le clezio        Kai 1963 metų rudenį dvidešimt trejų metų studentas Jeanas-Marie Gustave'as Le Clézio pelnė antrą pagal svarbą Prancūzijos literatūros – Théophraste'o Renaudot – premiją už savo pirmąjį romaną „Protokolas“ („Le proce³s-verbal“), vargu ar kas galėjo išpranašauti, kad po keturiasdešimt penkerių metų – 2008-aisiais – šiam rašytojui bus paskirta pati garbingiausia Nobelio literatūros premija. Niekas nenujautė, kad šis jaunuolis taps ir vienu populiariausių pastarųjų dešimtmečių Prancūzijos kūrėjų, o 1994 metais literatūrinio žurnalo „Lire“ skaitytojai jį net išrinks geriausiu Prancūzijos rašytoju.

 

Pirmajame romane ne vienas kritikas įžvelgė Alaino Robbe’o-Grillet, Michelio Butoro, Jeano Cayrolio įtaką, tačiau niekas neginčijo, kad jaunasis rašytojas tarė ir savo svarų žodį. Vėlesne kūryba Le Clézio įrodė, kad premijuotasis romanas nebuvo atsitiktinė sėkmė. Vienas po kito ėmė rodytis romanai: „Tvanas“ („Le déluge“, 1966), „Terra amata“ (1967), „Bėgančiojo knyga“ („Le livre des fuites“, 1969), „Karas“ („La guerre“, 1970), „Milžinai“ („Les géants“, 1973), „Kelionės anapus“ („Voyages de l'autre cōté“, 1975), esė knyga „Materiali ekstazė“ („L'extase matérielle“, 1967), novelių rinkiniai „Karštligė“ („La fie³vre“, 1965), „Mondo ir kitos istorijos“ („Mondo et autres histoires“, 1978), esė rinkinys „Nepažįstamasis žemėje“ („L'inconnu sur la terre“, 1978).

 

Naują etapą jo kūryboje pradėjo romanas „Dykuma“ („Désert“, 1980), kurio atradimus plėtojo novelių rinkinys „Ratelis ir kiti įvairūs faktai“ („La ronde et autres faits divers“, 1982), romanai „Aukso ieškotojas“ („Le chercheur d'or“, 1985), „Oniča“ („Onitsha“, 1991), „Klajūnė žvaigždė“ („Étoile errante“, 1992). Kadangi rašytojas dažnai gyveno Meksikoje, išleido biografinę knygą „Diego ir Frida“ („Diego et Frida“, 1993). Savo giminės šaknis jis tyrinėjo romanuose „Karantinas“ („La quarantaine“, 1995), „Revoliucijos“ („Révolutions“, 2003), „Afrikietis“ („L'Africain“, 2004), taip pat naujausiame romane „Nuvalkiota dainelė apie badą“ („Ritournelle de la faim“, 2008). Šiandien rašytojo kūrybos kraitį sudaro 43 romanai, esė ir novelių rinkiniai.

 

Savo kūryboje Le Clézio tarsi atitrūko nuo egzistencializmo literatūros, nebeplėtojo jos idėjų ir nuėjo kitu keliu, laviruodamas tarp poegzistencialistinių prisiminimų ir „naujojo romano“ labirintų. Rašydamas pirmąjį romaną, rankraščio paraštes autorius išmargino pastabomis apie empirinę egzistenciją, teigdamas grynų pojūčių dominavimą žmogaus gyvenime ir atmesdamas žmogaus proto sugebėjimus. Vėliau iš šių pastabų buvo sudaryta nemažos apimties esė knyga „Materiali ekstazė“, kurioje autorius tvirtina, jog pojūčiai jam sukelia ekstazę, nes jis pats tarytum ištirpsta materijoje, susilieja su ja.

 

Tam tikru atžvilgiu šios eseistinės mintys atsispindi jau pirmajame rašytojo romane. Jo pavadinimas „Protokolas“ daug pasako ir apie patį kūrinį.

 

Pirmiausia romano forma primena protokolą. Skyriai pažymėti raidėmis abėcėlės tvarka, juos galima sukeisti vietomis kaip pakliuvo, nuo to romano visuma nepasikeis. Tekste randame lėktuvų tvarkaraščio stulpelius, cheminių reakcijų formules, laikraščių iškarpų fragmentus, herojaus dienoraštį su visais braukymais, tuščiais puslapiais, radijo pranešimų nuotrupomis. Taigi tikras protokolas ir begalinis noras ištirpti aplinkoje.

 

Romano įžangoje autorius prisipažįsta, kad blogiausiu atveju jo kūrinį galima būtų pavadinti „romanu-žaidimu“ arba „romanu-mįsle“. Rašytojas, skelbdamas „materialiosios ekstazės“ idėjas, aprašinėja menkiausias tikrovės detales, kurias į vieną visumą tenka susieti skaitytojui.

 

Romano herojus – dvidešimt devynerių metų vyriškis Adomas Polo. Jis gyvena apleistoje viloje ant jūros kranto, mėgaujasi saule, vandeniu, oru. Tačiau romano herojų persekioja baimė. Išgąsčio jausmą dar labiau sustiprina vienatvė. Tiesa, retsykiais jis ima rašyti laiškus kažkokiai merginai Mišelei, tačiau ir jų santykius temdo baimė. Kai Adomas susitinka su Mišele, jie neranda bendros kalbos, bendravimas jų nesieja, iš šalies atrodo, kad jie yra svetimi, jų ištarti žodžiai labiau primena protokolų formules negu gyvą kalbą.

 

Adomą nuolat persekioja mintis apie karą, visur jis mato pavojų ir grėsmę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad romano herojus yra išgyvenęs visus karo baisumus, jis vis dar negali atsigauti nuo patirtų nelaimių. Tačiau rašytojas nepateikia jokių konkrečių duomenų apie tą karą. Tik vėliau paaiškėja, kad karas – tai žmogaus egzistencija, kuri verčia Adomą būti amžinu „dezertyru“. Beje, 2008 m. gruodžio 10 d. sakydamas tradicinę Nobelio literatūros premijos laureato kalbą Stokholme, rašytojas prisipažino, kad jo kūrybos ištakos sietinos su karu, nes paprastiems žmonėms karas asocijuojasi su badu, baime, šalčiu ir nė kiek neprimena didingos istorinės akimirkos1. Adomas jaučiasi svetimas kiekvienam žmogui ir kiekvienam daiktui, kartu ir pats yra visų atstumiamas. Autorius ieško Adomo, kaip dezertyro, ištakų. Jau pirmuosiuose romano puslapiuose jis svarsto, iš kur herojus pabėgo – iš beprotnamio ar kareivinių. Atsakymo rašytojas nepateikia, tad jo nesužino ir skaitytojas.

 

Adomas nepaprastai jautriai reaguoja į aplinką. Save jis laiko briaunotu veidrodžiu, kuriame atsispindi mažiausi aplinkos daiktai. Galbūt todėl didžiausia Adomo svajonė – susilieti su augalais, gyvūnais, su aplinka, ištirpti joje. Tokios Adomo svajonės, be abejo, primena paties Le Clézio samprotavimus apie materialiąją ekstazę. Taip Adomas tampa rašytojo ruporu. Kita vertus, herojaus noras susilieti su aplinka yra tam tikra bėgimo iš visuomenės forma, įgaunanti įvairiausių niuansų vėlesniuose rašytojo romanuose.

 

Stebėdamas aplinką, Adomas junta, kad nebėra nė mažiausių saitų, kurie sietų žmones. Didžiausia nelaimė, herojaus nuomone, yra ta, kad žmonės tuščiai leidžia laiką, amžinai skuba, devalvuoja žmogiškąsias vertybes. Tai liudija romano epizodas, kuriame pasakojama, kaip abejingai elgiasi žmonės, matydami ant jūros kranto ištrauktą skenduolį. Aplink jį susibūrę žiopliai elgiasi visiškai atsainiai, tapatina žmogų su gyvuliu, ir susidaro įspūdis, jog ant jūros kranto guli ne žmogus, o pastipęs gyvulys.

 

Adomas pastebi, kad šiuolaikiniame mieste žmogus praranda individualybę. Įsigilinus į materialiosios ekstazės idėjas, nesunku pastebėti, kad žmogus praranda savo bruožus tada, kai susilieja su aplinka. Tai išvirkščioji materialiosios ekstazės pusė.

 

Herojus išgyvena, kad nebėra atskiro žmogaus, tik pilka žmonių masė. Niveliacija pasiekia tokį lygį, jog, regis, mieste gyvena tik keturi ar penki tūkstančiai adomų. Tai lyg ir abstraktaus žmogaus simbolis, nes adomas yra pagrindų pagrindas, kuris turi galbūt vienintelį skiriamąjį bruožą – lytį, nes mieste, kaip teigia Adomas, gyvena vyrai-adomai ir moterys-adomai. Abstrakčiame žmogaus simbolyje rašytojas įžvelgia tam tikrą pradinį elementą, pavadindamas savo herojų biblinio personažo vardu. Šitoks nuasmenėjimas būdingas žmogui, savotišką rekonstrukciją patiria gyvūnai ir daiktai, kurie taip pat išskaidomi į pirminius elementus. („Raganosyje yra visi telefono elementai“). Skaidoma ne tik erdvė, bet ir laikas: metai suskaldomi į mėnesius, mėnesiai – į dienas, dienos – į valandas, valandos – į sekundes, o kai įveikiamos visos dalumo ribos, pasakotojas prisipažįsta, kad vienintelis pastovus visatos dydis yra amžinybė.

 

Apie žmonių susvetimėjimą liudija ir Adomo motinos laiškas. Romano tekste jis išsiskiria kaip neaiški viltis, kad dar ne viskas prarasta. Motina stengiasi išgriauti sieną, iškilusią tarp Adomo ir tėvų, aiškina, kad vienatvė žmogui svetima. Pats baisiausias dalykas – nutrūkęs tėvų ir vaikų ryšys, tai pirmasis nuasmenėjimo požymis, kadangi šiuo atveju žmogus, susiliedamas su aplinka, netenka savo individualybės. Civilizuoto gyvenimo nepakeisi gražiais laiško žodžiais, reikalingos kitokios priemonės, tačiau nei herojus, nei autorius jų nežino. Adomas tik keliais paskubomis parašytais žodžiais atsako į ilgą motinos laišką, kartu sudaužydamas paskutinę, nors ir chimerišką viltį patirti žmogiškojo artumo jausmą.

 

Nerasdamas išeities iš civilizacijos košmaro, Adomas ima gatvėje šaukti žmonėms, kad juos visiškai pavergė civilizacija ir jos „kūdikiai“ – televizija, radijas. Žmogus nebemato žmogaus ir pasimeta kasdienybės rūpesčiuose. Tačiau Adomo balsas lieka neišgirstas. Jį suima policininkai ir uždaro į beprotnamį. Tenai studentams psichiatrams Adomas aiškina, kad visos šiuolaikinio žmogaus nelaimės prasideda nuo vaikystės, nes tėvai sudaiktina vaikus. Jie, patekę į suaugusiųjų visuomenę, turi atlikti jiems primestą vaidmenį ir todėl netenka savęs. Adomas prisipažįsta, kad ir jis pats dėl šios priežasties išsiskyrė su tėvais. Le Clézio palieka herojų beprotnamyje, taip lyg ir pripažindamas, kad dėl tokio finalo kalčiausia yra aplinka, kuri uždeda kiekvienam žmogui kiautą, trukdantį bendrauti.

 

Autorius romano įžangoje teigia, jog norėtų, kad jo kūrinys būtų suprastas kaip visiška fikcija. Tačiau jis pasitiki skaitytoju ir mano, kad šis sugebės įžvelgti tikrovės kontūrus. Sykį Le Clézio prasitarė: „Rašytojas yra parabolių kūrėjas. Jo pasaulis gimsta ne iš tikrovės iliuzijos, bet iš fikcijos tikrovės.“ Kad ir kaip būtų keista, ne vienu atveju jo kūryboje fikcijos tikrovė savo tikroviškumu pranoksta realybę.

 

Vėlesni romanai „Tvanas“ ir „Terra amata“ toliau rutuliojo temas, kurių užuomazgos slypėjo pirmajame romane. „Tvano“ herojaus Fransua Besono gyvenimas – tai keistų poelgių virtinė. Jis abejingai leidžia laiką, nors ir yra studentas. Šalindamasis žmonių, jis virsta klajūnu ir tarsi susilieja su viso pasaulio žmonėmis, tampa beveide būtybe. Nedaug kuo nuo šio herojaus skiriasi ir „Terra amata“ protagonistas – Šanseladas. Iš tikrųjų jis tėra tik ankstesnių Le Clézio personažų – Adomo Polo ir Fransua Besono – variantas.

 

Daug įdomesnis yra jo ketvirtas romanas „Bėgančiojo knyga“.

 

Jaunuolis Oganas bėga iš šiuolaikinio miesto, nes kartą tarp daugiaaukščių namų sienų pasijunta tarsi kalėjime. Nesvarbu, kad mieste žmogų supa civilizacijos komfortas, kuris, regis, patenkina visus žmogaus poreikius. Žmogų ima slėgti daiktų pasaulis, kadangi sudaiktėja ir pats žmogus. Oganas bėga iš Europos į Aziją, iš Azijos į Ameriką, bet nei vienur, nei kitur neranda tokios vietos, kur galėtų apsistoti. Oganas stengiasi bendrauti su žmonėmis, tačiau kiti jo nesupranta. Jaunuolis bėga ne tik nuo civilizuoto miesto, bet ir nuo tuštumos bei tylos. Prieš jo akis praplaukia gigantiški miestai, autostradomis lekia mašinų virtinės, tačiau šie civilizacijos atributai negali užpildyti jo vidinės tuštumos. Tad ir bėgimas pasirodo esąs be tikslo. Neranda užsimiršimo Oganas ir gamtos prieglobstyje, nes civilizacija ją pavertė šiukšlynu, dykyne, kur siaučia baisiausios ligos.

 

Prieš mūsų akis iškyla grėsminga totalitarinio pobūdžio valstybė, prieš kurią sukilti kviečia ir autorius. Nors romanas yra fantastinio pobūdžio, rašytojas pasitiki žmogumi, humanistinės kūrinio tendencijos labai ryškios, skatinančios skaitytoją daug ką permąstyti. Po šio Le Clézio romano prabilta apie sociofantastinę kryptį prancūzų romane. Prie jos šliejasi Roberto Merle'io romanas „Malvilis“, René-Victoro Pilhes'o romanas „Kaltintojas“.

 

„Kiekviena nauja knyga yra naujas požiūris į daiktus. Aš būtinai turiu apčiupinėti juos, kad galėčiau aprašyti. Savo knygas rašau vienu prisėdimu, tušinuku...“ (Iš interviu J.-L. Ramburt'ui, „Le Monde“, 1970. IX. 5).

 

1978 m. pasirodė novelių knyga „Mondo ir kitos istorijos“, Le Clézio prabilo apie naują posūkį kūrybos kelyje. Apysaka „Mondo“ padarė įtaką visam novelių rinkiniui. Rašytojas knygoje atsisakė eklektiško stiliaus, materialiosios ekstazės atributų, užtat sustiprėjo apysakos poetiškasis pradas. Ir jo romanuose buvo galima rasti poetiškumo žymių, tačiau jas užgoždavo empirinės detalės, o šioje knygoje jos suspindi visu grožiu. Beje, daugelio kritikų nuomone, Le Clézio iš prigimties yra poetas.

 

Nedideliame pajūrio miestelyje iš kažkur atsiranda berniukas Mondo. Jis čia neturi nei giminių, nei draugų, net pažįstamų. Mondo klaidžioja gatvėmis, retkarčiais uždarbiauja turguje. Jeigu jam patinka koks praeivis, jis užduoda vienintelį klausimą: „Ar jūs nenorėtumėte manęs įsisūnyti?“ Tačiau atsakymo Mondo nelaukia, nes žino: praeivis, užuot išsyk pakvietęs į namus, ims klausinėti beprasmiškų dalykų.

 

Pagaliau Mondo susidraugauja su žmonėmis, kurie taip pat išmesti už visuomenės borto: su Čigonu, kuris uždarbiauja, rodydamas visokiausius fokusus, amžinai girtuokliaujančiu Kazoku, senuku Dadi, kurio didžiausias turtas – pora balandžių. Jie tokie pat civilizuoto miesto klajūnai kaip Mondo, gal todėl visi ir jaučia savotišką ryšį.

 

Didžiausia draugystė herojų sieja su vietnamiete Tchi Šin, suprantančia vaiko lūkesčius ir svajones. Su ja Mondo patiria laimę.

 

Tačiau sykį mieste Mondo sugauna policija, renkanti beglobius vaikus ir atiduodanti juos į prieglaudą. Vargais negalais berniukas ištrūksta ir visiems laikams palieka miestą. Niekas nežino, kur jis išeina. Tačiau netrukus išaiškėja, kad Mondo netektis skaudi visiems, kurie su juo bendravo – pradedant Tchi Šin ir baigiant Čigonu. Šių žmonių ir Mondo susitikimas sugrąžino juos į vaikystės šalį, atvėrė prarasto ryšio su gamta galimybę. Visa apysaka nuskamba tarsi poema proza, pabrėžianti žmogaus sąsajas su gamta ir būdingą rašytojo kūrybai klajūno motyvą.

 

Romanas „Dykuma“ tampa posūkiu Le Clézio kūryboje. Šiuo kūriniu rašytojas pasireiškia kaip parabolių kūrėjas, nes knygą drąsiai galima pavadinti filosofiniu romanu, pratęsiančiu šio žanro tradiciją, kuri atėjo į prancūzų literatūrą iš XVIII amžiaus.

 

Filosofinis romanas prasideda nuo tam tikros filosofinės ar apibendrinančios idėjos (programos), nors „Dykumoje“ nėra susieta, kaip esti tradiciniame filosofiniame romane, su kuriuo nors personažu. Šiuo atveju autorius konstruoja romaną kaip dvi paralelines istorijas – jas laiko požiūriu skiria keli dešimtmečiai. Viena jų prasideda Sagjetos el Hamros slėnyje 1909–1910 m. žiemą ir baigiasi Agadiro mieste 1912 m. kovo 30-ąją. Pasakojama apie dykumos karius – mėlynuosius žmones, kuriuos iš gimtųjų vietų veja civilizacija, lydima žiaurios karinės jėgos. Šis pasakojimas yra jaunuolio Nuro istorija, nes būtent jis stebi, kas dedasi aplinkui, yra visų įvykių dalyvis, pirmasis drauge su kitai bendražygiais patiria civilizacijos pasekmes, ne vienam dykumos klajokliui atnešusias mirtį. Visa ši istorija romane pateikiama kursyvu, tuo lyg pabrėžiant jos svarbą, nes Nuro gyvenimas tampa pamatu, į kurį projektuojami antros paralelinės istorijos herojės Lalos gyvenimo įvykiai. Antros istorijos laikas – aštuntas XX a. dešimtmetis.

 

Keli dešimtmečiai tarp šių paralelinių istorijų daro jas savarankiškas. Tačiau rašytojui labai svarbu pabrėžti ryšį, egzistuojantį tarp jų, ir jis jas „sukabina“ papildomais saitais – Lala pristatoma kaip tolima šeicho Ma el Ainino giminaitė. Šeichas, pirmosios istorijos dalyvis, vedė savo žmones per dykumas, norėdamas juos išgelbėti nuo krikščionių karių. Be to, Lala iš tetos Amos girdi tas pačias dainas, kurias dainuodavo jos motina. Šitaip parodoma, kad abi istorijos nėra visiškai atsietos viena nuo kitos.

 

Pirma – Nuro – istorija niekur neišeina už dykumos ribų, ir kiekvienas svetimšalis, ypač su kardu rankoje, suvokiamas kaip tam tikras savarankiško pasaulio svetimkūnis; tačiau antra – Lalos – istorija nėra susijusi vien su dykuma, nes pati herojė ją palieka ir patenka tarsi į civilizuoto pasaulio katilą, didžiulį Marselio miestą. Autorius kai kuriems Lalos gyvenimo etapams suteikia aiškiai išreikštą vertybinį pobūdį. Skyrius, kur kalbama apie jos gyvenimą dykumoje, įvardijamas kaip „Laimė“, o tas, kur vaizduojamos jos klajonės po didmiestį, – kaip „Gyvenimas tarp vergų“. Taip pat reikia pridurti, kad Lala yra vienintelis romano personažas, kuris, išbandęs civilizacijos „malonumus“, vėl grįžta į dykumą (pavyzdžiui, jos teta Ama taip ir lieka Marselyje). Už tokio personažų išdėstymo galima įžvelgti ir autoriaus koncepciją: neatsitiktinai rašytojo kūrybos tyrinėtoja Madeleine Borgomano teigia, kad „...pačioje romano konstrukcijoje slypi tendencinga pozicija, panėšinti į tą, kuri buvo ginama jau ankstesnėje Le Clézio kūryboje, bet kur kas aiškiau matoma“2. Mums šiuo atveju labiau rūpi tas faktas, kad filosofiniam romanui būdinga pradinė idėja, kuri ir įsuka kūrinio veiksmą, „Dykumoje“ išryškėja gretinant abi – Nuro ir Lalos – istorijas.

 

Nuro istorijoje vaizduojamas dykumos pasaulis, kur nuolatos degina saulė, plyti smėlis ir plaukioja miražai, nėra prielankus žmogui. Tačiau dykumų žmonėms jis ir yra tikrasis jų gyvenimas. Ilgainiui šios fizinės aplinkinio pasaulio savybės tampa tokių dvasinių vertybių kaip laisvė, orumas, savarankiškumas įsikūnijimu. Šiems žmonėms dykuma tampa organiška jų tąsa, be dykumos jie yra visiškai bejėgiai, pasmerkti mirčiai. Šitaip šioje istorijoje išryškėja ir socialinis atspalvis, nes autorius parodo, kad organišką mėlynųjų žmonių ir dykumos sąsają naikina kolonizatoriai, pasmerkdami pražūčiai tikruosius šių vietų gyventojus. Šitaip pirmoji paralelinė istorija suformuluoja apibendrinančią mintį apie gamtos ir civilizacijos susidūrimą, kai civilizacija kišasi į jai svetimą pasaulį. Čia šių dviejų dėmenų supriešinimas įgyja aktyvumo (civilizacija) ir pasyvumo (gamta) atspalvių, iš kurių pirmasis autoriaus vertinamas neigiamai. Įdomu, kad Nuras tik stebi liūdną savo gentainių likimą ir net nesusimąsto apie galimus išsigelbėjimo variantus. Tiesa, nereikia užmiršti, kad užpuolikų ir dykumos gyventojų jėgos labai nelygios. Šiaip ar taip, Nurui lieka tik pranešti apie šeicho Ma el Ainino mirtį. Ir nors pasakojimo dvasia liudija, kad Nuras ir jo gentainiai yra teisieji (neatsitiktinai jie pavadinami Dievo Palaimintaisiais), praradę savo dvasinį vadovą ir dykumų vedlį, jie nežino, kas jų laukia ateityje. Pirmosios istorijos pabaiga neįžiebia vilties nei Nurui, nei skaitytojams. Tačiau rašytojo pozicija būtų perdėm tiesmuka, jei jis apsiribotų tik Nuro istorija. Kita vertus, tiesmukumas siejasi su filosofinio romano prigimtimi, nes pradinės jo idėjos įgyvendinimas yra visuomet daugiau ar mažiau tendencingas.

 

Antroje – Lalos – istorijoje autorius siekia tą tendencingumą sumažinti, ją vaizduoja ne tik kaip pasyvią būtybę, kuri gyvendama dykumoje laukia vien likimo smūgių. Dykumos pasaulis čia skyla į dvi erdves: pačią dykumą ir šalia jos esantį Miestelį, kuriame gyvena herojė. Nors šis Miestelis jaučia dykumos alsavimą, Lala jame nesijaučia visiškai sava. Nieko nuostabaus, kad Lala dvasios atgaivą suranda tik dykumoje, kur ji regi ne tik smėlynų galybę, bet ir susitikinėja su nebyliu piemeniu Hartaniu, tapsiančiu jos kūdikio tėvu. Kai tetos namuose ima lankytis vyriškis, norintis Lalą imti į žmonas, dykuma jai tampa ir prieglobsčiu. Tačiau dykumos ir Miestelio supriešinimas neįgauna nesutaikomo konfliktiško pobūdžio. Paprasčiausiai Miestelis atsiranda dykumos pašonėje kaip tam tikras civilizacijos rezultatas. Toks pasakojimo konstravimas leidžia autoriui parodyti ne tik konkrečias aštunto dešimtmečio realijas, kai civilizacijai iš tiesų neliko neįžengiamų vietų, bet ir prislopinti krintantį į akis dviejų pasaulių – gamtos ir civilizacijos – supriešinimą. Šitaip autorius atiduoda pirmenybę vaizdui, už kurio tik brėkšta idėja. Savaime aišku, čia gali iškilti klausimas, ar tokiu atveju galima kalbėti apie filosofinį romaną, jeigu apibendrinanti ar filosofinė idėja lieka antrame plane. Tačiau mus gelbsti ne vien tas faktas, kad rašytojas supriešina du skyrių pavadinimus – „Laimė“ ir „Gyvenimas tarp vergų“. Romanistas siekia, kad gamtos ir civilizacijos priešprieša būtų akivaizdesnė, užtat, nesitenkindamas vien dykumos ir Miestelio supriešinimu, jis perkelia Lalą į Marselio miestą. Nuo šiol gamtos ir civilizacijos priešprieša jau tampa akivaizdi, nes tik šiame didmiestyje Lala pajunta žudančią civilizacijos jėgą.

 

Vos atkeliavusi į Marselį, Lala supranta patekusi į visiškai svetimą jai pasaulį. Netikėtai patirtas baimės pojūtis ją visiškai žlugdo. Lala saugiau jaučiasi tuščioje dykumoje, negu didmiestyje, kur knibždėte knibžda žmonių. Dar labiau civilizacijos žiaurumą pabrėžia žmonių abejingumas. Kai alkana Lala parkrenta prospekte, į ją beveik niekas nekreipia dėmesio. Autorius tokį elgesį pasmerkia ne herojaus lūpomis, ir tai būtų savaime suprantama, bet praeivio prancūzo, šitaip parodydamas, kad civilizacijos bėdas suvokia ir joje gyvenantys žmonės. Taigi rašytojo nuosprendis civilizacijai tampa dar griežtesnis, nes tie žodžiai nėra atsitiktinis svetimšalės pastebėjimas. Lalos ištarmė šiam miestui ir civilizacijai dar baisesnė, nes ji teigia, kad virš miesto gyventojų galvų pakibusi mirtis ir jie niekur negali nuo jos pabėgti. Toks civilizuoto gyvenimo beprasmiškumas priverčia Lalą grįžti atgal į dykumą, juolab kad į jos lemtį įsirėžia pažįstamo elgetos Radičiaus mirtis. Ji nebegali likti Marselyje dar ir todėl, kad yra nėščia ir ruošiasi gimdyti – ji įsitikinusi, kad pasilikdama pasmerktų savo kūdikį pražūčiai. Sugrįžimas atgal Lalai įžiebia gyvenimo viltį. Simboliška, kad jos istorija baigiasi tuo, jog herojė pagimdo kūdikį. Perspektyvos galimybę dar labiau sužadina faktas, kad kūdikis gimsta auštant. Tiesa, ir pirma – Nuro – istorija baigiasi aušros metu, bet skirtumas yra tas, kad šiuo atveju dykumos žmonėms tenka trauktis į kitas vietas, kurių dar nepasiekė civilizacija. Istorijos finalas gimdo liūdną klausimą – kiek dar teks trauktis dykumos gyventojams, kada vėl juos ims persekioti civilizacija?

 

Abi šios paralelinės istorijos neturi nei chronologinių, nei personažų sąlyčio taškų, tačiau jas jungia be galo svarbus vietos motyvas, romane išreikštas kaip dykuma. Pirmos istorijos išvada, jog civilizacija neišvengiamai braunasi į gamtą, o antros – kad gamta tampa savotišku prieglobsčiu nuo civilizacijos, – turi bendrą vardiklį. Tai dykuma, kuriai romane skiriamas neeilinis vaidmuo. Neatsitiktinai Le Clézio kūrybos tyrinėtoja Simone Domange tvirtina, kad „...šis personažas iš tikrųjų yra visai kas kita negu tik vieta. Jis sykiu yra ir mitas“ (3).

 

Pažvelgus į dykumą filosofiškai ir pripažinus ją ne tik veiksmo vieta, bet ir personažu, galima pasakyti, kad ji ir yra pagrindinis romano herojus. Paprastai filosofiniame romane protagonistas siekia įvertinti skirtingus požiūrius, skirtingas tiesas, kad galiausiai galėtų paskelbti savo ištarmę. Tačiau dykumos negalima pavadinti tradiciniu personažu, nes ji nėra gyva būtybė, kuri atliktų kūrinyje vienokius ar kitokius veiksmus. Šiame romane tiesiog girdi dykumos alsavimą, ji juntama kiekviename puslapyje, nepaisant to, kuri istorija – Nuro ar Lalos – būtų pasakojama. Tačiau dykuma nėra vienoda abiejose istorijose, ir ne dėl to, kad jas skiria keli dešimtmečiai. Tiesiog skiriasi pasakojimo pobūdis. Kadangi Nuro istorija nutolusi į praeitį, joje dykuma įgauna poetišką, gal net pasakišką atspalvį. Lalos istorijoje dykuma yra kur kas konkretesnė, kasdieniškesnė. Kaip tik šių dviejų dykumos pavidalų sampyna ir gimdo abstraktųjį jos įvaizdį, kuris nebeturi nieko bendra su konkrečiuoju jos atitikmeniu – Sachara. Dar labiau šią mintį pabrėžia jau minėtoji S. Domange: „...iš esmės yra akcentuojamas jos [dykumos – V. B.] erdvės ir laiko beribiškumas“4. Taigi kaip tik dykuma, vienijanti skirtingus konkrečius pavidalus, ir tampa romano protagonistu, išreiškiančiu, be abejo, ir autoriaus poziciją. Ji kartu išryškėja ir kaip galutinė romano tiesa. Tai išties nelauktas ir netikėtas rašytojo sprendimas, atskleidžiantis ir naujas filosofinio romano poetikos galimybes. Šitaip autorius išvengia ir apibendrinančios idėjos autoritariškumo, kuris tradiciniuose filosofiniuose romanuose dažnai visą jų veiksmą paversdavo negyva schema.

 

Dykumos įvaizdyje galima įžvelgti tris lygmenis: konkretųjį, abstraktųjį ir universalųjį. Konkrečiajame lygmenyje dykuma suvokiama kaip Afrikos šiaurės rytuose plytinti Sachara. Apie tai liudija ir vietovardžiai, kurių itin gausu Nuro istorijoje. Be to, su konkrečiuoju lygmeniu siejami ir visi romano įvykiai, prie kurių pritampa tiek Nuro, tiek Lalos istorijos. Abstrakčiajame lygmenyje dykuma tampa laisvo žmogaus personifikacija. Ir pirmoje, ir antroje istorijoje regime, kad žmogus priešinasi nelaisvei, kurią jam neša civilizacija, nesvarbu, ar ji įgauna kolonizatorių, ar miesto pavidalą. Nuro likimas romane simbolizuoja pirmąją civilizacijos auką, o Lalos – paskutinę. Galiausiai universalusis lygmuo pateikia Dykumą kaip šviesos ir skaidros šaltinį, kuris priešpriešinamas žiauriai ir prievartiškai civilizacijai. Šiuo atveju Dykuma, kurioje yra jos istorinė praeitis, įgauna mito skambesį. Tačiau šis mitas yra autoriaus kuriamas mitas ir visos jo interpretacijos gali apsiriboti tik šio romano medžiaga. Tiesa, romane sykį šmėkšteli pažadėtosios žemės įvaizdis, tačiau jis autoriaus – matyt, sąmoningai – nėra plėtojamas, kad neužgožtų jo paties sukurto mito.

 

Romanas „Dykuma“ patvirtino, kad Le Clézio yra vienas brandžiausių šiuolaikinės prancūzų literatūros kūrėjų, ieškantis naujų kelių ir atnaujinantis ne tik jos tematiką, bet ir nusistovėjusius žanrinius tipus. Poezijos šydas gaubia ir romaną „Aukso ieškotojas“. Pasakotojas Aleksis, kuriam vos aštuoneri metai, drauge su seserimi Lora išgyvena šeimos nelaimę – tėvo bankrotą. Tačiau pamažėle bręsta ir jo svajonė – surasti paslėptą korsaro auksą. Jau paauglys jis palieka Mauricijaus salą ir išplaukia ieškoti lobio. Tačiau viltys palengva dūžta. Tik nebyli Umos meilė išvaduoja Aleksį iš vienatvės. Po to prasideda Pirmasis pasaulinis karas, kurį jis praleidžia Prancūzijoje, tarnaudamas anglų armijoje. 1922 metais grįžęs į Mauricijų, herojus apsistoja pas seserį Lorą. Apsigyvenęs Mananavos mieste, jis ieško Umos, tačiau visi jo ieškojimai baigiasi nesėkmingai. Per trisdešimt klajonių metų Aleksis supranta, kad didžiausias lobis – pats žmogus, meilė gyvenimui ir pasaulio grožis.

 

1990-aisiais rašytojas išleidžia romaną „Oniča“, kurio veiksmas vyksta 1948 metais. Italė Marija Luiza ir jos dvylikametis sūnus Fintanas atvažiuoja į nedidelį Oničos miestelį Afrikoje, kur jų laukia vyras ir tėvas Džofris – vaisių eksporto kompanijos tarnautojas. Marija Luiza svajoja apie būsimą gyvenimą su Džofriu, kuris jai laiškuose rašė apie Afrikos savanas, milžiniškus medžius, saldžius egzotiškus vaisius ir negrų lūšneles. Tačiau tikrovė išsklaido iliuzijas, nes Oničoje jos laukia liūtys, supuvę pastatai, neįprasti gyvūnai. Užuot patekusi į svajonių pasaulį, Marija Luiza atsiduria Anglijos valdininkų aplinkoje. Džofris, užsidegęs idėja surasti legendinę Meroės šventovę, užmiršta šeimą. Tik mažasis Fintanas nesiskundžia Afrika, nes nepuoselėja jokių iliuzijų. Jis susidraugauja su bibliofilu, kolekcionieriumi Rodsu, kuris atskleidžia berniukui vietinės kultūros lobius. Po dvidešimties metų Fintanas kaip tik ir prisimins šią Afriką, jau gyvendamas Europoje. Autorius lyg ir teigia, kad kenčia ne Afrika, o viena pasaulinės civilizacijos dalis.

 

Romane „Klajūnė žvaigždė“ Le Clézio Biblijos stiliumi pasakoja apie dviejų merginų – žydaitės Esteros ir palestinietės Nedžmos – likimus. Veiksmas prasideda 1943 m. ir trunka iki paskutinio XX a. dešimtmečio.

 

Estera patiria visą karo metų siaubą, nors gyvena Italijos pasienyje, kur iki karo pradžios turi puikią galimybę mėgautis gamta. Tačiau naujieji pasaulio užkariautojai suardo nusistovėjusią tvarką. Dingsta Esteros tėvas, Esterai ir motinai tenka bėgti, slėptis.

 

Po Prancūzijos išvadavimo jos slapta keliauja į pažadėtąją žemę – Izraelį. Čia Estera su motina pasirodo 1948 m. gegužės 14 d., kai paskelbiama nauja valstybė. Dabar Esterai atrodo, kad nuolatinė tremtis galiausiai baigėsi. Likimas ją suveda su palestiniete Nedžma, jai ir gentainiams tenka kitokia dalia – gyvenimas ir kankynė palestiniečių stovyklose. Estera ir Nedžma susitinka tik vieną sykį. Susiedamas dviejų merginų likimus, autorius atskleidžia šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą.

 

1995 m. pasirodęs nemažos apimties romanas „Karantinas“ savitai pratęsė romaną „Aukso ieškotojas“. Šiame kūrinyje autorius pasakoja apie savo senelį iš tėvo pusės, o „Karantine“ pagrindinio herojaus Žako prototipas yra senelis iš motinos pusės. Jūros dvelksmas buvo justi romane „Aukso ieškotojas“, na o „Karantine“ jūra, galima teigti, yra pagrindinis personažas, tvarkantis visų kitų likimus. Veiksmas rutuliojasi XIX a. pabaigoje, kai emigrantų šeimos, dėl įvairiausių priežasčių besikeliančios į Indijos vandenyne esančią Maurikijaus salą, prasidėjus raupų epidemijai, išlaipinamos tose platumose esančioje nedidelėje Platos saloje, kuri anais laikais buvo tradicinė karantino vieta.

 

Pagrindinis romano herojus – gydytojas Žakas Aršambo iškeliauja į Maurikijaus salą, norėdamas užsidirbti pinigų ir šiek tiek sušvelninti bankroto pasekmes. Romano pradžioje šmėsteli Arthuro Rimbaud šmėkla. Autorius yra įsitikinęs, kad kadaise jo senelio ir šio maištingos dvasios prancūzų poeto keliai buvo susikryžiavę. Pirmąsyk šį poetą Žakas išvydo būdamas devynerių metų, o vėliau, jau tapęs gydytoju, padėjo jam savo patarimais.

 

Kartu su Žaku į Maurikijaus salą keliauja ir jo žmona Siuzana, trapi iš Rejunjono salos kilusi būtybė, kurią jis vedė Prancūzijoje. Drauge su Žaku į kelionę leidžiasi ir jo brolis Leonas, kurį traukia ne anatomija ar fiziologija, bet poezija. Tai, beje, išgalvotas personažas, bet autoriui jis tampa vienu romano ramsčių.

 

Prasidėjus epidemijai, Žakas atlieka savo kilnią pareigą slaugydamas ligonius, malšindamas jų įniršį, guosdamas juos. Leonas, nepaisydamas komendanto valandos, nekreipdamas dėmesio į karantino aukas ar salos gyventojus, sekioja paskui vietinę gražuolę Surją, ir ši aistra jam padeda užmiršti liga alsuojančią kasdienybę. Palengva keičiasi romano pasakojimo ritmas ir tonas. Kūrinys virsta himnu meilei, žemei, jūrai, dangui, primenančiu žinomą J.-H. Bernardino de Saint-Pierre'o romaną „Paulius ir Virginija“. Leonas ima traukyti savo ryšius su civilizacija, nešančia žmogui nelaimes, ir tampa savotišku Robinzonu. Iš pradžių, patekęs į salą, Leonas buvo linkęs išplėsti cukranendrių plantacijas, tačiau suvokęs, kokioms kančioms pasmerkti jose dirbantys žmonės, atsisako savo minties.

 

Galų gale epidemija baigiasi, tačiau ji išskiria ir abu brolius. Žakas, išgydęs savo žmoną, pritampa prie salos gyvenimo, kurį galima vadinti civilizuotu. O Leonas susieja savo gyvenimą su jaunąja Surja ir net pasistengia užmiršti savo vardą, panėšėdamas į sudužusio laivo keleivį, kuris neturi nei praeities, nei bagažo. Romanas primena viziją, kurios poetinį žavesį papildo filosofiniai svarstymai.

 

Giminės istorija pratęsiama romane „Revoliucijos“. Čia susipina įvairios jos kartos: pats romano pasakotojas, gyvenantis ir besimokantis Nicoje, keliauja į Londoną ir Meksiką; jo protėvis betonas, buvęs kareivis Didžiosios prancūzų revoliucijos laikais, norėdamas išvengti represijų, iškeliavo į Maurikijaus salą. Šias istorijas dar papildo XIX a. pradžios vergės Kiambės pasakojimas.

 

Paskutinio romano „Nuvalkiota dainelė apie badą“ pagrindinės herojės Etelės prototipas – rašytojo motina. Romaną pradeda epigrafas – prancūzų poeto Arthuro Rimbaud eilėraščio „Bado šventės“ ištrauka. Jis turėtų sukoncentruoti skaitytojo dėmesį į svarbiausią romano – bado – motyvą. Tačiau taip pat ištrauka atskleidžia, kad badas romane gali būti suvoktas ne tik tiesiogine prasme. Kaip teigia Rimbaud kūrybos tyrinėtojas Antoine'as Adamas, „čia jis [Rimbaud – V. B.] išsako alkį, jaučiamą klajonėms, erdvei, akmenims ir augalams. Reikia pakartoti, kad Verlaine'as ir Rimbaud pasiekė Angliją tik [1872 – V. B.] rugsėjo 7 dieną. Taigi „Bado švenčių“ negali paaiškinti badas, nuo kurio jie bus kentėję Londone“ (5). Šiuo atveju epigrafas, anot G. Genette'o, atlieka „komentaro, kartais lemiamą – paaiškinimo – funkciją, ir taip pat pagrindžia ne tekstą, bet pavadinimą“ (6).

 

Romaną jungia du autobiografinio pobūdžio epizodai, kurių vienas vadintinas įžanga, o kitas – epilogu. Ir viename, ir kitame pirmuoju asmeniu prabyla pats rašytojas. Tai ypač ryšku įžangoje, kurioje iš konkretaus fakto – apsilankymo Meksikoje – galime nustatyti, kad kalba pats autorius. Įžangą ir epilogą sieja ne tik autobiografinis pasakojimas, bet ir bado motyvas. Rašytojas prisimena, kaip išsyk po karo, dar būdamas vaikas, jis būtų galėjęs suvalgyti tiek daug duonos, jei tik senelė nebūtų jos užrakinusi, kad net susirgtų. Dar ir dabar, kaip prisipažįsta autorius, badas slypi jame ir jis negali jo užmiršti. Čia susiduriame su tiesiogine bado reikšme, nors paskutinis įžangos sakinys ir pabrėžia: „Tolimesnėje istorijoje bus kalbama apie kitokio pobūdžio badą“ (7). Kitaip tariant, autorius pageidauja, kad skaitytojas nesuprastų bado vien fiziologine prasme. Beje, rašytojas, paklaustas, ką reiškia pavadinimas „Nuvalkiota dainelė apie badą“, atsakė: „Kai buvau vaikas, Nicoje gyveno sena jausminga dama, kuri dainuodavo kiemuose, ir aš prisimenu, kaip mano tėvas įvyniodavo monetą į laikraštį ir numesdavo jai. Jis teigė, kad ji buvusi garsi dainininkė ir kaip daugelis pagyvenusių žmonių Nicoje tuo metu buvo visiškai užmiršta ir priversta dainuoti dainų priedainius. Aš galvojau, kad badas gali būti ne vien rimtas fizinis pojūtis, bet ir daina. Savita daina, kuri sugrįždavo į kiemus kasdien ir primindavo, kad galima būti alkanam netgi turtingiausiame pasaulio mieste“ (8).

 

Romano epiloge rašytojas prisimena motinos pasakojimą apie prancūzų kompozitoriaus M. Ravelio „Bolero“ premjerą su garsia šokėja Ida Rubinstein. Motina, kaip, beje, vėliau ir žymus mokslininkas Claude'as Lévi-Straussas, prisipažįsta, kad ši muzika pakeitė jų gyvenimą. Autorius yra įsitikinęs, kad, „„Bolero“ nėra toks muzikinis kūrinys kaip kiti. Jis – pranašystė. Jis pasakoja pykčio, bado istoriją“ (9). Tuo rašytojas dar sykį patvirtina, kad bado motyvas romane įgauna ir papildomų reikšmių, nėra susijęs vien su fiziologiniu poreikiu. Tarp įžangos ir epilogo įsiterpia tikroji romano istorija, prasidedanti trečiame XX a. dešimtmetyje ir besibaigianti išsyk po karo.

 

Romaną sudaro trys dalys: „Violetinis namas“, „Žlugimas“, „Tyla“. Jos dar skirstomos į skyrius. Visose dalyse pasakojama trečiuoju asmeniu.

 

Pasakotojo dėmesio centre atsiduria pasiturinčių tėvų Aleksandro ir Žiustinos dešimtmetė duktė Etelė Brėn, kurią be galo myli ir globoja jos senelio brolis Samiuelis Solimanas. Jiedu dažnai ateina prie violetinio namo, kurį stato Solimanas. Kai Etelei sukanka trylika metų, jis miršta, jai palikęs testamentu visą savo turtą. Čia pradeda ryškėti dar viena romano struktūros ypatybė. Rašytojas supriešina du – tėvų ir dukters – likimus, ir šis supriešinimas tampa visos romano istorijos karkasu. Toliau tie likimai pasuka skirtingomis kryptimis.

 

Iš pradžių Etelės paveldėtą turtą ima valdyti jos tėvas ir atrodo, kad dabar šeimos laukia šviesesnė ateitis. Tačiau Aleksandras menkai suvokia tikrovę, lengvai pasitiki svetimais žmonėmis, kurie iš tikrųjų gviešiasi Etelės gauto palikimo. Nepraeina nė pora metų, kai Etelės tėvas patiria bankrotą. Nuo šiol Aleksandro ir Žiustinos gyvenimo kelias palaipsniui leidžiasi žemyn: pasiturintį gyvenimą keičia badas, prie kurio, žinoma, dar prisideda karas, tuščią tėvų pagyrūniškumą užgožia senatvė, bankrotas. Šeima priversta palikti Paryžių ir išsikrausto į Nicą, kur, neatsigavęs po patirto dvasinio smūgio, miršta Etelės tėvas.

 

Na o Etelė, pasižyminti įžvalgumu, sugeba suimti save į rankas, drąsiai renkasi likimą, nepasiduoda gyvenimo sunkumams, susipažįsta su jaunu anglu Loranu Feldu. Kai Nicą išlaisvina amerikiečiai, ji gauna laišką iš kare dalyvavusio Lorano, kuris atvažiuoja susitikti su ja į Nicą. Juodu keliauja į Paryžių, kur Etelė aplanko senelio brolio kapą Monparnaso kapinėse. Netrukus ji išteka už Lorano, ketinančio drauge su ja apsigyventi Kanadoje. Ji sužino, kad Lorano tetą žydę Leonorą vokiečiai išvežė į Dransi, iš kur žydai buvo išsiunčiami į konclagerius. Koks tolesnis jos likimas – Loranas nesužino.

 

Šitoje Etelės ir jos tėvų istorijoje bado motyvas siejamas ne tik su fiziologiniu poreikiu. Badas čia iškyla kaip nuoširdumo stoka, kai svečiai susirinkę pas Etelės tėvus kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį piktinasi vis labiau Prancūziją užplūstančiais juodaodžiais ir svetimšaliais, kaip teisingumo stoka, kai Etelei ir jos motinai nepasiseka apginti tėvo, kaip draugiškumo stoka, kai Etelė, nuolat padėjusi savo draugei emigrantei iš Rusijos Ksenijai, nesulaukia jos atsako. Įdomu, kad Ksenijos Šavirovos motina – lietuvė Martina, vilkinti tautiniu Vilniaus krašto merginų kostiumu. Martina darbuojasi siuvykloje, kuri priklauso kitai lietuvei – poniai Karvėlis, turinčiai lesbietiškų polinkių.

 

Paskutiniame romano istorijos skyriuje „Šiandien“ prabyla pats autorius. Jis prisimena Paryžiaus gatves, kur klostėsi Aleksandro, Žiustinos ir Etelės (kaip paaiškėja, rašytojo motinos) gyvenimas, jis ieško vietos, kur per karą stovėjo Žiemos velodromas, į kurį buvo suvežti Paryžiaus žydai, jis aplanko muziejų šalia sinagogos, stebi, kaip nuotraukoje šypsosi žydų tautybės vaikai, dar nežinantys, kad netrukus mirs, žvelgia į žemėlapį, kur pažymėti visi svarbiausi vokiečių konclageriai, nusinešę milijonus žydų gyvybių.

 

Du prasilenkiantys likimai pabrėžia dvi gyvenimo galimybes. Vieną įkūnija Etelės tėvai ir jų bičiuliai, kurie nesuvokia tikrosios padėties, nemato, jog artinasi karas, netgi tiki, kad šalį nuo visų problemų gali išvaduoti Hitleris. Kitą kelią demonstruoja Etelė, kuri gyvenimą vertina kitomis akimis, nepasiduoda jo tėkmei, bando jam atsispirti. Gal todėl rašytojas prisipažįsta, kad parašė „šią istoriją atminti dvidešimtmetei merginai, kuri prieš savo valią buvo didvyrė“ (10).

 

Siekdamas sustiprinti tikroviškumo įspūdį, autorius į pasakojimą įterpia ir dokumentinės medžiagos. Etelė užrašinėja pokalbius, vykstančius tėvų salone, kur susirenka šeimos svečiai. Čia girdime žmonių balsus, svarstančius, koks automobilis geriausias, kokiu keliu suka Rusija, kad dar vienas karas neįmanomas, nes Vokietija nerizikuos pralaimėti antrą sykį, apie Musollinio ir Hitlerio ketinimus. Šie balsai yra autentiški tuo atžvilgiu, jog romano pasakotojas jų nepasakoja savais žodžiais. Šitaip jie atskleidžia tikrąją diskusijos esmę ir ginčo įkarštį.

 

Kad skaitytojas pajustų karo metų šiurpą, romano autorius į tekstą įterpia „Journal officiel“ ištraukų, kurios skelbia Vichy vyriausybės dekretus apie žydų tautybės žmonių suvaržymus. Taip pat pateikiama laikraščio „Gringoire“ medžiaga, kuri, remdamasi tais potvarkiais, paskelbtais oficialiame leidinyje, įvardija konkrečius asmenis, tarsi kviesdama juos persekioti. Dokumentiniu tekstu galima laikyti ir afišą, kurią gatvėje skaito Etelė. Joje surašytos žydų verslininkų pavardės, į kurias tarsi siūloma atkreipti dėmesį. Šie dokumentiniai tekstai puikiai atspindi ano meto aplinką ir daro didesnį įspūdį negu pats kruopščiausias jų atpasakojimas, nes skaitytojas tarsi panardinamas į grėsmingų įvykių sūkurį.

 

Prie karo metų padėties romano tekstą priartina ir pažymos vokiečių kalba apie tai, kad Etelė su šeima kaip pabėgėliai persikrausto iš Paryžiaus į Nicą. Mat Etelei ir Žiustinai pavyko įtikinti vokiečių karininką, kad šeimos galva Aleksandras, kilęs iš Maurikijaus salos, yra visiškai paliegęs senis ir būtinai privalo persikelti į Pietų Prancūziją dėl jam palankesnio klimato. Tik pabėgėlio statusas jiems leidžia pakeisti gyvenamąją vietą. Kita vertus, pažymos atspindi skrupulingą to meto tvarką, kurią puoselėjo vokiečiai, apiformindami dokumentus.

 

Romano pabaigoje išryškėja dar viena ypatybė. Nuvalkiotai dainelei apie badą supriešinamas M. Ravelio „Bolero“. Tai sykiu ir du skirtingi požiūriai į gyvenimą. Dainelė įkūnija kasdienį gyvenimą su visais jo nepritekliais ir pirmiausia apibūdina badą kaip fiziologinį poreikį, o „Bolero“ atskleidžia gyvenimą kaip didžiausią slėpinį, nes, rašytojo žodžiais tariant, „sudaužo egoistišką pasaulio tylą“11. Šitaip pindamas praeitį ir dabartį, rašytojas tarsi išsako padėkos žodį savo motinai, kuri sugebėjo ištverti gyvenimo negandas, įprasmindama tikrąjį istorijos dvelksmą.

 

Kaip rodo visa J.-M. G. Le Clézio kūryba, jo žmogus paklūsta klajūno dvasiai, kuri padeda orientuotis civilizacijos džiunglėse arba geriau pažinti savosios praeities labirintus. J.-M. G. Le Clézio netiki, kad rašytojas gali pakeisti pasaulį, jo svarbiausias uždavinys – išreikšti savo nerimą, kurį jis junta kiekvienąsyk susidurdamas su pasauliu.

 

____________________
 

1 Žr.: Le Clézio J.-M.G. Dans la foret des paradoxes. Conférence Nobel. Le 7 décembre 2008. – ©La fondation Nobel 2008. – P. 1.

2 Borgomano M., Ravoux Rallo E. La littérature franēaise du XX siecle. – Paris, 1995. – P. 143.

3 Domange S. La que ete du désert // Magazine littéraire. – 1998. – T. 362. – P. 45.

4 Ten pat. – P. 45.

5 Adam A. Notices, notes et variantes / Rimbaud A. Oeuvres comple³tes (La Bibliothe³que de la Pléiade). – Paris, 2001. – P. 939.

6 Genette G. Seuils. – Paris, 1987. – P. 159).

7 Le Clézio J.-M. G. Ritournelle de la faim. – Paris, 2008. – P. 13.

8 Busnel F. „J'écris pour essayer de savoir qui je suis“. J.-M. G. Le Clézio // Lire. – 2008. – T. 370. – P. 49.

9 Le Clézio J.-M. G. Ritournelle de la faim. – P. 206.

10 Ten pat. – P. 207.
11 Ten pat. – P. 206.
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)