Šviesa, kurioj slypi žalčio kiaušinis.
Svetimakalbiai laikrodžiai, jūsų valandas sulesė vėjai
Ir dulkėti klajonių daiktai pašauks vienišą savo poetą,
Pėsčiomis jūs išėjote sukdamos lankstą
Nuo Nemeikščių, Gruzdžių ir Pagėgių, ir Lodzės, ir Trumpiškio,
Pro Tilžę, Flensburgą, Hanau ir Freiburgą
Ligi Baltimorės, Lemonto, Čikagos skerdyklų ir kapinių.
O dienos, nenujautusios, kad teks pasislėpti
Liepsnojančioj užmaršty virš Palūšės bažnyčios,
Virš miegančių Miškinio upelių ir apakintų ežerų.
Ar jūs prisimenat, kas išplėšė Vorutos karalių kapus?
O dienos, skaudesnės už vanago klyksmą debesy,
Kaip vaškas iš džiūstančių dravių,
Ir tos naktys – jos plėšrios nei lūšies šuolis į tamsą.
Kas įskaitys apsnigtus jūsų žingsnius?
Vakar virš griuvėsių niaukėsi vasara,
Moreniniais kaulų laipteliais leidos mėnulis
Ir tas skitiškas vėjas skėrio sparnais
Ir žleganti geležis pralaužė Rytprūsių dangų.
Žvėrys ar žmonės graužė akmenis, garbino kruviną stulpą?
Žinančios atsakymą, jūs ištraukite geluonį iš Stella Polaris akių.
Atskirtos kryžkelių kryžiais, jūs nuspėjot,
Kas sutrupino sargybinių bokštus pajūry,
Kas suklaidino vilkšunius, sekančius išėjusių pėdomis.
Vakarais iš suskirdusių žemės delnų veržias gyvas vanduo.
O keleivi, perbrisk vienatvės brastas,
Ant sapno krantų būk lietus suanglėjusiems rožių kerams.
Baltos moterys, kvepiančios laukinių bičių medumi,
Vis dar šoka jaunamartės šokį tarp mėnulio ragų –
Girdžiu jūsų ilgesio garsą, jis sklinda iš kranklio krūtinės,
Jis sminga į didžiulį skausmo laužą dienų pabaigoj,
Jis artėja nuo plieninių Niagaros krioklių –
Tereikia sugaut jo įspėjantį šauksmą:
Jūs sugrįžot į Kalbą, kuri jums įsakė kartoti kas naktį
O dienos, jei išeidamos tąsyk suklydote – ką gi,
Be klaidų čia gyventi dar nieks neišmoko.
Jūs pažirot į tūkstančius šukių –
Jas surinkt privalėjo kiti, tie, kas gimė po gaisro,
Kas neprisimena svilėsių alsavimo ir aštraus
O dienos, tai jums Kernavės kalvos ir po sąnašų klodais
Pasiruošusios pražysti laukinės lelijos.
Padalyta aštriais stačiakampiais erdvė virš tamsos –
Joje išbraižyti ženklai, išreiškiantys į užmarštį slenkantį laiką.
O dienos, jus išsaugojo molio klampumas, ta knyga be pradžios –
Kai išgelbėjot sąžinę nuo stabų vientulystės?
Pakeliui iš vergovės namų – atmintis,
Kuri moka bučiuot, apkabint ir palaimint,
O švininė nelaisvės gelmė išsprogdino liepsnojantį krūmą.
Kurią sukaupė vakar mirusios žvaigždės
Ir tas vėjo trikampis, saugantis praeitį,
Į širdis įsmeigė žaliuojantį durklą.
Vilko valandą vilko vaikai indigo spalvos veidais
Ir ūmai apšlakstytas krauju iškyla užkariautojų sostas.
Vilko valandą baimė skverbės į sąmonę
Ir jei ne Kalbos prieraišumas –
Ir raudono žvėries galva išnyra virš aklo akiračio.
Jūs žinot, kad išlaisvinimui pražysta žaibai
Ir kur bepažvelgtum – rugių sardoniksas,
Skirtas santarvei ir išsaugotai garbei.
Akmuo vakaro prieblandoj lyg akmeninė Žemaitijos širdis –
Juodasnapis buvo tas viesulas, juodanagė ta vėtra
Ir lapino kailis lyg kruvinas patalas. O tėve,
Ne ant rožių miegojai – ant žarijų pražilo tavo plaukai.
Neiškeisk savo kaulų, karaliau, į popierines vaškuotas gėles,
Te keleivis, praradęs namus, alyvos šaka užrašys ant dangaus
Virš svajingos Vienuolio, Biliūno Šventosios,
Baranausko sapnuos užsiglaudusią viltį.
Neparašytose knygose – vėjai, kurie nusimeta vilkenas
Ir išrauna užrūdijusį sielvarto dyglį.
Nors klajojanti vėtrungė neatspėjo krypties,
Bet vandenynas, išskleidęs bangų gobeleną,
Ir prisikėlimas tereiškia tolimą ilgą kelionę