tekstai.lt

Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas


       Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas.
       Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę.
       Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos.
       Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!
       Tas žmogus romiai atitarė, kad taip, jam ta višta įtartina, ir jis dabar ją veža ištirti pažįstamam veterinarui į Kuktiškes. Keleiviai išlipo visi kaip vienas paltais užsiėmę šnerves, ir mes patogiai nuvažiavome, o aš paklausiau to žmogaus, kas yra Kuktiškės, bet jis sakėsi nežinąs, bet manosi rasiąs tą vietovę intuityviai. Blogiausiu atveju – atpažinsiąs ją iš paslaptingų nesuprantamų ženklų danguje. Višta žiūrėjo į mus paklaikusiu žvilgsniu. Aš paklausiau žmogaus, ar jiedu su višta jau buvo AIDS centre, gal ten būtų tą vištą ištyrę; jis pasisakė buvęs, tik juodu iš ten išmetė apsauginis su marle ant veido. Jiems mat višta irgi pasirodžiusi įtartina.
       Šiais laikais žmonės silpnų nervų, – sutarėme, kai vairuotojas išlaipino mus kažkur prie girios. Jie bijo vištų. Tokia jau laiko mada. Anksčiau žmonės bijodavo dar ir šokolado, ir kavos, – pasakiau aš. Mokslininkai mat sakė, kad jie nuodingi ir kenkia širdžiai. Dabar gi eina kalbos, kad mokslininkai kitaip ištyrę ir jau šokoladas lieknina ir teikia valgančiajam išminties, o kava padeda širdžiai ir nuo infarkto. Tik, žinoma, nereikia viršyti tam tikro kiekio – šešiasdešimties puodelių per dieną. Mes nutarėme, kad net neverta priminti, nes per dvidešimt keturias valandas ir taip nesuspėsi tiek kavos išgerti. O aš pažinojau žmonių, kurie, išsigandę ankstyvesnių gydytojų rekomendacijų, buvo perėję į kavą be kofeino, nors labai mėgo kavą su kofeinu, ir taip gėrė tą brangų ir šleikštų erzacą dvylika ilgų metų, ir dar brangiau mokėjo, nes kavą nukavinti kainuoja brangiau, nei pateikti natūralią. Tai dabar jie labai keikiasi, nes suprato, kad buvo apgauti ir prarado dvylika metų ryto skaistumo, nes be kavos gėrimo niekaip negalėjo ryte atsipeikėti. Kaip jie niršo, sunku apsakyti, – prisimindamas tuos žmones ir jų veidus, kalbėjau aš.
       Tikriausiai jų veidai buvo iškreipti, galima pasakyti, netgi rūgštūs, – pamanė tas žmogus, ir man beliko sutikti. Ir dar pridūriau, kad paskui tie žmonės spjovė į mokslą, net į mokslo populiarinimo straipsnius, perėjo į ufologus ir pradėjo matyti lėkštes, o du net lankėsi Kvilio planetoje.
       Didelė jėga yra mokslas, – nutarėme mudu su žmogumi ir aš pasiteiravau, ar tie ufologai padėkojo mokslininkams už suteiktas galimybes, o mano pašnekovas pamąstęs atsakė nežinąs, bet turbūt kad ne, nes niekas negali iškęsti dvylikos metų kavos be kofeino pragaro. O Kvilio planeta pasirodė esanti dirbtinė, ufonautai to net neslėpė nuo apsilankiusiųjų.
       Mums ėmė rodytis ženklai danguje, ir mano pakeleivis pasakė, kad jau turbūt Kuktiškės, ir tai išties buvo Kuktiškės. Jų grožio nė neįmanoma apsakyti, bet ne apie tai kalba. Nerūpėjo mums nei dvarai, nei amfiteatrai, nei gražios kapinės, mes tik susiradome veterinaro sodybą Kuktiškių pakraštyje. Kelią jos link rodė daug baltų vištų plunksnų po kojomis.
       Veterinaras priėmė mus palinkęs prie mikroskopo. Jis sakėsi laisvalaikiu tyrinėjantis kvarkus, kai netiria, ar višta, ar žmogus nepakirsti epidemijos pjūklo – šį žodį jis ir pavartojo, nors man geriau būtų patikę „kalavijo“ ar „dalgio“. Veterinaras iš mūsų rankų paėmė vištą, įdėmiai sužiuro į jos akis ir pasakė, kad, spėtina, ji serga paukščių gripu, mes galime ją palikti, jis padarys skrodimą ir ištirs. Tačiau mano palydovas nesutiko ir sakė, kad tegu padaro jis tos vištos testus iš audinio pavyzdžio ar iš vištos kako, neleisiąs jis bet kaip tos vištos tirti. O jeigu ji pasirodys sveika ar tiesiog iš dalies apsirgusi, ne gripu, o kokia sloga, kas tada? Grynas nuostolis.
       Veterinaras nusiminė ir, apimtas keisto atvirumo priepuolio, prisipažino, kad patikimas vištų gripo testas kainuoja dešimt kartų daugiau nei visa višta. Tad tirti jis netiriąs, o kai žmonės jam privelka tų vištų, jis pasako, kad jos įtartinos, kad reikia ištirti, nukerta joms galvas, padaro skrodimą ir išsikepa ar išsiverda. Ir kol kas dar nieko, – pasakė jis. Šitaip jis bent jau užsitikrinąs pragyvenimo minimumą. Taip jis atviravo, tas veterinaras, ir mano pakeleivis atsiėmė vištą, plėšte išplėšė iš kibių godaus veterinaro pirštų.
       Višta tuo metu nepritariamai lingavo galvą, markstė akis ir rėkė nežmonišku balsu. Paskui ėmė ir padvėsė. Ir paliko mus tris nežinioje. Ar ji atidavė savo vištos sielą Viešpačiui, ištikta paukščių gripo, o gal nuo tampymo atsitiko šitaip? Gal neatlaikė nervai? Tokiu atveju ji valgoma.
       Taip mes ir stovėjome nežinodami. Aš pasiklausiau, ar turi veterinaras tablečių nuo paukščių gripo, o jis sakėsi turįs tik tų latviškų, kurios neveikia. Bet mums nebrangiai parduosiąs visą saują. Žmogus pinigų neturėjo, tai atidavė veterinarui nutampytą vištą.
       Mudu išsiskyrėme troleibuso stotelėje. Man reikėjo į vieną pusę, jam – į kitą. Tylomis atsisveikinome. Danguje siautėte siautėjo ženklai. Bet ar mums tai begalėjo rūpėti?
       Nuėjau į prekybos centrą, nes supratau, kad turiu suvalgyti vištą. Ten valgyti man neleido. Liepė namo parsinešti tą vištą, nes jos bijojo ir pardavėja, ir kasininkė. Kad atrodyčiau drąsesnis, nusipirkau dar dvidešimt kiaušinių. Tiesa, višta kainavo labai pigiai, pigiau, nei turėjau kišenėje pinigų.
       Paukščių danguje nėra, – pastebėjau eidamas namo ir supratau, kad tai ir yra vienas iš ženklų, nes paukščiai turi būti ne laukuose, o uždaryti ir užrakinti paukštynuose.
       Tie, kurie bijo numirti nuo paukščių gripo, tegu pagalvoja, kodėl niekas nesako, kiek tūkstančių žmonių šiaip ima ir miršta nuo žmonių gripo, kasdien miršta šimtai, o nuo paukščių gripo – gal kas trečią dieną Kinijoje ir Indonezijoje po vieną nelaimingąjį.
       Ir ką, dabar galvoju, negi anksčiau nebūdavo paukščių gripo? Per tūkstantmečius? Bet kuo aš dėtas? Mada tokia. Panikuoti dėl kavos, tabako, šokolado, dabar dėl vištų?
       Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti, nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus. Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos. Perspėti kitą. Artimą. Budėti prie parduotuvės ir perspėti kiekvieną įeinantįjį, kad paliktų viltį ties kojų valikliu, tokiu žaliu. Skaityti laikraščius, kurie praneša apie dar vieną įtariamą Paukščių Gripo Atvejį. Sakyti, kad jau svieto galas, baisi epidemija, civilizacijos griūtis. Skatinti pensininkus partrenkti savo naminę vištą balkone. Rūpintis, ar užteks vakcinos. Skiepytis. O kai jau paskelbs pavojų, prisipirkti ir prisileisti į visokias vietas tiek vakcinų, kad farmacijos kompanijos neištvėrusios pasakys gana ir tu galėsi pagaliau atsikvėpti.
       Iki kito rūpestingo mokslingų būdrautojų perspėjimo. Juk taip svarbu solidariai sirgti eiline pasaulio piliečiui derama fobija. Jų nepritrūks, bet dabar – Vištos metas.
       Man tai – metas vištai.