tekstai.lt

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje. Eseistinė apysaka (5)

 

mikelins
mikelins
       Pabaiga. Skaityti pradžią


       Motinos nerimas

 

       – Su kuo tu čia, vaikeli, taip baisiai šneki? – pravėrusi duris ir dar neperžengusi slenksčio, susidomėjo motina.

       – Šneku pats su savim, – tu nė nebandei slėpti savo liūdnos nuotaikos.

       – Ir taip baisiai, sūnaitėli?

       – Kitaip nebeišeina, kai pats baisus darbas taip šnekėti verčia.

       – Tai tu, sūnaitėli, dėl viso šito jau ir melžėjas suspėjai aplankyti?

       – O ką daugiau darysiu – skęstantis, kaip sakoma, ir už šiaudo griebiasi. Tik iš kur mamutė jau spėjai sužinoti?

       – Gi iš jų pačių, – tai viena, tai kita užeina, arba aš pati kurią nors sulaikau pro šalį skubančią ir sužinau. Negi galiu nežinoti, kas mano vaikui atsitinka. Šiandien tik knygos ir žurnalai, rytoj kas bus?

       Po tokių motinos žodžių tau nusmelkė visą kūną nuo galvos iki kojų – ar jai sakyti, ar ne, kas atsitiko Vilniuje ant Tauro kalno? Ir tu kone per jėgą prikandai lūpą.

       Bet tai pastebėjo motinos akys:

       – Ar dar, Jonikėli, norėjai kažką pasakyti?

       – Mamai užtenka ir savų rūpesčių, o dar čia... – numykei tu, nebežinodamas, kaip užbaigti tą slidų pokalbį.

       Tu ėmei dar atidžiau, skrupulingiau kontroliuoti savo mintis ir žodžius, kad neužduotum motinai širdies, nejučiom išsitaręs apie tai, kas tau dieną naktį nebeduoda ramybės. Bet vis tiek kokia nors užuomina apie tai netikėtai pralįsdavo. Ypač tai pajutai po to, kai motina paklausė:

       – Ar ką sužinojai iš melžėjų?

       – Nieko gero, nors, kita vertus, dabar geriau nieko nežinoti, negu per daug žinoti.

       – Ką per daug žinoti? – tuojau pat sunerimo motina. – Ką tu nori, Jonikėli, tuo pasakyti? Kad tu žinai daug daugiau, negu gali pasakyti? Ar šitaip?

       Motinos įprotis apie savo vaiką kuo daugiau žinoti, nepaleisti jo iš akiračio tave visada trikdė ir net varžė, bet dabar prie viso to dar prisidėjo ta kraupi paslaptis, kurią, norint negadinti mamos nervų ir sveikatos, dar ilgai teks slėpti. Tai tave tiesiog prislėgė. Todėl kalbant su ja tau žodžius teko rinkte rinkti.

       – Kaip čia tau, mamut, pasakius... ne visai taip. Kai per daug apie ką nors žinai, visada lengva ne taip pasakyti ar ką nors pagražinti. O aš, mamut, to nenoriu ir negaliu. Nenoriu, kaip kiti, kiškio paversti kipšu.

       – Kokio čia dabar kiškio tu, vaikeli, nenori paversti kipšu? – susirūpino motina. – Ar to, kuris čia, ko gero, ne vieną naktį klėtelėje šeimininkavo? O gal iš tų melžėjų ką nors negero sužinojai?

       – Butrimienė matė, kaip du bernai didžiuoju grioviu į mišką tempė sunkius čemodanus.

       – Ir tik tiek?

       – Kol kas tiek. Tiesą pasakius, daugiau ir nesitikėjau.

       – O apie tą kiškį ir kipšą ką tu norėjai pasakyti? – nepamiršo motina.

       – O tą, kad kiškis savo šešėlį palaikė kipšu, pametė galvą, šoko bėgti ir bėgdamas visiems šaukė, jog dangus griūva. Va tą ir norėjau pasakyti. Baimės akys plačios.

       – Gal ir tą, gal ir taip, sūnaitėli, bet mano nuojauta ir širdis sako, kad tu, šitaip gražiai ir vaizdingai, anot Karolio Indrės, kalbėdamas, tik išsisukinėji, – nenusileido motina. – Tai kaip ten iš tikrųjų yra? Be visų tų kiškių, kipšų ir šešėlių?

       – O iš tikrųjų, mamut, jeigu taip nori žinoti, visur, kur jie įkiša savo kruvinas letenas, lieka tik griuvėsiai ir pelenai.

       – Kas tokie jie?

       – Tie, kurie nemiega nei dieną, nei naktį ir kuria mums visiems rojų. Ir pati mamutė neseniai juos išvardijai. Argi ne?

       – Tegul būna ir taip, kaip sakai, bet išvardijau, anot tavęs, iš tavo sakymų ir iš tavo parodymų, o ne iš savo sapnų.

       – Ir aš, mamut, apie juos ne tiek žinau, kiek jaučiu.

       – Tai kas dabar žino ir kas bus toliau?

       – Pradžia jau yra, o kas toliau bus, vienas Dievas težino.

       – Tą, kad vienas Dievas žino, ir aš suprantu, bet aš norėčiau iš tavęs išgirsti ir tai, ko tu dar man nepasakei ar bijai pasakyti, – vis nesiliovė tave kamantinėjusi motina.

       – Kodėl mamutei atrodo, kad aš kažką slepiu, nenoriu pasakyti?

       – Negi aš žinau, vaikeli, kodėl – širdis taip sako. O motinos širdis – kaip koks barometras. Ar tu nesapnuoji ko nors negero?

       – Sapnuoju. Ir dar kaip sapnuoju. Kitą naktį net po kelis sapnus, bet nepasakysiu, kad koks nors sapnas verstų iš lovos, rikdytų ar virkdytų.

       – O apie ką dažniausiai sapnuoji? Ar įsidėmėjai?

       – Apie partizanus.

       – Tuos miškinius, miško brolius?

       – Tuos, prieš kuriuos visi mes esame ir ilgai dar būsime kalti.

       – Dieve mano, ir po tiekos metų! Dar vis juos? Labai jau jų kančios įsiėdė iki gyvo kaulo. Nesistebiu. Ir aš nuolat matau juos sapne. Ypač tuos, kurie tempė į mišką tavo brolį Valančiuką. Prisimeni? Paskui vieną jų greit nušovė. Petrėlio sodyboj.

       – Kaipgi neprisiminsi ir to, kai šitaip kagėbistai ir stribai, amerikonų apauti, paliuobti ir apginkluoti, šėlo, o miškiniai prieš juos ėjo kone plikom rankom.

       – Ir dar – kone basi, – sutvirtino tavo žodžius motina. – Juk ir aš pati jiems atidaviau tavo, sūnaitėli, amžiną jam atilsį tetės aulinius čebatus.

       – Nežinojau.

       – Mat tu jau buvai Vilniuj ir negalėjai apie viską žinoti.

       – Bet aš, mamut, puikiai ir ten žinojau, kad už viską, ką okupantai čia darė, kaltas ne tik Stalinas, bet ir Ruzveltas, Čerčilis, Trumenas... Argi ne jie šitą raudonąjį marą ant mūsų užleido?

       – Apie visa tai, ką mes dabar čia šnekam, tik tu, Jonikėli, neprasitark, kai nežinai, kas tavęs klauso.

       – Stengiuosi, mamut, bet ne visuomet pavyksta.

       – Nepamiršk, žinok, vaikeli, kad ir sienos dabar ausis turi.

       – Žinau, gerai žinau, mamut, bet meluoti neapsiverčia liežuvis. Ir tada aš jiems, tiems, kurie valdžioj, būnu kaip kokia ašaka burnoj ar rakštis uodegoj.

       – Kokia ašaka, kokia rakštis? Negali aiškiau, vaikeli?

       – Na, sakykim, deguto lašas, kuris sugadina medaus statinę.

       – O tu, vaikeli, negali tuo lašu nebūti?

       – Aš gi sakiau, kad neapsiverčia man liežuvis meluoti. To neišmokau ir nesimokysiu.

       – Tegul ir nesimokysi, tegul ir liežuvis neapsiverčia, bet galima pasakyti, arba parašyti vietoj kvailas kaip nors kitaip, na kad ir susipykęs su savim ar koks dvasios ligonis.

       – Gal ir galima, bet ne visuomet sąžinė ar koks šventas pyktis leidžia niekadėjui sakyti, kad jis geradėjas.

       – O kaip, Jonikėli, ta valdžia tave ir kitus pasiekia ir baudžia?

       – Visaip. Jos rankos ilgos ir klastingos. Pasiekia per radiją, laikraščius, televizijas, visokius pasitarimus, susirinkimus, tuos plenumus...

       – Kas tie plenumai?

       – Kai vienas, koks galingesnis, pjudo, o kiti, mažesni ir piktesni, puola ir loja, ir kanda.

       – Negi ir šitaip būna?

       – Ir šitaip, ir dar gražiau būna. Svarbiausia tiems, kurie pjudo, kad tas puolamasis būtų įvarytas į kampą ir ten pasijustų vienas kaip pirštas. O vieną paskui lengva apvynioti apie pirštą.

       – Ir tave, sūneli, vyniojo apie tą pirštą?

       – Vynioja visus, mamut, kurie ant pečių dar savą galvą nešioja. O aš jiems – pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas.

       – O tu, vaikeli, negali būti ne pagrindinis tas... juodintojas?

       – Juodintojas, mamut, nors čia tinka ir judintojas. Protų.

       – Negi ne tas pats – per piemenį ar ganyti: judinti žmones prieš tarybų valdžią ar tą valdžią juodinti? – savaip supratusi, nenusileido motina. – Tad negali, vaikeli, kitaip – nei juodinti, nei judinti?

       – Stengiuosi, bet ne visada taip, kaip norėtum, išeina. Matyt, aš taip iš prigimties užprogramuotas.

       – Ką tai reiškia?

       – Reiškia, mamut, kad viską, ką aš darau, bent polinkį taip daryti, paveldėjau iš tavęs ir amžiną jam atilsį tetės. Gal net iš senelių.

       – Bet, vaikeli, paveldėti galima ir ligą.

       – Ne, mamut, čia ne liga, o tik teisybės ieškojimas.

       – Suprantu, suprantu, vaikeli, kad obuolys negali toli nuo obels nukristi, – skarelės kampu motina nusišluostė ištryškusią ašarą. – Tai ko dabar belieka laukti, tikėtis, jeigu jau šitaip?

       – Belieka laukti ir tikėtis giedros, šviesesnės dienos.

       – Betgi žmonės žino ir sako: „Kol saulė patekės, rasa ir akis išės.“

       – Sako, bet tie žmonės, kurie sako, žino ir tai, kad tas, kas gyvena nuolat persirydamas, negali ir nesprogti.

       – Tegul ir taip – viskas Dievo valioj.

       Tu atsikėlei, priėjai prie motinos, sėdinčios ant klėtelės slenksčio, ir pasakei:

       – O dabar, mamut, aš padėsiu tau atsistoti ir eisime ko nors užkąsti.

       – Viešpatie tu mano, – va tai gražiausia! – aš čia sėdžiu lyg kumelės pamergiuose, o vaikas po tokios kelionės ir nakties dar be pusryčių, – ir ji, stuktelėjusi į grindis lazda, atsikėlė, priėjo prie tavo lovos, papurtė kaip kadaise pagalvę, kad ji būtų minkštesnė, švelnesnė, ir ant grindų nukrito knyga.

       Tu pakėlei tą vienintelę paliktą knygą ir balsu perskaitei:

       – „Kaip grūdinosi plienas“. Nikolajus Ostrovskis.

       Nežinia kiek laiko tu žvelgei į tą lyg per stebuklą čia atsiradusią knygą ne tiek susidomėjęs, kiek apstulbęs, neįstengdamas ištarti nė vieno žodžio. Tik galvoje mintys viena kitą vijo.

       – Iš kur ir kaip ji čia atsidūrė? Ar vagys ją atnešė, ar tu pats lyg žaibolaidį, it kokį perkūnsargį, tarp visų cenzūros pasmerktų skaitalų įkišai? Ir kodėl tie ją čia paliko? Kad konkrečiai parodytų, kokias knygas tarybinis rašytojas privalo rašyti ir skaityti? Jį turi dominti ne koks fašistuojantis Frydrichas Nyčė, o bebaimis komunistas, šviesios ateities pranašas Nikolajus Ostrovskis. Ar duoda suprasti, kad tarybinė valdžia dar tavęs nepasmerkė, nors ir apšaukė kaip pagrindinį tarybinės tikrovės juodintoją? O kad iš tikrųjų taip, tebūnie liudytoja toji knyga, kuri akivaizdžiai tau įrodys, jog apsiginklavusiam Lenino idėjomis žmogui nieko nėra negalima. Tarybinė valdžia negailestinga tik klasiniam priešui – kapitalistui, kontrrevoliucionieriui ar buožei, bet atlaidi tokiam vargetai kaip tu, kuris savo vasaras parduodavo buožėms, kad žiemą galėtų atsisėsti mokyklos suole. O visa tai, kas jau atsitiko ant Tauro kalno, tepriverčia tave susimąstyti ir reikiamas išvadas padaryti.

       – Ar ir tu, Jonikėli, pats su savimi pasikalbi ir pasitari? – atėjusi kviesti pusryčių nutraukė tavo monologą motina, kurią tu per tą Nikolajaus Ostrovskio knygą „Kaip grūdinosi plienas“ buvai ir pamiršęs. – O aš maniau, kad tik aš viena šitaip su savim „pasirokuoju“.

       Tu krūptelėjai tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje ir ėmei nevikriai, atkišęs motinai surastą knygą, ne tiek aiškinti, kiek teisintis.

       – Tai va, mamut, šita knyga mane prakalbino, privertė padiskutuoti patį su savim. Tai ji kalčiausia, kad pusryčiai ataušo.

       Motina paėmė knygą ir balsu perskaitė pavadinimą:

       – Kaip grūdinosi plienas, – o grąžindama tau knygą nusprendė: – Tai tikriausiai Kaziuko knyga. Kas gi daugiau, jei ne kalvis, grūdins tą plieną.

       Tu nepanorai motinai aiškinti, apie kokio plieno grūdinimą toje knygoje rašoma, manei tuo šneką ir baigti. Tačiau motina, kai ėjot po pusryčių, vėl tavęs paklausė:

       – O kas Vilniuje ant to Tauro kalno atsitiko?

       – Iš kur, mama, tą kalną ištraukei?

       – Iš tavo paties, Jonikėli, žodžių.

       – Argi? Iš mano žodžių? Negi aš taip sakiau?

       – Sakei, sūnaitėli, kalbėdamas su savimi sakei. Ar valdžia pamiršo, kas ant Tauro kalno atsitiko?

       – Tauro? Aa... gal ir sakiau, – prisiminęs, kad ant Tauro kalno yra ne tik Profsąjungų, bet ir Santuokų rūmai, pasijutai išgelbėtas – užuot aiškinęs, kas atsitiko tau ant Tauro kalno, tu dabar galėsi motinai papasakoti apie valdžios šventvagystę, padarytą Liuteronų kapinėse, kurių vietoje iškilo Santuokų rūmai.

       Kai pradėjai pasakoti šią liūdną Liuteronų kapinių išniekinimo istoriją, pirkiniais nešinas atėjo tavo brolis kalvis Kazys – jis su žmona Veronika gyveno už kokio kilometro. Brolį atlydėjo visa nykstančios sodybos kačių giminė – Rainė, jos subrendusi duktė, šios keturi įvairiaspalviai mažyliai. Tu, užuot pasisveikinęs su broliu Kazimieru, neiškentęs pasičiupai vieną po kito it aksomas švelnučius kačiukus, bet mama vėl prašneko apie tą įtarimą keliančią knygą:

       – Ar tu, Kaziuk, nepasigedai knygos, kur aprašoma, kaip grūdinosi plienas?

       – Apie kokią knygą, mama, kalbi?

       – Apie tą, kurią paliko net vagys, žinodami, kad ji reikalinga tik kalviams.

       – Neee, aš tokios knygos neturėjau, net negirdėjau, kad tokia namie buvo.

       Bet visų jūsų dėmesį nuo knygos „Kaip grūdinosi plienas“ atitraukė ežiukas, nežinia iš kur čia atsiradęs ir ėmęs kartu su kačiukais vaišintis.

       – Štai kaip gražiai jie sutaria, – pasigėrėjo svečias, rodydamas į gyvūnų šeimynėlę, susirinkusią prie pieno dubens.

       – Man, vaikeliai, baisu, kad tos mielos katytės, kurios taip gražiai sutaria su ežiuku, dar draugiškiau elgiasi su mano kankintojomis žiurkėmis, – motina vis negalėjo pamiršti jai skaudžios temos. – Visos mano katės, didelės ir mažos, tūnojo kaip pelės po šluota, kai žiurkės ant stalo ir net mano lovoje kadrilį šoko.

       Motina ir tavo brolis Kazimieras įsileido į šnekas apie visagalę melioraciją, žiurkes ir kates, o tau vis neišėjo iš galvos tai, ką išvydai savo klėtelėje. Bet netrukus viską užgožė Nikolajus Ostrovskis ir jo knyga „Kaip grūdinosi plienas“, kuri buvo pakišta po pagalve, atrodo, vien tam, kad būtinai ją pastebėtum ir apie gyvenimą susimąstytum. Vadinasi, jie... šitie viską čia naršė, vertė, ieškojo antisovietinių raštų, tai yra įkalčių, idant galėtų tave patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba... Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai surado didelį pluoštą rankraščių, pavadintų „Linksmi tarp kryžių“. Bet ir to jiems neužteko: į lagaminus ar į maišus kišo, grūdo viską, kas jiems atrodė įtartina ar vertinga. Net įstiklintą paveikslą „Begemotų medžioklė“, kuriame grakštūs it balerinos raudonomis lūpomis juodukai ilgomis ietimis badė didžiulį riebų gyvūną, kupinomis ne tiek siaubo, kiek liūdesio akimis. O va šitą knygą (tu niekaip negalėjai prisiminti, kad būtum kada nors ją pirkęs ar gavęs kaip dovaną) jie pakišo dėl makabriško humoro ar vadovaudamiesi kažkokiais kitais sumetimais? O gal – kaip netekties sukrėstos sielos ramintoją? Žodžiu, skaityk, mąstyk ir įsidėmėk, kuo būtina vadovautis, jeigu nori gražiai, laimingai ir turtingai Tarybų Lietuvoje gyventi.

       Taip tai taip, o toliau, o vėliau kas tau bus? Bus, bus… Ypač jeigu nepaklausysi sveiko proto ir nesiliausi ieškoti teisybės ir dairytis į Vakarus. Jeigu vis dar rašysi knygas, kuriose kiekvienas puslapis šaukte šaukia: „Audiatur et altera pars!“ Ką gi tai reiškia? Ogi štai ką: kas melu sukurpta, teisybe bus sugurinta. Tad ar jie gali laukti, kol kita tokia knyga išvys dienos šviesą? Ne! Ir dar kartą ne! Todėl vieną gražią dieną... ne, ne dieną, bet naktį ateis, atsirakins duris, arba įsilauš ir tave nušaus, papjaus, pakars. Arba paskers kaip kokį meitėlį. Arba išveš į mišką, pririš prie medžio. Ir dar, ko gero, prie pat didelio skruzdėlyno. O kam pagaliau yra „psichuškos“? Argi ne tokiems kaip tu? Jie gali bet ką tau padaryti. Nesiceremonija nė su kunigais, kad ir kokie jie būtų populiarūs. O ar sunku jiems ir tavo klėtelę padegti? Su visu gyvu ir negyvu inventorium? Atlėks kurią naktį motociklu ar moskvičium, užrems duris, aplies benzinu ir – ugnis. Pro langą neišlįsi – jis per mažas.

       Kai mama ir brolis Kazimieras nuėjo prie šulinio, kurio svirties galas neseniai nežinia kodėl nulūžo, o vanduo, slėsnesnes žemes numelioravus, kone prapuolė, tu nepastebimai nuslinkai prie savo klėtelės ir atsisėdai ant slenksčio. Iš pradžių klauseisi sodraus bičių dūzgimo, paskui įsižiūrėjai į per kelerius metus čia suverstą didelių ir mažų akmenų, surinktų ūkio laukuose, krūvą. Akmenys turėjo tapti naujo gyvenimo pamatais, bet dėl visų tų okupacijų, karų ir negandų netapo ir tikriausiai niekada nebetaps. Žvelgei tu į tuos akmenis, kurių ne vieną ir tu čia atgabenai, ir niekaip negalėjai atsikratyti minties, jog dar taip neseniai kiekviena diena, praleista tėvų sodyboje, stiprindavo tavo dvasią, bet nuo šios dienos ir čia tave persekios netikrumas, mirtino susidorojimo laukimas. Ir visi tie akmenys, taip kruopščiai ir meiliai rinkti tėviškės laukuose, vis didėjančiu sunkumu užgulė tavo krūtinę. Norėdamas juos bent valandai nuo širdies nusimesti, tu iš pradžių vaikštinėjai po kiemelį, diendaržį, sodą, o paskui mėginai kūną ir sielą kamuojantį laiką prisijaukinti darbu: paėmei rašiklį, brūkštelėjai juodu ant balto žodį kitą – metei; paėmei dalgį, išvarei pakluonėje pradalgę kitą – metei; paėmei kirvį, perskėlei prie buvusios brolio kalvės pliauską – metei; paėmei šakes, sukrovei pradžiūvusį šieną į kupetą – metei; paėmei grėblį, patraukei juo per ką tik tavo rankų suguldytą pradalgę – metei... Ir taip toliau, ir taip toliau – paimi, meti, paimi, meti... Ir viskas, kad ir ką paimtum, krinta iš nagų. Ir nė pats nepajutai, kaip atsidūrei kapeliuose. Sustojai prie ąžuolinio kryžiaus, paženklinto skardoje prie kryžiavonės iškirstais ar iškirptais metais – 1880. Sustojai ir tavo žvilgsnis nuo kryžiaus nusileido prie judančio jazmino lapo. Tokia tyla, ir tas judantis lapelis. Ne drebantis, ne virpantis, o būtent – judantis. Taip švelniai, ramiai, tarsi sveikas miegantis kūdikis kvėpuotų. Paliesti? Ne. Tegul sau juda, tegul sau kvėpuoja. Juk čia švedmečiu mirusių nuo bado ir maro vaikų amžino poilsio vieta. Tegul sau ilsisi. Tegul sau miega. Tik saulė nemiega. Įkopusi į zenitą, ji, besismagindama tavo bejėgiškumu, tvieskė akinančia šviesa.

       Pats nepajutai, kaip atsiradai prie pirtelės ant Yslikio kranto. Atsargiai statydamas kojas užžėlusiu takeliu, tu sustojai prie pirtelės persimetusių, sandariai nebeužsidarančių durų. Pirmiausia tavo žvilgsnis nukrypo į langelį, mažytį stačiakampį, beturintį tik pusę apmusijusio stiklo, už kurio buvo matyti išakijusio nuzulintais kampais muilo gabalėlis. Kieno rankos jį paskutinį kartą lietė? Motinos? Tėvo, mirusio prieš daugelį metų? Brolių? Sesers? Nesvarbu! Niekas dabar nesvarbu, kai tu čionai atvažiavai ramybės ieškoti, tačiau suradai netikrumą ir fizinio susidorojimo grėsmę. O dar ta saulė! Kaip pasamdyta.

       Tavo mintis apie nelinksmą praeitį ir liūdną dabartį nutraukė motinos kvietimas pietauti. Nors ir nejutai ypatingo alkio, bet sėdai prie stalo vildamasis ne tiek pasisotinti, kiek užsimiršti. Juo labiau, kad mama gamino gardžiausius pasaulyje šaltibarščius. Bet kuris valgis, paruoštas motinos, įgaudavo nepaprastą, nuostabų, tik tiems namams, kur ji gyveno ir darbavosi, būdingą skonį. Tačiau šį kartą mama tave sutiko nerimą keliančiais klausimais. Jai prieš akis vis stovėjo ir vaidenosi tas Tauro kalnas. Vos tik nurijai šaltibarščių šaukštą, tave kone pritrenkė motinos klausimas:

       – Aš ne viską išgirdau ir supratau, kai tu, sūnaitėli, kalbėjai apie tą kalną ir kapines, kurias išniekino komunistai. Kaip ten iš tikrųjų buvo?

       – Kas išniekino – komunistai ar jų pakalikai – aš nežinau, – nenoriai aiškinai. – Žinau tik tiek, kad dabar ten ant mirusiųjų kaulų stovi Santuokų rūmai.

       – Tai tie rūmai, kur vyras ir moteris, sueidami kartu gyventi, vienas kitam prisiekia? Namas, kuris bolševikams atstoja bažnyčią?

       – Žinoma, taip.

       – Negi jiems nebuvo kitos vietos?

       – Buvo, kur nebus – Vilnius ne sala vandenyne. Tik bolševikai labai norėjo parodyti, kad jiems ant visko nusispjaut. Ant visų tų papročių, prietarų. Juo labiau ant vokiečių, kurių tuose kapuose daugiausia ir gulėjo. Bent taip liudija užrašai, tos epitafijos ant kryžių ir paminklų, – tu ėmei daugiau kalbėti, aiškinti negu valgyti. – Bolševikams vokiečiai ilgą laiką buvo ne žmonės, tai įrodo jų elgesys per karą Rytprūsiuose. Jie, garsaus rašytojo Iljos Erenburgo kurstomi ir raginami, ten žudė, naikino visus vokiečius. Tik dar baisiau negu vokiečiai žydus Lietuvoje, nes ne tik šaudė, bet ir kankino.

       – O kaip tas Burgas juos kurstė ir ragino?

       – Kaip koks didžiausias visų laikų budelis. Žudykite! Žudykite! Žudykite! Visi vokiečiai prieš jus kalti: ir gyvi, ir dar negimę. Šis Erenburgo atsišaukimas buvo parašytas 1944 metų vasarą Kaune ir skirtas raudonarmiečiams. O jį skaitė per visokius garsiakalbius, radijas, platino išspausdintą ant mėlynai pilkų lapelių.

       – Kaip tokius niekadėjus ir niekšus šventa žemelė nešioja?

       – Ir ne tik žudė, bet ir baisiausiai kankino: prievartavo moteris, nukirsdavo seniams galvas, nukryžiuodavo, arba prikaldavo prie sienų paauglius, badė durtuvais ar suplėšydavo į gabalus vaikus ir kūdikius. Vokiečiai jiems nusikaltusį ar netinkamą žmogų nušaudavo ir... baigtas kriukis. O va šitie ten siautėjo pikčiau negu vandalai.

       – Užteks! Užteks, vaikeli! – susigraudino mama. – Kokie jie žvėrys prisižiūrėjom ir per trėmimus į Sibirą, o jeigu dar pasipriešinsi, gyvą prarys ar į pragarą nuvys. Ne veltui motinos mažus vaikus gąsdindavo bolševikais. Tad ir nesistebiu, kad ir ant mirusiųjų kaulų jie savo šventyklas ir tijatrus stato. Bet va ir žmonės kaip per visus tuos bolševikmečius pasikeitė. Kad ir į tuos rūmus eina kaip į bažnyčias ar tijatrus, jungiasi, tuokiasi, be altorių, be kunigų, kaip keturkojai.

       – O kunigų ir bažnyčių patys bolševikai bijo kaip velnias kryžiaus ir kitus gąsdina. Ir ne tik gąsdina, bet ir neklaužadas baudžia, iš darbo šalina. Ir kiek jau pašalino.

       – Ir vis tiek į tuos jų rūmus neičiau, nors ir su apynasriu vestų.

       – Gera, mamut, pasakyti, kai toks pavojus jau gerokai sumažėjo.

       Po ilgokos tylos, tarsi ką apgalvodama ar prisimindama, mama vėl paklausė:

       – O iš kur, sūnaitėli, visa tai girdėjai ar sužinojai? Juk jie nerašė apie savo pragariškus darbus.

       – Ar apie genocidą Rytprūsiuose? Visas tas bolševikų atneštas baisybes? Tas žudynes?

       – Nagi.

       – Daugiausia iš pusbrolio Petro Petkevičiaus. Jis gi po Rytprūsius kažkokį ten garsų rusų generolą amerikonišku viliuku vežiojo. Ir daug ką pats savo akimis matė, savo ausimis girdėjo. Visą prūsų kraštą kraujuose paskandino rusai, o gražųjį Karaliaučiaus miestą, kuriame ir man teko būti, griuvėsiais pavertė anglai ir amerikiečiai.

       – Dieve mano, ne geresni ir tie buvo. Tai jie tą raudonąjį marą ant mūsų ir užleido. Ne veltui tavo amžiną jam atilsį tetė Ruzveltą kuprotu šunim vadino, o Čerčilį – veidmainiu.

       – Tetė be reikalo liežuviu nemaskatavo, – sutikai tu.

       Tavo pokalbį su motina nutraukė krebždesys už durų. Tu pašokai nuo stalo ir į gryčią įsileidai Rainę bei jos abu palydovus. Įsileidai, bet į krikštasuolę, kur kartais atvykęs į svečius užimdavai mirusio tėvo vietą, nebesėdai, o dar po kelių žodžių, persimestų su motina, vėl nupėdinai prie pirtelės. Nežinia, kas tave ten traukė. Gal noras kuo toliau ir ilgiau pabūti nuo įsibrovėlių išvogtos, išniekintos klėtelės ar tiesiog neįsisąmonintas ir nepaaiškinamas kūno bei sielos švarumo ilgesys. Juk kaip tik šiame suodžiais ir sviltais pakvipusiame namelyje palikęs dienų ir triūso išmuštą sūrų prakaitą ir užsivilkęs švarius baltinius, tu pasijusdavai naujai gimęs, galintis vėl be sąžinės graužaties įžengti į didžiąją žmogaus darbų, kančių, maldų ir poilsio šventovę.

       Taigi ir vėl atsidūrei prie pirtelės. Atsisėdai ant didesnio kapelių pakraštyje surasto akmens, įrėmei alkūnes į kelius, padėjai ant delnų galvą, apsunkusią nuo minčių, ir įsižiūrėjai į tolį. Tačiau mintys sugrąžino tave prie Tauro kalno, kur ir pats studentaudamas ne kartą vaikštinėjai, žioplinėjai nuo vieno prie kito antkapio, dėjaisi į atmintį kokią įdomesnę epitafiją. Dažniausiai tai būdavo M. T. Radlofo sentencija: „Hoffnung verstärkt die Zuversicht, denn Hoffnung ist Zuversicht“ (Viltis sustiprina tikėjimą, nes viltis ir yra tikėjimas (vok.). O dabar čia, prie pirtelės, praeitį užgožė dabartis ir vis atkakliau lindo į galvą ką tik gimusi tavo paties sentencija: „Žmogus iš tikrųjų gyvena vien tam, kad tuo gyvenimu kiekvieną dieną vis labiau nusiviltų.“

       Su ta beviltiška, sunkia mintimi tu tąsyk ir užmigai. Ne, neužmigai, spėjai tik sudėti akis, kai išvydai ant pajuodusio sudegusio namo kamino stovintį žmogų. Vienoje rankoje jis laikė senovišką „liktarnę“, o kita buvo prisidengęs akis nuo besileidžiančios saulės. Tas vyriškis, jau nebe jaunas, nedidele gražiai sumodeliuota barzdele tau buvo labai matytas.

       – Ko tu ten stovi? – susidomėjai. O jis apsisuko apie save ir paklausė:

       – O kur aš nueisiu?

       – Pas mane, – pasakei.

       – Pas tave? – nustebo jis. – O jeigu ir aš esu tu? Kas tada?

       – Tada abu pasmerkti! – sušukai ir pabudai iš kiaurmiegio. Pabudai, žvelgei į nukraujuojančią saulę. Kaip žalioje vaikystėje, kai pažandėje daugelį dienų nešiojai baisiai tave kankinusią votį.

       Taip vieną vakarą tau bežiūrint į tą kraujais lašančią saulę, ta votis ir pratrūko, o tu pajutai didelę kaip visas pasaulis laisvę. Čiupai nuo sienos veidrodį ir išvydai geltonai raudoną burbulą, kuris lėtai atitrūko nuo pažandės. Iš džiaugsmo ir palengvėjimo tu surikai: valio! Ir pabučiavai veidrodį.

       Bet visa tai buvo seniai seniai, kai tarsi nukraujavusi saulė nusileido už tolimo miško, o tu, lyg kažkuris brolių Grimų ar Haufo pasakų herojus, užmigai ir miegojai tris dienas ir tris naktis. Dabar ta nukraujavusi saulė tarsi suanglėjo, pavirto juoda penkiakampe žvaigžde ir įstrigo tarp plaučių ir širdies. Ir ne tik dusino, skaudino, bet ir piktdžiugiškai vapėjo: mieste tavo dienos viena kitą ryte rijo, o čia, klėtelėje prie kapelių, jos spokso tau į akis lyg alkanas šuva, laukdamas kąsnio. Kojos prisipildė karšto švino ir traukte traukė kur nors prisėsti ir ilgai nesikelti. Bet tu tas sunkias kojas šiaip taip nuvilkai į klėtelę ir ištiesei ant lovos. Bet neilgai jos ten ilsėjosi – iš kažkur it yla iš maišo išlindo toji knyga „Kaip grūdinosi plienas“ ir tiesiog reikalavo tavo dėmesio. Pirmiausia tavo akis patraukė liesas, negražus, nežmoniškai įdubusiais skruostais Nikolajus Ostrovskis. Ir juo ilgiau į jį žvelgei, tuo atkakliau klausei: iš kur tu čia atsiradai? Be svetimos valios ir rankos jis čia negalėjo apsigyventi. Gal tokiu būdu tie, kurie tave pasmerkė, tau siūlo paliaubas? Juk ir tu jiems auksinis nebuvai – nepraleidai nė mažiausios progos tarybinę tikrovę juodinti. Tad dabar studijuok tikro tarybinio didvyrio gyvenimą ir pamažu atsikvošėk, o mes, būdami kantrūs, bet nemaršūs, lauksime naujų brandžių kūrinių. Ko gero, tik šitaip. Tačiau jie taip galėjo elgtis prieš susidorojimą Vilniuje – po to, kas įvyko ant Tauro kalno, siūlyti tau paliaubas jau buvo per vėlu. Ir juridiškai klaidinga, nes tada buvo žengtas toks žingsnis, kuris reikalavo ne tobulinimo, o vien tęsinio.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)