Accessibility Tools


gedgaudas_valdasgedgaudas_valdas


Kalnų parko varnos

 

Tarytum juodos sniego gniūžtės

su paskutiniais medžių lapais

užkloja apsemia nuramdo

 

kol pamažu tampi

sparnų čiukšėjimo

šlamenančio

sugildytomis durimis

 

išduburiuota

perštinčia anga

keleiviams lapkričio

į kitą upės pusę

 

 

 

Tarp senų obelų

 

Mano tėvas

įstiklintas tarp senų obelų

į stiklo šulinį svyra

kur želia atolas

tarsi kas būtų

liejęs krauju

 

paraištysime atmintį ten

tegul švariai nuėda

nugremžia išdegina

iki žemės juodos

iki vienintelio

būsimojo

kad pakaktų

šimtmečių vasaroms

 

pušynų gegutėmis

sodą užsėsime

kad mudviem sudygtų

didžiulis vėjuotas ruduo

kur paliksim įstiklinti

tarp senų obelų

vėsiuos pelenuos

akmeninėj valtelėje

tolstantys

 

 

 

Žvėryno antifrazė Evaldui

 

Tu pastatei, Karaliau, miestą kuriame

geri poetai geria prastą vyną

barokiniuos pelėkautuos prarėktame

kordelijų ofelijų kurvyne

 

rudens kariuomenėms išsiskleidžiant pleištu

tenai kur svaigta pernelyg kadaise

ant išplonėjusių tėvynės ašmenų

kur gerą vyną srebia sukekšėjus laisvė

 

tiek dulkių, tiek bakterijų, eilių

botanikos šiek tiek TV skreplių

gal tik nemirtingumo kiek mažoka

 

tarp laikinųjų šios pasvietės reikalų

su molio kardu – skiemeniu trumpu

aš sveikinu tavų žvėrynų terakotą!..

 

 

 

Rudens standartas

 

Kuomet klevų žandai pagelsta ir nurausta

paniūra rūškanėja temstantys paminklai

lengvai įkaušęs labas vakaras riste išaušta

vaškinis rūko dviratukas aidžiai dzingteli

 

į tolimas šalis subridę klaidūs mirusieji

iš lėto gręžiasi link kryžkelės link Vėlinių

prapylę spalį rudenio dievai nuilsę mylisi

tuščioj aikštėj tartum po paskutinio kėlinio

 

tarp vienkartinių būdo vietos laiko

sušluojamųjų prieveiksmių čežena

nekaitomas ruduo kurs nejučia užkaito

ir vėl pursloja lūžta sminga lemia

 

 

 

Plačiai užmerktos akys

 

Tik nesakyk kad viskas bus gerai

žiemos veržlėrakčiai atodrėkių nerštuvuos

didžiulės šviesmelsvės vasario žuvys

ir iškoriję atlydžio šarvai

 

tartum išblukinti paklydę atvirukai

po drumzlino dangaus pelekais

kalėdinėm stiklinių snaigių šukėm

nelyg plačiai užmerktos akys

 

sutemsta mudviem, mano meile, ten

taip atvirai kad net truputį keista

kad net beveik neliūdna jog neleista

šitos žiemos galbūt nebeišvengt

 

 

 

Du viename

 

Atviroje mirties kolonijoje

iki gyvos galvos

režimo griežto amžinybę

šventiškai gedėti

 

 

 

In extremis

 

Tau gražiausias klebonas varnėnas

su žydinčia slyva Snaigyne

žiedai mėnulio – juodas strazdas – pėdos

šventa uršulė – velnio nuotaka – tėvynė

 

mamutų – balto nieko – žalio molio

kur kaulo senis tveria Babiloną

ant geležinio kalno marių broliams

aukojant miegančiam Teodendronui

 

daugiau neatmenu – tik tamsų Tavo veidą

skrynelėms dvasių ir laukų krosnelėms

užkaukiant kai delčia rudenė deivė

įlūžta į ledyną baltą kaukaspenį

 

septynias vasaras su atminties kraujosruvom

saulėlydžius su Juros periodo Jabaniškėmis

Sokratą – vėją – mirtį su skylėtom ožkenom

penėtą kruvinom giesmių giesmyno ištarom

 

kas lieka – grįžulas ežys varnelė

ir mėnesienos atšvaite nuskendusiam Li Bo

atsimušantys skiemenys garsaraščiai žodynų šalys

ir daugmaž atpažįstamų poetų draugija – namo

 

kur juosvas tėviškės dangus tebesapnuoja

tą akmeninį paukštį žiojinčiu snapu

virš slėnio šimtmečių šią naktį kilpiniuojant

greičiau – aukštyn – dar luktelk, Enkidu –

 

 

 

Grybautojai

 

Surūdijusiom žirklėm

 nusikerpa plaukus

surūdijusiais žvilgsniais

horizontą dygsniuoja

surūdijusiais pirštais

sugniaužia kriaunas

ten aukštai po žeme

geležinėj kirtavietėj

geležim iškukuoja

vestuvių ir darbo

dainas rūdijantys

šiaurės achajai

geležų verpstėm

akis išsivėrę

poliarinį laužą

kūrena slėny

raudoniems tamsos

rieduliams ten giliai

po dangum bilsnojant

į šarvą sparnų

į šarvą buvimo

šitoj amžinybės

žarnaplėvėj

 

 

 

Biržos naujienos

 

Alisa lakanti

alyvuogių aliejų

spėja

 

ekstra virgin

spaudimo pirmo

 

stebuklų šalies

viduriai užkietėjo

 

 

 

Palata Nr. 8

 

Nesugyjančiame sutemų kateteryje

baltas krešantis pušynas:

jūros pirštinėje

juodos mano plaštakos

pilnos dangaus parafino

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)