tekstai.lt

Petras Venclovas. 1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“. Apsakymas

petras_venclovas
petras_venclovas
        Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio antroje pusėje prie kino teatro „Vilnius“ stoviniavo aukštaūgis akiniuotas vaikinas, vienplaukis, vilkintis languotą padėvėtą lietpaltį, kaklą apsimuturiavęs ilgu juodu šaliku. Buvo ruduo, galbūt lapkritis, dulksnojo. Prieš kelerius metus pastatytas kino teatras „Vilnius“ tuo laiku mieste buvo vienas moderniausių, jo vestibiulyje veikė bufetas, kuriame galėjai nusipirkti kavos, ledų, pyragaitį. Tačiau jaunuolis buvo studentas, sukrapštęs kapeikų tik dieniniam seansui; jis ketino antrąsyk pažiūrėti Federiko Felinio „Kelią“ su Džuljeta Mazina. Vaikinas nieko nelaukė; jis tiesiog trypčiojo kino teatro prieangyje, pasidairydamas į tuometinio Lenino prospekto namus, jo žvilgsnis vis atsiremdavo į baltuojančią Katedrą, tuomet vadintą Paveikslų galerija, ir varpinės bokštą. Žmonių jis tarsi nematė: pilki, rūškanų veidų, panašūs vienas į kitą, moterys, jam visiškai neįdomios, – po tamsiais drėgnais skėčiais.

 

Ūmai vaikiną nusmelkė mintis, kad jo tolesnis gyvenimas bus apniukęs kaip ši diena, kad nieko ypatinga nebeatsitiks, viskas tik nuobodžiai kartosis. Tą akimirką jam pasirodė, kad jau viską, ką gali žmogus patirti, yra patyręs: atitolimą nuo artimųjų, vienišumą, nusivylimą meile, baironišką nuobodulį, bodlerišką niūrumą, mirties alsavimą į pakaušį ir netgi yra matęs jos veidą. Kas dar galėtų išjudinti jo dvasią? Po pusantrų metų baigs universitetą, jį paskirs mokytojauti į kokį nors Žemaitijos kaimą ar Balbieriškį ir jis bus visiškai atkirstas nuo sostinės kultūros, kurios vieną kitą trupinį gali įpirkti už menką stipendiją; nebematys nei dramos ar operos ir baleto teatrų, Filharmonijos, jau nekalbant apie Mikelandželo Antonionio, Ingmaro Bergmano, Džuzepės de Sančio, Federiko Felinio filmus. Per kosminį atstumą nutols nuo universiteto ir respublikinės bibliotekų, kur dažnai praleidžia ištisas dienas, žinoma, skaitydamas visai ne tai, ko reikalauja lietuvių, rusų, kitų tarybinių tautų ir pažangiųjų užsienio literatūrų dėstytojai. Penkerių metų laikotarpis užsiskliaus kaimišku peizažu, nuo kurio jis taip bėgo, stengėsi ištrūkti į Vilniaus gatves, aikštes, skersgatvius, senamiesčio kiemus, amžius atlaikiusias bažnyčias, universiteto koridorius ir auditorijas…

 

Pirmi ryškiausi jo vaikystės prisiminimai susiję su mirtimi: bažnyčioje juodas karstas, jame guli balta it popierius tėvo motina, jos rankos sudėtos ant krūtinės ir surištos rožiniu, nuo lubų nutįsusios tamsaus calūno juostos, degančių vaško žvakių kvapas, nesuprantami prie altoriaus stovinčio kunigo žodžiai, graudžios giesmės, ašaroti veidai; tėvas jį pakelia ir liepia pabučiuoti senelės rankas, bet jis virpėdamas riečia galvą aukštyn, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų blyškių velionės krumplių; kapinėse jį purto šaltis, ne, ne ankstyvo pavasario, bet vidinis, jis dreba iš vaikui nesuvokiamos baimės, nors dar ir nežino turįs akcentuotą mirties pojūtį. Nuo to laiko bažnyčia jam tuoj pat primena mirtį, vos įėjęs vidun, pajunta mirties artumą, susigūžia, panarina akis, nejaukiai žvalgosi į stotis, nes ir jose pavaizduoti kankinimai bei mirtis. Net ir dabar jis gali grožėtis tik išoriniu Vilniaus bažnyčių grožiu, nors kai kurios jų apleistos, paverstos sandėliais arba bendrabučiais, pajuodusiomis lentomis užkaltais langų vitražais.

 

Kai šiek tiek ūgtelėjo, jis, užuot vakarais lovoje kalbėjęs poterius, prašydavo Dievo atitolinti ar net panaikinti mirtį. „Dieve, – dešimtis ir šimtus kartų šnibždėdavo vaiko lūpos, – padaryk taip, kad nemirčiau aš, nemirtų mano tėvai, broliai ir sesuo, kad nemirtų nė vienas žmogus.“ Dievas jam buvo ne gerasis Jėzus Kristus, rodantis į kalavijais persmeigtą savo širdį, bet rūstus ir piktas senis, baudžiąs už nuodėmes ir nedorus darbus, viską regintis ir žinantis, grasinąs iškeltu pirštu, vasaros naktimis sujaukiąs dangų, griausmais grūmojąs ir svaidąs ugnies kryžius. Berniuko pasąmonėje turbūt visam laikui įsispaudė mintis, kad tik toks Dievas gyvena bažnyčiose. Dievas ir mirtis jam visada buvo kartu, neatskiriami vienas nuo kito. Gal todėl mokytojams, kurie paslapčia per Kalėdas ir Velykas patys nuslinkdavo į miestelio bažnyčią, nebuvo sunku įrodyti, kad Dievo nėra, visos kalbos apie jį – tik tamsių žmonių pramanas.

 

Dievas neskausmingai pasitraukė, nutolo, tačiau mirtis liko – jos nieku gyvu nebuvo įmanoma paneigti. Ji pirmą kartą priėjo prie jo taip arti, kai berniukui buvo dvylika metų: vaikas karščiavo, nebepajėgė vaikščioti, nes skausmas surakino sąnarius, tad tėvui teko jį ant rankų nešti iš vežimo į ligoninę. Berniukas pasitikėjo jaunu, bet pernelyg apniukusio veido gydytoju, kuris jam tvirtino, kad greitai pasveiksiąs, tačiau motinai pasakė, jog jos sūnus mirs, geriausiu atveju liks invalidu visam gyvenimui. Motina, pro ašaras nematydama kelio, važiavo dviračiu dešimt kilometrų, o grįžusi namo pati pasiligojo. Pusantro mėnesio jam neleido kojos iškelti iš lovos; jis prisimena toje pačioje palatoje gulėjusių suaugusių vyrų anekdotus ir keistą pojūtį, kai iš jo venos paimtas kraujas tuoj pat – švirkšte – pavirsta raudonais drebučiais. Gydytojas bardavo seselę, kad ši nemoka atlikti tokios paprastos procedūros, bet kiekvieną kartą kraujas tuoj pat sukrešėdavo. Vaikas nuo ryto iki vakaro skaitė Džeimso Oldridžo „Kalnų erelį“, knygą, pasakojančią apie graikų partizanų kovas su nacių okupantais; baigęs skaityti, vėl pradėdavo iš naujo, kol galiausiai gydytojas išplėšė romaną jam iš rankų ir nusinešė į savo kabinetą. Berniukas gulėdavo lovoje ir žiūrėdavo į lubas. Mirties jis nebijojo, gal nesuvokė, kad ji taip arti; tikriausiai jam drąsos įkvėpė graikų partizanai, pasiaukojamai kovoję už savo tėvynę: mirtis nebaisi, kai žinai, už ką miršti. Tačiau už ką ir kodėl jis turėjo mirti? Nejaugi jam grasintų senas, piktas, susiraukęs Dievas? Bet juk Tavęs nėra, tuoj pat sušnibždėdavo vaikas. Mokslininkai įrodė, kad Tavęs nėra ir nebuvo, viskas šiame pasaulyje vyksta be Tavo valios. O mokslu vaikas visiškai pasitikėjo…

 

Kai Dievas pasitraukė, jis nepajuto jokios tuštumos savo vidiniame gyvenime. Ir dabar jis kol kas nepasigenda Dievo.

 

Antrą kartą mirtis smogė iš už nugaros, kai jam buvo aštuoniolika metų. Vaikinas maištavo prieš visus ir prieš viską. Pirmiausia prieš tėvus ir mokytojus. Prieš tėvus – slapta, neparodydamas priešiškumo, prieš mokytojus – atvirai. Dievuliau, į ką jie buvo panašūs?! Jaunuolis jokios inteligencijos juose neįžvelgdavo: pašaipiai žiūrėdavo, kaip jie, braidydami po srutas, basi mėžia dvokiančius tvartus, sodina bulves, nemokšiškai niūkina arklį, ravi daržus, šliaužia vagomis atstatę pasturgalius. Net klasėje, regis, nuo jų sklisdavo prasčiokiškas, kaimietiškas smarsas. Tik vienintelė rusų kalbos mokytoja, kolūkio pirmininko žmona, daugmaž atitiko jo įsivaizdavimą, koks turėtų būti miestelio inteligentas: visada pasitempusi, saikingai pasidažiusi, įdomiau susišukavusi, dažnai keičianti jos lieknam kūnui tinkančias sukneles. Juodu retkarčiais net susižvalgydavo vienas kitą suprantančiais žvilgsniais: mudu esame aukščiau visų kitų, mudu – išrinktieji šiame miestelyje. Jos dėka jis pamėgo XIX amžiaus rusų klasikus, ypač Antoną Čechovą ir Michailą Lermontovą. Koks vienišas, tačiau koks laisvas ir nuo nieko nepriklausomas šio poeto lyrinis herojus, besipriešinąs bet kokiam pavergimui! O jo poema „Mcyris“! Kupina nepriklausomybės, kovos patoso ir apmąstymų apie mirtį. Dabar vaikinas kartkartėm prieš miegą vietoje vaikiškos maldos į Dievą pasikartodavo kelis fragmentus iš šios poemos: „Kogda ja stanu umirat´/ I, ver´, tebe ne dolgo ždat´, / Ty perenest´ menia veli / V naš sad, v to mesto, gde cveli / Akaciji belych dva kusta… / Trava mež nimi tak gusta, / I svežij vozduch tak dušist, / I tak prozračno-zolotist / Igrajuščij na solnce list! / Tam položit´ veli menia. / Sijan´jem golubovo dnia / Up´jusia ja v poslednij raz. Ottuda viden i Kavkaz…“*

 

Kelias savaites jis karščiavo ir jokiomis priemonėmis nesisekė numušti temperatūros. Rajono centrinės ligoninės daktarai, matyt, praradę viltį jį išgydyti, liepė greitąja išvežti į kitą miestelį, kur jis turėjo būti tyliai, ramiai numarintas. Buvo vasario mėnuo, saulė tik vidudienį šiek tiek pakildavo virš horizonto, spaudė šaltis, jis gulėjo brezentinėje greitosios lovelėje ir mąstė, kaip bus liūdna mirti tokiam jaunam, nieko nepasiekusiam, nieko nepamačiusiam – nei išsvajotojo Vilniaus universiteto, nei didingų Kaukazo kalnų, nei anos ligos metu susižavėjimą kėlusios Graikijos: kovodamas už jos laisvę, kadaise ten mirė lordas Džordžas Gordonas Baironas, dar vienas didis jo autoritetas. „Ja malo žil, i žil v plenu“, – kaip sakė Mcyris. Tačiau aukšta, prakauli, senmergiškos išvaizdos gydytoja, galbūt pusžydė, kelias dienas ratus aplink jį ėjusi, viltingai pasakė: „Nenusimink, aš tave išgydysiu: žinau, kuo sergi.“ Ir pratarė kelis lotyniškus žodžius. „O ką tai reiškia lietuviškai?“ – nelabai susidomėjęs paklausė jis. „Pūlingas vidinio širdies sluoksnio uždegimas. Turėsi atlaikyti didžiules penicilino dozes.“

 

Jį badydavo ištisą parą: naktį – antrą, paryčiais – šeštą valandą keldavo iš miegų ir smeigdavo į raumenis adatas. Susidarė abscesai, nebeliko sveikos, nepajuodusios vietos, kur būtų galima durti. Jis suprato nebijąs fizinio skausmo, jo gyslomis turėjo tekėti nebe kraujas, bet penicilinas. Dar įsiminė po insulto šlitinėjantį, lazda pasiramsčiuojantį pamėlynavusio veido senuką, kuris Smetonos laikais buvo baigęs gimnaziją ir tuo labai didžiavosi; į kitus ligonius žiūrėjo iš aukšto, vadino juos juodnugariais, nevertais žmogaus vardo; dažnai cituodavo antikos išminčių Diogeną Sinopietį, kuris gyveno statinėje, vidury baltos dienos vaikščiodavo gatvėmis pasišviesdamas žibintu, o paklaustas, kodėl taip darąs, neva atkirsdavęs: „Ieškau žmogaus tarp žmonių!“ Nervingas ir visą laiką piktas seniokas badydavo pirštu į lovose gulinčius ligonius ir murmėdavo: „Čia ne žmogus, šitas – ne žmogus, ir šitas – joks žmogus!“ Tačiau jį, jaunuolį, vadindavo ponaičiu ir sakydavo, kad iš jo dar galįs išeiti tikras žmogus. 

 

Po trijų mėnesių grįžo į mokyklą jausdamasis išdidus, kad antrą kartą įveikė mirtį. Miestelyje taikstėsi žydėti alyvos, gamta alsavo pavasariu ir energiją atgavusia gyvybe. Vaikinas irgi jautėsi stiprus kaip niekad. Jis užsispyrė baigti vienuoliktą klasę, nors mokytojai įkalbinėjo likti antriems metams. Tai būtų buvęs jo pažeminimas; be to, būtų reikėję dar metams atidėti svajonę apie Vilnių. Kokia kvailystė gaišti laiką! Apsigyveno mokyklos internate ir, numigdamas vos kelias valandas per parą, puolė kalti mokslų. Jam svaigo galva, fizika maišėsi su chemija, geometrija su istorija, anglų kalba su rusų kalba; rytais virste išvirsdavo iš lovos šnibždėdamas: aš galiu, pajėgiu, aš stiprus, aš visiems įrodysiu…

 

Internatas buvo tuščias, jame vaikai gyvendavo tik žiemą, pavasarį, pradžiūvus keliams, į mokyklą važinėdavo dviračiais. Tačiau kitame pastato gale, mergaičių pusėje, retkarčiais nakvodavo vienuoliktokė, kurios namai buvo kažkur toli miškuose. Vieną vakarą juodu buvo taip įnikę į matematikos uždavinių sprendimą, kad nepastebėjo, kaip atėjo dvylikta valanda, kai miestelyje paprastai išjungdavo elektrą. Lemputė sumirksėjo ir užgeso. Rytoj rytą baigsime spręsti, sumurmėjo jaunuolis. Ar negali čia nakvoti? – keistu, prislopintu balsu paklausė mergaitė. Naktimis man labai nejauku vienai.

 

Ji simpatizuodavo vaikinui, bet šis dėl savo puikybės ir įsivaizduojamo išskirtinumo stengėsi to nepastebėti. Mergina, kurią pamils, bus verta jo, gal tokia pat kaip ir jis; šioje mokykloje tokios nėra.

 

Ar tau ne vis tiek kur miegoti? – vėl išgirdo šnabždesį.

 

Gerai, įsitaisysiu lovoje prie lango, jei taip nori, numykė jis.

 

Čiuopdamas lovų galus, nuslinko į kitą kambario pusę ir ėmė sagstytis marškinius. Kai rengėsi lįsti po antklode, mergina staiga jį apkabino. Jis iš netikėtumo net krūptelėjo. Paskui lėtai atsigręžė: mergina buvo visiškai nuoga. Aš noriu tavęs, sušvokštė jam į ausį. Pirmą akimirką jis nesuvokė, ką tai reiškia: argi ji gali pati siūlytis? Tačiau jaunas kraujas ėmė urduliuoti gyslomis ir mušė į galvą; jaunuolis pasilenkė ir surado jos lūpas. Matyt,  padykėlė mergiotė buvo „ragavusi tokios duonos“: nusviro ant lovos tempdamasi ir jį. Instinktas kažką šnibždėjo, bet jis iš didelio susijaudinimo beveik nieko nesuprato; bendraklasė mėgino jam padėti, tačiau jų kūnai nesuvaldomai trūkčiojo – prisilietimų ir bijojo, ir geidė. Po valandėlės karšta drėgmė iš jo išsiveržė ir pasiliejo ant merginos šlaunų. Padykėlė apmaudžiai atsiduso, bet vis dar nepaleido jo iš glėbio. Pagaliau jos rankos atsileido ir jis galėjo atsikelti. Patamsyje susirinko drabužius ir išspūdino iš kambario.

 

Rytą juodu susitiko prausykloje. Paraudę it virti vėžiai, nedrįso vienas į kitą pažvelgti. Tavo kambary palikau kojines, sumurmėjo jis. Tuoj atnešiu, rankšluosčiu prisidengusi veidą, atsakė ji. Koridoriuje jis, vis taip pat dėbsodamas į šalį, pasiėmė kojines. Nė vienas neužsiminė, kad vakar buvo sutarę baigti spręsti matematikos uždavinį.

 

Universitete vaikinas jau per stojamuosius egzaminus įsimylėjo būsimą bendrakursę: šviesiaplaukę, mėlynom akim, potrumpe melsva suknele. Ji buvo lyg nužengusi iš užsienietiškų filmų – galbūt iš lenkų ar čekų ir slovakų. Jų meilė buvo gana keista: per dvejus metus nė kiek nepasistūmėjo į priekį, taip ir liko platoniška. Jie kartu sėdėdavo auditorijoje, susitikdavo universiteto bibliotekoje, kartais jis lydėdavo ją į bendrabutį, jei nebūdavo vėlu, net užeidavo į kambarį, kuriame gyveno aštuonios ar devynios įvairių specialybių merginos; skambindavo iš gatvės telefono būdelės, kantriai laukdavo, kol ją kas nors pakvies iš ketvirto aukšto į apačią prie budinčiojo stalelio; kartu žiūrėdavo naujausius kino filmus; retsykiais nueidavo į kavinę, išgerdavo vyno, valgydavo ledų, bet kai jis pamėgindavo nuošalesnėje vietoje apkabinti ją ir pabučiuoti, mergina jį atstumdavo ir imdavo piktai sakyti, koks jis nedoras, išpuikęs, cinikas, savimyla, koks nepakenčiamas jo elgesys, kaip jis skiriasi nuo normalių studentų, ir jo rankos nusvirdavo. Tačiau kitą sykį susitikę, – jaunuolis jau nuo antro kurso pradėjo lankyti ne visas paskaitas, – jie vėl lyg niekur nieko kalbėdavosi. Gal jie abu buvo pernelyg išdidūs ir nenorėjo nusileisti vienas kitam? Gal vengė intymesnių santykių, nes abu buvo jais nusivylę? O gal paprasčiausiai nežinojo, kas vėliau turėtų įvykti? Vedybos? Ne, nieku gyvu! Šeima – tai pančiai, savo teisių apribojimas, taikstymasis vieno prie kito, laisvės praradimas, kuri jam buvo ypač svarbi… Be to, retkarčiais jį užklupdavo nepaaiškinami niūrumo priepuoliai, kai jis nieko šalia savęs negalėdavo pakęsti. Tada šalindavosi visų, išvažiuodavo už miesto, klaidžiodavo po miškus, kažką neaiškaus mąstydavo. Tėviškės, artimųjų ilgesys? Ne, jis nenorėdavo to pripažinti. Jis gali būti vienas, vienišas – ir nieko nepasigesti! Niekam neįsipareigojęs, prieš nieką neatsakingas. Jo toks didelis ir erdvus vidinis pasaulis, kad jame gali rasti viską, ko jam reikia. Pašaliniai ten nepageidaujami! Tikrovė pasitraukdavo nuo jo, realūs daiktai imdavo ką kita reikšti…

 

Biblinę moterį jis pažino po poros metų. Vieną šeštadienį gerokai ištuštėjusiame „Tauro“ bendrabutyje jie, užsirakinę kambaryje, gėrė tirštą, tamsaus kraujo spalvos moldavišką „Kagorą“. Jo kambario draugas romanistas buvo pasikvietęs neaiškaus užsiėmimo merginą: regis, buvusią studentę, išmestą iš universiteto. Vaikino per daug nedomino, nei ką ji studijavo, nei ką dabar veikia. Jis beveik nesiklausė, ką jai romanistas kalba, gal net prancūziškai. Šiek tiek nustebo, kai ji nusivilko drabužius ir įlindo į draugo lovą. „Balius“ buvo baigtas, nieko kito neliko, tik eiti miegoti. Vaikinas nusigręžė į sieną, užsitraukė ant galvos antklodę, kad tik negirdėtų, kas gretimoje lovoje dedasi. Tačiau širdis greitai plakė, raumenys iš susijaudinimo ir susidrovėjimo virpėjo, prakaitavo veidas ir rankos. Tai bjauru, šlykštu, nežmoniška, teigė pats sau, jie visiškai nesigėdija manęs, tarsi tai, ką daro, būtų visiškai natūralus veiksmas, lygiai kaip valgymas, vyno gėrimas ar nosies išsipūtimas. Staiga pajutęs ranką ant peties krūptelėjo. Ji ir tau duos, pusbalsiu pasakė romanistas. Eik, nebijok, būk vyras! Atstokit nuo manęs! – suinkštė pro sukąstus dantis jaunuolis. Kodėl turėčiau durniuoti kartu su jumis? Gal tu – impotentas? – krizeno kambariokas. Arba nesi turėjęs moters? Aš visai nenoriu tavo kekšės! – gynėsi jis. Ji ne kekšė, tik šiek tiek patvirkusi karšta merga, juokėsi draugužis ir tempte ištempė jį iš lovos. Beveik griūdamas vaikinas atsidūrė šalia tos mergšės. Nusivilk maikę ir nusimauk triusikus, pasakė velnių prišveitusi buvusi studentė, turbūt nenorinti iš Vilniaus grįžti į kokį nors užkampio miestelį. O gal tau padėti? – pratrūko juoku. Ai, koks nematytas kuklumas!

 

Jaunuolis tuoj pat prisiminė, kaip aną naktį mokyklos internate mėgino pasimylėti su klasioke ir kaip nieko jiems neišėjo. Dar kartą apsikiaulinti? Ne, ne! Jis nejaučia jokio noro kergtis su kažkokia kekše. Bet tai buvo paskutinė temstančios sąmonės mintis. Mergina jau buvo pasiruošusi priimti jį, be jokių skrupulų grabinėjo jautriausią jo kūno vietą. Pajutęs jos karščiu plieskiantį kūną, švelnų ir minkštą, drėgną nuo prakaito, jis apsvaigo labiau nei nuo vyno, dar mėgino sutramdyti save, bet kūnas jo nebeklausė. Sugėrovė apkabino ranka jo sprandą, įmurkdė veidą į savo ilgus šiurkščius plaukus, o kita ranka sujungė jų įsiaudrinusius kūnus. Instinktas iš karto atliko savo priedermę, jaunuolis staiga prarado drovumą, pasijuto stiprus ir galintis primesti savo valią kitam žmogui. Iškrušiu tave, kurva! – piktai sumurmėjo dusdamas išsidraikiusiuose jos plaukuose. Varyk, varyk! – suprunkštė romanisto sugulovė. Tik be strioko…

 

Nuo to laiko jis nebekalbindavo mėlynakės kursiokės, nebeskirdavo jai pasimatymų, nebesiūlydavo nueiti į kiną ar kavinę. Jis vis atžariau su ja elgėsi, tarsi ji būtų ana mergšė. Galiausiai juodu visiškai liovėsi kalbėtis, auditorijoje rinkdavosi vietas kuo toliau vienas nuo kito. Be abejonės, abu kentė nesuvokiamą nuoskaudą. Merginos, jis kartais pamąstydavo, aš jų nesuprantu, jų poelgiai nemotyvuoti, jos nepripažįsta jokios logikos, būna orios ir neprieinamos, kai to nereikia, arba atvirkščiai – užuot jautusios savo vertę, praranda santūrumą ir gėdą… Su jomis prasidėjęs, gali patirti tik nusivylimą, dažnai – ir panieką. Jos silpnos, bet nori pirmauti, jos nepraleis progos iš tavęs pasityčioti, kekšiškai pasišaipyti, kad tik jų viršus būtų. Geriausias pavyzdys – romanisto meilužė, kuri elgėsi su juo tarsi su nepilnamečiu berniūkščiu, užsinorėjo, kad jis visą naktį su ja gulėtų, begėdiškai naudojosi jo kūnu, varė šalin savo draugužį. Ir jie, du vyrai, tiesa, nemažai išgėrę „Kagoro“, pakluso jos iškrypėliškam įgeidžiui…

 

Meilė negali būti tik dviejų epidermių susilietimas, sakė Emilis Zolia. Ji turi duoti žymiai daugiau, nei vien tik kūnišką pasitenkinimą. Nejaugi meilė nuo romantikų laikų taip supaprastėjo?

 

Vieną kartą jaunuolis suprato, kad jo dvasioje veriasi vis didesnė tuštuma, gilėjo nusivylimas: mokytojams nebuvo sunku įrodyti, jog Dievo nėra, nes jis dar vaikystėje Dievą įsivaizdavo kaip rūstų ir pagiežingą senį; mirtis yra visko pabaiga, nes žmogaus esmę sudaro jo kūnas, trokštantis gyvenime patirti kuo daugiau malonumų, paskui senstantis, irstantis ir pagaliau išnykstantis; siela yra religijų prasimanymas, jos nemirtingumas – saviapgaulė ir silpnųjų paguoda; meilė ir artimumas sugalvoti kultūros žmonių barbariškai prigimčiai sutramdyti ar bent sušvelninti: juk iš tiesų neegzistavo nei Dantės Laura, nei Petrarkos Beatričė, nei Adomo Mickevičiaus Marilė – tai buvo tik jų moters idealas, siekiamybė, jų vaizduotės žaismo viršukalnės. Jaunuolis vis labiau juto, kad gali gyventi vienas, jam nereikalinga nei meilė, nei vyriška draugystė. Visa tai gali atstoti menas: geros knygos, filmai, spektakliai ar koncertai. Ir turbūt dar gamta: jos žydėjimas, vešėjimas ir kūpėjimas, vėliau pasiruošimas nebuvimui, gyvybės perėjimas į sėklas, požemio šaknis, nesąmoninga metamorfozė.

 

Tačiau dvasinė sumaištis nepadarė jo grynu materialistu: jame, giliai paslėptas, suvyniotas į kasdienybės drabužius, užslopintas nusivylimo, pašaipiai, o kartais net ciniškai neigiamas, slypėjo ilgesys amžinybės, kuriai, jis žinojo, nebus lemta išsipildyti.

 

Tačiau vis dėlto buvo priverstas studijuoti marksizmą–leninizmą, socialistinę politekonomiją, TSKP istoriją, mokslinį komunizmą ir mokslinį ateizmą, istorinį materializmą. Ypač atkaru buvo mokytis socialistinę politekonomiją, kurią sudarė šūkių ir kvailiausių partinių lozungų rinkinys, be to, ją dėstė aukšta susiraukšlėjusio veido, arklio dantimis, pokarine šukuosena sudžiūvėlė senė, kuri reikalavo viską atmintinai „iškalti“. Vieną dieną jaunuolis respublikinėje bibliotekoje užsispyrė perskaityti Lenino „Materializmą ir empiriokriticizmą“, norėjo įsitikinti, ar ten esama bent kiek loginio mąstymo. Leninas kažką gynė, kažką teigė, kažką neigė, su kažkuo polemizavo, kažką demaskavo, tačiau vaikinas nieko nesuprato, nesuformulavo sau jokios minties, jam net pasirodė, kad veikalas parašytas velniaižin kokia, gal net kinų kalba. Tačiau pasismagino iškrėsdamas pokštą šalia sėdėjusiam vyresnio amžiaus rūškano veido vyriškiui, gal aspirantui, gal iš kokio kaimo atkakusiam neakivaizdininkui, kuris užsikniaubęs studijavo Markso „Kapitalą“ ir kažką konspektavo į storą studentišką sąsiuvinį. Kai vyriškis išėjo parūkyti ar atsigerti kavos, vaikinas atvertė atgal bent dešimt knygos puslapių. Grįžęs „mokslų žiurkė“ lyg niekur nieko įniko skaityti ir konspektuoti tai, ką jau buvo perskaitęs ir sukonspektavęs. O sancta simplicitus! Ne veltui sklido anekdotiški gandai, kad nė vienas Lietuvos marksistas, net ir profesorius ar akademikas, nėra perskaitęs šio kapitalinio Markso veikalo…

 

Kas iš tų mokslų ir žinojimų? – stovėdamas ant kino teatro „Vilnius“ prieangio laiptelių dabar pagalvojo jaunuolis. Kam jų reikia? Ar jie būtini pačiam žmogui? Kas iš tų potyrių, kad ir ne juslinių, jeigu jie vis tiek lemia nusivylimą? Kas iš tų pagavų ir įžvalgų, jeigu jos subanalėja, sustabarėja, pasidaro nebepritaikomos šiam daiktiškam pasauliui? Anksčiau ar vėliau viską susiurbia tuštybė ir tamsa.

 

Iki kino seanso pradžios buvo likusios penkios minutės, tad jaunuolis, čiuopdamas skylėtoje lietpalčio kišenėje bilietą, jau ketino eiti į vidų. Tačiau kaip tik tą valandėlę pamatė nuo Katedros pusės atgūrinantį žmogų: juodais drabužiais apsirengęs, ant galvos skara ne skara – iš pradžių vaikinas jį net palaikė moterimi, tačiau tai buvo vyras; platus paltas beveik siekia žemę, veidas išblyškęs, žili antakiai, susiraukšlėjusios lūpos, bet nepasakytum, kad vyriškis labai senas. Kai jis prabilo, balsas buvo duslus ir gergždžiantis it surūdijusi skarda, toks pat tamsus kaip ir jo apsiaustas.

 

– Parduok man savo laiką.

 

Vaikinas valandėlę stebeilijo į keistąjį praeivį. Tačiau į nevisprotį jis nebuvo panašus.

 

– Nesuprantu, ko jūs iš manęs norite?

– Ko čia nesuprasti? – susiraukšlėjusios vyriškio lūpos pašaipiai išsilygino. – Tu man parduodi likusį savo gyvenimą, aš tau dosniai atsilyginu. Žinau, jog esi neturtingas studentas, kartais net paskaitas pramiegi, kad nereikėtų valgyti pusryčių. – Senis iš gilios palto kišenės ištraukė pluoštą banknotų po šimtą rublių ir paskleidė juos prieš jaunuolio akis. – Jau po kelių minučių tau atviri bus visi Vilniaus restoranai, tu galėsi turėti gražiausias ir elegantiškiausias Lietuvos moteris, pagaliau pamatysi savo išsvajotąjį Kaukazą, aš pasirūpinsiu, kad galėtum iškeliauti net į Graikiją.

 

– Ir už ką man tokia laimė? – ironiškai nusišypsojo vargeta studentas.

– Jau sakiau, parduok man savo laiką. Na gerai, ne visą, kad ir tau dar šiek tiek liktų pasimėgauti gyvenimu.

 

Jeigu tikėčiau piktosiomis dvasiomis ir demonais, pamanyčiau, kad šią darganotą lapkričio dieną Vilniaus centre prieš mane išdygo velnias ar net pats Liuciferis.

 

– Ne, ne, – sukrizeno gergždžiančiu balsu žmogysta, – nesu nei velnias, nei šėtonas! Juk nesi toks primityvus, kad tikėtum kvailiausiais prietarais.

– O jei iš tiesų, kas jūs toks?

– Tai neturi jokios reikšmės: esu tas, kas esu. Aš tau duodu pinigus, o tu man atiduodi, tarkim, penkiasdešimt metų.

– Ir ką jūs veiksite su tais mano penkiasdešimt metų? – neva įsitraukė į žaidimą vaikinas.

– Jeigu neklystu, prieš kelias minutes mąstei, kad jau viską gyvenime esi patyręs, kad tolesnis buvimas žemėje nebeturi prasmės, nes viskas yra „tuštybių tuštybė ir vėjo gaudymas laukuose“?

 

Jaunuolis gerokai nustebo, jog nepažįstamasis atspėjo jo mintis, tačiau nusprendė – gana žaisti „aklą vištą“, reikia demaskuoti apsimetėlį.

 

– Taip ir sakykite, kad jūs – iš saugumo ir norite mane įtraukti į savo tinklą. Tad žinokite, jog neparsiduodu už jokius pinigus!

– Tiesą sakant, tu man visiškai nerūpi ir esi nereikalingas, – atkirto suirzusi būtybė. – Aš noriu iš tavęs nusipirkti tuos penkiasdešimt metų, ir viskas!

– Neparduosiu nė minutės, – taip pat aštriai atšovė vaikinas. – Nebeturiu laiko su jumis tuščias kalbas varinėti, nes vėluoju į kino seansą. Pasiieškokite patiklesnio ir kvailesnio! O man brangi kiekviena valandėlė!

 

Žmogysta dar kažką sakė, tačiau studentas ryžtingai apsisuko ir nužingsniavo link kino teatro durų, pro kurias į vidų ėjo jau paskutiniai žiūrovai. Gęstant salėje šviesai jis vos spėjo susirasti savo vietą. Tik po pusvalandžio jaunuoliui blėstelėjo mintis, į ką buvo panaši nesimpatiška, niūraus veido, nenuspėjamo amžiaus būtybė: į Mirtį iš Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“! Jis supratęs pašiurpo, kad mirtis nuolat seka iš paskos, žino jo mintis bei jausmus ir laukia, kol jo gyvenimo geismas sumažės, subliūkš ir galiausiai visiškai išnyks. Tada jis gulės karste kaip jo senelė prieš aštuoniolika metų ano miestelio bažnyčioje, o koks nors keturmetis vaikiukas, pakeltas tėvo, suks į šalį veidą, ries sprandą, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų pabalusių velionio krumplių, kuriuos neseniai spaudė Mirtis, įsitaisanti visų žmonių pasąmonėje, kai tik šie supranta esą laikini, tačiau nežinantys, kiek jiems duota laiko.

________________________

 

* Kada mirtis mane palies, – / O ji, tikėk, jau netolies, – / Liepk pernešti mane, kur du / Kerai akacijų baltų / Sode žydėjo… Ten vešli / Žolė, ir dvelkia iš toli / Vėjelis, o koks nuostabus / Ten saulės blyksnis pro lapus! / Ten paguldykite mane. Diena apsvaigsiu auksine / Aš paskutinįkart: iš ten / Matyt Kaukazas… (rus; vertė V. P. Bložė).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)