Accessibility Tools

 

petras_venclovaspetras_venclovasMoteris, krivuliuodama ir neviltingai skėsčiodama rankomis, peršlepsėjo kiemą, pravėrė trobos duris ir griuvo į lovą. Kūkčiojo spausdama kasdiene skarele apmuturiuotą galvą. Šešiametė mergaitė stovėjo šalia, glostė motinai pečius ir prikimusiu balsu kartojo: „Mama, mama, mama…“ Jos pačios veidu riedėjo ašaros. Motina retai pravirkdavo, nes pastarieji keturiolika metų užgrūdino ją vargais ir bėdomis, protu nesuvokiamomis permainomis ir nieko nežadančia ateitimi. Vadinasi, turėjo ištikti nelaimė, kurios nežinojo ir nenujautė mergaitės brolis, trejais metais vyresnis už ją. Kai motina kniūbčiojo per kiemą, jis sėdėjo po namą pusiau gaubiančia liepa ir drožinėjo sausą šaką. Buvo sumanęs išdrožti švilpiantį paukščiuką, panašų į varnėną, bet, išgirdęs motinos raudą, pakilo, nusivalė nuo kelnių skiedreles ir neryžtingai nukulniavo į gryčią.

 

– Kas buvo? – paklausė sesers, kai ši grįžtelėjo į jį, stovintį aslos vidury su peiliu rankoje ir apdrožtu medgaliu.

 

– Pienė nugaišo, – proverksmiu sulemeno mergaitė.

 

Pienė buvo jų karvė, žala, stambi, su numautu trumpesniu ragu. Vienintelė šeimos maitintoja: pienas, varškė, rūgpienis, kartais sūris ar šaukštas kitas grietinės, kurią jie vadindavo smetona. Žiemą, kai žaloji užtrūkdavo, vaikai laukdavo nesulaukdavo, kada ji atsives veršiuką, su kuriuo dar kelias savaites turėdavo dalytis krekenomis ir pienu. Tvartas pagyvėdavo: veršiukas strakaliodamas žįsdavo Pienės spenį, garde kriuksėdavo ir žvygaudavo pora paršelių, kuriems irgi tekdavo šlakas pieno.

 

– Kas dabar bus? – pratarė patempęs lūpą vaikinukas.

 

Sesuo truktelėjo liesus, beveik persišviečiančius pečius. Užtat motina sušvapsėjo:

 

– Ogi badas, vaikeli! Kaip gyvensim be karvės? Kaip kokie paskutiniai vargetos…

 

Bernaitis išsprūdo į kiemą. Piktas drožė liepos šaką, o kai liko pussprindžio pagaliukas, sviedė jį į šunramunių guotą. Paskui žingsnis po žingsnio patraukė į Šilpieves. Pro arklių žardį, aptvertą spygliuota viela, – tėvas kartkartėm parsivesdavo iš bendrų kolūkio ganyklų savo buvusį Sartį ir paleisdavo ten pasiganyti; takeliu pro kolūkio kviečius, mokyklinės liniuotės aukštumo, be laiko nugeltusius, sukritusius. Rytą motina parsinešė tik kelis litrus pieno, kurį – paragavusi – supylė kiaulėms į lovį: kartus, net liežuvį kerpa, pasakė vaikams, tikriausiai karvė susirgo, nieko neėda, tik iškėlusi galvą žiūri namų pusėn. Vidurdienį motina pasiuntė sūnų perkelti Pienės. Žolė buvo nenuėsta, žaloji gulėjo pūtuodama, bet negromuliavo. Vis dėlto berniukas prikėlė karvę ir, šiek tiek pavedėjęs, vėl įsmeigė į žemę geležinį kuolą.

 

Kovo pradžioje pasklido neaiškūs gandai apie generalisimo mirtį. Kai laiškanešys atnešė juodesnį nei įprastai „Tiesos“ laikraštį, o jo pirmuosiuose puslapiuose karste gulėjo Stalinas, tėvų veidai nušvito. Jau tas bestija gavo galą, pasakė motina. Pažiūrėkit, vaikai, kur jis rankas susidėjęs – ne ant krūtinės, bet ant čviko. Tačiau Eduardo Mieželaičio eilėraštis apie kalnų erelio ir tautų vado mirtį jai patiko. Kartu su vaikais net kelis jo posmus pramoko. Kaimo žmonės paslapčia džiaugėsi, galbūt tikėjo, kad bus išardyti kolūkiai, ir gyvenimas pagerės. Paskui atplaukė nuogirdos, jog buvo sušaudytas Berija. Jis neva norėjęs kolūkiečiams duoti po tris hektarus žemės. Kad ir kolchoze, turint tiek žemės, jau įmanoma pramisti, samprotavo moteris. Tai ne šešiasdešimt arų, kuriuos geras vyras gali permyžti. Bet ar leis bolšavikai lengviau atsikvėpti? Rusijoj kolchozai ir sovchozai, Lietuvoj irgi kitaip būti negali…

 

Dar iš tolo išgirdo telyčaitės mūkimą. Ji vaikščiojo ratu ir trypė pievą. Berniukui pasirodė, kad karvaičiukė įsibaikštinusi: turbūt junta, kad Pienė nudvėsė. Priėjo artyn, ištiesė ranką, tačiau veršelis šoktelėjo į šalį ir nuliuoksėjo. Žaloji gulėjo ištiesusi kaklą, padėjusi galvą ant žemės. Jos išpampęs didžiulis pilvas nė nekrustelėjo, kai vaikas priėjo. Šis įsidrąsinęs pasilenkė prie gyvulio. Apie neužmerktas akis zujo musės. Nuvaikė jas ir įsispoksojo. Pienės akyje atsispindėjo vakarėjantis dangus – pavargęs, iš pakraščių traukiamas tamsių debesų.

 

Pavasarį berniukas ginė karvę ir veršelį beržynėlio taku į miško aikštę, kur žinojo vešant sodrią žolę. Staiga Pienė pašoko ir spyrė užpakaline koja. Tiesiai į vaiką šliaužė ilga raina gyvatė! Virpėdamas iš baimės ir pasišlykštėjimo kelis kartus tvojo lazda. Paskui primygo šnypščiančią pražiotą galvą ir tol sukiojo pagalį, kol ją sutraiškė. Užmetė angį ant juodalksnio šakos, galvodamas, kad šitaip pagąsdins jos giminaites, jog negulėtų susiraičiusios atokaitoje ant tako ir nemėgintų kam nors įgelti. Karvė šlubčiojo kaire užpakaline koja ir neprisileido berniūkščio, norinčio apžiūrėti kruviną žaizdelę. Kai po valandos ar dviejų koja ištino, vaikinukas parvarė gyvulius namo. Tėvas nuplovė žaizdą karboliu ir aprišo drobiniu skuduru. Po kelių dienų Pienė, atrodė, vėl buvo sveika. Nejau po šitiek laiko būtų suveikę piktosios nuodai?

 

Nešdamas motinos pamirštą milžtuvę, palengva parspūdino namo. Kiemas buvo tuštesnis nei visada. Nesiryžo eiti į vidų: išgirdęs gailų motinos balsą sumišdavo, nesugalvodavo, kaip elgtis; neaiškios kaltės gumulas įstrigdavo gerklėje. Kažkas ataidėdavo iš ankstyvosios vaikystės, kai motina verkdavo, o jis nepajėgdavo suprasti kodėl. Paniūromis dilbčiojo į vieškelį, kol pamatė dviračiu parvažiuojantį tėvą. Vyriškis smagiai niūniavo panosėje: mat buvo brigadininkas, tad retkarčiais kas nors pavaišindavo alumi.

 

– Pienė nustipo, – tėvui dar nenulipus nuo dviračio, pasakė berniukas.

 

– Ką čia tauziji? – nepatikėjo vyras, bet, pamatęs apsiblaususį sūnaus veidą, staiga sustabdė dviratį ir atrėmė į liepos kamieną. – Kur mama?

 

– Guli lovoje ir rauda.

 

Atrodo, girtumas tą pat valandėlę išgaravo. Tėvas susigūžė, apmaudžiai krenkštelėjo, jo rankos nusviro. Sunkiais žingsniais perėjo kiemą ir pastūmė trobos duris. Vaikinukas girdėjo verksmingą motinos balsą: tikriausiai pasakojo viską, kas atsitiko nuo pat ryto. Netrukus vyriškis vėl peržengė slenkstį ir sėdo ant dviračio.

 

– Kur, tėte?

 

– Pas Mizarą, – sparčiai toldamas keliuku, atsakė tėvas.

 

Mizaras buvo žinomas odlupys. Suvargęs, smulkaus sudėjimo žmogelis, smirdantis srutomis, nes dirbo kolūkio kiaulidėje. Apie tą laiką valdžia buvo paskelbusi įstatymą, kad į supirkimo punktą reikia pristatyti ne tik galvijų, bet ir kiaulių odą. Žmonės šaipėsi iš tokio valdžios bukumo – kokie lašiniai ir kumpiai be odos! Ir kaip įmanytami vangstydavosi nuo tokios prievolės. Tačiau neapsieidavo be Mizaro pagalbos.

 

Po valandos tėvas grįžo, ant dviračio bagažinės parvežė susikūprinusį odlupį. Žmogelis vilkėjo nuskalbtais pilkšvais marškiniais, gal kadaise siūtais iš baltos drobelės, mūvėjo naminio milo kelnėmis, avėjo gumines mėšluotas nagines. Apšepęs, dulkėtais seniai kirptais plaukais. Nuolankiai linkčiojo galvą.

 

– Ir tau atsiras darbo, – tarė tėvas vaikinukui, paėmė du kastuvus iš pašiūrės, kurią jie vadino lazaunia.

 

Visi trys patraukė į Šilpieves. Karvė bambsojo, kur buvus. Berniukui pasirodė, kad ji dabar prasižiojusi ir iškorusi juodą liežuvį. Nuo jos pakilo musių spiečius. Vyrai apžiūrėjo gyvulį, mėgino atspėti, kodėl šis krito.

 

– Gal reikėtų pakviesti veternorių, – paabejojo Mizaras.

 

– Ką jis bepadės, – numojo ranka tėvas. – Tu lupk, o mes kasime duobę.

 

Vaikas kastuvu sklaidė žemes, retkarčiais įsispoksodavo, kaip triūsia odlupys. Pradėjęs nuo užpakalinių kojų, pamažu stūmė ir traukė odą į priekį, tad žaloji nuogėjo ir darėsi balta, daiktais raudona. Ūmai Mizaras keiktelėjo ir ėmė čiulpti kairės rankos tarpupirštį. Tikriausiai bakstelėjo peiliu. Berniukui buvo liūdna, jį pykino: žiūrint į taip negražiai išsidrėbusią Pienę, imdavo spausti paširdžius, diegliai varstydavo pilvą. Tėvas piktai kasė durpžemį, nedaug trūko, kad pradėtų barti sūnų ir odlupį. Šį vakarą jam viskas buvo blogai. Be visokių nemalonumų tarnyboje – laukininkai vengia dirbti kolūkyje, simuliuoja, slapstosi, kartais neatidaro durų, melžėjos vagia pieną, kiaulių fermoje baisus žviegimas, lietus pūdo šieną ir dobilus, – dar ir namuose tokia bėda. Kaip reikės verstis be karvės?

 

Pagaliau oda buvo nudirta, tėvas ir Mizaras įstūmė Pienę į duobę ir paskubomis užkasė. Namo grįžo jau pritemus. Tik tada odlupys pasiguodė, kad persipjovė tarpupirštį, žaizda vis dar kraujuoja. Tėvas atsinešė iš kamaros karbolio buteliuką, užpylė žmogeliui ant rankos ir davė apyšvarį skudurą pjūviui apsivynioti. Kieme pasklido bjaurus dezinfekcinio skysčio kvapas.

 

Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, ranka nuėjo pūslelėmis ir šašais, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę, daktarai įtarė baisią užkrečiamą ligą. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė. Paskui jis bus dažnai sakomas.

 

Rytojaus dieną vieškeliu atburzgė sunkvežimis ir įsuko į jų vienkiemį. Iš mašinos kėbulo keli vyrai išrideno statinę chlorkalkių, iš kabinos išlipo karingai nusiteikusi pusamžė moteris. Ją viskas domino: kur pakasta nugaišusi karvė, ar girdė ją šulinio vandeniu, kur pastarosiomis dienomis ji buvo rišama, ar nakčiai parvesdavo į tvartą? Tėvas tuo metu buvo prie brigados šienapjūtės darbų, o gal ragino moteris ravėti daržus, tad į klausimus atsakinėjo motina. Vėliau ji gailėjosi išklojusi visą teisybę. Ypač kad išpliurpė, jog Pienė buvo girdoma vandeniu iš kiemo šulinio, o nakčiai parvedama į tvartą kartu su telyčaite. Sužinojusi, ką reikia, valdingoji moteris įsakė vyrams imtis veiklos. Šie apsirengė mėlynais chalatais ir ėmė šmižinėti po kiemą ir pastatus. Vaikinukui jie buvo kažkuo panašūs į skrebus ar rusų kareivius, kurie dar prieš kelerius metus užgriūdavo į sodybą, visur landžiodavo, eidavo kur užsinorėję. Toks pat slogus prievartos ir savavaliavimo pojūtis. Mėlyni chalatai nepanašūs į kareiviškas uniformas, tačiau berniukui kėlė nerimą svetimi žmonės, šmaižiojantys po jų vienkiemį, tarsi jie būtų tikrieji šeimininkai.

 

Motina, sužinojusi, kad vyrai pils į šulinį chlorkalkių skiedinio, išsigando. Vos išprašė pasisemti kelis kibirus vandens. Kiti du atvykėliai jau slankiojo po ganyklą, esančią už pirties, ir purkštė dvokiantį skystį. Tuo metu grįžo tėvas. Valandėlę nustebęs žiūrėjo, kas dedasi sodyboje.

 

– Matai, ką jie daro?! – šūktelėjo motina.

 

Vyriškis sukando dantis ir perkreipė lūpas.

 

– Prieš valdžią nepapišiš, – sumurmėjo.

 

Tėvas buvo pramokęs kelis rusiškus žodžius ir vartodavo juos, nepaisydamas jų reikšmės. Prie jo prišoko stropioji dezinfekcininkė.

 

– Kur pakasta karvė?

– Šilpievėse, už arklių gardo. Parodysiu.

– Reikia atkasti ir sudeginti!

– Sudeginti? – apstulbo motina. – Kam ją deginti?

– Kad nekiltų epidemija.

 

To žodžio kaimo žmonės nežinojo, tad jis padarė baugų įspūdį. Motina užsičiaupė, tėvas nulingavo į pašiūrę kastuvų. Moteris mostelėjo vyrams, kad sektų paskui ją ir šeimininką. Po pusvalandžio Šilpievėse ėmė rūkti dūmai, įkandin jų šoktelėjo ugnis. Ji pleveno iki pat vakaro. Kuo nusikalto mūsų Pienė? – negalėjo suprasti berniūkštis ir jo sesuo. Mirusių žmonių nedegina, už juos meldžiasi, juos aprauda, gražiai karste palaidoja. Kuo blogesnė Pienė? Ji buvo tartum mūsų šeimos žmogus…

 

Trys vyrai grįžo į kiemą, iš sunkvežimio kėbulo iškėlė nusmailintus rąstelius, juodais dryžiais nudažytas kartis ir, užsimetę ant pečių, nužingsniavo prie vieškelio. Paėjėję šimtą metrų, įkalė stulpus, kartimi užtvėrė žvyrkelį.

 

– Kas čia bus? – paklausė vaikas.

 

– Šlagbaumas, – atsakė storasprandis didele plika galva vyriškis. – Kad niekas neitų ir nevažiuotų.

 

Prie karties jis prikalė lentelę. Berniukas perskaitė didžiosiomis raidėmis pakeverzotą užrašą: „KARANTINAS – JUODLIGĖ.“

 

Svetimi, nežinomi žodžiai. Baugūs. Tarsi koks nuosprendis jų vienkiemiui. Atrodo, kad mes kalti, jog Pienė nugaišo, pagalvojo vaikinukas.

 

Vyrai pastatė užkardą ir kitoje sodybos pusėje, nors ten susiaurėjęs kelias nėrė į girią, kuri tęsėsi iki artimiausio kaimo, esančio už kelių kilometrų. Ten jau buvo kitas kolūkis, kitas kraštas, tad beveik niekas tuo žvyrkeliu nevažinėdavo. Tačiau bernaičiui vis tiek pasirodė, kad jų vienkiemis atskirtas nuo pasaulio. Jų erdvė grėsmingai sumažėjo, ją ženklino šlagbaumai ir užrašai, perspėjantys, jog čia gyvena pavojingi, nežinia kuo nusikaltę žmonės.

 

Vakare, kai nekviesti svečiai išvažiavo, vaikas nusliūkino pažiūrėti Pienės kapo. Jau iš tolo užuodė degėsių ir dar nežinia kokį aštrų kvapą. Sukilnota žemė buvo kažkuo aplieta, tikriausiai dezinfekciniu skysčiu. Toje vietoje kelerius metus neaugo žolė, laikėsi plynė, kaskart primindama jų žaląją Pienę.

 

Kitą rytą tėvas, pasikinkęs arklį, nuo pat aušros mėžė tvartą ir vežiojo mėšlą už pirties. Turbūt kolūkiečiai, nesulaukę įkyraus brigadininko, džiaugėsi, nes galėjo ramiai darbuotis savo pasodybiniuose sklypeliuose. Po pusryčių visa šeima sėmė iš šulinio vandenį, smirdantį chlorkalkėmis, ir pylė ant skiedryno. Kai prasidėjo dumblas, tėvas surišo dvejas ilgas kopėčias ir nusileido gilyn. Motina svirtimi kėlė kibirus į viršų, o vaikai tempė juos išpilti už klėties. Ko tik nerado dumble: lėkštės šukių, surūdijusį lenktinį peilį, senelių iš Amerikos parsivežtą paauksuotą šakutę, kurios motina ilgai ieškojo, nesuprasdama, kur ji galėjo dingti. Bet kai žvangtelėjo šovinių apkaba, berniukas pakišo ją po prieklėčiu ir prisakė seseriai niekam apie radinį neprasitarti. Tikriausiai įkrito į šulinį pokario metais. Gal ją kieme pametė miškiniai, o motina, neišmanydama, kur nuo skrebų paslėpti, įmarmino į šulinį.

 

Po pietų vaikai išėjo į šilą mėlyniauti. Uogų buvo tik pavalgyti, bet jie sutiko pusbrolį Povilą, keleriais metais vyresnį už berniūkštį. Žodis po žodžio ir vaikinukas prasitarė apie radinį. Povilo akys sužvilgo.

 

– Parodysi?

 

Visi trys palengva patraukė į sodybą. Pamiškėje liepsnojo didžiulis laužas. Degė mėšlo krūva. Matyt, vyrai mėlynais chalatais vėl buvo atvažiavę ir apipylę mėšlą kokiu nors degiu skysčiu. Dvokė visas laukas.

 

– Atnešk patronus, – tarė pusbrolis. – Aš palauksiu prie pirties.

 

Motina nelabai mėgo Povilą, nes šis prisigalvodavo visokiausių išdaigų. Berniukas nulėkė prie klėties, įsigrūdo apkabą į kišenę ir vėl sugrįžo.

 

– Senas trantas, – autoritetingai pareiškė pusbrolis. – Surūdiję, gal ir parakas sudrėkęs. Atiduosi?

– Ne, – numykė vaikas. – Aš juos nušveisiu.

– Ką čia šveisti! – nusijuokė Povilas. – Žinai ką, įmeskim į ugnį. Pažiūrėsim, ar šaudys.

– Mano klasiokui granatos sprogdiklis plaštaką nutraukė. Mažuikiokui. Pažįsti?

– Tai granatos. O čia – patronai. Tupėkit už pirties, aš įmesiu. – Ir pusbrolis ryžtingai nužingsniavo prie degančios mėšlo krūvos.

– Gal reikėjo pasakyti mamai, – išsigandusi tarė sesuo.

– Tylėk, – murmtelėjo brolis. – Sakysim, kad Povilas atsinešė.

 

Pusbrolis grįžo skubesniu žingsniu. Visi trys prisiglaudė prie pirties sienos, tik Povilas kaišiojo galvą iš už kertės. Berniukas juto greitai plakančią širdį.

 

– Sakiau, kad nešaudys, – po valandėlės suburbėjo pusbrolis.

– Gal dar neįkaito.

– Įkaito. Senas šlamštas. Žinai ką, nueik pažiūrėti.

– O tu? – mėgino pagudrauti vaikas.

– Aš įmečiau. Tavo patronai, tu ir žiūrėk. Nebūk bailys!

 

Berniūkštis nenorėjo pasirodyti esąs bailys, tad išlindo iš už kertės, susikūbrinęs, jausdamas, kaip drėksta delnai ir šokinėja širdis, koja už kojos slinko prie laužo. Kiekvieną akimirką buvo pasirengęs griūti ant žemės.

 

– Nebeik! – laibu balsu sušuko sesuo.

 

Ne, jis eis. Dabar jau eis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)