tekstai.lt

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje. Eseistinė apysaka (4)

 

mikelins
mikelins
       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Tarsi save drąsindamas ar nuteikdamas viskam, ką žmogus gali sutikti šioje, anot mamos, ašarų pakalnėje, posmą, tinkamą visiems rūstaus gyvenimo atvejams, tu pakartojai garsiai ir kažkaip neužtikrintai pakėlei raktą prie spynos, bet jo ir nereikėjo – vos tik alkūne palietei duris, jos pačios paslaugiai atsivėrė. Iš netikėtumo tu atsirėmei petim į staktą ir, apimtas kylančio siaubo, žvelgei į atsivėrusią prietemą, o tavo ausys vis dar gaudė tarsi iš tolo atskrendančius Verleno poezijos žodžius:

 

                Et je m’en vais,

                Au vent mauvais

                Qui m’emporte

                Deçà, delà,

                Pareil à la

                Feuille morte.

 

       Tie paskutiniai žodžiai tave plėšte atplėšė nuo durų staktos ir tu nei gyvas, nei miręs, baisios nuojautos sukaustytas, įžengei į savo klėtelę. Įžengei ir iš karto klestelėjai ant nežinia kieno ranka sujauktos lovos. Sėdėjai lyg suakmenėjęs. Tik žiūrėjai, tarsi kiekvieną daiktą atpažindamas iš naujo. Viskas čia buvo tas pats ir kartu nebe tas pats. Tas pats stalas ir į stiklainį įstatyta stearino žvakė. Ta pati ir ne ta pati ilga ir siaura viengulė lova, kurią kadaise pusvelčiui pirkai iš Lenkijon išvykstančio Šakarnių dvaro ponaičio Vladislavo Bielinskio. Ta pati ir ne ta pati kita lova, tik daug kuklesnė ir trumpesnė. Ją padirbo vienam iš savo dar nesuaugusių sūnų amžiną jam atilsį tėvas ir kažkokia proga ją perkėlė iš gryčios, kamaros ar seklyčios, kad ji čia lauktų ir pasitarnautų netikėtai užklydusiam svečiui ar naktigulto ieškančiam keleiviui.

       Ta pati ir ne ta pati poliruoto medžio skrynia, kurioje tu krovei ir saugojai čia kuriamų apsakymų, apysakų, romanų ir straipsnių juodraščius. Tas pats ir nebe tas pats tarp abiejų lovų ant sienos pakabintas paveikslas, kuriame Šventasis Jurgis, tvirtai sėdintis ant obuolmušio žirgo, ilgu durklu matuoja smako gerklę.

       Tas pats ir nebe tas pats vienintelis klėtelės langelis, dieną kviečiantis ir masinantis į platųjį pasaulį, o naktį užmerkiantis akis. Ta pati ir ne ta pati masyvi kėdė, kurios sėdynė apmušta juoda oda, kuriam laikui nustelbė visus daiktus bei visas spalvas.

       Ir viskas, ir viskas čia buvo tas pats ir nebe tas pats. Tu sėdėjai, žvelgei į vieną tašką ir bijojai pasijudinti, kad ir tas pats ir ne tas pats nepavirstų tuo, kuo niekada dar nebuvo. Ir vis dėlto pasijudinai ir iš karto tau į akis išgąstingai šoko etažerė. Toji etažerė, kuri dieną naktį būdavo prigrūsta įvairiausių knygų, laikraščių komplektų, žurnalų ir kitokių popierių, dabar barkšojo nuo kojų iki galvos nuoga, peršviečiama lyg iškrauta šieno uorė. Tik ant pačios žemiausios jos lentynos prie kažkokių draikanų ir lupatų gniužulo glaudėsi nežinia kaip čia atsidūrusi kandžių išakėta kumštinė pirštinė.

       Sėdėjai, abiejų rankų nykščiais trynei akis ir vis negalėjai atsikvošėti. O kai pagaliau kiek atsipeikėjai ir ėmei blaiviau vertinti padėtį, tas nedidelis klėtelės kambarėlis, kur per visus plyšius dieną lindo karšta saulė ir musių spiečiai, o naktį skverbėsi šalta mėnulio šviesa, arba tvyrojo tvankuma ir vėsa, kur tu kiauras dienas glūdėjai, rašinėjai, skaitinėjai, galynėjaisi su neklusniais savo herojais, dabar staiga tapo svetimas, šaltas, žvarbus, nors už jo sienų tvyrojo viduvasario šiltas, ramus vakaras, siūlantis sielai atgaivą ir poilsį. Suėmęs save į nagą, tu mėginai atsistoti ir ką nors daryti, bet tavo žvilgsnis paskendo etažerės tuštumoje ir tu vėl klestelėjai ant lovos, kuri buvo panaši į neužvožtą grabą.

       Tik tada, kai tuščiavidurė etažerė paskendo tamsoje, tu, išėmęs iš stiklainio, uždegei žvakę, užsirūkei ir sumetei, kad vis dėlto reikia kažką daryti, bandyti iki dugno išsiaiškinti. Ir ilgai nebesvarstęs pirmiausia puolei prie tos poliruotos skrynios, kur pastaruoju metu slėpdavai savo juodraščius bei daugiau ar mažiau užbaigtus rankraščius ir kur dabar gulėjo spaudai dar neparengtas pirmasis tavo svarbiausio romano „Kur lygūs laukai“ variantas „Linksmi tarp kryžių“. Puolei, pakėlei antvožą ir ėmei it išprotėjęs naršyti po visus, kiek ten dar buvo, popierius. Naršei tol, kol abi tavo rankos suglebo, ir tu, lyg priešo kulkos pakirstas, atsilošei, įstengęs ištarti tik vieną vienintelį žodelį:

       – Nebėr!

       Atsiklaupęs ant kelių, sėdėjai ant kulnų prie tos iki galo atlapotos, šalčiu ir baisia netektim alsuojančios skrynios.

       Tokį tave, bežadį, sustingusį prie žvakės šviesos, ir užtiko motina. Ne, pirma atskubėjo Rainė kartu su abiem vaikais ir pradėjo paeiliui glaustytis apie tavo kojas ir rankas. Šitų gyvūnų dėmesys ir prieraišumas tave atgaivino, tavo akys praskaidrėjo ir tu pamatei čia pat stovinčią motiną. Ji žvelgė į tave tylėdama, susirūpinusi, viską nujausdama ar suprasdama, reumato suluošintoje rankoje uždegtą lajinę spingsulę laikydama. Jos skausmingas, užjaučiantis žvilgsnis iš naujo pažadino ir tavo kančią, ir tūžmastį:

       – Mama, kas čia šeimininkavo mano kambary?

       – Kaip – šeimininkavo? – nustebo ji.

       – O taip, kad viskas išdraskyta, suversta, išvogta, išnešta.

       – Išdraskyta? Išvogta? Dieve mano! Kaip – viskas?

       – Visi mano popieriai, knygos, daugelio dienų ir mėnesių rankraščiai. Beveik baigtas romanas. Viskas, viskas... Kaip iššluota. Kas čia landžiojo, siautėjo?

       – Nežinau, nežinau, vaikeli, – skausmingai sudejavo motina ir abiem reumato suluošintom rankom tvirtai suspaudė vos vos žybsinčią spingsulę.

       Kai išvydai tokią bejėgę, kaip dar niekada, motiną, tavo širdis atsileido, galva ataušo, susitvardė ir tu jau daug ramesniu balsu tarsi pats savęs paklausei:

       – Tai kas žino? Kas galėtų žinoti?

       – Čiagi arti niekas daugiau negyvena, nesilanko, nesibasto, nebent kokie melioratoriai. Bet tiems nerūpi kažkokie popieriai, knygos ar romanai, – žvelgdama į spingsulę ir žvakę, viena prie kitos padėtas ant stalo, samprotavo motina. Staiga ji, tarsi kažkokios netikėtos minties ar impulso sukrėsta, šūktelėjo: – O va va, prisiminiau, prisiminiau! – ir vėl nutilo, tarsi apgalvodama, kaip tą prisiminimą paversti suprantamais žodžiais.

       – Ką prisiminei? – nekantravai tu.

       – O tą, sūnaitėli, jog kažkurią čia naktį labai lojo šunys, baubė kolchozo karvės... Teisybę sakant, karvės, negaudamos laiku gerti, nuolat čia baubia, bet tie kaimo šunys tai ne be reikalo draskėsi – kaip seniau, prie miškinių. Kažką, matyt, juto. Į lauką nėjau, ale kiaurą naktį akių nebesudėjau. Tą naktį jie ir galėjo tave apruošti.

       – Apruošti? Kaip – apruošti? Ir kas tie jie? – nejučiom tu vėl įsikarščiavai ir kėlei balsą, nors žinojai, kad motina čia niekuo dėta. – Kad ir mama kalbi, anot amžinatilsį tatulytės, kaip šlapias nedega.

       –  Gal ir taip, vaikeli, senam daug kas kitaip atrodo. Net ir makalu jis kartais pabūna. O va jie – tai visi tie, kurie valdžioj sėdi, arba nuo jos priklauso.

       Motinos susirūpinimas, jos graudus ir kartu naivus išvedžiojimas, prisiminimai ir nuogąstavimai tave paveikė it pliūpsnis šalto vandens. Galvoje ir akyse tarsi pašviesėjo, o mintys vėl ėmė vytis viena kitą. Pirmiausia žodis jie tuojau pat pavirto grėsmingu teiginiu: „Jie niekada nesustoja pusiaukelėje.“ Tačiau tu, užuot pasakęs motinai tai, ką sužinojai iš Vytauto M., ėmei klausinėti:

       – Ar niekada neteko matyti, kad kas būtų landžiojęs ar šniukštinėjęs po kiemą, diendaržį ar sodą?

       – Dieną lyg ir ne. Nebent kokia kolchozo karvių melžėja užsukdavo prie šulinio vandens ar paštininkė su savo rateliu. O naktį?.. Kas ten žino.

       – Melžėja? Sakai, melžėja? – tu nusitvėrei tą „melžėją“ ir jau nebepaleidai. – Mamute, tikriausiai ir pavardes tų melžėjų žinai?

       – Kur aš nežinosiu, jeigu net kačiuką iš mano rankų viena jų išsinešė, – supratusi, kad nors tuo gali nelaimėliui sūnui padėti, pagyvėjo motina.

       – Bet, mamut, man ne tavo kačiuko reikia, o tos melžėjos, kuri ateina vandens, pavardės.

       – Kaip čia ją dabar vadina? – susirūpino motina ir stengėsi prisiminti. – Malvina – vardą tai žinau, o pavardė... Gi ta, katra už guculo išėjo. Mat jos pirmasis vyras iš karo nebeparėjo. Tik tiek žinau, kad ta pavardė ne mūsiška: Butrimienė ne Butrimienė... ar?..

       – Girdėjau ir aš tokią, – pritarei tu. – Taip, nevietinė.

       – Taip ir bus, – apsidžiaugė motina. – Butrimienė, Malvina Butrimienė. O pagal to guculo, to naujo jos vyro pavardę, kaip ji vadinasi, negirdėjau.

       – Ir nereikia. Užteks man ir Butrimienės. Kada jos ten pradeda darbuotis?

       – Oo, labai anksti – dar saulytei iš miško neišlindus, palaukė jau atgyja. Ar manai eiti pasižiūrėti, paklausinėti?

       – O ką daugiau darysi?

       – Baisu ir pagalvoti, kada šitaip atsitiko. O dabar, sūnaitėli, šį tą užkandęs, pamėgink nusnūsti.

       – Užkandęs? – tu paklausei pats savęs ir tuo pačiu metu pamatei ant stalo, kur stiklainyje degė žvakė, pieno puodelį, balto sūrio gabalėlį ir pusę batono. Tavo žvilgsnį pasekė ir motina, ji kone sielvartingai šūktelėjo:

       – Dieve mano, tai tu, vaikeli, taip ir nieko neuždėjai ant danties? Ir pienas, ir sūris, ir tas pyragas taip ir... liko. Nesivalgo?

       – Sotus, mama, nuo viso šito, – dūrei pirštu į atdarą skrynią, peršviečiamą etažerę.

       – Ir labai reikalingi tau buvo tie daiktai – tos knygos, tie raštai, tie visi popieriai?

       – Dėl jų aš ir atvažiavau.

       – Dieve tu mano! Tik dėl jų! Ir nebėra.

       – Na, žinoma, ir dėl tavęs, mamut.

       – Žinau, žinau, vaikeli, tu per visą vasarėlę man padedi gyventi. Ką gi aš be tavęs ir visų jūsų viena daryčiau?

       – O dabar eik, mamut, pailsėti. Jau po dvyliktos.

       – Kur aš nueisiu, kai taip neramu dėl tavęs?

       – Tai sėskim abu ant slenksčio ir nerimaukim, – nevykusiai pajuokavai ir sučiupai puolančią prie žvakės liepsnos peteliškę. – Kol mes čia dabar gaišim, visus naktinius klajūnus sukviesim į žūtį.

       – Gal ir taip, vaikeli, – pagaliau nusileido ji. – Einu. Labanakt.

       Kai šiltoje vasaros prieblandoje nušlepsėjo motinos kaliošai, tu uždarei duris ir vėl klestelėjai ant lovos. Smūksojai toje kadaise iš pono Bielinskio pirktoje lovoje ir niekaip neįstengei surikiuoti pakrikusių minčių, kurios lyg išgąsdintų bičių spiečius vis plaikstėsi, sukosi virš nepradėto valgio ant stalo. Šis jų išgąstis ir neryžtingumas tave ir nervino, ir guodė. Kažkokia beprasmiška kova visų su visais ar dar kažkas panašaus. Susiradai degtukus, cigaretę ir užsirūkei. Degantis degtukas pats iškrito iš tavo rankų. Iškrito ir pasislėpė tarp popierių, kuriuose buvai suradęs pavogto romano pavadinimą – „Gyvi“, ne, „Linksmi tarp kryžių“. Vos tik tai prisiminei, pliūptelėjo liepsna. Iš pradžių tu į ją žiūrėjai susidomėjęs, net grožėdamasis. Tik tada, kai liepsna pasiekė tavo koją, tu pašokai ir ėmei trypčioti. Bet jau buvo per vėlu. Ugnis lyžtelėjo ir kitą popierių gniužulą. Tu čiupai pieno stiklainį ir... ant ugnies, ant ugnies. Kažkas graudžiai suinkštė ar čirkštelėjo ir tau į nosį pašoko troškus dūmų ir garų kamuolys. Tu užsikosėjai, nusičiaudėjai – vieną, kitą kartą – atlapojai iki galo duris ir kurį laiką žvelgei į melsvai pilką tamsą. Ir tol, kol pats joje ištirpai. Tave pažadino keista, neregėta negirdėta būtybė. Nei žmogus, nei beždžionė: žema plaukuota kakta, piktai žvairuojančios akys, plati nosis išverstom kruvinom šnervėm, dvišakas smakras ir gaurai ant galvos, smakro, skruostų, krūtinės, pilvo ir visų galų. Stovi, spokso ir vaiposi.

       – Kas tu toks būsi? – klausi.

       – Ne būsiu, o esu, – piktai atkerta.

       – Tegul ir taip, – nusileidi tu. – Tai kas esi?

       – Esu tavo likimas.

       – Bet man nereikia tavęs.

       – O man reikia ir reikės, – vypteli jis.

       Tu pakėlei kietai sugniaužtą kumštį ir paklausei:

       – O šito ar nereikia?

       – Tai priklauso nuo tavęs.

       – Jeigu jau šitaip, tai, – ir tu smogi į tą idiotiškai besivaipantį snukį, tačiau tavo kumštis, užuot į ką nors atsitrenkęs, paskęsta tuštumoje. Tu užsimoji dar kartą ir dar kartą, ir dar, bet tavo kumštis vis nepasiekia jokio tikslo, vis paskęsta tuštumoje. Kai tu bekumščiuodamas pavargai ir išsisėmęs sukniubai lovoje, visame tavo kūne, it kokiame šulinyje, nuskambėjo kažkieno ištarti žodžiai:

       – Fato regimur (Esame likimo valdomi (lot.).

       Pabudai išmuštas šalto prakaito ir dar minutę kitą negalėjai atplėšti akių nuo tos keistos, niekada neregėtos būtybės, kuri spoksojo ir idiotiškai vaipėsi. Tave atgaivino tik plačiai atvertos klėtelės durys, pro kurias plūdo ankstyvo ryto vėsa. Joje, toje vėsoje, išsimaudęs nuo galvos iki kojų, tu padarei išvadą, kad visą gyvenimą laimės neturėjai, bet nelaimę nešei po skvernu tarsi vogtą daiktą. Tada nusipurtei nuo galvos sapno vaiduoklį ir, užuot bėgęs, kaip seniau, prie šulinio nusiprausti, čiupai patogesnę lazdą šunims atbaidyti ir tiesiausiu keliu patraukei į melžėjų stovyklą, kur skambėjo indų garsai ir moterų balsai. Saulė jau buvo išlindusi iš miško. Nesunkiai suradai tą Malviną Butrimienę, senyvą moterį, kurios juodi antakiai kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo žilų plaukų, ir sužinojai, kad ji pati, eidama melžti karvių, matė, kaip du bernai nuo Yslikio pusės didžiuoju „pavadavu“ grioviu link miško tempė po didelį sunkų lagaminą. Iš kur jie tuos lagaminus vilko, ji nežinojo, bet kad anie slapstėsi, iš karto buvo matyti, nes, išlipę iš to griovio, lyg šernai sulindo į mišką.

       Tu be kvapo parlėkei atgal į savo klėtelę ir ėmeisi darbo. Kokio darbo? Ogi tiesiog sizifiško – atrasti ir surūšiuoti tai, kas nebeatrandama ir nebesurūšiuojama.

       Čia, šioje klėtelėje prie kapelių, buvo trilogijos „Kur lygūs laukai“ pirmosios dalies „Linksmi tarp kryžių“ juodraštis.

       Nebėr!

       Čia buvo „Naujasis Įstatymas“. Nebėr!

       Čia buvo Kristijono Donelaičio „Metai“ su puikiomis dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis. Nebėr!

       Čia buvo Antano Baranausko „Anykščių šilelis“... Bet vos tik tavo ausyse nuskambėjo į atmintį įstrigusios nuostabios eilutės:

 

       Ne taip staugia platus plentas,

       Gniaužtas diližonais,

       Kaip vaitoja mūsų broliai

       Po svetimais ponais...

 

       Nebėr!

       Čia buvo Maironis...

 

       Paimsim arklą, knygą, lyrą

       Ir eisim Lietuvos keliu!

 

       Nebėr!

       Čia buvo Žemaitė su savo Petru Kurmeliu. Čia buvo Jonas Biliūnas. Čia buvo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Čia buvo Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Nebėr! Čia buvo Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandriškis. Nebėr! Čia buvo Kazys Boruta. Nebėr! Teofilis Tilvytis liko. Bet tik tavo galvoj. Argi galėjo dingti poetas, kuris eilėraštyje „Draugams“ rašė:

 

                Kaip ir jūs – aš šiandien laimingas

                Po penkiolikos žvaigždžių dangum.

                Komunistams turiu būt dėkingas,

                Kad tapau pilnaverčiu žmogum.

 

       Juo labiau niekur negalėjo dingti Saliamutė, užraukusi savo poemą apie Josifą Džiugašvilį tokiu ditirambu:

 

       Ir sklinda apie jį plačiai

       Legendos po pasaulį,

       Galingi Stalino pečiai

       Laužia vartus į saulę.

 

       Argi galėjo nuo Teofilio ir Salomėjos atsilikti 1940 metais Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos švietimo ministru tapęs Antanas Venclova. Žinoma, negalėjo.

 

                Elektra ir kosminės kelionės.

                Nuostabūs mūs šimtmečio takai.

                Kokie dideli darbai ir žmonės.

                Kokie šviesūs miestai ir laukai.

                Leninas – lyg švyturys liepsnotas,

                Mūs epochos sąžinė ir protas.

 

       Šie užsilikę galvoje poezijos posmai tau priminė, kaip jau ne kartą, kad ir tu po dvidešimties metų didvyriškos tylos neišvengei savo apsakymų rinktinėje „Senis po laikrodžiu“ kompromiso su sąžine, kai vienoje novelėje meniškai įprasminai Lenino idėjos išliekamumą. Suprantama, tu dėl to vėliau ėdei ir graužei save. Ir norėdamas reabilituotis, tu stengeisi atsilyginti bent tuo, kad dar uoliau ėmei sovietinėje santvarkoje ieškoti pažeidžiamiausių vietų. Tau daug padėjo rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas ir jo traktatas „Filosofija neravenstva“, kuris leido tau padaryti net tokią išvadą: Karlas Marksas, kuris visai neišmanė žmonių psichologijos, pasišovė juos vesti į rojų. Pažeidžiamiausių sovietinės santvarkos pusių ieškojimas ir suradimas, kaip antai: žmogiškosios prigimties ignoravimas, žmogaus iniciatyvos ribojimas, kruvinas savos santvarkos eksportas į kitas šalis, nukariavimų politika, ginklavimosi varžybos, – padarė tave savotišku pranašu. Viename pokalbyje 1975 metais su dramaturgu Juozu Grušu ir rašytoju Leonu Zaleckiu pareiškei, kad Sovietų Sąjungos agonija prasidės už dešimties metų.

       Šie nuotaiką keliantys ir padrąsinantys prisiminimai tave kiek pradžiugino, tačiau atidesnis žvilgsnis į ištuštėjusią etažerę sugrąžino į rūsčią realybę. Čia buvo keturi didžiuliai „Weltgeschichte“ tomai. Nebėr! Čia buvo didžiulė it mišiolas knyga „Reclum praktisches Wissens“ su nuoroda, kiek ji sveria. Nebėr! Čia buvo Frydricho Nyčės „Also sprach Zarathustra“. Nebėr! Čia buvo knyga apie Rusijos Spalio revoliuciją „Als wäre es nie gewesen“. Nebėr! Čia buvo „Sturm über Masuren“. Nebėr. Čia buvo Prospero Merimė „Baltramiejaus naktis“. Nebėr. Čia buvo Pjero Lotió „Islandijos žvejys“. Nebėr! Čia buvo Šatobriano „Atala“. Nebėr! Čia buvo Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Nebėr! Čia buvo Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas. Nebėr! Čia buvo Aleksandras Solženicynas, jo „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Nebėr!

       Čia buvo trejų metų krikščionių demokratų dienraščio „XX amžius“ komplektai. Nebėr! Čia buvo vokietmečio dienraščiai „Į laisvę“, „Ateitis“. Nebėr! Čia buvo kelerių metų žurnalai „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Liurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Misijos“, „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, „Varpai“, „Savaitė“, „Pavasaris“, „Vyrų žygiai“. Nebėr! Čia buvo keli latviško žurnalo „Atpūta“ numeriai. Nebėr! Čia buvo vokiečių „Adler“, „Signal“, „Ostland“ giliaspaudės numeriai. Nebėr! Ir tai dar ne viskas. Kiek čia buvo dar tų visokių laikraščių, savaitraščių: pradedant nuo „Mūsų laikraščio“ bei „Ūkininko patarėjo“, baigiant užsienio lietuviams skirtu leidiniu „Lietuviai“. Nebėr!

       – Nebėr! Nebėr! Nebėr! – tu lingavai galvą ir vis kartojai tą žodį it budistas kokią mantrą, nejučiomis gniaužydamas ir maigydamas etažerėje surastą kumštinę pirštinę, kurią kadaise tau ar kam kitam numezgė amžiną jai atilsį tatulytė.

       Nusipurtęs nuo rankų kone draikanomis ir dulkėmis tapusios pirštinės likučius, tu, tarsi kam paaiškindamas ar net pasididžiuodamas, ištarei:

       – Čia buvo ir tokios literatūros, už kurią galėjai gauti dvidešimt penkerius metus belangės arba kulką į pakaušį.


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

       Skaityti toliau