adomaityte_gintare       Rugpjūčio pirmoji

 

       Niekada nemėgau švenčių?

       Netiesa.

       Blykstelėjau, dar kaip blykstelėjau kartą kitą kilmingoje puotoje. Nušokdinau ne vieną kavalierių kaimo vestuvėse. Ir savo namuose tebemoku nustebinti lauktus nelauktus svečius.

       Bet...

       Ta šurmuliuojanti minia. Tie išgalvoti ritualai. Parodiją, ne senovę primenančios kaukės, margi apdarai, aptriušusios dekoracijos vargino.

       Tiesą sakant, vedė iš proto.

       Į svetimą, bet mielą man miestą atkeliavau ramybės. Ar galėjau žinoti: žmonės ten švęs. Triukšmingai minės savo kažkelintąjį šimtmetį. Džiūgaus, kad neatmenamais laikais jų protėviams padaugėjo pareigų ir prievolių, o teisės kaip buvo, taip ir liko menkos.

       Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, kaimiška traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo.

       Kas dar?

       Tai, kad čia nieko nepažinojau. Niekas čia nepažinojo manęs. Smėlėtas upės krantas, ramus praėjusią vasarą, dabar nutryptas. Ką galiu čia veikti? Tik brautis per minią miškan. Beveik pavyko.

        Beveik.

       Žmonės tautiniais drabužiais pačiupo mane į ratelį. Bandžiau mandagiai šypsotis. Sukausi kartu su jais. Žinojau, kad tuoj išsisuksiu.

       Iki ramybės liko žingsnis. Moteris, apsisupusi skudurais, prisiklijavusi raudoną nosį, skaisčiai mėlynai pašešėlinusi akis, siūlė man kaušą, sklidiną drumzlino gėrimo.

       – Paragauk, viešnia, išsipildys noras.

       Ji laikė mane už rankos, alsavo į veidą mėtomis.

       – Ko bijai, moterie? – čiauškėjo provincijos artistė. – Užsimerk ir galvok, ko nori labiausiai. Išsipildys.

       Negera saulė spigino į akis. Jei ką jutau, tik nuovargį. Ir troškulį.

       Skubiai išgėriau svaigų žolių antpilą.

       Po gero pusvalandžio, nutolusi nuo apeigų, patogiai sėdėjau ant kelmo. Pušys guodžia. Nepažįstu, nesutikau, neieškau smagesnio medžio. Nežinau, kas moka labiau už pušį spindėti, kilti ir tempti kitus viršun.

       Atsukau gertuvę. Baltas metalas, prisiminimas apie žiežulą, numalšinusią troškulį, gurkšnis ugninio gėrimo grąžino man – mane.

 

 

       Rugpjūčio antroji

 

       Gyvenu viešbutyje.

       Priešais langus – bažnyčia. Žadina varpai. Einu ir einu. Ne stacijas. Palei stacijas. Kaimo drožėjo medinukai, naiviai nuspalvinta Kristaus kančia, jo kelias, jo budeliai ir gynėjai, palankios jam moterys labiau nei upė traukia mane.

       Apsuku šventoriuje ratą. Antrą, trečią. Matau: ne viena.

       – Jums čia patinka?

       Jis aukštas. Mus skiria šventoriaus tvora. Kad pamatyčiau jo akis, turiu pasistiebti. Kam stiebtis? Jo akys – po patamsintais stiklais. Du akiniuočiai – jis ir aš – tai jau mįslė. Gal giminiuosimės. Gal būsime juokingi vienas kitam. Greičiausiai juokinsime kitus.

       – Ar ieškote ko? – klausia jis.

       Ieškau.

       Dairausi, bičiuli, tavęs.

 

 

       Rugpjūčio trečioji

 

       Ar žinote tą jausmą: neatsitiko nieko, o atsitiko kažkas. Aplinkui ryškiau, spalvingiau. Kartu ir ramu. Man nebereikia nieko. Aš viską turiu.

       Ne iš karnavalinės raganos kaušo, ne iš gertuvės ragauju – ir vėl ragauju – stiprų gėrimą. Nepažįstamasis, vakar sutiktas šventoriuje, šiandien smuklėje mane vaišina.

       Jie sugrįžta. Jie visada sugrįžta rugpjūtį. Dar palydės rugsėjį, o spalį tingiai blės: sutapimai ir ženklai, nuojautos ir išsipildantys sapnai.

       Atradusi tylą, tokią mirtiną tylą, kad galiu ją paliesti ranka, sukau dulkinomis gatvelėmis ratus. Vis sutikdama bernioką ant motociklo. Ir jis suko savo ratus, trupino vakaro ramybę.

       Aikštėje išgirdau slopų bildesį. Atsisukau: juodas motociklas lėkė ant manęs. Berniokas raitėsi po palinkusiu kelio ženklu – raitelis, numestas žirgo. Ratais į šaligatvį šalia manęs minkštai atsitrenkė motociklas.

       Gyvenime nemačiau tokios greitos greitosios: ji atvažiavo tuoj pat, ligoninė prie aikštės.

       Išsiskirstė žiopliai. Likau viena.

       Ne viena.

       – Jums pasisekė. Ar visada taip sekasi? – Nepažįstamasis palietė mano petį.

       – Visada, – tryškau pasitikėjimu.

       – Ir man pasiseks. Jei kartu vakarieniausime.

       – Užteks kavos.

       – Gerai. Vadinkime tai kava.

       Smuklėje prie užtvankos, prie purslais trykštančio jos krioklio, kėliau taurę. Nebandžiau slėpti – ar būčiau paslėpusi? – virpa ranka.

       Sėdėjome smuklėje dviese. Tik dviese. Dulkėtas miestas nė iš tolo nedvelkė užvakarykšte švente.

       – Sveika naujai gimusi. Jūs atrodote... tokia drąsi ir tokia... Gležna, moteriška, – virptelėjo ir jo ranka.

       Ir pasijutau laive.

       Ir ne prie upės. Net ne upėje. Neaprėpiamuose vandenyse, vienui viena. Laive be burių, be irklo, be variklio. Atsidavusi vėjui, vandens purslams, temstančiam dangui. Viskam, kas atsitiks.

       Sukrankė varna. Kartą kitą – kar.

       Atsipeikėjau.

       Gal paskubėjau Nepažįstamajam išsipasakoti – nelauktai, netikėtai, beveik springdama. Ar galiu, pasakodama apie save, neužsiminti – bent jau neužsiminti, bičiuli, – apie tave.

       Nepažįstamasis nusiėmė akinius. Visada sutrinku žvelgdama į žalias akis. Šį kartą – pjūties mėnesiui atėjus – ir nuo to, kaip smalsiai, kaip reikliai žalios akys tyrinėjo mane.

 

 

       Rugpjūčio ketvirtoji

 

       Jau gana.

       Jau užtenka man tos ne mano upės.

       Ne mano miesto.

       Nepažįstamų žmonių.

       Žaliaakis, stotingas, kiek panašus į kunigą, atvykęs – taip sakė – tvarkyti palikimo reikalų – vaikštinėja po tą patį miestą – kažkur netoli manęs. Varsto įstaigų duris, tvirtina dokumentus. Gniaužau saujoje skubotai brūkšteltą jo adresą: esu pakviesta į svečius.

       Dar ne dabar.

       Kada nors.

       Į netikėtai mirusios tolimos giminaitės testamentu jam užrašytus – kodėl, už ką, sakė jis, nežino ir pats – paklypusius paupio namus.

       – Jei bandysite vėl lįsti po skraidančiais motociklais, paguosiu, – smuklėje mano ranką lietė Žaliaakis.

       – Arba po traktoriais, traukiniais...

       – Nusispjaukite, ponia, tris kartus.

       Žinoma. Tfu. Tfu. Tfu.

       Mano atvirumui. Mudviejų skubotai pažinčiai. Pagundai.

 

 

       Rugpjūčio septintoji

 

       Dulkantys keliai ir vieškeliai. Senoviškas, benzino tvaiku persisunkęs autobusas. Jis ištikimai kiekviename kaimelyje surenka ir išbarsto skarotas močiutes.

       Važiuoju namo.

       Mes neturime automobilio – nei Žaliaakis, nei aš.

       Nevairuojame.

       Mes tie, kurie išlipa – iš traukinio, iš autobuso – neaišku, ko ir kodėl, tiesiog šiaip sau, nes to norime – svetimame mieste.

       Kadaise – arba neseniai – buvau sentimentali. Ir šis mano dienoraštis, šis pasakojimas apie tai, kas nutinka moterims prie upių, sentimentalus. Jei kam atrodo, kad tai nuodėmė, tegu.

       Kas man.

       Daiktai, žmonės, reiškiniai, viskas, kas aplink mane, kas šalia, turėjo – tebeturi – vieną vertę: ar kelia man prisiminimus.

       Kaupiau raštelius, laiškus, žvakigalius, saldainių dėžes, saugojau apdužusias vazas, puodelių šukes. Atrodė: svarbu prisiminti, prisiminti.

       Ką?

       – Tu visada buvai minimalistė, – kartą, minutei prisėdęs išgerti kavos, pasakė buvęs bendradarbis.

       Minimalistė – nes nesiguodžiau jam, kaip buvo įprasta tais metais, kad gyventi sunku. Kad stinga pripažinimo, pinigų.

       Minimalistė – gal todėl, kad ką rašiau ar kalbėjau, ką dirbau, ką veikiau – tai po ne daug. Retai. Neilgam. Kūriau įspūdį: jei ką darau, tai padarau iš nieko. Savaime. Lengvai.

       Minimalistė – patikėjau aš.

       Ir sukišau tąsyk į tamsią spintą daiktus, daiktelius. Ir liko tik tai, kas tą valandą atrodė svarbu. Ir tu, bičiuli, žvalgeisi po mano namus pritariančiu žvilgsniu.

       Autobuse rugpjūčio septintąją į smulkias skiautes plėšiau Žaliaakio adresą. Plėšyk neplėšius – neprisiminti neįmanoma: Upės gatvė, 3.

 

 

       Rugpjūčio dešimtoji

 

       Žmonėms ne visada pasiseka rasti savo miestus. Aš radau. Nenoriu išvažiuoti iš Vilniaus nei ilgam, nei toli. Ilgiausia mano gyvenime kelionė – jei kam patinka, ekspedicija – truko mėnesį. Tolima. Dosni.

       Baikalas ir sraunios, šaltesnės nei Sibiro upės; stiprūs mediniai kaimai; lėta – nepanaši į Vilniuje girdėtą – rusų kalba; vienu metu žydinčios gėlės darželiuose – nuo pavasarinių iki rudeninių; buriatų siaurų akių išmintinga tyla.

       Ar noriu ten grįžti?

       Ne.

       Bet visada noriu išvažiuoti dienai kitai.

       Apsergu iš pavydo, kai matau: žmogus išlipa mažoje stotelėje ir taip... kažkaip... visai kitaip, negu ėjo stoties peronu... keliauja pėsčias toliau, palinkęs, bet orus po miestišku kroviniu, nešdamas giminei dosnių lauktuvių, nežiūrėdamas, nesirūpindamas, kur eina. Kojos namo veda pačios, taip pat vestų ir naktį.

 

       Tas mano noras, užmintas burtininkei...

       Kaip jį atpasakoti? Bent pačiai sau?

       Gerai, Žaliaaki. Aplankysiu tave. Kas gali man uždrausti išlipti iš autobuso antrąsyk tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tame pačiame mieste?

 

 

       Rugpjūčio penkioliktoji

 

       Ką veikiu?

       Skaitau.

       Toks mano darbas – skaityti knygas. Rašyti apie jas. Kartą per savaitę einu į redakciją – pateikiu apžvalgas.

       – Kada nors jos sugrįš, tos tavo perskaitytos knygos. Prisikels keisčiausiais pavidalais, – sakei, bičiuli, man.

       Ne tik man.

       Svečiavomės mudu pas madingą rašytoją. Sėdėjome prie vaišėmis apkrauto stalo: bestselerio autorius, apsukri jo leidėja ir drovi, budriai dirsčiojanti ir į leidėją, ir į mus, atvykėlius, rašytojo žmona.

       Nufotografavai rašytoją ežere mojuojantį dalgiu.

 

 

       Rugpjūčio septynioliktoji

 

       Kartais rašau savo knygas. Arba redaguoju svetimas. Beviltiškus tekstus verčiu pakenčiamais. Stebiu, kaip stiebiasi, pučiasi jų autoriai. Jau greitai tieks man patarimus: kaip rašyti, kaip gyventi. Tik taip: atsilapoti balkoną kuo plačiausiai paryčiais. Prisipilti sklidiną stipraus gėrimo taurę: parašiau. Šią naktį parašiau.

       Nuo Neries atkeliaus vėsa. Vėsą išblaškys gailiai, kaprizingai kaukiantys, dar neprabudę, bet jau į gatves išginti troleibusai. Ir visa kita, visa kita – tie į vienumą vangiai bandantys lipdytis garsai, tos spalvos, bruzdesiai. Pasibaidys bičiuliška nakties vienatvė, per dieną slapstysis mieste.

       Šiąnakt Žolinę peržengusi, paryčiais balkone atsipeikėju: ne tik mano taurė, bičiuli, ir tavo man dovanota gertuvė vis dar pilna. Sklidina.

 

 

       Rugpjūčio dvidešimtoji

 

       Kartais nieko neveikiu.

       Nieko neveiksiu šiandien – niekas nevargins manęs. Nei skaitau, nei rašau. Niekuo nesirūpinu. Skambučiai – prie durų, telefono – ar tai svarbu? Ar svarbus kam boluojantis laiškas mano pašto dėžėje? Ar svarbu, kad man keturiasdešimt ir keli?

       Kai reikėjo perlipti keturiasdešimt, slenkstis atrodė per aukštas. Per status.

       Vėjas nešiojo mus, tave ir mane, bičiuli, raudoną tavo automobilį, kai važiavome prie jūros lietaus nuskalbtu plentu. Sausio lietus – ir vasariška, vasario link besiritanti saulė. Ledinės marios – ir besniegiai miškai. Ir naktis Nidos prieplaukoje, ir tavo gertuvė, ir jūros mums išmestas kaulas, ir...

       Susimaišė trys dienos, trys naktys, dar labiau maišėsi vasara ir žiema. Aptrintais džinsais, senu megztiniu, be dažo kruopelės švenčiau savo keturias dešimtis.

       Perkūnas žiemos vidury daužėsi pernakt.

 

 

       Rugpjūčio dvidešimt šeštoji

 

       Dabar jau grįžau. Tikrai sugrįžau į Vilnių. Įsileidau kaimynę. Pritariau jai: tvarkysime laiptinės duris. Oriai – spynos labui – iškračiau paskutinius litus. Kėliau telefono ragelį. Prašote paskaitos? Gerai. Bet kur, apie ką? Mokytojams, apie moksleivių rašinius? Kodėl ne, ypač jei taip anksti rūpinatės. Rugsėjis dar toli. Sakote, nebetoli, jau čia pat?

       Gal.

       Atvėriau pašto dėžutę. Atplėšiau voką. Pridulkėjusiuose, labiau nei gatvės katė aptriušusiuose, apleistuose, tykiuose savo namuose, blokiniame plokščiastogiame penkiaaukštyje, nuo krapų ir svogūnų, nuo tagečių ir velniaižin kokių augalų pažaliavusiame balkone varčiau voką. Ir laišką.

       Vadinsiu tai laišku. Nors voke – laiške – ne žodžiai. Tik nuotrauka: tiltas per sraunią upę. Ne taip jau seniai, rugpjūčio trečiąją, ėjau tuo tiltu. Bandžiau eiti.

       Sarmata prisipažinti.

       Prisipažinti sau: apsisuko galva. Nebežinojau, ką daryti: slinkti pirmyn ar atgal. Jaučiausi kaip Nežiniukas vaikystės knygoje šliaužęs tiltu. Guodžiausi: niekas nesužinos, nepamatys. Guodė ir upė, vardu Šventoji: gal kas iš padangių palaimins mane, taip neseniai šventoriuje ėjusią palei stacijas. Nelaimino. Ne taip ėjau. Nepasiekiau kito kranto. Užsimerkusi tiltu grįžau atgal.

       Tai buvo tą dieną, kai motociklas – žirgas be raitelio, o dabar jau atrodo – raitelis be galvos – tykaus miesto aikštėje vos nepribaigė manęs. Nepasakojau apie tiltą niekam. Net Žaliaakui smuklėje neatviravau. Jis žino. Žino, kaip bijau savo baimės.

 

 

       Rugpjūčio dvidešimt devintoji

 

       Norite sužinoti mano kelius Vilniuje?

       Svarbūs tik tiltai. Tik tie, kuriuos pereinu – drąsiai, ramiai – visada. Jie per aukštai, kad suktųsi galva.

       – Kvailystes reikia daryti protingai, – stabdei, bičiuli, mane.

       Čiupai mano ranką, kai užsimaniau pavasariop paskutinį kartą pasivaikščioti žiemos, taip retai į Vilnių su speigais ateinančios, surakintos upės ledu.

 

 

       Rugpjūčio trisdešimt pirmoji

 

       – Tu apkabinai mane?

       – Taip.

       – Stipriai?

       – Taip

       – Prisiglaudei?

       – Taip.

       – Tu mėgsti mane?

       – Taip.

       – Ir aš mėgstu tave. Ar tavo gertuvė vis dar pilna?

       – Taip.

       – Pilna, nes mėgstu tave. Tavo bičiulis vis dar… – kaip ir – šalia?

       – Taip.

       Taip. Tikrai.

       Mano miręs bičiulis nepalieka manęs. Ir jo palikimas – sidabro gertuvė – pilna. O aš – svetimo glėbyje.

 

       Gerdama raganos kaušą užsinorėjau per daug.

       Visko. Iškart.

       Užsinorėjau būti laiminga.

       – Tai būk, – žalios akys žiūri į mane nuogą. Bejėgę. Atsipalaidavusią. Bevalę, bet tokią patenkintą. Glosto žaliu atlaidžiu žvilgsniu.

       Tas, kurio nepažįstu, pažinti nenoriu, liečia mane ne rankomis.

       Glotniu, švelniu liežuviu.

 

 

       Rugsėjo pirmoji

 

       Ji pasirodo nuogut nuoga.

       Ji vaikštinėja smagi po miškus ir laukus.

       Ateina į priemiestį. Priglunda prie miesto. Šypteli, net pasišaipo. Ir traukia atgal. Keliauja – atgalios – vis atsisukdama – kemsynais ir pelkėmis. Skabo – atsargiai ir švelniai – medžių lapus.

       Ji džiūgauja. Tyliai – pati sau. Kvatojasi.

       Ji klaidina giriose grybautojus. Baudžia juos už gobšumą, už žemyn, tik žemyn nudelbtas akis. Ji matoma ir nematoma. Galbūt girdima. Paglostoma. Nepagaunama už rankos. Nevaldoma. Nesustabdoma. Ji neužsibūna, ta rudens pradžios šviesa.

       Bet spėju, aš dar spėju – šį rugsėjį – nueiti su ja. Paskui ją.

       Dar spėju – atsibudusi viena apleistame, girgždančiame Žaliaakio name. Drobiniuose, svetimų žmonių kvapus sugėrusiuose, sujauktuose pataluose.

       Skaisčiaburnių, žalumynuose išsidrėbusių bruknių kartumas, raukšlėtų, ašarotų mėlynių saldumas iki pat Vėlinių lydės mane.

       Lydės vasaros įžadai, palikti Šventosios krante.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)


       Skaityti toliau