrundalės rūmuose.

– Kurlandijos kunigaikščio pobūvis? – nusijuokė Bernardas. – Nejaugi tas nepasotinamas širdžių ėdikas grįžo iš sostapilio?

– Aš tiktai džiaugiuosi, – ponia neramiai, pusiau rimtai, pusiau juokais prasitarė, – kad susilaukėme sūnų, brangusis... Kai turi tokį kaimyną, mergaites pavojinga auginti.

Įdėmiai klausiausi poros balso intonacijų, sekiau rankų gestus, stengiausi suprasti akių kalbą. Dvarininkai šnekėjo apie ateities planus, minėjo įvykius, apie kuriuos aš, prasta istorikė, nieko nebuvau girdėjusi. Vėliau, kai atnešė patiekalus ir iš kiemo parbėgo vaikai, pradėjome pusryčiauti. Kostelėjau duodama ženklą, jog noriu kalbėti. Į mane įdėmiai sužiuro šiltos Elžbietos ir ramios pono Bernardo akys.

– Esu dėkinga už nuoširdų priėmimą, – pasakiau statydama tuščią arbatos puodelį ant stalo. – Už maistą ir pastogę. Esu sužavėta jūsų darnia šeima. Naktį, praleistą jūsų dvare, prisiminsiu, kol gyva būsiu.

Ponia Elžbieta klausiamai pažvelgė į vyrą, tačiau pora, leisdama man tęsti, mandagiai tylėjo.

– Tikriausiai palaikysite mane nevisprote, tačiau atsisveikindama... norėčiau pasakyti, ką turėtumėte įsidėmėti ir perduoti savo vaikams... Jie gyvens neramiais laikais, – paraudau, mikčiojau, kalbėjau užsikirsdama, rinkdama tinkamus žodžius. – Įvyks du dideli karai. Šalis atgaus laisvę, tačiau vėl bus okupuota... Jūsų nuosavybė bus atimta, patys būsite paskelbti liaudies priešais ir ištremti į Šiaurės Azijos žemes. Daugelis dvarų ir dvarelių po pusės amžiaus išnyks nuo žemės paviršiaus, liks tik retmiškiu virtę sodai ir griuvėsiai… – klausantieji įsitempė, netikėjimo ir baimės šešėlis šmėstelėjo jų veiduose, tačiau aš jau neatsikvėpdama tęsiau: – Keisis laikai, ir samdiniai užims jūsų vietą, sudegins parketus, išlups duris ir langus, parduos arba sukūrens paveikslus ir knygas… Jų vaikai koplytėlėse lesins vištas, kapinėse sudaužys granitinius jūsų tėvų antkapius… Nelaikykite manęs pikta pranaše. Turėjau atsisveikindama jus perspėti. Gyvenate pasaulyje, kurio kartais ilgisi mano siela.

Dvarininkai sėdėjo apstulbę. Vyras rūsčiai žvelgė į mane, ponia baisėdamasi lingavo galvą, jaunėlis sūnus pravirko... Atsistojau ir nelaukusi, kol mane už tokias kalbas šunimis aplodę išvys, nusilenkiau ir išėjau iš dvaro. Sėdau ant dviračio, greitai, kiek tik turėjau jėgų, numyniau pažįstamu keliu per alėją ir eglynus, įsukau į žvyrkelį. Mano veidą glostė dienos šviesa, išsklaidžiusi miglas ir debesis...

Po valandos pasiekiau plentą – ak, šventieji angelai! – palaimintą plentą, kuriuo važiavo automobiliai, sunkvežimiai ir motociklai! Dar po dviejų valandų aš jau stovėjau prie savo namų durų. Spigino vidudienio saulė. Sode ant žolės teškėdamos krito kriaušės, dūzgė širšės. Namų durys buvo praviros. Išgirdau vyro ir giminaičių balsus, įpuoliau į kambarį, mane apglėbė brangios, šiltos rankos. Manęs klausinėjo, kas atsitiko, tačiau aš tik verkiau. Tai, ką naktį patyriau, beprotiškai, skausmingai prieštaravo tam, ko buvau mokyta, kuo gyvenau; dvaro vizija, absurdas, netikėjimas savimi, net realiu pasauliu čia ir dabar tądien galutinai mane palaužė... Ir tik naktį, atsigulusi į lovą, glostydama vyro veidą, kedendama jo plaukus, bučiuodama akis ir kaskart įsitikindama artimojo kūniškumu, papasakojau vyrui viską, ką patyriau.

Kitą rytą jaučiausi geriau, atsikėliau, ruošiausi eiti į darbą, tačiau vyras sulaikė, atsargiai patarė pasitikrint sveikatą. Abu nuvažiavome į miestelio ligoninę, kurioje neurologu dirbo mano studijų draugas, psichiatre – jo žmona. Medikai atidžiai mane ištyrė. Galiausiai parašė diagnozę: „Patologijos nerasta.“ Vėl pradėjau dirbti. Vasaros pabaigoje pajutau, kad laukiuosi. Atrodė, gyvenimas tekėjo įprasta vaga...

Rudenį grįžome į sostinę. Tęsiau rezidentūros studijas, vyras dėstė Karo akademijoje. Pavasarį mums gimė sūnus. Birželį persikėliau gyventi į gimtąjį miestelį, į ramų ir tylų Edeno sodą, kur, savaitgaliais vyro lankoma, auginau mažylį.

 

Sykį mudu, iš vietinio arklininko pasiskolinę žirgus, išjojome šiaurės link dar nešienautomis pievomis ir ganyklomis, kuriose, mus pamačiusios, mūkė karvės ir mekeno ožkos. Ginėme žirgus upėmis, sušlapome batus ir kelnes, o tamsiuose ir drėgnuose miškuose, netoli žmonių sodybų, lodami mus užpuldavo palaidi šunys. Žirgai buvo ramūs ir suvaldomi, tačiau vyras, norėdamas patirti daugiau jaudulio, gal net baimės, negailestingai pliekdavo savo žirgą, ir kai jis imdavo beprotiškai lėkti, nuo jo neatsilikdavo klusni kumelaitė. Tą popietę aš, laikydamasi daugiau už lekiančio žirgo karčių nei už švysčiojančio į šonus pavadžio (mano plaukus vis šukavo žemai palinkusių eglių šakos), pažinau savo vyrą kaip patrakusį, nesuvaldomą ir aistringą laukinį, kuris norėjo ir galėjo valdyti – jo pliekimo bijojo žirgas, nuo jo šiurpių riksmų cypdami tolyn bėgdavo šunys...

Galop sustoję, paleidome nuvarytus žirgus ganytis, patys prisėdome ant upės skardžio. Vėjas, tyliai šnarėjęs rugių laukuose, ganyklose, upės melduose ir mūsų išsitaršiusiuose plaukuose, vakarėjant įdūko ir atginė tamsius, lietaus pritvinkusius debesis. Upės vanduo pašiurpo, suvilnijo rugiai, pasidarė vėsu. Vyras parvedė žirgus, paupy ramiai rupšnojusius minkštą žolę. Užšokau ant savo kumelaitės, paraginau ją risčia bėgti. Tolumoje žybtelėjo pirmieji žaibai. Pradėjome šuoliais joti, ir tuomet atpažinau... tuos laukus ir tą eglyną… Pasakiau vyrui, kad noriu užsukti į netoli esančią dvarvietę. Vyras pervėrė mane tiriamu žvilgsniu ir pasuko žirgą įkandin mano kumelaitės. Prapliupo lyti. Suošė miškas. Eglių šakos, aukštai susipynusios į žalią arką, kaip ir anąkart saugojo nuo lietaus, tačiau kai įjojome į dvaro kiemą, liūtis mus kaipmat permerkė. Arklių kanopos taškė purvus, slydinėjo šlapia žole.

Dar ir dabar regiu tuos griuvėsius, į kuriuos buvo pavirtęs puikus dvaro rūmas. Buvusiame kumetyne dar gyveno kelios kaimiečių šeimos, tačiau iš vandens malūno, stovėjusio prie užtvenktos upės, buvo likę tik akmeniniai pamatai.

Mudu apsukome žirgus ir greita risčia leidomės namo joti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)