skull       Rasių tyrinėjimas – sena švedų mokslo tradicija, siekianti K. Linnaeus laikus. Augalų porūšių tyrimai ilgainiui virto žmonių rasės (kilmės) tyrimais. Žymiausi šios mokslo srities atstovai – garsus Karolinskos instituto Stokholme anatomas ir antropologas Andersas Retziusas (1796–1869), įkūręs žmonių giminės klasifikavimo sistemą, paremtą kaukolės ilgio ir pločio santykiu bei žandikaulių padėtimi, ir jo sūnus, to paties instituto profesorius Gustafas (1842–1919). Prieš porą metų švedai išleido papildytą šio mokslininko biografiją, kurioje teigiama, kad G. Retziusas net keturiasdešimt metų buvo žymiausias švedų mokslininkas, dvidešimt tris kartus nominuotas Nobelio premijai. Jis priklausė Mokslų, Švedų akademijoms, buvo vienas turtingiausių šalies žmonių, valdė laikraštį „Aftonbladet“ (buvo vyriausiasis jo redaktorius), daug pasiekė tyrinėdamas nervų sistemą ir klausos organus.

 

       Kita šio mokslininko veiklos sritis – kaukolės matavimai, kuriais jis domėjosi nuo jaunystės. 1873 m. G. Retziusas ir jaunų švedų gydytojų grupė atplaukė į Helsinkį, jie išstudijavo miesto anatomijos muziejuje saugomas žmonių kaukoles, paskui, pasiėmę matavimo prietaisus ir fotoaparatus, leidosi per kaimus ieškodami tipiškos išvaizdos suomių. Gydytojai norėjo išbandyti naują tyrimo metodą – palyginti pirmykščių ir tebegyvenančių suomių kaukoles. Kaimą pasirinko todėl, kad ten tikėjosi rasti mažiausiai susimaišiusių pirmykščių suomių palikuonių. Tačiau daugelis žmonių buvo nedrąsūs, nenorėjo, kad juos fotografuotų. Šiaip ar taip, ekspedicijos dalyviams pavyko aptikti „tipišką suomį“ su auskarais ausyse. Jis buvo apibūdintas kaip „tingus, lėtas, negrakštus, nerangus ir visais atžvilgiais labai konservatyvus“.

 

       Platesnė „tipiško suomio“ charakteristika buvo pateikta storoje G. Retziuso knygoje keistoku pavadinimu „Suomių kaukolės“ (šį veikalą jis išleido grįžęs iš ekspedicijos po Suomiją). Didžiausias dėmesys joje buvo skirtas ne gyviems suomiams, bet jų protėvių kaukolėms. „Svarbiausia kaukolės dalis yra kiaušas, nes jis dengia smegenis – sielos organą“, – kalbėdamas apie rasių sielos savybes ir dvasinę jų kokybę samprotavo G. Retziusas. Be kaukolių aprašymų, knygos autorius išsamiai apibūdino ir suomių kultūrą, dainuojamąsias runas, kanklių (kantele) muziką, vyžas, pintas iš beržo tošies, ir pirtis.

 

       Iki šiol Stokholmo „Nordiska museet“ yra išlikusių G. Retziuso nuotraukų iš minėtos kelionės po Suomiją. Suprantama, kodėl suomiai taip nenoriai leisdavosi paveiksluojami: švedų gydytojai ne tik registruodavo ir fotografuodavo kiekvieną asmenį, bet ir liepdavo jam nusirengti, kad galėtų išmatuoti penkiasdešimt keturias kūno vietas, iš jų – dvidešimt aštuonias galvoje.

 

       1909 m. G. Retziusas, jau būdamas brandaus amžiaus, Londone skaitė paskaitą ir nurodė skirtumus tarp apskritaveidžių (trumpaveidžių) ir pailgaveidžių. Mokslininkas manė, kad ateityje jo tyrimai duos daug naudos, pagerins šalies rasę ar bent jau užkirs kelią jos išsigimimui.

 

       Istorikas Stenas Högnäsas knygoje „Europos ribos. Esė apie europietišką tapatybę“ (2007) taip pat rašo apie rasių tyrinėjimą. Anot jo, XIX a. kolonijų valdovai, imperijų kūrėjai Europoje jautėsi lyg kokie pasaulio užkariautojai, jiems patiko sumanymas tikruosius europiečius išskirti iš kitų tautų. Europiečio apibūdinimas buvo pagrįstas kalbos tyrinėtojų padaryta išvada, kad beveik visi europiečiai kalba gimininga indoeuropiečių kalba, tai pačiai šeimai priklauso persų ir sanskrito kalbos. Taigi Europą buvo galima apibūdinti kaip vienos didžiulės šeimos palikuonių užgyventą žemyną. Suomiai ir lapiai buvo įvardyti kaip savotiški azijiečiai, dar vadinti mongolais. Mat jie nekalbėjo germaniška kalba kaip kiti skandinavai. Kalbos nebuvo giminingos, tad ir tautos negalėjo tokios būti, nors daugiau kaip šešis šimtus metų gyveno toje pačioje karalystėje. Kalbų ir tautų skirstymas susilaukė plataus atgarsio istoriografijoje, archeologijoje ir fizinėje antropologijoje. Buvo prieita prie išvados, jog pačioje Europos šiaurėje gyvena svetimtaučiai, nors ilga jų istorija yra bendra.

 

       1897–1898 m. G. Retziusas atliko šimteriopai gausesnius matavimus pačioje Švedijoje. Išmatavo 45 tūkstančius karių. „Antropologiniu požiūriu švedai ir šiandien yra be galo homogeninė tauta“, – tokia buvo profesoriaus išvada. Jis netgi tvirtino, kad Švedija – gryniausia iš visų germaniškai kalbančių kraštų. Panašių tyrinėjimų kitose šalyse nebuvo, todėl profesorius galėjo pareikšti, jog suomiai atskiesti švedišku krauju, o patys švedai taip išsilaikę, kad juos derėtų vadinti gryniausia germanų rase pasaulyje.

 

       Netrukus po G. Retziuso mirties, 1921 m., Švedijoje buvo įkurtas valstybinis rasinės biologijos institutas (vienintelis toks pasaulyje!). Jo užduotis – rūpintis unikalios švedų rasės išlikimu. Paskaitos, iliustruotos knygos, dalytos veltui ar su nuolaida parduodamos mokykloms, kaimų gyventojams, ypač Vesterboteno, parodos mokė švedus atskirti tikrąjį švedą nuo sumaišytos „liaudiškos medžiagos“. „Daryk, ką gali savo šaliai, stenkis, kad kita švedų karta būtų tokia pat švediška kaip dabartinė.“ Beveik iki šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio mokyklose per pilietinio ugdymo pamokas būdavo sakoma: „Mūsų tauta – be galo gryna ir homogeniška germanų gentis.“ Skirti tautą nuo tautos buvo mokomi būsimieji gydytojai, medicinos seserys, akušerės, mokytojai, policininkai, teisėjai. Sterilizaciją, atliktą šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį, švedai prisimena kaip vieną gėdingiausių nūdienės savo istorijos puslapių.

 

       Šiemet abi šalys pažymi dviejų šimtmečių sukaktį, – kai Švedija 1809 m. atsiskyrė nuo Suomijos. Tuomet tą skaudų politinį atsiskyrimą švedai priėmė kaip biologinį. Suomiai, gyvenantys Švedijoje, netrukus pajuto šio istorinio reiškinio pasekmes. Suomius buvo stengiamasi išstumti iš jų gyvenamųjų vietų, išguiti jų kalbą iš valstybinių mokyklų, kuriose buvo draudžiama kalbėti kita kalba, išskyrus švedų. Tokia padėtis buvo iki aštuntojo dešimtmečio.

 

       Švedija pagaliau ratifikavo Europos konvenciją dėl nacionalinių mažumų. Tik po 2000 m. samių, žydų, romų, Švedijos suomių, Tornedalio suomių kalbos įgijo mažumų kalbos statusą. Dabar mokyklose mokiniai jau daug ką sužino ir apie tautinių mažumų kultūrą, religiją, istoriją.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)