gintaras patackasPaklydęs skambutis
tyra širdim – ir būsi tu nesuprastas
skardžiu balsu – ir būsi tu neišgirstas
skvarbia rega – ir būsi tu nematomas
aštria klausa – ir būsi nutylėtas
pasaulyje tyrų širdžių nėra
nei skardžiabalsių anei skvarbiaakių
visi kas sau mes judam apčiuopom
nėra išminčių – vien tik neišmanėliai
nėra gražuolių – dingsta grožis laikinas
nėr nemirtingųjų – tiktai agonija
bet visgi verta buvo čia gyvent
nes buvo – prisimink – kadais kitaip
kadais įvykę atvertys dar laiko
paviršiuje vandens laivelį vaiko
po to kai išplaukė Didžioji Armada
kada tai buvo – nežinau – kada
Išsiskyrimai
Erdvė čia – sudėvėta uniforma
Sugarankščiuotom klostėm nuskalbta
Lig purvo blizgesio tačiau sava
Ir ją pakeist tolygu išdavystei
Bet retkarčiais atsiveria aerouostai
Ir traukinių kupė ir akys sąla
Nuo blizgesio žvaigždynų svetimų
Ir maudaisi vaizdų fontanuos ten
Kur sąmonėj vaikystė įsikirto
Reklamų paveikslėliais vadovėlių
Tiesa nušiurus realiai išnyra
Gali ją liesti pirštais tartum Tomas
Netikėlis kraujuotą Kristaus žaizdą
Tai tikra tikra ir kažko dar trūksta
Kaip valgiui druskos realybės duona
Rupi šiurkšti tačiau jokia klastotė
Ir visgi tikro džiaugsmo nejunti
Kažko tau trūksta o dešimtą dieną
Nostalgija užvaldo ir inkšti
Tėvynė uniforma nuskalbta
Namai sukiužę bet vis tiek tėvynė
Sena sugarankščiuotom klostėm
Lig purvo blizgesio tačiau sava
Ir grįžęs vėl su meile ją velkies
Laiškas į kaimą. Seneliui
Žinau, kad adreso aš nežinau,
Ne pirmas kartas nežinau, iš viso,
Ar dar tas kaimas egzistuoja, bet
Tikiu, kad gyvas dar esi, Seneli.
Ir laišką Tau rašau, jau pats senelis,
Jau keturiasdešimt metų, kaip rašau,
Patinka man rašyt, ir graužia gėda,
Kad aš tave prisimenu tik kartais,
Ir adreso lig šiolei nežinau.
O juk rašyt mane išmokei tu.
Ar nesuiro dar Jemelios krosnis,
Kuria tu važinėjai pas caraitę,
Ar dar gyva tavoji lydeka?
Aš niekada tokios nesugavau,
Bet blizga mano ašaros kaip blizgės –
Rašydamas vėl susigraudinau,
Ši ašara tikra, atleisk, Seneli,
Ant adreso, kurį rašau: Į kaimą,
Seneliui, Vaska. Pašto ženklas štai,
Už du litus aštuoniasdešimt centų,
Kadais už kapeikas aš jį pirkau.
Iš ežiukų gyvenimo
diena kada šukuojami ežiukai
ir linksta vinys net programos vinys
ilgainiui darosi nuobodūs šimpa
skutimosi peiliukai o gvazdikas
pražysta raudonai į sriubą žirklės
kirpyklose nuo dėmesio atbunka
nors stengiasi bergždžiai kliento dėmę
grimuot kirpėjos tokią dieną žaisk
loterijoje ir laimėsi prizą
be abejo tokia diena laiminga
negimsta kūdikiai WC neveikia
iš interneto tik vaizdeliai gašlūs
iš kekšių ir sliekų gyvenimėlio
štai tokią dieną reikia nugyventi
sutikt ją nudėvėtais rūbais katę
į krematoriumą o šunį į durnyną
beklausant uošvienės graudaus verkimo
štai tokią dieną gauni Žalią Kortą
ir nudžiungi ežiukai nukirpti
Iš musių gyvenimo
Esu nei paukštis nei žmogus bet su
Neperšaunama liemene karys ne mūsiškai
Bet musiškai rašau piruetus ore
Pilotas be pilotės nežinau
Ar tai ką jūs vadinat žvaigždėmis
Žvaigždynais man atrodo betgi lempa
Apie kurią jau šimtas šeštą kartą
Suku ratus kaip saulė pavojinga
Sparnams Ikaro ne vienam nukaro
Bičiuliui mano nors nebuvo graikai
Jie ir kitų aerodinaminių savybių
Esu pilna bet viskas šūdas, šūdas...
Dėl šūdo aš kaip freilina leipstu
Ir vien tik tuo nepanaši į Mūzą
Kuri taipogi iš sparnuočių būrio
Todėl muziejuose manęs nėra
Muziejus musių mauzoliejus vore
Kurs mano muziką girdi tinklais
Nevok jos kompozicijos seržante
Balius žydroj lagūnoj
Beždžionės klykia džiunglėse. Tauru.
Boa ant damos kaklo. Krepdešinas
Juodas madas fazendoj demonstruoja,
Plantatoriai su tropiniais šalmais
Gurkšnoja viskį, taikdariais pavirtę,
Ir garbei karalienės iš tikrųjų
Nėr galo. Pritaria tam net beždžionės
Nustoję klykt, nes Mauglio viskis geras,
Be jo nieks Kiplingo net nežinotų
Anei Viktorijos, boa, flamingo plunksnos
Žydroj lagūnoj, balius maskaradas
Ir krokodilo juodas krepdešinas.
Be abejo, šis kičinis vaizdelis
Jums, mielos damos. Tik už dešimt su.
Promenada
Kaišiadarių laiku atsilapoja
Narvelių durys, vištos plūsta laisvėn,
Ir plūstasi paplūdimys, kepsniai
Kanibalizmo uždrausti, kaip ir
Intymios vietos, perspėjimo ženklas
Rūkyti draudžiama – tabu, kurio
Nedrįsta peržengti medievistas, laša
Stiklainin sėkla su krokodiliukais
Šleivais kreivais be uodegų, šypsotis
Gaidys neuždraudė, tačiau veikla
Įšaldyta, kiaušinis pramoninis,
Ne vietoje padėtas, suvilioja
Vagilę šarką, aistros kleptomanų
Atvėsta, betgi piromanai burias
Į triadas ir partijas, gaidys
Į feniksą reinkarnuotis bando,
Tačiau paslydęs krenta į keptuvę
Virėjų džiaugsmui, paprika aštri.
***
Nebegalioja tiesos vadovėlinės
Į atsargą išėjo užtarnautą
Nutrūko aukštos pažintys stebiu
Visuotinį savęs irimą smiltys
Klepsidros byra į kapų kalnelį
Tiek kiek gavau tiek jums ir palieku
Visuotinį krutėjimą atgal
Į beprasmybės įsčias o esmė
Neatskleista ir liks juk apie mus
Tiktai gerai ar nieko patylėkim
O jei blogai vis tiek tai burbulai
Lėlytės barbės valdomoj epochoj
Faberžė kiaušinis
Vargau aš sunkiai, aitriai dejavau,
Kol išperėjau Faberžė kiaušinį,
Kad pakerėčiau mylimos vaizduotę
Ir žalią varlę. Kur aplodismentai,
Ovacijos ir bučiniai? Varlė
Greit karalaite virs jo ovalumai,
Safyrai ir rubinai ovuliuos,
Ejakuliuos, ir faktas šis
Bus Gineso rekordų knygoj
Užregistruotas. Biblija prisiekiu.
Pačiupinėkit, uostykit, myliu.
***
Aš norėčiau tave pakviest
Į snaigių hip hopą
Ir erelių reviu
Ir suplakti kokteilį
Iš bizantiškų jūrų
Bet turiu merkantilišką dvasią
Ir priplėkusią sielą
Su jaunystės koralų likučiais
Ir įjungiu tėvė
O juk myliu tave
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)