tekstai.lt

Gintarė Adomaitytė. Upeivė (2)

 

adomaityte_gintare
adomaityte_gintare
       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Rugsėjo antroji

 

       Pykomės. Per dažnai. Per daug. Nebuvo mano gyvenime griežtesnio kritiko. Nekenčiau, mano bičiuli, tavęs.

       Skridau, kai gyrei.

       Nesusikalbėdavome. Nesusitardavome. Drabstėme vienas kitam neteisingus žodžius.

       Kiek kartų visiems laikams pabėgau nuo tavęs?

       Bet tik aš.

       Pasišaukdavai – lėkdavau atgal tekina. Ir ne tu man, dažniau aš tau dovanojau suvargusių Vilniaus bobučių augintas, naiviai sudėliotas darželio gėlių puokštes.

       Neatspėsiu, kas man pasiuntė tave.

       Tąsyk, rugpjūtį, Medininkų pilyje. Ir vėliau, tirštą rudenį, Pažaislio vienuolyne. Ir pavasariop, kai keliavome panemuniais, sustodami ties kiekviena pilimi, iki Ragainės.

       Raudonėje, kol tu sukinėjaisi su kamera po malūno tik tau patrauklius kampus, sutikau pakaušusį valstietį.

       – Panele, ar žinote, kas yra laimė? – artistiškai, tartum nuo klojimo teatro scenos, klausė jis manęs. Pats atsakė: – Laimė – tai gyventi Raudonėje, ant Nemuno kranto.

       Ir nusvyravo.

       Vienplaukis, atsilapojęs, įraudęs, į savo – dievuliau duok jam – laimingus namus.

 

       – Tai ar žinai, pa-ne-le? – raiškiai – per raiškiai – skiemenuodamas klausia Žaliaakis.

       Ką veikiu čia?

       Kodėl esu pas jį, mintis mano beskaitantį? Kas aš prie upės, miškų apsuptame svetimame mieste?

 

 

       Rugsėjo penktoji

 

       Nematau Žaliaakio per dieną.

       Ir nenoriu matyti.

       Nepasigendu.

       Užsirašau šį tą. Žiūriu į upę. Žaliaakis grįš, kai sutems. Nevarys manęs iš savo namų – iš Upės 3.

       Ir likti neprašys.

       Mes. Nesusirišę. Neprisirišę. Surišti.

       Žaliaakis nepasakoja apie save. Bet klausinėja – nuolat – kas aš.

       Pirmą jo norą įvykdžiau. Be vargo, be pastangų, be kančios. Tapau – esu – būsiu – jo.

       Kas toliau?

 

 

       Rugsėjo septintoji

 

       Niekas neprašė mudviejų sutarties pasirašyti krauju. Nebuvo iškilmių. Ir į Šatriją aš neskridau. Taip jau sutarėme su Žaliaakiu paskutinę vasaros dieną: kol liksiu jam ištikima, ką ten ištikima – atsidavusi... Kol būsiu jam atsivėrusi, kol būsiu jo – tol mano bičiulio gertuvė liks pilna.

       Visada pilna. Sklidina.

       Laukiu Žaliaakio kito pageidavimo. Jei išpildysiu antrą jo norą, visada, iki mirties, ir ten – net ten – jausiu savo bičiulį šalia.

       Kas, kad kai Žaliaakis nusiauna, jo kanopėlės per garsiai beldžia į papuvusias seno namo lentines grindis.

       Kas, kad kai mylimės, apsiveja aplink mus šiurkšti jo uodega.

       Prie Šventosios upės aš šėtono glėbyje.

       Išpildysiu tris – tik tris – jo norus. Ir atgausiu, prikelsiu, bičiuli, tave.

 

 

       Rugsėjo dešimtoji

 

       Prisimenu – paskaita.

       Paskaita lietuvių kalbos mokytojams kitame Lietuvos pakrašty.

       Ten, kur gruoblėtos lygumos. Kur aukštos kaip siena mėlynos eglės. Kur stiprūs žmonės verda stipresnį už juos pačius alų. Kur sukasi nuo vyšnių žydėjimo galva pavasarį, nuo jų raudonumo spurda širdis rudeniop.

       Tu, bičiuli, nemėgai to krašto. Nuobodus.

       Aš tvirtai rėmiausi Žiemgala. Ir dabar ja remiuosi. Bent jau ten niekas man neprimins tavęs.

       – Antrą pageidavimą išpildysi stotyje, – kruopščiai, rūpestingai krovė mano kuprinę Žaliaakis.

       Ir gertuvę – sklidiną, apsunkusią – įdėjo jis.

 

 

       Rugsėjo vienuoliktoji

 

       Tik aš žinau, kaip pasikeičiau nuo tos dienos, bičiuli, kai nebeturiu tavęs.

       Mudviem klojosi kitaip, negu visiems. Darniai gulė tai, ką tu fotografavai, ką aš rašiau.

       Mus skirdavo ir perskirdavo. Žurnalo redakcijoje krovė nuobodžiausius darbus. Atlikę duoklę, ne pareigą, bet prievolę, ir vėl – šiaip sau, bet ko, ko nors – rovėmės kelionėn kartu.

       Jei gynėme vienas kitą per nykius gamybinius susirinkimus, jei mūrijome sieną nuo gandų, apkalbų, paskalų, jei jutome, kad neberandame, net nebeieškome su kitais bendros kalbos, jei nebegalėjome vienas nuo kito atitolti ilgam, tai tik todėl, kad atrodė: sau, savo trajektorija nuo mūsų lekia Žemė.

       Mudu lekiame sau.

       Kam rūpi, angelop ar velniop.

       Kai tavęs nėra, gyvenu perpjauta – pusė, lygiai pusė manęs.

       Yra sakinių, kurių galiu nebaigti. Baigti negaliu.

 

 

       Rugsėjo tryliktoji

 

       Tik tu žinai, Žaliaaki, kaip pasikeičiau, kai prie Šventosios sutikau tave. Kaip pakeitei tu mane.

       Paskaita: stoviu prieš pilnutėlę salę. Negaliu atsistebėti: pasitikiu savimi. Aš? Neatpažįstu: ar tai mano ji, ta sklandi kalba?

       Jei kas sustabdytų. Jei paklaustų, ką dabar čia kalbu – nežinočiau ne tik ką. Net apie ką. Kodėl.

       Atsitiesiau su Žaliaakiu. Nurimau.

       Pirmąsyk gyvenime neįsitempusi, nepailsdama, tik tai, ką noriu, apie ką noriu rašau.

       Žurnalo redakciją palikau tada, kai mano bičiulis paliko mus. Mane.

       Birželio rytą, prieš jo parodos atidarymą, plyšo mano draugo širdis. Nenustebau. Nesibaiminau. Net nenuliūdau.

       Nelaidojau.

       Ir kapo lig šiol nelankiau.

       Ir per Vėlines niekur iš namų nėjau.

       Ir gertuvę, tą gertuvę, kurią turėjome išgerti dviese po parodos atidarymo, ir tik ten, kur mudu klajojome, per ilgai išlaikiau.

       Ant Verkių kalvos, ant aukšto Neries skardžio, lig šiol nenuėjau – neužkopiau.

 

 

       Rugsėjo penkioliktoji

 

       Aš.

       Nebe žurnalistė.

       Prastų knygų redaktorė. Kimstanti paskaitininkė.

       Krintanti į vilkduobes, kurias pati išsikasiau, iš jų besikapstanti – vaikštinėju po svetimą miestą. Po Šiaulius.

       Pulkas užkimusių varnų lydi mane.

       Išvažiuosiu po dviejų valandų. Nežinau kur. Gal į Vilnių. Gal į Anykščius – į Upės 3. Autobusu ar traukiniu – ar ne tas pats kuo.

       Ar svarbu kur.

       Iš kurios stoties.

       Pasišaukia geležinkelis. Viešbutyje prie stoties kelias naktis klausiausi, ką bando man subildenti per lėti, per vangūs traukiniai.

       O ką daugiau galėtų?

       Pa-pra-šys.

       Ir tikrai.

       Jis prašo tik cigaretės – apšepęs valkata liūdnu žvilgsniu. Tokiu žvilgsniu varsto valkatos specialistai, įgudę graudinti vienišas, senstelėjusias damas. Gavęs cigaretę, prašo ugnies. Randu žiebtuvėlį. Pridegu. Jis godžiai traukia dūmą, bet vis tiek žiūri alkanu žvilgsniu.

       Neprašo pinigų. Bet prašo nupirkti jam bilietą į Vilnių. Teiraujasi, ar nepyksiu, jei kartu važiuos.

       Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaminus ir jonavų fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį.

       Ne tik stoties valkata, ir kiti žmonės, keleiviai pakeleiviai, daugybė žmonių vagone siunčia mano bedugnę gertuvę per purvinas, rauplėtas rankas, kiša prie jos seilėtas burnas, riaugėja.

       Na ir kas?

       Plėšri moteriškė nusega nuo kaklo mano grandinėlę. Kita, dar plėšresnė, kėsinasi į mano žiedą. Įkyrus vaikigalis naršo po mano kišenes – ištraukia raktus.

 

       Tai aš.

       Nemėgstanti skaičių, skaitmenų – kad ir kur jie slėptųsi – piniginėje ar laikrodyje. Ir pinigus, ir laiką slepianti kuo giliau – ištikimose džinsų kišenėse. Ten, kur slepiu namų raktus.

 

       Lėtas traukinys tirštoje naktyje.

       Raiši, žaizdoti, raupsuoti. Gudrūs ir purvini. Prakaituoti. Tie žmonės – vyrai ir moterys – gašliai visą kelią čiupinėja mane. Sotūs apsimetėliai tik Paneriuose, netoli Vilniaus, tampa tokie kaip visi. Tvarkingi keleiviai dairosi pro purvinus langus, rūpinasi, kiek dabar valandų.

 

       Švelniu Vilniumi per rūką, tuščiomis rankomis, be striukės, be megztinio, vienmarškinė, apčiupinėta, nuglamonėta, apiplėšta – iki savo namų, iki jų užrakintų durų – pareisiu pėsčia.

       Eisiu pro Aušros Vartus. Didžiąja gatve. Šventaragio slėniu. Palei Vilnią ir Nerį. Ką dar galiu prarasti naktį?

       Net ir perėjusi Žirmūnų tiltą nebandysiu eiti gatve. Naktį tik palei Nerį. Palei tykų jos šnaresį. Pabaidau nurimusius nakties paukščius. Gąsdinu besiglaustančias poras. Aplojama iš namų išguitų, labiau nei aš vienumos pabūgusių šunų.

       Atspėjau, Žaliaaki.

       Taip ir žinojau: tu į mano namus įleisi mane.

       Mano gertuvė ant stalo ir vėl stovės sklidina.

       Smagiai į aptriušusį kilimą bilsnos nuogo velnio uodega:

       – Tai iškentei kelionę, atlaikei?

       – Taip.

       – Ar trečio mano noro bijai?

       – Taip.

 

 

       Rugsėjo dvidešimtoji

 

       Ne poetė, kadaise medicinos sesuo, o dabar – ambasados valytoja, ne beraštis suvaikėjęs diedukas, sumanęs išleisti pasakaites savo anūkams, ne sutrikęs studentas neakivaizdininkas, nesugebąs sukurpti diplominio, veržiasi pro mano duris.

       Ne duondaviai, kurių nekenčiu. Iš kurių šaipausi. Ir gyvenu.

       Ne skambina, bet žinomu ženklu beldžiasi į mano duris ori ponia.

       Karalienė.

       Valdovė – be apsaugos, be palydos. Sutrikusi. Nuvargusi. Liūdnai šypsosi ir teiraujasi, ar ją atpažįstu.

       Kur neatpažinsi.

       Kad ir pavargusi, tačiau valdinga.

       Vis bandė, bičiuli mano, nupirkti savo dvarui tave. Kaip nepirks. Tavo fotografijose atrodė negrabi, bejėgė. Klusniu pakeleiviu, dvaro tarnu svajojo tave turėti.

       Jokia paslaptis: mano bičiulio daug negatyvų liko redakcijoje. Tai, kas tikra, kas svarbu, liko pas mane.

       Valdovė tiesia man dosnią sutartį.

       Žaliaaki, pričiupai mane.

 

 

       Spalio trečioji

 

       Lėtai išeiti pro duris. Nusileisti per kiemą nuo kalnelio. Pereiti judrią gatvę. O jau tada – nepaklysi.

       Eisime, Žaliaaki, palei Nerį, dešiniu krantu.

       Keliausime nei lėtai, nei greitai. Pasidžiaugdami, kaip per velnio slenksčius šokinėja, kaip atsiveria ir vėl pasislepia mano upė – Neris.

       Sidabro lapais mos jovaras. Primins man sidabrinę grandinėlę, ovalų medalioną, likusius valkatų vagone. Tai pirmojo, veik paauglystės laikų meilužio, muzikoje skendėjusio smuikininko, dovana. Sena. Nusenusi. Iš netikėtos jo kelionės Italijon.

       Ištekėjau ne už smuikininko.

       Smuikininkas vis išnirdavo. Vis atgydavo. Nesitraukė iš prisiminimų. Veržėsi – bent jau iš tolo – mylėti mane.

       Jei panorėčiau ir dabar čia pat paneryje išgirsčiau jį – liūdną pasažą prašmatniame festivalyje, tolimoje šalyje. Svetimoje.

       Ir aukso žiedą praradau traukinyje. Tai šit kaip, drebule, mojanti man auksuota, droviai virpančia šaka. Mano santuoka, mano skubotai iškeista pavardė, mano skyrybos, ir jūs kartu su žiedu likote – gal dar tebesivažinėjate – vaiduoklių traukinyje.

       Tebedunda geležies keliu mano dienoraštis, barsto – nuo Vilniaus iki Šiaulių, nuo Šiaulių iki Vilniaus – neramius mano sakinius. Kur ir kada, kokiuose bulvaruose juos dėlios svetima ranka?

       Į savo namus, Žaliaaki, galiu pareiti tik tada, kai tu įsileidi mane. Neatiduodi man rakto, kurį tavo svita atėmė traukinyje.

       Kol kas negali neįsileisti. Net šokinėji apie mane.

       Ir aš užsimirštu. Neatsipeikėju. Nesusivokiu, ką darau – atsiplėšti nepajėgiu – su tavimi – nuo tavęs – naktyje.

       Esu įkeista. Neparduota.

       Ievos ties Valakampių tiltu liūdnos. Nuleipusios, nuskurusios. Trinapolio vienuolynas jau čia pat. Žaliaakis kikena: vesi mane pro bažnyčią, palei šventorių suksime ratą, vėl?

       Eisime palei užvertus vienuolyno vartus. Ir dar toliau, dar šiek tiek. Nesuksime į kairę. Nekilsime kalvomis miško taku. Prieitume Vilniaus kalvarijas – gal pabūgtų akimirkai šėtonas. Gal atitoltų. Tik kad man pačiai kalvarijų gana.

       Ties baltu malūnu Žaliaakiui palengvėja. Malūnas – toks ar kitoks – vis tiek velniava.

       O toliau?

 

       Mediniais laiptais dusdami, bet nesiilsėdami, palenktyniaudami, nuovargį slėpdami – aukščiau, vis aukščiau ir dar aukščiau – kopiame dviese. Nesidairydami atgal. Akimirką kitą vienodu mudviejų alsavimu patys sau tykiai pasidžiaugdami.

       Ir jau stovime ten.

       Šėtonas ir aš.

       Sunkiai alsuojame ant kalvos, kur mudviejų, bičiuli, pradžia. Tai čia, naivioje parko altanoje, palikusi, pametusi, išsilaisvinusi ne tik nuo meilužio smuikininko, ne tik nuo vyro inžinieriaus, bet ir nuo tarnystės rūmams, sutikau tave.

       Švelniai, švelniau nei ruduo mane apkabina Žaliaakis:

       – Greitai Vėlinės.

       – Taip.

       – Tiki mano pažadais?

       – Taip.

       – Prikelsiu aš tau jį, tavo draugą. Grąžinsiu. Tikrai.

       – Tikrai?

       – Jei nori, mieloji, čia ir pasimatysite. Jau greitai. Tik nueik į tuos rūmus. Pas valdovę. Ar nueisi?

       – Taip.

       – Bent kiek pasiilgsi manęs?

       – Taip.

 

 

       Spalio dešimtoji

 

       Meluočiau.

       Meluočiau, jei imčiau zirzti. Atseit buvome nereikalingi, nepastebėti, nepamatyti. Gal tik per ilgai mudu, bičiuli, atidėliojome tą metą, kai ant plikų sienų pakibs tavo paroda. Dar labiau – kai pasirodys mudviejų knyga. Juokavome: spėsime. Kada nors. Kitame gyvenime. Po mirties. Va jau tada...

       Dabar ta diena.

       Prakilni ponia, valdanti mūsų karalystę, į savo rūmus kviečia mane.

       Esu kadaise jos rūmuose praleidusi gal – apie – tūkstantį dienų. O ir ne vieną naktį... Esu čia net gyvenusi – tame belangiame, bet prašmatniame pastate. Kai apsuptoje mūsų karalystėje tebuvo nykuma. Tamsa.

       Tarnavau valdovės svitoje – jos aparate.

       Vis dar sapnuoju: einu tuščiais koridoriais. Pasitempusi. Aukštakulniais bateliais. Pilnu glėbiu faksogramų, svarbių pranešimų – einu – ir suklumpu.

       Tada atsibundu.

       Į duobes, pačios išsikastas, įkritusi, laisve savo užspringusi, sapnuoju, per dažnai sapnuoju, mano karaliene – kokio velnio – tave.

 

       Dabar nesapnuoju.

       Sėdžiu karalienės rūmų spaudos konferencijoje. Klausau, koks tu buvai talentingas. Kaip džiugu, kad man, archyvų saugotojai leidus, pagaliau pasirodys tavo, bičiuli, fotografijų knyga. Su ištikimos kolegės – pabrėžia valdovė, į mane mostelėjusi publikai pristatydama – jautria įžanga.

       Ne salėje šį kartą sėdžiu, kaip įpratusi.

       Sėdžiu prieš salę.

       Klausinėju ne aš. Tuoj kas nors ko nors pasiteiraus manęs.

       Ir pamatau, bičiuli, tave.

       Vieną.

       Atokiai.

       Salės kampe. Taip, kaip tu moki. Kaip mokei mane. Stebintį ne spektaklį scenoje. Stebintį, kaip spektaklį stebi kiti.

 

       Kur daugiau įsitaisytum tu, Žaliaaki, jei ne pirmoje eilėje?

 

 

       Spalio penkioliktoji

 

       Jau nebežinau, ką sau leidžiu. Nežinau, ką darau.

       Net Žaliaakis nebando apkabinti manęs. Retsykiais dar nuvažiuoju pas jį. Prie Šventosios. Į Upės 3.

       Upė Šventoji lapais nuklota.

       Be rakto, kiaurai per duris įeinu į namus, svetimus ar savus. Gatvėje žmonės neatpažįsta manęs. Ne tik draugai ir draugės, ne tik buvę bendradarbiai ir darbdaviai, net giminaičiai nemato manęs, kai prie jų prieinu.

       Negirdi, kai šūkteliu.

       Nejaučia, kai tempiu už rankovės.

       Man atrodo: žmonės apsirengę per šiltai.

       Per lengvai apsirengusi aš. Kad šaltis jau čia, suvokiu tik tada, kai pamatau: šalna.

       Tapau ne tik nematoma. Ne tik negirdima.

       Nejuntama.

       Bet jei aš matau ir uodžiu, jei girdžiu ir jaučiu – gyva?

 


       Lapkričio pirmoji

 

       Yra kapinės, vienos vienintelės, per kurias eidama gilią naktį nejaučiu baimės. Mirusiųjų anei gyvųjų nebaugu.

       Vienaip ar kitaip, nieko nebeturiu.

       Išgeriu paskutinį gurkšnį iš tavo, bičiuli, gertuvės. Prie tavo kapo. Kiek sušylu. Apsvaigstu.

       Gilų rudenį, vėsų lapkritį, vėjo užgesintų žvakių naktyje, boružė kyla į viršų parudusia žole.

       Nepasirašiau, bičiuli, karališkos sutarties. Atstūmiau valdovę. Neįvykdžiau trečio Žaliaakio noro.

       Ne.

       Ir paskutinis gurkšnis – už boružę, už ją.

 

       Ryt ar poryt tuščią gertuvę nuo tilto skandinsiu Šventojoje. Kažin, ar kas nors pastebės, kad namo, to griūvančio namo, to Upės 3, nebėra.

       Prie kranto lauks valtis. Be burių, be irklų.

       Kažin ar mane, į vandenynus Šventosios, Neries, Nemuno srovės plukdomą, per Baltiją ir dar toliau nešamą, kas pastebės.

       Kažin ar kas nors kada nors – šiąnakt laimingos – pasiges manęs.

 

 

       Kada nors

 

       Kitame pasaulio krašte, jaukiame pajūrio mieste, juodais drabužiais moterį pro tamsius akinius stebi skvarbios žalios akys. Jaukioje kavinėje – suodiname puode – kunkuliuoja svaigi arbata.

       – Kar... – tai viskas, ką spėsiu moteriai pasakyti.

       Vaiski diena.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)