tekstai.lt

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje. Eseistinė apysaka (3)

mikelins
mikelins
       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Tu ir plunksnos broliai

 

       Tave, nepatogiai įsitaisiusį ir miegantį prie savo „žirgo“, paskandino naktis, o rytą užklupo... einantys į progimnaziją vaikai, kurie nedrįso tavęs žadinti. Jie tik spoksojo į tavo naujai nušvitusią asmenybę ir žvairakiavo vienas į kitą, nesumodami, ką su tavim, užkluptu tokioje keistoje padėtyje, daryti. Tave pažadino tik pats progimnazijos direktorius Ignas Dulieba:

       – Kur taip prisisiurbei, drauge politrukai?

       Šie mokyklos vadovo žodžiai ne tik grąžino tave į tikrovę, bet ir susilaukė žaibiškos – tau neįprastos – reakcijos:

       – Jeigu aš tau politrukas, tai tu man vojenrukas.

       Tas netikėtai iš burnos išsprūdęs „vojenrukas“ tau pačiam buvo ir įsakmus akstinas dėti visas pastangas, kad kuo greičiau atsisveikintum su progimnazija ir įstotum į universitetą, kur pasiruoštum įrodyti, koks absurdiškas yra sumanymas keisti pasaulį pagal Marksą, ir pranašiškas numatymas, jog, baigęs aukštąją mokyklą, tapsi ne tik prancūzų kalbos mokytoju, bet ir „vojenruku“, tai yra karinio parengimo mokytoju. Tačiau tuo metu tai dar buvo ateities klausimas. O dabarties? Dabarčiai svarbiausia buvo liautis kitus mokyti ir visu rimtumu pradėti patį save mokyti. Ir tai tau pavyko: išsikovojęs atleidimą iš mokytojo pareigų, turėdamas puikią Saločių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Jono Veblausko charakteristiką, po stojamųjų egzaminų tu patekai universitetan. Studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą, nors iš tikrųjų visos tavo dvasinės ir fizinės galios buvo sutelktos tam, kad nesunkiai galėtum įrodyti, jog bet koks pasaulio pakeitimas pagal Marksą yra utopiška idėja, nieko bendra neturinti su mokslu. Juk nepakeisi pasaulio, nepakeitęs paties žmogaus, jo prigimties, jo psichikos. Ką apie žmogaus prigimtį byloja didieji genetikai – Mendelis, Morganas, Veismanas? Ogi tai, kad ji nepakeičiama.

       Šitokią dilemą ir tokią išvadą, tapusias tau kone ideée fixe, tu nusinešei ir į universitetą, į kurį įstojai nuslėpęs, jog Antrojo pasaulinio karo metais kurį laiką triūsei Vokietijoje atlikdamas sukarintą darbo prievolę. Kodėl nuslėpei, pats negalėtum tiksliai atsakyti. Juo labiau, kad tame valsčiuje, kur dirbai ne tik mokytoju, bet ir mokytojų politinio švietimo ratelio vadovu, tavo „nuodėminga“ pažintis su kapitalistiniu pasauliu buvo žinoma ir pakenčiama.

       Šis sugrįžimas į praeitį tau, savom žirklėm vis sunkiau karpančiam kelią iš Pasvalio link Klėtelės prie kapelių, leido dar labiau atsipalaiduoti, pasinarsinti ir net kuriam laikui pamiršti tą grėsmingą Damoklo kardą, kabantį virš tavo galvos. Leido net gimti ir kone subręsti minčiai – va dirbu, kuriu, diskutuoju, kritikuoju patį Marksą ir spjaunu į barzdą viso pasaulio avantiūristams, kagėbistams ir užkietėjusiems sadistams. O tie, kurie ant Tauro kalno neva tave daužė, spardė ir gyvybę atimti ketino, buvo sadistai ar tik statistai?

       Toks netikėtas minčių posūkis vėl privertė tave ieškoti atramos praeityje. Juk tu niekad nebuvai drebučiai ar koks ištižęs vėjarodis. Net ir tada, kai tau Valstybiniame V. Kapsuko universitete kiekviena diena galėjo būti paskutinė, tu įsigudrindavai pademonstruoti, kad ne visi Lietuvos studentai nuo Internacionalo garsų yra apkurtę ir nuo Stalino saulės apakę. Pirmas savo kailiu tuo įsitikino filosofas Irmija Zaksas, kai tu, tarsi koks Pilypas iš kanapių, per vieną jo vadovaujamą istorinio materializmo seminarą, visų kolegų nuostabai ir išgąsčiui, pareiškei, kad, tavo supratimu, istoriją kuria ne masės, bet asmenybės. Tai įrodinėdamas tu rėmeisi 1789 metų Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Argi ji būtų įsiliepsnojusi, jeigu ne tokie padegėjai kaip Maratas, Robespjeras, Sen Žiustas, Damulenas... Irmija Zaksas iš pradžių, tarsi pasiduodamas, pakėlė prie kaktos ranką, paskui suraukė tarpuakį ir minutę kitą neteko amo. Atgavęs amą ir kvapą, jis netvirtu balsu ėmė aiškinti, kad tokia tavo nuomonė atspindi idealistinį požiūrį. O idealistinis požiūris gali ar negali būti teisingas? – nauju klausimu tu nedavei jam atsipeikėti. I. Zaksas prasižiojo kažką sakyti, bet tuo metu pasigirdo barškinimas įduris. Filosofas lengviau atsikvėpė ir pareiškė, kad apie asmenybės vaidmenį istorijoje pakalbės kitą kartą. Ir paskubomis susiglobęs nuo katedros savo popierius, išdūlino iš auditorijos. Tačiau tarpduryje dar stabtelėjo, vikriai atsigręžė ir pareiškė:

       – Prie asmenybės ir masių vaidmens istorijoje mes dar sugrįšime.

       Bet, kiek tu prisimeni, to nebuvo padaryta. O ir tu to klausimo kitą kartą nebekėlei, nes, šiaip ar taip, Irmija Zaksas nebuvo kirvis. Žodžiu, tavo valia asmenybės prioritetas septintoje Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto auditorijoje buvo įteisintas.

       Ši dvikova su žinomu marksizmo–leninizmo specialistu Irmija Zaksu ne tik neatšaldė tavęs nuo teisybės paieškų, bet ir įbruko į rankas rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo knygą „Filosofija neravenstva“. Ją perskaitęs įsidėmėjai, kad „Karlas Marksas buvo garsus sociologas, bet labai silpnas antropologas“. Ignoravo žmogaus psichologiją. Tada tau iškilo svarbiausias ramybės neduodantis klausimas: ar gali žmogus sukurti komunistinę visuomenę, kurioje viešpatauja didysis principas – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius, jeigu ignoruojama žmogaus prigimtis? O kokia toji žmogaus prigimtis? Ogi tokia, kad savimeilė visada nustelbia artimo meilę. Todėl ir žmogaus indėlis įgyvendinant didįjį komunizmo principą augs aritmetine, o poreikis – geometrine progresija. Žodžiu, kiekvienas gviešis pasiimti daugiau naudos, negu pats jos įdėjo į visuomeninį produktą. Va ir būk gudrus. Va ir keisk žmogų, kartu su juo ir visą pasaulį, kaip moko Marksas. Keisk tą, kas, anot garsiųjų genetikų, nekeičiamas.

       Vėl ir vėl susidūręs su tokiomis problemomis, tu niekaip negalėjai atsikratyti minties – nejaugi to nesupranta tie garsieji pasaulio intelektualai, kurie kone springdami žarsto liaupses Sovietų Sąjungai ir jos diktatoriui Stalinui, jog ten esą kuriama komunistinė visuomenė, išsvajotas žmonijos rojus. Baisiausia ir liūdniausia, kad tarp jų buvo ir daug tavo gerbiamų rašytojų bei filosofų, kaip antai: Romenas Rolanas, Tomas Manas, Teodoras Dreizeris, Ernestas Hemingvėjus, Anri Barbiusas, Bernardas Šo, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu, Lionas Foichtvangeris, Lui Aragonas, Martinas Andersenas Neksė, Džekas Londonas, Polis Eliuaras... Beje, pastarasis Stalino smegenis net pavadino „meilės smegenimis“. Bet jį pralenkė Kenterberio klebonas Hiuletas Džonsonas, kuris Stalino „humanizmą“ sulygino su Kristaus humanizmu.

       Visa tai buvo ir įvyko dar tau studijuojant ar kiek vėliau, kai nebijojai ir nevengei rizikuoti, kadangi toli gražu nebuvai įsitikinęs, ar tau pavyks užraukti universitetą dėl tos nuslėptos praeities. Todėl ir laukiamo bei tikro mokslo toje aukštojoje mokykloje nepasisėmei. Vargu ar kitaip galėjo būti, kai per visus studijų metus tave persekiojo laikinumo jausmas. Ypač po to, kai tavo draugą, su kuriuo ramiai žingsniavai Lvovo gatve, pasigrobė staiga sustojęs „lendliziškas viliukas“. Tu tąsyk, užuot jau vienas skubėjęs į universitetą, atsirėmei į artimiausio namo kampą ir kartojai:

       – Va ir gyvenk, va ir žinias semk, va ir gyvenk!..

       Tasai laikinumo jausmas kiek susilpnėjo paskutiniame, tai yra penktame studijų, ne, studentavimo kurse. Tada suėmei save į nagą ir tuos varganus savo mokslus užraukei, nejausdamas nei džiaugsmo, nei dėkingumo. Bet ką reiškia pastangos prie finišo juostelės, kai kone visus studijų metus buvo šuva ant uodegos nusinešęs? Vienintelis tikresnis dalykas, kurį tu išsinešei iš universiteto auditorijų, buvo mokslais ir menais pagrįstas nepasitikėjimas sovietine santvarka ir marksizmu–leninizmu. Ir dar to negana – marksizmas–leninizmas tavo sąmonėje jau buvo patyręs nokautą. Jis tik nebuvo dėl suprantamų priežasčių viešai afišuojamas. Tačiau vienokia ar kitokia forma neišvengiamai pasimatydavo. Ypač tavo kūryboje, kuri „chruščiovinio atodrėkio“ metais pamažu pradėjo išeiti į viešumą. Ir to viešumo pirmoji kregždė buvo 1957 metais nutūpusi ant savaitraščio „Tarybinis mokytojas“ puslapių nedidelė novelė „Jos lieka“. Nors tame kūrinėlyje, laimėjusiame pirmąją premiją, tu atidavei tam tikrą duoklę oficialiai politikai, tačiau dėl jos nejautei ypatingų sąžinės priekaištų, kadangi pirmenybę atidavei ne tiek ideologijai, kiek tos komunistinės ideologijos aukai. Beje ir deja, šį dviprasmišką tavo laimėjimą apkartino netikėta tėvo mirtis, dėl kurios tu pajutai daugelį dienų persekiojusią kaltę. Juk tėvas buvo tiek komunistinės ideo-logijos, tiek ir komunistinio režimo, kurio negalėjo priimti nei kūnu, nei dvasia, tikrų tikriausia auka. Net ir 1960-ųjų rudenį pasirodęs tavo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“ tau neatnešė tikro kūrybinio džiaugsmo. Ir jau vien dėl to, nes jautei, jog šis laimėjimas atmieštas neleistinu kompromisu su sąžine. Ir nuolaida toms jėgoms, su kuriomis jauteisi esąs pašauktas kovoti. Beliko laukti, laikytis ir neplaukti pasroviui. Taip ir darei, arba stengeisi daryti. O tam tu turėjai daugelio metų liūdną patyrimą. Juk ne kas nors kitas, bet tik tu daugiau negu dvidešimt metų – nuo 1936 iki 1957 – rašei pats sau, net rimtai nepagalvodamas apie tų rašinių publikavimą. Todėl tiek išlaukęs ir dar nepraradęs imuniteto naujam laukimui bei išbandymui, tu, jau galėdamas vieną kitą kūrinėlį publikuoti, galvojai ne tiek apie tavęs laukiančius pavojus, kiek apie tai, kas nebuvo pasakyta iki šiol. Ir kaip užliūliuoti cenzūros budrumą. Ir metus kitus tau neblogai tai pavykdavo – ir vilkas likdavo užganėdintas, ir avis nesuėsta, nors kai kada ir apdraskyta. Ir tai tęsėsi tol, kol spaudoje pasirodė tavo apsakymas „Kūdikėlis“. Vos tasai „Kūdikėlis“, egzistencinio nerimo ir siaubo apimtas, suriko žurnale „Pergalė“, tuojau pat savaitraštyje „Literatūra ir menas“ kupinu pasipiktinimo aidu „Atsakymas trečiajam herojui“ atsiliepė žinomas ir gerbiamas partiniuose sluoksniuose kritikas bei socialistinio realizmo sargas Vytautas Radaitis. Ir to dar neužteko – „Kūdikėlis“ buvo triukšmingai atitemptas į Rašytojų sąjungos rūmus, kur iškilmėms skirtoje salėje įvyko atviras partinis susirinkimas, skirtas ne jo krikštui, bet kaip politiškai neišnešiotam individui pristatyti. O tu, pametęs bet kokį atsargumą, apdairumą bei sveiką protą, puolei „Kūdikėlį“ ginti ir įrodinėti, kad jis visiškai sveikas, normalus ir net idėjiškai subrendęs pilietis, tik jo kritikas per apmaudų neapsižiūrėjimą, skubėjimą ar vištakumą jį sumaišė su kažkokiu kitu naujagimiu.

       Tavo kalbą sutiko visuotinė tyla. Ir niekas vienas į kitą nežiūrėjo. Tarsi vieni kitų nė nepažinojo. Tik tada, kai tyla visų ausyse pradėjo spengti, atsistojo „Baltųjų rūmų“ atstovas, kurio tu dar nepažinojai, ir kupiną pasipiktinimo žodį baigė tuo, kad tu nieko gyvenime dar nesupratai ir nieko nepasimokei. Tai turėjo reikšti, jog tolesnis tavo kūrybinis kelias nebus rožėmis klotas. Tai galėjo reikšti ir jaunos kritikės Aušros Sluckaitės tau skirti žodžiai: „Nuostabiai kalbėjot, tik ne toje auditorijoje.“ Ji tuos žodžius ištarė tada, kai visi skirstėsi iš salės ir kai net palankūs tau plunksnos broliai ir seserys staiga politiškai subrendo ir paliko tave vieną, stovintį prie Rašytojų sąjungos durų. O kai su visais nuėjo ir Aušra S., tu dar ilgai tarsi kompensaciją jutai jos karštų lūpų prisilietimą prie dešinės ausies.

       Iš to gausaus susirinkimo tu galėjai padaryti tik vieną teigiamą išvadą: jeigu tave kas žodžiu ar raštu kritikuoja, tu nesigink, nesidraskyk, išminties nedemonstruok, teisybės neieškok, o tik muškis į krūtinę ir atgailauk – esu kaltas, esu labai kaltas ir didžiausios bausmės vertas. Bet taip elgtis tau neleido savigarba ir žmogiškasis orumas. O tokia žmogaus, ypač kūrėjo, savigarba valdžios vyrams ir moterims buvo ne kas kita, kaip kapitalizmo restauravimo užmačios ar buržuazinės praeities recidyvas. Tad nevalia tarybiniam piliečiui su visu tuo taikstytis.

       Kai kritiko Vytauto Radaičio budrumo dėka per „Kūdikėlio“ demaskavimą paaiškėjo, kad tu pateisini ir reabilituoji Lietuvos banditus ir banditizmą, į tave buvo atkreiptas ypatingas valdžios organų dėmesys. Na, suprantama, kad tas dėmesys pirmiausia užkliuvo už tavo valdiškos tarnybos. Mat neseniai, kai iš tavęs dar buvo tikimasi susilaukti blaiviai mąstančio piliečio ir socialistinio realizmo šalininko, tau buvo patikėtos atsakingos ir garbingos prozos konsultanto Rašytojų sąjungoje pareigos. Rimtai spustelėjus iš aukščiau, teko tų garbingų pareigų atsisakyti. Ir ne bet kaip, o tavo paties pareiškimu, idant nebūtum visai sukompromituotas išmetimu. Žodžiu, dar kažkam ten aukštai įtakingam ir galingam tavęs pagailo kaip kūrėjo, bet nepakankamai politiškai, idėjiškai subrendusio Tarybų Sąjungos piliečio. Tačiau tu buvai jau toks užkietėjęs antitarybininkas, jog, užuot kapstęsis ir kilęs į viršų, į Stalino saulę, vis giliau grimzdai į antisovietinio bei buržuazinio objektyvizmo liūną. Argi to neliudija tasai apgailėtinas faktas, jog tu savo daugiau negu dviprasmiškoje apysakoje „Trys dienos ir trys naktys“ be jokio atsakomybės jausmo pirmą kartą visoje tarybinėje literatūroje viešai iškėlei dar ne tik nepribrendusį, bet ir itin žalingą principą – „Tebūnie išklausoma ir antroji pusė“ („Audiatur et altera pars“). Kas tai? Paprasta provokacija ar negudrus savo erudicijos demonstravimas? Ne veltui komunistų partijos organo „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano ištikimas kadras Antanas Balsys straipsnyje „Literatūriniai kojūkai ir tikrovė“ įrodė, kad tu esi ne tik, kaip jau buvo visiems žinoma, lietuviškojo banditizmo advokatas, bet ir tarybinės visuomenės žmonių susvetimėjimo išradėjas: „Šimtai buržuazinių filosofų ir propagandistų, sociologų ir literatūros kritikų daug metų ieškojo tarybinės visuomenės susvetimėjimo bruožų. O jie visiškai netikėtai, išrikiuoti į darnią formulę, kartu su sąmonės srautu prasiveržė J. Mikelinsko apysakos herojaus lūpomis“ (žr. „Tiesa“, 1969 m. sausio 26 d.).

       Žodžiu, tu apšmeižei tarybinę visuomenę, kaip dar niekas kitas iki šiolei. Argi gali būti didesnis šmeižtas, kaip pavaizduoti pažangiausius pasaulyje tarybinius žmones, kuriančius išsvajotą beklasę komunistinę visuomenę, svetimus vienas kitam? Tarsi jie būtų laukiniai žvėrys, suvaryti į gardą kurti žmonijai rojaus.

       Taigi ar Partija ir Vyriausybė galėjo toleruoti tokį subjektą, tokį tipą? Žinoma, ne! Visa tokių tipų laimė, kad nebuvo tarp mūsų Tautų Vado ir gulagų Genijaus Stalino, tik dar leipėjo „Mažosios žemės“ mito kurpėjas.

       O tau nieko kito neliko, kaip dingti jiems iš akių. Jiems? Kam? Tiems, kurie troško tavo mirties. Svarbiausia – nesimaišyti jų akyse. Taip ir padarei. Štai kodėl ir dabar savom žirklėm karpai kelią link Klėtelės prie kapelių.

       Žodžiu, tąsyk tu keliavai į tėviškę ne tik gniuždomas to, ką prieš dieną kitą išgirdai ant Tauro kalno iš Vytauto M., bet ir persekiojamas aitrių prisiminimų ir ypač dar slegiamas minties, kad dabar tėviškėje neberasi viso to, ką rasdavai anksčiau. Anksčiau, kol dar tėviškėje gyveno geroji visur suspėjanti, viską matanti ir žinanti tatulytė Varutė, tau ji padėdavo rasti poilsį, ramybę, užuovėją, įkvėpimo šaltinį, atgaivą kūnui ir sielai. O nūnai iš anksto jau žinojai, kad tave ten pasitiks sena motina, išvarginta vienatvės ir beviltiškos kovos su žiurkėmis, kurios, išvaikiusios iš gryčios ir seklyčios katę su kačiukais, dieną naktį triukšmingai švenčia savo laukinę pergalę. Ir jeigu ne sūnaus, tavo brolio Kazimiero, apsigyvenusio kaimynystėje, nuolatinė pagalba, būtų tų ilgauodegių šlykštynių persekiojimo nebeišlaikiusi. Tiesa, visaip motiną ramstė ir geroji tavo sesutė Paulė.

       Nors ir iškamuotas varginančios kelionės, iškankintas juodų minčių, prasidėjusių Vilniuje ant Tauro kalno, tu važiavai ir savom žirklėm žirgliojai link Klėtelės prie kapelių ne kaip į tremties, bet kaip į Pažadėtąją žemę. Ėjai, važiavai, vargai, kaip jau ne kartą ir vėl kūrei planus. Beveik taip, kaip tais palyginti gerais laikais, kai dar nebuvo to kraupaus susidorojimo su „tavim“ ant Tauro kalno. Keliavai į tėviškę, kur tavęs laukia nesulaukia Klėtelė prie kapelių, nors ten seniai jau nebėra darbštuolio tėvo, su kibiru vandens budinčio prieklėtyje per grėsmingas audras, nebėra ir it bitutė skraidančios gerosios tatulytės, niekada nepamirštančios paženklinti visų sodybos durų Trijų Karalių ženklais, nebėra ir brolių Kazimiero ir Valantino, susikūrusių atskirus gyvenimus, nebėra ir visur suspėjančios bei viską mokančios vikriosios sesutės Povilytės, besirūpinančios sostinėje ne tiek savo, kiek artimųjų sveikata ir laime. Tačiau išliko toji namų Dvasia, neleidžianti niekur nuklysti nuo nerašyto, bet iš kartos į kartą einančio šeimos įstatymo – laikykitės, vaikučiai, vienas už kito. Žodžiu, vienas už visus, visi už vieną. Nevenkite net pasiaukojimo, jeigu to pareikalauja lemtis ir Tėvynės laisvė. Vos tik šovė tau galvon mintis apie laisvę, tu prisiminei tą klaikų Rašytojų sąjungos plenumą, kuriame buvo pasmerktas tavo ką tik dienos šviesą išvydęs romanas „Už horizonto – laisvė“. O pirmasis akmenį metė tavo draugas Vytautas Sirijos Gira, kuris oriai nukulniavo į tribūną ir garsiai pareiškė, kad tu parašei fašistinį romaną. O žodis fašistas tais laikais reiškė kone rimčiausią kandidatą į nesančių bedarbių partiją. Ir pareiškė visiškai nedvejodamas tasai kūrėjas, kuris, rašydamas vėliau pagarsėjusį romaną „Štai ir viskas“, gabalais nešdavo tekstų apie tą savo herojų Adomą tau, kad jį įvertintum ir padrąsintum. Iš kur to Vytautėlio nūnai toks pasitikėjimas savo politine branda ir skoniu? – tu pats savęs klausei. Tikriausiai iš begalinio noro visiems pademonstruoti savo budrumą. Mat jau kiek laiko veržte veržėsi į komunistų partiją. O tam reikalinga Pavliko Matrosovo politinė branda. Tad ką reiškia toks menkas faktelis, kad jūs abu su dramaturgu Jokūbu Josade, gyvendami Žvėryne, ne vieną kartą ir ne vienus metus draugiškai patikėdavot vieni kitiems savas mintis apie gyvenimą, literatūrą ir net politiką? O kur dar tie „Štai ir viskas“ gabalai, kuriuos nešdavo paskaityti ir aprobuoti?

       Tai tokia buvo tavo kelionė nuo Tauro kalno link Klėtelės prie kapelių, kai ieškojai ramybės kaip adatos šieno vežime. Sustojai prie „savo“ miško, iš kur anksti pavasarį, kai pasaulis dar tau atrodė pilnas paslapties, kaip gautas iš Amerikos neatplėštas laiškas, išgirsdavai gegutę ir ieškodavai kišenėje centų. O iš tikrųjų prie šios nedidelės, bet gražios medžiais apaugusios pamiškės sodybos tave sustabdė seniai nugarmėjusių į praeitį dienų įprotis, kai grįždavai namo tais retais šeštadieniais arba švenčių dienomis, sustoti prie pat kelio įsitaisiusios kalvės. Sustodavai, oriai įžengdavai į vidų ir jos savininkui įduodavai į rankas komunistinį laikraštį „Izvestija“. Keistas žmogus buvo tas „Izvestijų“ gerbėjas ir skaitytojas Antanas Mačėnas. Turėjo auksines rankas, darbščią žmoną Mortą, dvi dailias dukras ir sūnų, gražų, pasiturintį gyvenimą ir... laukė ateinančių komunistų. Bent taip žmonės šnekėjo. Ir tai dar ne viskas – jo brolis Benediktas, gyvenęs kitoje to miško pusėje, už Yslikio upelio, buvo stambus ūkininkas, turėjo aukščiausią Saločių valsčiuje perkūnsargį ir moderniausią jaują, ir ranka rankon, koja kojon ėjo su viršaičiu ir kitais įtakingais ne tik vietos, bet ir apskrities veikėjais. Broliai nebendravo – tarp jų, atrodo, juoda katė buvo kelią perbėgusi. „Izvestijas“ Antanas Mačėnas liovėsi skaityti tik tada, kai 1940 metų birželio keturioliktosios naktį Benediktą ištrėmė į Sibirą, o jį patį su visa šeima, sodyba ir kalve po karo įgrūdo į kolchozą, kur jis netrukus Dievui ar pačiam velniui atidavė dūšią.

       Tai jis, Antanas, ir jo brolis Benediktas kartu su dar vienu stambiu ūkininku, vadintu „komjaunuolių inkubatorium“, buvo tavo sumanytos trilogijos „Kur lygūs laukai“ vieni svarbiausių prototipų. Beje ir deja, dėl šių „herojų“ daug kas manė, kad ir tave palaužė sovietinė valdžia.

       Kai įžengei į mišką, tavo prisiminimai kiek atlėgo, atvėso ir tu net prisėdai ant griovio krašto, įsiklausei į nuslinkusių į praeitį dienų ir naktų aidą. Vėl pakilęs po trumpo poilsio eiti, tu kone atsitrenkei į paliegusią laukinę obelį, daug metų budinčią prie baigiančios užakti žvyrduobės. Bailesni ar prietaringesni žmonės naktį ir net dieną stengdavosi šią laukinę obelį aplenkti. Mat ant vienos jos šakos prieš daugelį metų pasikabino muzikantas, devynių amatų meistras, svieto perėjūnas Nikodemas Geiba, kuris iki šių dienų neduoda žmonėms ramybės – įtraukia į žvyrduobę, moterims užverčia sijonus ant galvos, vėlai grįžtantiems iš atlaidų ar turgaus stabdo arklius, arba įvaro priemėtį.

       Negalėjai pasigirti ir tu ypatingu Nikodemo draugiškumu, mat vieną naktį, kai gerokai pavėlavęs grįžai iš patalkių, jis, pasivertęs briedžiu ar stirna, perlėkė per tave ir šlamu šlamu nušlamėjo medžių viršūnėmis, o tu susivokei begulįs šalia savo dviračio. Parsiradai namo nei gyvas, nei miręs. Tik išgėręs stiklinę antrininko, atgavai amą.

       Tu, pakaruoklio Nikodemo dvasios neišgąsdintas, nenuskriaustas ir nesustabdytas, išėjęs iš „savo“ miško ir net nestabtelėjęs prie to uosio, ant kurio kadaise buvai išpjovęs gražiausios pasaulyje mergaitės vardą, šį kartą pirmiausia išvydai ne didžiuosius sodybos medžius, o kapelių guotą, panašų į didelį žalią ežį. Ir kurį laiką žvelgei negalėdamas atplėšti akių, tarsi pirmą kartą jį matydamas, nors prieš tai visą laiką skubėjai. Skubėjai net prisėdęs pailsėti. Skubėjai ne tik kūnu, bet ir dvasia. Skubėjai visa savo esybe, visu savo gyvenimu. Nors iš tikrųjų traukei koją už kojos. Tai tos žolės, didelės ir mažos, liaunos ir stangrios, kibios ir slidžios, pernykštės ir šiųmetės, atsiradusios kolchozui šią tavo šeimos išpurentą žemę užleidus miškui, tarsi tarpusavyje susitarusios, atkalbinėjo, baugino: „Jeigu šitie su tavimi lengvai būtų susidoroję pačiame didelio miesto centre, ant visų akyse stūksančio Tauro kalno, tai čia, prie tų kapelių, jie tavęs ne tik lauks, tykos, bet ir žinos, kaip tave likviduoti niekuo nerizikuodami. Taigi, gerasis žmogau, tu lendi Jiems tiesiog į nasrus.“

       Tegul ir taip, pašoko tavo galvoje beužsnūstanti iš nuovargio mintis, o ką aš turiu daryti? Jeigu visi tokie gudrūs, – pasakykit! Tu sustojai didelio lauko vidury ir nebenuleidai akių nuo tų kapeliuose išlikusių trijų kryžių, kurie gaivioje žalumoje stovėjo išdidūs, galingi, amžini. Ir tu stovėjai, tarsi laukdamas, tikėdamasis išganingo patarimo. Ir sulaukei. Tačiau sulaukei ne patarimo, o visam laikui įstrigusios išminties, kuri nuskambėjo vakaro tyloje, kai didžiulė it žmogaus likimas saulė jau slėpėsi už kapelių medžių kaip netikėtas priekaištas: „Si Sokrate ouvre sa porte, il trouvera le sage assis sur la marche de son seuil. Si Judas sort ce soir c`est vers Judas que ses pas le meneront!“ (Jeigu Sokratas atvers savo duris, jis ras išminčių, sėdintį ant jo būsto slenksčio. Jeigu šį vakarą Judas išeis iš savo namų, tai jo paties žingsniai jį nuves pas Judą! (pranc.).

       Štai kaip! Tad ir negalvok, kad nuo paties tavęs niekas nepriklauso.

       Tuos belgų dramaturgo Moriso Meterlinko žodžius, rastus Džoiso romane „Ulisas“, tu pakartojai balsu žvelgdamas mintyse į tuos tris išlikusius kapinėse ąžuolinius kryžius, į atslenkančią prietemą ir į be galo ištįsusius medžių šešėlius. Prisiminei, pakartojai ir pats savęs paklausei: kuo čia dabar dėtas tas Sokratas ir tas Judas? Dabar, kai jau esi čia ir nepasuksi kitur? Sokratas – išminčius, Judas – išdavikas. Arba–arba? Kito kelio nėra. Tu jau jį pasirinkai. Jeigu jau esi čia, vadinasi, apsisprendei dalytis likimu su Sokratu.

       „Ulisą“, kur tuos dramaturgo Moriso Meterlinko išmintingus žodžius perskaitei, gavai iš poeto Aleksio Churgino. Su tuo daugiau žinomu kaip poezijos vertėju negu poezijos kūrėju, tu susipažinai centrinėje Vilniaus miesto gatvėje, kai jis, nedidukas, apvalus, energingas ir vikrus, tave sustabdė, kad pagirtų tavo straipsnį, parašytą šešiasdešimtmečio jubiliejaus proga ir publikuotą „Pergalės“ žurnale. Ir net pacitavo jo pavadinimą: „Savom žirklėm į Delfus, arba Minčių pabiros nelygiame kelyje į „Lygius laukus“.

       Tu klauseisi jo pagyrų ne tiek susidomėjęs, kiek sunerimęs, nes gerai žinojai ir pats jau savo kailiu buvai patyręs, kad pas mus dažnai „rimti“ dalykai prasideda nuo pagiriamojo žodžio. O gal ir dėl to jis tavo straipsnį giria, kad panaudojai kaip moto jo verstą Nikolos Bualo poezijos posmą:

 

       Skubėkit pamažėliais ir įtempę valią.

       Braukykit kuo daugiau, šlifuokit detalę,

       Pridėkit žodį kitą, jei prispaus bėda,

       Ir nepraraskite kantrybės niekada.

 

       Kad ir ką žmonės sakytų ar galvotų, ši netikėta pažintis atvėrė tau kelią į jo gausią įvairiakalbę biblioteką. Ir pirmiausia tau į rankas pateko prancūzų kalbon išverstas airių rašytojo Džeimso Džoiso romanas „Ulisas“. O vėliau tokiu pat būdu iš ten pas tave atėjo ir prancūziškai prabilęs Samuelis Beketas. Dar artimesnė ir glaudesnė tavo pažintis su Aleksiu Churginu tapo tada, kai jis vieną gražią dieną trumpai drūtai pareiškė:

       – Tu turi būti dėkingas gensekui Sniečkui.

       – Aš?! – pastatei akis ir ausis. – Kas čia dabar?

       – Taip, tu, – ir jis čia pat gatvėje prie centrinio knygyno papasakojo, kaip viename CK pasitarime ar susirinkime, kuriame buvo ne kartą ištarta tavo pavardė, Antanas Sniečkus pareiškė: „Užteks linksniuoti šitą pavardę, lyg nebūtų svarbesnių reikalų.“ Ir nebelinksniavo. Nuo to laiko.

       Po to jūs dar dažniau susitikdavote, bet dėl visa pikta žingsniuodavot Gedimino kalno pilies papėdėje arba palei Vilnelę. Ten aptardavot R. Rolano, A. Žido, A. Malro, Ž. P. Sartro, A. Kamiu, S. Beketo, L. Aragono, S. D. Perso, R. Eliuaro ir daugelio kitų kūrybą. Apie šiuos ir kitus prancūzų rašytojus jūsų nuomonės ne visada sutapdavo. Ypač apie R. Rolaną, Ž. P. Sartrą, L. Aragoną, P. Eliuarą, kurie, tavo supratimu, pernelyg didelę duoklę atidavė Stalino kultui. Tačiau jūs abu buvote šventai įsitikinę, kad rusų rašytojo Maksimo Gorkio romanas „Klimo Samgino gyvenimas“ dar toli gražu pagal savo reikšmę ir prasmę pasaulinėje literatūroje reikiamai neįvertintas. Iš lietuvių kūrėjų bei plunksnos brolių jam didžiausias autoritetas buvo Algirdas Julius Greimas. Kritikas ir semiotikas. Apie Čiurlionį Aleksys Churginas kažkodėl vengdavo kalbėti, nors tau jo gyvenimas ir kūryba buvo kur kas įdomesnė negu, sakykime, Vasilijaus Kandinskio ar Marko Šagalo, kurie ne kartą iškildavo jūsų diskusijose apie tapybą.

       Apskritai tu nevengei bendrauti su Aleksiu Churginu. Iš dalies gal dėl to, kad jis ne kartą tau ir kitiems duodavo suprasti, jog literatūros ir meno klausimais rimtai galima pasišnekėti tik su tavim. O tai maloniai glostydavo ir tavo savimeilę. Reikia pasakyti, kad Aleksys Churginas žinojo daug. Ir apie visus, ir viską. Ir ne tik kaip eruditas, bet ir kaip ekspertas. Ir apie tave jis, ko gero, žinojo neką mažiau, negu tu apie save. Jeigu būtų buvę kitaip, argi jis būtų tau patikėjęs paslaptį, kad ir „Baltuosiuose rūmuose“ buvo nuspręsta tavęs nebelinksniuoti?

       Tą „Ulisą“, gautą iš Aleksio Churgino, tu, pasinaudodamas kelių kalbų žodynais, taip ilgai graužei, kankinai, jog jis suiro į kelias dalis. Suprantama, tu tokios knygos negalėjai jam grąžinti. Juo labiau, kad ji nepasižymėjo kokybe, patvarumu ir tada, kai tu pirmą kartą paėmei ją į rankas. Bene kilogramą sverianti knyga garsėjo tik turiniu, o forma buvo panaši į išplėštą iš vanago nagų vištą. Dar šiurpesnė jos išvaizda pasidarė po ilgalaikių tavo studijų. Norom nenorom, tau teko susirasti gerą knygrišį, kad tam „Ulisui“ padarytų plastinę operaciją. Susiradai draugų padedamas tos srities chirurgą ir už apvalią rublių sumą „Ulisas“ atrodė kaip naujai gimęs. Tokią knygą ne gėda buvo ir grąžinti. Tik gaila, kad, sutartu laiku nuvykęs, atradai tik namų šeimininkę. Prisistatei, bet ji nepasakė net savo vardo, nors matėtės pirmą kartą. Apie knygos atnaujinimą net neužsiminei. Neužsiminei ir po kokio mėnesio sutiktam Aleksiui Churginui, kurio galva buvo prikimšta naujų idėjų.

       Taip ir nepavyko tau sužinoti jo nuomonės ne tik apie Džeimsą Džoisą, bet ir apie atnaujintą „Uliso“ knygos įrišimą. Pagrindinė to priežastis buvo ilgalaikis kasmetinis tavo užsidarymas Klėtelėje prie kapelių, kur bendravai tik su savo knygų herojais.

 

 

       Kaip grūdinosi plienas

 

       Prie kapelių – nuo jų tik ranką paduot iki klėtelės, kurioje jau ne vienus metus tu kovojai su herojais, šviesos ir tamsos apaštalais ir vaiduokliais, – tave pasitiko Rainė su dviem beveik jau suaugusiais vaikais, bet dar bevardžiais kniaukliais – keršu ir juodnugariu. Ir sutiko ne šiaip sau, bet tiesiog užtvėrė kelią ir taką savo meile, beribiu pasiilgimu ir lipšniu šokinėjimu. Taip, jog tu turėjai į kiemą įžengti ne kaip visi pasaulio keliauninkai, ne tiesiausia linija, bet vingriais zigzagais. O kaip kitaip išvengsi šių gyvūnėlių nesumindžiojęs, nesužalojęs ar neužgavęs? Ir taip tu zigzagavai iki pat to diemedžio, tatulytės Varutės rankomis pasodinto rūtų darželyje prie pat gryčios slenksčio. Čia, o ne kur kitur tyliais vasaros vakarais mamutė ir tatulytė susėsdavo ant suolelio vakarinei maldai. Kaip tu nepagalvojai, kad ir šiais metais, kaip pernai ir užpernai Rainė su savo vaikais gali tave su meile ir ilgesiu sutikti, bet tavo rankos bus tuščios. Oo, kaip negerai išėjo! Ir vis per tą Tauro kalną ir sujauktą tavo širdį ir galvą. Tau liko tik tuos meilius padarėlius vieną po kito paglostyti ir gražiai pakalbinti.

       – Dovanokit, kačiukėliai, jūs mieli padarėliai, pamiršau, oi pamiršau, kad ir jūs galit manęs laukti pareinančio į šiuos namelius ne tuščiomis rankelėmis.

       Prasivėrė priemenės durys, ir nušvito kaip saulė senas veidas.

       – Kas gi čia dabar šitaip gražiai šneka? Šitaip meiliai ulba? Ogi mano sūnaitėlis, lyg iš paties dangaus aukštybių nukritęs vieversėlis čyruonėlis, – išskėtė rankas tarpduryje motina ir stovėjo it paukštis, pakėlęs sparnus skristi ar visą pasaulį iš džiaugsmo apkabinti, prie širdies priglausti. – Iš kurgi tu, vaikeli, taip nelauktai, nepastebėtas atsiradai?

       – Iš kapelių, iš pačių kapelių, mamut, išlindau, – kone tuo pačiu motinos balsu varei ir tu, tarsi vėl tapęs mažas ir silpnas, kaip prieš daugelį metų, kai motina tave parnešdavo iš lauko pūsčiodama sumuštą ar kruviną ranką, arba koją.

       – Kaip iš pačių kapelių? – staiga patamsėjo motinos veidas ir gąstelėjo balsas. – Ar kas atsitiko?

       – Ne, ne, mamut, nieko bloga neatsitiko, – supratęs, kad pajuokavai ne vietoj ir ne laiku, tu stengeisi ją nuraminti.

       Užuot tuojau pat vėl prabilusi, motina nuleido rankas, priėjo arčiau, įsižiūrėjo viską matančiomis ir suvokiančiomis akimis ir tarsi pati sau bylojo:

       – Viešpatie, apsaugok nuo viso pikto, bet tu toks lyg nebesavas, lyg pašpokęs. Sakyk, vaikeli, kas atsitiko?

       – Nieko blogo, nieko blogo, mamut, sakau, kad niekas man negresia, – patvirtinai tu dar kartą, ne juokais išsigandęs ir sunerimęs, jog ir motinos neįtrauktum į tą nesibaigiantį savo pavojų ir negandų sūkurį. – Mamutė čia viena dabar gyvendama visko prisigalvoji.

       – Prisigalvot tai gal ir prisigalvoju, bet kad tau kažkas negerai ir be tų prisigalvojimų matyti.

       – Kas matyti? Nosis padidėjusi? Plaukai daugiau pražilę? Liežuvis atšipęs? – viską tu bandei nuleisti juokais.

       – Tik tu man nesiteisink ir neužkalbėk danties – motina mato ir širdim. Ne tik akimis.

       – Tad turėtum, mamut, matyti ir tai, kad aš jau nebe tas, kuris be kelnių lakstydavau.

       – O man tas, – kažką prisiminusi, pralinksmėjo mama. – Ir pasiliksi tas.

       – Dėl to, mamut, kad viena, vis viena gyveni.

       – Ne tokia ir viena, – dar daugiau nušvito ji. – Kaziukas ateina, Povilytė atvažiuoja... Žiurkės kadrilį pašoka.

       – Dažnai Kaziukas ateina?

       – Ateina, ateina, Jonikėli, kur dėsis neatėjęs. Bet ir jam gyvenimas ne pyragai. Mat kūtę ardydamas – tai daryt „miliracija“ privertė, – koją nežmoniškai nusibalnojo. Dabar tursena tik su lazdele, bet daktarui nesirodo. Kiek kartų sakiau – eik, pasirodyk, ale ne. Tai laiko neturi, tai mašinėlė nebevažiuoja, tai vėl koks nors nikis ar dar kas, – iki valios viena kiauras dienas ir naktis prisitylėjusi, dabar motina stengėsi atsigriebti ir viską, kas guli ant širdies, išlieti. – O pasišnekėk tu su juo, pasitark, paragink – išgirsi vis tą patį: praeis ir be jokių daktarų, be tų pirktinių vaistų, kaip jau ne kartą praėjo. Ir ne taip bėga skrenda dienos, savaitės, mėnesiai – ta koja vis jam svetimesnė ir svetimesnė. Nėr kaip žmogui beapsakyti. Būtų mažas, uždrožčiau plaštaka ar žiūtine per užpakalį, ir kvit, anot amžinatilsio tetės, o dabar – vyras kaip žardas ir nesuima savęs į nagą. Vis vilkina ir vilkina. Kiek dar galima tokia koja šlubikščiuoti. O pasakyk, patark – kaip žirniai į sieną tavo žodžiai.

       – Negi mamutei ta Kaziuko lazda taip uždavė širdį, kad vien ji akyse ir mintyse, lyg nieko svarbesnio dabar nebūtų?

       – Viešpatie tu mano, visko yra ir viskas svarbu, bet kai ta Kaziuko lazda net sapne tau pasirodo kaip kokia išpėra, tai atrodo, kad ji ta rakštis, katra vis pasiekia net širdį. O va iš tikrųjų, kai aplinkui geriau apsidairai, matai, kad kiekvienas mes nešam savo kryžių. O ir tu, vaikeli, negi jo neneši?

       – Žinoma, nešu, bet aš pas mamutę atvykstu ne dėl to, kad jį kam kitam ant pečių užkraučiau, o todėl, kad vieni kitiems padėtume.

       – Kuo galėsiu ir aš tau, sūneli, padėsiu, – susigraudino motina. – Negi kitaip gali būti?

       – Žinau, gerai žinau, kad padėsi. Todėl ir atvykau. Bet taip pat žinau, kad, besirūpindama kitais, nuolat pamiršti save. Na kad ir tai – kiek galima kęsti tuos žiurkių kadrilius? Net dieną ant valgomojo stalo dūksta, visas kates iš trobos išvaikiusios. Argi ne taip, mamut?

       – Taip tai taip, sūnaitėli, ale dabar, kai tu čia, nesinori apie tai daug šnekėti, juo labiau – dejuoti.

       – O aš negaliu, mamut, apie tai nekalbėti ir negalvoti. Ypač dabar, kai tos žiurkės tiek suįžūlėjo, kad net kates puola. Betrūksta tik, kad ir žmogų užpultų.

       – Tai tu, sūnaitėli, pas mane atkeliavai vien tam, kad pasakytum – bėk iš čia, kol dar galva ant pečių?

       – O ką kitą aš galiu tau, mamut, pasakyti, kai šitaip užsibuvai toje žiurkių karalystėje ir visų vėjų pagairėje. Nors ir vienas, ir kitas vaikas pas save kviečia.

       – Kviečia tai kviečia, bet gryčios, visos sodybos su savim nepasiimsi. Tad ar gali, kol kojos ir širdis dar laiko, viską, kas per tiek metų užgyventa, palikti svieto perėjūnams ar vagims?

       – Į kapą niekas nieko, mamut, nenusineša.

       – Žinau, gerai žinau, sūnaitėli, ir tą kapą, tą nusinešimą, ale dar geriau žinau ir tai, kad tu niekad čionai nebeatvyksi, jeigu aš iš čia išsidanginsiu.

       – Ir man, mamut, liūdna ir baisu apie tai pagalvoti, bet dar baisiau žiurkėms tave paaukoti.

       – Žiurkėms, žiurkėms paaukoti! – tarsi iš sielvarto ar graužaties pakartojo motina. – Oo, kad viskas būtų vien žiurkėse, betgi, sūnaitėli, pagalvok ir apie tai, kad... va išsikeli, išsidangini, viską palieki – ir tą grytelę, ir tą klėtelę prie kapelių, ir tas obelis, ir tuos medžius, ir tuos avilius, ir tuos tris kryžius... ir jau niekad, niekad nebegrįžti, – skarelės kampu ji nusišluostė ištryškusią ašarą ir, liūdnai šyptelėjusi, dėstė toliau: – Jau niekad nebepareini. Nebent tik sapne ją, tą savo grytelę ar seklytėlę, dar išvysti. Ir tai jau be langų, aklą, nebegyvą. Tą gryčią, tą pirkią, kurią, sūnaitėli, tavo tėvelis vis dengė, durstė, lopė, su pilnu viedru vandens nuo ugnies per visas audras ir perkūnijas saugojo. Taip ir matai jį, amžiną jam atilsį, tą darbštuolį su tuo vandeniu tai grytelės, tai klėtelės pastogėje. Tai va, vaikeli, kaip aš galiu, kol gyva ir dar žeme vaikštinėju, jo triūsą, jo prakaitą ir pačią smertį – juk toj trobelėj jį nebegyvą atradom, o toje seklytėlėje jis pašarvotas buvo, – paniekinti?

       – Niekas, mamut, ir negalvoja, nešneka apie paniekinimą, kalbu tik apie tai, kas jau nebeišvengiama. Juk viskam savas laikas. O tas laikas jau atėjo. Ir gryčiai, ir seklyčiai, ir klėtelei...

       – Žinau, sūnaitėli, ir be tavo sakymų.

       – Žinoti maža, būtina ir apsispręsti, – tu iš inercijos vis dar bandei motiną įtikinti, nors vis aiškiau jutai, kad ir pats neturi tam rimtesnio pagrindo. – Povilytė kviečia, Kaziukas su Valančiuku pasiruošę, o mamutė vis dar galvoji ir su žiurkėmis kovoji. Iš bėdos ir pas mane galėtum kurį laikelį pabūti.

       – Kodėl iš bėdos pas tave, Jonikėli? – tučtuojau tuos žodžius pasigavo motina. – Ar kas atsitiko? Negi ir vėl tie komunistai, tie bedieviai ant galvos lipa? Ar neužtenka to, kad iš darbo išmetė, laikrašty apšmeižė?

       – Žinoma, tų lipėjų ant galvos netrūko anksčiau, netrūksta dabar ir tikriausiai netrūks ateity. Bet aš ne apie tai, mamut, noriu pakalbėti.

       – Tai apie ką, vaikeli?

       – Apie tą, mamut, kad aš ir pats nei pagautas, nei paleistas.

       – Kaip tai suprast?

       – Na kad ir taip – vakar, užvakar dar buvau Vilniuje, kur, kaip žinai, irgi man nesaldu, o va šiandien jau čia, klėtelėje prie kapelių.

       – Tai tu nori pasakyti, – nutraukė tave nekantrus jos klausimas, – kad šiandien dar prie kapelių, o rytoj atsidursi jau ir pačiuose kapeliuose?

       – Ne, ne, nieko panašaus nesakau ir nenoriu sakyti.

       – Tai ko tada nori, vaikeli? – nenusileido motina.

       – Noriu, mamut, kad man po kelionės leistum kiek pailsėti, pabūti su savim, atsikvėpti.

       Po šių žodžių motina iš karto pasikeitė, atkuto, pasidarė tiesiog nebepanaši į save. Pasisuko į vieną, į kitą pusę, bandė kažkur bėgti, tačiau atsigręžė, sustojo ir ėmė atsiprašinėti:

       – Dovanok, dovanok, sūnaitėli, kad aš tave taip lyg kokia čigonė užklupau ir sulaikiau su savais rūpesčiais, vargais ir kamantinėjimais. Tu gi iš kelionės pavargęs, ištroškęs, išalkęs, tikriausiai žarna žarną ryja. Tad bėk, nusikabink gryčioj nuo kablio klėtelės raktą ir tenai kiek pasėdėk, atsipūsk, kol aš sužiūrėsiu ką nors užkąsti.

       Vos tik tu įžengei į gryčią rakto, į pakrosnį įsmuko stambi kaip pati Rainė žiurkė. Įsmuko, bet nepasislėpė su ta visa savo ilga nutriušusia uodega. Tik tada pasislėpė, kai tu treptelėjai koja.

       Nusikabinęs nuo kablio, įkalto sienoje šalia indaujos, raktą, tu neskubėjai į savo klėtelę, bet dar, tarsi atsisveikindamas ar padėkodamas, paglostei duonkepę krosnį, pastatei į kampą ližę, pakilojai tiksintį ant stalo žadintuvą, pasilenkęs prie palangės, senu įpročiu pabučiavai kryželį, o paskui ilgai žvelgei į Jėzaus Kristaus ir Švenčiausiosios Panelės Marijos paveikslus, nupieštus apnuogintomis širdimis. Ir visa tai darei tyliai, ramiai, užgniauždamas gimstančią skausmingą mintį, kuri kalėsi ir brendo visame staiga pasunkėjusiame kūne. Tik pajutęs, kad rankoje tebelaikai didelį klėtelės raktą, pasisukai link slenksčio. Pasisukai ir susidūrei su hipnotizuojančiomis žiurkės akimis. Instinktyviai vėl treptelėjai ir bėgte išbėgai iš gryčios ir priemenės. Ir vėl motina!

       – Tu dar čia, sūnaitėli?

       Tie paprasti motinos žodžiai tavo ausyse nuskambėjo kaip nuostaba: tu dar čia, o ne kapeliuose. Už tave atsakė jai kažkas kitas, ne tu:

       – Čia, čia, mama! O kur aš dar turiu būti? – atrėžei it pažadintas iš snaudulio ar miego ir tiesiog sprukai nuo motinos ir jos klausimų klėtelės link. Tik pajutęs ar supratęs, kad motinos žodžiai tavęs nebesiveja, o jos kaliošų šlepsėjimas nesiartina, tu sustojai prie didžiulės akmenų krūvos. Prie šitos daugelį metų rinktos ir krautos medžiagos būsimai naujos trobos statybai. O paskui, o vėliau užgriuvo komunistai, kolchozai, tremtys, karai, melioracijos, tetės mirtis, ir šitie akmenys tapo tik iškalbingi liudytojai viso to, kas galėjo būti, bet nebuvo ir jau niekada nebebus. Užuot su savo raktu ir lagaminu puolęs prie klėtelės, tu dar kiek laiko čia stovėjai lyg įbestas ir spoksojai ne į vieną kurį nors įdomesnį akmenį, bet į visus iš karto. Stovėjai, spoksojai tol, kol jie visi kartu ir pavieniui prabilo:

       – Va kas liko iš visų jūsų planų ir vilčių. Tik griuvėsiai. Tik mes, akmenys.

       – O KAS TOLIAU?

       Nešdamas ne tiek lagaminą ar didelį raktą, bet tą sunkų klausimą, tu pakilai trijų pakopų daugelio kojų per aibę metų nuzulintais laiptais prie klėtelės durų, bet jų atrakinti ir atverti neskubėjai. Įsižiūrėjai, kaip dar niekad atidžiai ir ilgesingai, į Trijų karalių kryželiais ženklintas nepailstančia motinos ranka duris ir prisiminei, kad anksčiau jų lyg nepastebėdavai. Tikriausiai todėl, jog neretai viską užgoždavo tarsi koks slaptas burtažodis, Polio Verleno poezijos posmas, kurį nežinia kodėl dabar, prie durų stovėdamas, pusbalsiu kartoji:

 

                Et je m’en vais

                Au vent mauvais

                Qui m’emporte

                Deçà, delà,

                Pareil à la

                Feuille morte*.

 

       * Visai išsekęs ir išblyškęs, kai išmuša valanda, aš prisimenu praėjusias dienas ir aš verkiu. Ir aš išeinu į vėjų stichiją, kuri mane it mirusį lapą blaško tai šen, tai ten (pranc. – pažodinis vert.).


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)


       Skaityti toliau