Šiandien norėčiau surinkti jus į aikštę.
Stovint joje matyti daug dangaus. Istorija pasirūpino, kad virš mūsų galvų čia nebūtų nei lubų, nei stogo. Sakau: ji panaši į bažnyčią. Kaip nuo kalno čia atsiveria metafizinė erdvė. Naktimis puikiai matyti žvaigždės, o ir dienomis junti – anapus debesų esama kažko aukštesnio.
Nesakau, kad aikštė – didelė, nesakau, kad – agora, į kurią galėtų sutilpti visa tauta ar bent Vilniaus miestas.
Dienomis ji nebūna tuščia, bet ne visi ką nors apie ją yra girdėję ir, pakviesti, gal ne iš karto surastų ją. Ji nebuvo architektų sumanyta kaip aikštė, tik laikas taip pakeitė miestą, kad jo kismui įvardyti dabar jau tenka vartoti aikštės sąvoką.
Eidamas per ją, išgirdau Šventosios Dvasios bažnyčios varpus, jie visiems paskelbė, kad jau prasideda mišios, o man priminė vaikystėje išgirstą pasergėjimą: velnias gali pasigrobti kūną, bet siela vis vien lieka Danguje, ir neduok Dieve, jei atvirkščiai... Nėra nieko baisesnio, sakė altarista, rengęs mane pirmajai komunijai, už sielą velnio saujoje.
Taip manė ne tik medinėje Eržvilko bažnytėlėje besimeldžiąs altarista, bet ir Jėzaus apaštalai, matę Kristaus žengimą į Dangų, ir jėzuitas Konstantinas Sirvydas, laiminęs krikščionis moderniose ir didelėse Vilniaus šventovėse.
Jėzuitas pamokslavo ir 1644 metais apie tai mums parašė „Punktuose sakymų“. Iš pirmo žvilgsnio jo mintys labai aiškios: „Dvejopas yra apsėdimas žmogaus nuo velnio. Vienas yra ant kūno, kitas ant dūšios. Ant kūno retai, ant dūšios dažnai prisitinka.“ (Nenorėdamas varginti skaitytojo akių, tuos tris istorinius sakinius perrašau pagal mūsų laikų ortografiją.)
Vis dėlto katro apsėdimo šiandien reikėtų daugiau sergėtis ar kaip, tarkim, antrojo išvengti, iš šito punkto sakymų paliko neaišku, nei per Šeštines, nei kitomis dienomis komentarų per mažai, gal dėl to, kad modernioji krikščionių bažnyčia (kuri kalbėjo Dievo vardu ir aiškia, Adomui dovanota, kalba) jau seniai tapo postmoderni ir jos kalbėjimas yra artimesnis profanum negu sacrum, tai yra parabažnytinis.
Neapsigaukime ir dėl Sirvydo pavartoto žodžio „retai“. Ką jis reiškia? „Punktuose sakymų“ jis man atrodo esąs žodžio „dažnai“ metonimija, taigi velnias džiaugiasi žmogaus kūnu gal ne taip jau ir retai.
Daug sykių mane kankino nuojauta, kad jėzuito pamokslas, trečią Gavėnios sekmadienį kadaise lietuviškai Vilniuje pasakytas, yra ne tik lingvistiškai miglotas, ir aš turėčiau jį išsiversti į savo laiko kalbą, bet kartu jis yra ir kažkas, kas jau neteko katalikų tikėjimui būdingos reikšmės. Šventasis Povilas ir kiti žmonės, kurių „kūnuose velinas gyvendamas, vargina labai, ko visi ir gėdisi“ ir dėl to „giliai nusižemina savo širdyse“, o „tasai nusižeminimas yra labai sveikas ir naudingas dūšiai“, keisti ženklai, nuojauta kažko, ko negalėčiau vadinti tik „kūnu“. Kalbėti vien apie kūną, arba vien apie „dūšią“ panašu į tradicinį kunigų žargoną, kai gyvenime vis sunkiau pasakyti, kas yra kūnas, o kas – siela.
Visai neseniai dingsčių tokiai nuojautai atsirado bent pora: Vilniaus Senamiesčio karveliai ir per sapną keistai susimaišę pažįstami veidai.
Svarbesni – bent kurį laiką – man atrodė tie beveik naminiai paukščiai, balandžiai, arba kitaip – karveliai. Miesto karveliai dažnai yra alkani, ligoti, suvargę, tačiau jie tebėra katalikų tikėjimo simbolis, Šventosios Dvasios alegorija.
Nuo jų ir pradedu pasakojimą. Jį pamažu tęsiant švento paukščio siužetas turėtų keistis į Žmogaus žengimo į Dangų siužetą, tiesa, ne visada realų. Tačiau ar pamoksle esama realybės? Jis – tik meilės jums ir tikėjimo jumis steigtis. Be to, aš juk ir ne Sirvydas, ir jau ne anas mažas vaikelis, gaudantis kiekvieną Eržvilko klebono pamokslo žodį, o grįžęs iš bažnyčios namo, kartojantis išgirstą pamokslą jazminų krūmui ar vištų pulkui.
Augau prie Balandine vadinamo miško, nors nei grybaudamas, nei uogaudamas jokių balandžių jame nesu matęs. Užaugęs ir palikęs Eržvilką, pakeliavęs po Lietuvą ir pasaulį, ėmiau pastebėti, kad visi Europos miestai – didelės balandinės. Na, kitaip – karvelidės, jei šis sinonimas mažiau asocijuojasi su apgaulės mėnesio diena, orų permainomis ir t. t. Aišku, tos karvelidės labai skirtingos. Vilnius – ne Viena, ne Berlynas ar kiti miestai, kurių centrus – aikštes ir rūmus – yra užtūpę tuntai karvelių-balandžių. (Toliau tuos žodžius gal neatsakingai maišysiu šio pamokslo ,,rašalinėje”.) Vilniuje balandžiai tylūs ir beveik nematomi. Garbieji Lietuvos Prezidento svečiai limuzinuose pakeliui į Stiklių viešbutį, turistai, težiūrintys į miesto planą ir parduotuvių vitrinas, vilniečiai, skubantys į darbą ar jau sugrįžtantys namo, Gaono gatvėje ne visada pakelia akis aukštyn ir jie nepamato, kaip rytais šie paukščiai gražiai išsirikiavę ant Zavišų ar Paciejų rūmų palangių, Gureckių rūmų trečio aukšto karnizo. Štai tupi jie ant pastatų frontonų it nupiešti, ir tik iš retsykiais kryptelėjusios paukščio galvos supranti – jie gyvi, ne visi ir snūduriuoja, kai kurie jų akylai stebi aikštę, kur, beje, vienas kitas pavieniui slampinėja takais tarp medžių ir gėlynų. Popiet balandžių čia beveik nelieka. Sunku pasakyti, kur jie nuskrenda, nes pavakare ir kitose gatvėse ar aikštėse jų neišvysi.
Žiemomis pasitikdavau ir palydėdavau rytinius Vilniaus balandžius, atsikeliančius anksti, kaip ir miesto laiškanešiai. Tikri pašto karveliai, tik jokių laiškų man jie neatnešdavo, kai rytais, atsisėdęs prie rašomojo stalo, sveikindavausi su jais.
Pavasarėjant balandžiai rečiau benutupia ant mano kambario palangės.
Pažvelgęs pro langą į aikštę, ne visada ir ten juos aptinku.
Taigi kai kada jų Vilniaus balandinėje, atrodo, jau su žiburiu reikia paieškoti.
Nepasakiau, kad greitai – Šeštinės. Tikslus laikas mano pasakojime nėra svarbus, bet jo nereikėtų pamiršti. Šeštinės – Kristaus dangun žengimo diena. Sėja baigta, net žirniai pasėti, galime atsigręžti į Kryžių. Pasižiūrėti, ar tebekabo ant jo Kristus. Pasiklausyti (šįmet) Evangelijos pagal Luką. Aikštėje nėra kryžių, kuriuos pagal paprotį turėčiau visus apeiti. Jeigu kiekvienam čia stovėjusiam namui pastatytume po kryžių, jų stovėtų keliolika. Sąjūdžio metais kažkas atnešė ir paguldė po klevais atverstos knygos didumo marmurinę lentą su iškaltais žodžiais „Sunaikintiems kultūros paminklams“. Abstraktu, bet žodžius galima sieti su viskuo, kas šitoje Vilniaus vietoje buvo pastatyta, stovėjo ir išnyko iki epitafijos sukūrimo.
Aikštė – tarsi fragmentas iš Vlado Drėmos albumo „Dingęs Vilnius“. Senstantys ir nykstantys daiktai tampa beveik šventi, labai panašūs į meno kūrinius. Laikas yra talentingas menininkas. Kartais prie lentos kažkas padeda gėlių. Šiandien čia jų nėra, bet netoliese jau supurentos lysvės lauko gėlėms. Vasarą lentą sunku pamatyti, ją aptiksi tiktai po savivaldybės samdinių maršo su benzininėmis vejapjovėmis.
Žingsniuoju įkalne Chodkevičių rūmų link. Dabar jie turi kitą šeimininką – menotyrininką ir muziejininką Romualdą Budrį, kuris į rūmus sutempė dailės ir kitokių meno kūrinių galybę. Aišku, kiaurai sienų tos kolekcijos nepamatysi, nors kai žinai, ką gali, užėjęs į vidų, išvysti, kitaip žiūri į šią aklinomis sienomis atitvertą aikštės kertę.
Apeisiu ratą, kad vėl sugrįžčiau.
Apeita erdvė visada sava.
Šiandien čia graži aikštė.
Sustoju prie kažką nuo tako lasiojančio murzino balandžio. Net nušluotas grindinys traukia alkanuosius. Žiemą vasarą senyva moteris čia išberia plastikiniame maišelyje atsineštus batono trupinius. Ji rūpinasi ne tik paukščiais, bet ir benamėmis katėmis. Labai retai, bet katėms kliūva ir senų sumuštinių. Į mane senutė skersakiuoja, kartais piktai apšaukia, varo šalin, nes yra tikra, kad mano šuo pjauna jos globotinius – paukščius ir katinus. Prieš kelias dienas mačiau, kaip prie suoliuko ant grindinio ji susidėliojo šešetą ryšulėlių. Kiekviename buvo suvyniota maisto. Duonos trupinių, žuvies kaulų, dešros odelių. Šeštinių papročiuose dar išliko aukojimų ženklų: vaikystėje per Šeštines pamotė išvirdavo šešias kiaulės kojas su žirniais, arba šešetą kiaušinių, kuriuos visi namiškiai turėdavo pasidalyti, arba man, kaip kitiems, iškepdavo tik šešis blynus, o geriant arbatą cukrinėje rasdavome tik šešis cukraus gabalėlius.
Apeitame rate balandis murzinas tik atrodo, matyt, dėl savo plunksnų raibumo. Atsiprašau už įtarimus. Jo kojų raudonis primena studentiškuose vakarėliuose, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį vadintuose šokiais, zulintą „estradinę“ plokštelę:
Aš tau nupirksiu batukus,
Jie bus raudoni, labai gražūs.
Šiandienos žargonu kalbant – sovietmečio popsas. Nesu girdėjęs ir matęs, kad šitą aikštę kas tryptų pagal aną melodiją, nors kai kada čia šokama. Vestuvininkai, abiturientai ir studentai, laimingi žmonės šoka visur. Čia dažnai dardama riedlentėmis, važinėjamasi dviračiais. Būna, kad ir čia lyg prie Žoržo Pompidu centro Paryžiuje susiburia žaidimų su ugnimi mėgėjai. Vasaros vakarą, kai pritemsta, jie prisipila žibalo į lempeles, užsidega jas ir žongliruoja. Ritmą muša ant suoliuko prisėdęs storas perkusininkas ar jį brūzgina liesas, į Mohandą Karamčandą Gandhį panašus gitaristas. Liepsnos kažkaip neištrūksta iš miklių žaidėjų su ugnimi rankų, laksto ne tik aukštyn žemyn, bet ir sukasi ratu, jos – marionetės, pririštos plonomis virvutėmis. Traukia akį tas ugnies šokis. Gražu žiūrėti, kaip liepsna blaškosi zigzagais ar sukasi jos ratilai. Iš tolo tasai žiburiavimas primena vadovėliuose matytą atomo modelį: sunerti keli žiedai, daug viena su kita ir visaip susikertančių orbitų.
Man tai primena sovietinį kosmoso šturmą, Jurijų Gagariną ir neonines šviesas prie kavinės „Orbita“ Laisvės (vėl) alėjoje Kaune. Chruščiovo atlydžio metais toje kavinėje užsisakęs arbatos galėjai ant stalo, kaip ir kiekvienoje studentiškoje valgykloje, aptikti lėkštę, pilną rūgštokos, bet nemokamos forminės duonos. Iš artimiausio gastronomo atsinešęs skardinę menkės tomatuose, galėjai laukti komunistinio rytojaus.
Į ugnies spektaklį šitoje aikštėje susirenka atsitiktinė publika. Jo anonso, afišos ar kvietimo ateiti nesu užtikęs. Praeiviai lėtina žingsnius ir užmiršta, kur skubėję. Jie sustoja ir žiopso apkerėti. Tarp jų gali pamatyti žymių aktorių, politikų, rašytojų. Nesu čia pastebėjęs Tomo Sakalausko, parašiusio knygą apie žiūrėjimą į ugnį pagal Jurgį Mačiūną ir kitus fliukso klasikus, bet gal ir jis yra matęs ugnies šokius šitoje aikštėje. Jono Meko sugrįžimas į Vilnių yra kažkaip susijęs su šiais spektakliais. Ir gal Gintaras Beresnevičius žiūrėjo, vadinasi, ir visi lietuviai – kartu su juo. Juk jis puikiai išmanė „nacionalinio žiūrėjimo ypatumus“. Štai ką jis rašė: „Naktį, su didele širdgėla išjungiant televizorių, reikia dar jį paglostyti. Tamsoje žybsi raudona ugnelė. Gabija miega po pelenais. Iki ryto. Na, tikrai mes ugnies garbintojai.“
Panašu į tiesą: po tūkstančio metų vėl prisikelia pagonybė – daugėja pomirtinės saulės garbintojų; vis dažniau girdžiu apie jų kelionę į Rygos krematoriumą. Lietuvio sielai, kylančiai į dangų, sau (savo) kūno reikės ieškoti aplink dūmtraukį svečioje šalyje.
Ant medinių suoliukų geriamas alus, ir ne tik jis. Gerti svaigalus viešai jau uždrausta, ir kartais uolus policininkas, sergstintis Prancūzijos Respublikos ambasadą, išlenda iš medinės būdelės, kad neklaužadas išbartų. Jis gal nėra buvęs Paryžiuje ir nėra matęs tikrai laisvų piliečių. Tiesa, bučiuotis, gulinėti ar net pasimylėti ant žolės ir suoliukų jis, atrodo, niekam netrukdo. Vasarą po nakties čia gali prisirinkti ne tik tuščių butelių, bet ir laikraščių, skarelių, marškinių, batelių, prezervatyvų, moteriškų kojinių ir apatinio trikotažo. Šunys tik uostinėja, o bomžai ir kiemsargiai viską sukemša į plastikinius Maximos arba didelius juodus maišus.
Kaip ir policininkas ar skubantis praeivis visko nematau. Negaliu matyti. Man neleidžia žiūrėti. Kas? Kodėl? Juk – Šeštinės, prie Tauršilio pušies manojo, Jerubiškių, kaimo giedoriai melsdavosi pakėlę galvas, neužsimerkę, bet įbedę akis į dangaus properšas tarp medžių viršūnių. Nejau kažkas kitas vietoj Kristaus keliaus į dangų? Tebespoksau į raibą balandį, baiminuosi lyg per saulės užtemimą pakelti akis aukštyn. Ar todėl, kad neturiu aprūkusio stiklo? Specialių akinių? „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11). Kažkodėl negaliu čia rūpintis tuo, kas aukštybėje, o ne tuo, kas žemėje. Nieko nesutvarkau toje žemėje. Kažkaip be mano sutikimo čia perka ir parduoda, ir ne tik plataus vartojimo daiktus, pradedant pigiausiu alumi ar vandeniu ir baigiant brangiausiu sportiniu automobiliu. Be jokio mano valios judesio, tačiau mano vardu kažkas dalijasi ir valdo ne tik nacionalinius miškus, laukus, vandenis ar kitą prigimtinę energiją, bet ir demokratiją, kurią ne taip ir seniai tepaskelbė Sąjūdžio varpai. Jie gaudžia, palydėdami svetur ir dovanai iškeliaujančias jėgaines, rūmus, duoną, žodį, dvasią. Kas nors jau turėtų parašyti lietuviško varpo atsiminimus. Velinui gal nerūpi (arba labai retai rūpi) valstybės kūnas, jam kur kas svarbesnė klajojanti tautos arba valstybės dvasia. Ją lengva užpulti ir pagrobti, apsėsti. Visoje Lietuvoje dangiškos iškilmės turi būti uždraustos. Ne visi čia žengia į Dangų, yra nuodėmės belaisvių. Atrodo, kad šitoje vietoje kažkas yra baudžiamas ar pats baudžia kitus. Gal tai istorinė reminiscencija: šiek tiek atokiau, už Chodkevičių rūmų, anapus Anatolijaus Švarco gatvėje tebestovinčio Franko namo, palipus Didžiosios gatvės įkalne Rotušės link, kadaise stovėjo ešafotas.
Lietuviškai gal sakytume: ne pakyla (pranc. échafaud), o baudykla, mir(t)ykla.
Šiandien tokios pakylos nereikalingos.
Kitur ir kitaip yra baudžiama, apsėdama, marinama.
Velino ministerijos ir ligoninės, jo kalėjimai ir mokyklos turi paprastas iškabas, vilki įprastais mūsų kalbos drabužiais, ir gal be reikalo mes nekreipiam dėmesio į vardus, pavardes, pavadinimus, abraviatūras ir t. t. Žakas Lakanas pašnibždėjo mums, kad šizofrenija yra kalbos sutrikimas. Galėčiau sakyti, kad, be lingvistinės Edipo komplekso versijos, esama kitokių, pavyzdžiui, lingvistinės Velino apsėdimo formos. Tai regime ne vien tuomet, kai palydime akimis šešiolikametę, apsitempusią krūtis marškinėliais su dviem nelietuviškais žodžiais „Fuck me“ ant strėnų, bet ir teismo ištarmėse, kurios grindžiamos ne straipsniais, jų žodžių reikšme, o tik „dvasia“. Lytinio geismo ir demokratijos asmeninio tęstinumo patirtis trūkinėja dėl mūsų negebėjimo jos vienyti pagal kalbos dėsnius.
Mums vis dažniau atrodo, kad kalbos dėsnių iš viso nėra.
Jėzuito Sirvydo pamokslo žodžiai lieka septynioliktame amžiuje ir išnyksta kartu su griūvančiais namais, kertamais medžiais, mirštančiais žmonėmis.
Malda galbūt yra pati didžiausia kalbos dėsnių saugykla.
Bet ji ne visiems atvira.
Užmiršus „Tėve mūsų“, galima melstis savo žodžiais.
Malda anapus kanono, malda savo žodžiais neturi laiko. Tęstinumo. Maldininko tapatybė be tęstinumo yra abejotina. Ją praryja nepasotinama eschatologinė atmintis. Tokios atminties iš viso tarytum nėra, ir malda turi pasitraukti iš svarbiausios vietos santykiuose su Dievu, turi ją užleisti paaštrėjusiam Dievo suvokimui, – pavieniui ir be jokios tradicinės prasmės. Postmoderni malda kopijuoja kitas maldas, daugina jas, stiprina ir aštrina asmeninį dabarties pajautimą, tačiau naikina istorijos jausmą. Baigtinis istorijos laikas primena Dievą istorijoje. Mūsų tikėjime. Maldos klasiką griaunanti šiandienės kalbos su Dievu sumaištis vis dėlto nėra užmiršusi eschatologinės tradicijos, nes ji net akivaizdžiau nei tradicinė malda „Tėve mūsų“ primena Dievo karalystę kaip realią tikrovę. Anot Pauliaus, „ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1,16). Dievo karalystė tėra Tikrovė, kuri įsiveržia iš anapus, anot Antano Rubšio, lyg „krizė žmogaus gyvenime ir visatos istorijoje“.
Paradoksalu, tačiau galbūt nieko ir nereikia, kad įkandin Kristaus žengtum aukštyn – į Dangų. Jo tikrovė ir anksčiau, ir dabar yra su besimeldžiančiuoju.
Bėgimu nuo amnezijos vadinčiau kryžių lankymą per Šeštines: šitaip tikimasi atgaivinti kryžiaus kelio prasmę.
Ne visi praeiviai pasakytų šitos aikštės pavadinimą, bet juk jų atmintis ar žinios gali sušlubuoti ir kituose miesto šventoriuose. Pavyzdžiui, Simono Daukanto ar net Katedros aikštėje. Kartais galvon geriau įstringa šalimais esantys namai ir kavinės. Gal ne vienas sovietmečio studentas dar mena, kad pasimatymus skirdavo visai šalia – prie Stuokynės ar Bačkos. Vaikščiodavo po Gorkynę. Pusryčiaudavo Blyninėje. Vaivoje. Jau vėliau ne vienas (net ne vilnietis) užsimerkęs ateidavo į Lokio ar Bočių restoraną. Aną Senamiestį su šypsena aprašė Jurgis Kunčinas, „prozos gaivalas“ ir talentingiausias, anot Jūratės Sprindytės, lietuvių sensualistas. Senamiestį kaip jaunystės legendą prisimena ir kiti rašytojai, šiandien jau penkiasdešimtmečiai – Eugenijus Ališanka, Edmondas Kelmickas, Aidas Marčėnas. Valentinas Sventickas, turėdamas galvoje turistų dėmesį nacionalinėms kultūros žvaigždėms, taikliai yra replikavęs: „<...> jeigu tarp restoranų verslo žmonių būtų Vilniaus žinovų patriotų, iš Gorkynės vardų mitologijos jie seniai būtų daug uždirbę.“
Tikra tiesa, kad laikai ir papročiai tebesikeičia. Bačka, kaip ir Gorkynė, pradingo, kaip ir Aliumnatas, Antikvariatas, pagaliau – Prezidentūra, Stikliai, Rotušė. Naujas simbolines Senamiesčio vietas ne prasčiau už vilniečius žino žymieji miesto svečiai. Juk, pavyzdžiui, JAV prezidentas Džordžas Bušas negali neprisiminti, kur jis urbi et orbi prisižadėjo ginti Lietuvą nuo jos priešų.
Prieš dvidešimt metų medijos ir sąjūdiečiai šią nuokalnę vadino Haid parku. Tie, kurie jau suskubo pabuvoti tikrajame Hyde Parke, gali įvertinti lietuviškojo modelio privalumus – kalvotą jo geoarchitektūrą. Plokščiadugniui Londonui toli iki kalvomis kuproto Vilniaus. Dainuojanti revoliucija vilniečius prie šitos, beje, ne aukščiausios, miesto kalvos sušaukdavo į viešas meditacijas ir laisvės šūkių pratybas. Metaliniai megafonų ir radijo garsiakalbių balsai išdžergždavo ilgai baimės slopintus, surūdijusius laisvės atodūsius. Jie būdavo ne tokie garsūs kaip prie Katedros ar Vingio parke, užtat įvairesni, su gulagų įvarytu kosuliu ir psichikos monstrų šnabždesiais. Kartą aš pats čia lyg aktorius Kęstutis Genys skaičiau poemos fragmentą, tiesa, ne savo tekstą: tai buvo ištrauka iš Levo Karsavino „Poemos apie mirtį“. Nežinau kuriam, tikriausiai ne man, bet Karsavinui, audringai plojo.
Žiemomis vaikai čia suranda kalnelių savo rogutėms, o kelios aukštesnės žemės keteros studentams gal primena „amfiteatrą“ – didelę laiptuotą auditoriją. Romos gladiatoriai čia tikrai nesigrūmė, tačiau žmonės ir jų augintiniai čia mėgsta rinktis ir net grumtis dėl vietos po miesto dangumi. Po to, kai ir Vyskupų (vėliau – Generalgubernatoriaus, Menininkų, JE Prezidento) sodas buvo užrakintas Senamiesčio šunims, jau šią aikštę kai kas vadina šunparkiu. Čia renkasi tie, kurie tingi eiti į Bernardinų sodą prie Vilnelės. Tiems, kurie tik mokosi surinkti savo augintinių ekskrementus, ši aikštė yra puiki švaros akademija.
Čia atitykina ant suoliuko pasnausti antikvariato globotinė – soti ir pasipūtusi katė; po krūmus landžioja kitos, ne tokios laimingos, tikros benamės. Sutiksi čia ir žvirblių, kai kada – kovarnių. Būna dienų, kai jie, o ne balandžiai, yra tikrieji aikštės šeimininkai, – pulkais aptupia liepų bei klevų šakas ir medžiai praeivių akyse apsidengia pilka ar net juoda laja.
Neprisimenu, kaip ši aikštė vadinosi sovietiniais laikais. Eidavau kaip per proskyną miške. Gal niekaip nesivadino. Jei užmiršau, tai nedaug, matyt, ir tereiškė tas jos vardas. Kaip ir iš vaikystėje išmoktos maldos daug ką, bet juk ne viską pamiršti. Beveik negali supainioti gatvių pervadinimų sekos: Nikolajaus, Mickevičiaus, Stalino, Lenino ar Gedimino prospektas. Tarp šių tikrinių vardų, atrodo, niekaip nesusijusių, driekiasi jų politinių kultūrinių vaizdų sąsaja.
Kalbos efektas, štai kas (kaip gal ir viskas) yra gatvių istorija.
Jis gana aiškiai nurodo, kokia – Gorkio ar Didžioji, Garelio ar Dominikonų – gatvė. Viešų istorinių miesto ženklų melas gali būti neįtikėtinai įžūlus, nes visada svarbus politikoje ir ideologijoje, tačiau juk patys pavadinimai mus įpareigoja kažką daugiau apie juos žinoti.
Apeiti juos kaip kryžius, namą, lauką, aikštę.
Ilgai ši erdvė, rodos, buvo bevardė. Daugelis ir šiandien tebemano, kad eina per visų miesto krikštytojų užmirštą vietą. Po 1990-ųjų, kai vėl buvo masiškai pervadinamos gatvės, Laimonas Noreika džiaugdavosi laiku senoms gatvėms pasiūlęs naują vardą. (Iki pat mirties aktorius buvo komisijoje, kuri rūpinosi, kad Vilniaus miesto aikštės ir gatvės vadintųsi tikraisiais vardais.) Kuris vardas yra tikrasis, ne visuomet aišku. Neprisimenu, ar Laimonas ką nors pasakojo apie šitą vietą, kurios nebuvo iki karo, tačiau visai galimas daiktas, kad jis ir dėl jos ištarė: „Tegu bus čia Konstantino Sirvydo aikštė.“ Ar laiku ištarė? Ar nebuvo pamiršęs, jog Rašytojų gatvė, kurioje glaudėsi Lietuvos rašytojų sąjungos būstinė, pervadinta Konstantino Sirvydo vardu? Ar to paties šviesuolio vardas dviejose Vilniaus vietose nesukelia painiavos? (Bent turistų galvose.) Noreika pats buvo šviesuolis, lietuviško žodžio meistras ir riteris; literatūros festivaliuose jis įspūdingai skaitė Daukantą, Baranauską, Maironį, Nėrį, Brazdžionį, Putiną, Širvį, Marcinkevičių ir kitus lietuvių klasikus, ir jo paties vardu galėtų vadintis gatvė ar aikštė, tačiau sulaukti iš jo paaiškinimų dėl dviejų Sirvydo vietų Vilniuje jau per vėlu.
Taigi apeinu jėzuito Sirvydo aikštę.
Norėčiau, kad po Šeštinių ji taptų man sava.
Sunku pasakyti, kuriame jos daikte – medyje, gėlėje, žolėje, akmenyje – kerojasi jėzuito siela, kurią jam pavyko apsaugoti nuo Velino. Čia nelikę namų, į kuriuos ir jis galbūt užeidavo, buvodavo, melsdavosi. Nėra plytų, lentų, drobės, popieriaus, dažų, nėra nieko, ką galėčiau vadinti medžiaga, fiziškai pajaučiama jo pamokslų metafizika. Ji išnyko, ištirpo laiko tėkmėje, kaip supuvo bekojai, berankiai, votimis nuėję elgetų kūnai, jų mėlynės ir randai, gal ir daug naudos sielai padarę. Punktus sakymų mena gal ne vienas mūsų, bet kur jie, Sirvydo punktai, šioje vietoje? Kuris jų svarbesnis ar net svarbiausias? Gal ešafoto pašone buvusiame kvartale pritiktų apmąstyti dešimt skirtumų tarp Dievo ir žmogaus teismo? Gal velnio apsėdimas tikrai tegu vargina kiekvieno miestelėno kūną, kad iš gėdos ir nusižeminimo užgestų jo širdies puika ir tuštybė?
Klausiu savęs, ar daug kūno sopulių patyrė pats jėzuitas Sirvydas, kad šitaip drąsiai žiūrėjo visiems į akis ir kalbėjo apie puikybę kitų žmonių. Kalbos diskursas leidžia, bet kaip įvykdyti vidinį imperatyvą: nereikalauk iš kito, ko pats negali? Nežinau, kaip ir kuo Sirvydas mokėjo už savo sielos grožį. Galbūt žino Leonas Gineitis, Juozas Girdzijauskas, Albinas Jovaišas, Darius Kuolys ar kiti senosios mūsų raštijos ir kultūros tyrėjai. Tikimybė susitikti kai kuriuos jų šioje aikštėje – didelė. Kam iš namų, kam iš bibliotekos einant keliai čia, Sirvydo aikštėje, dažnai susikerta. Kaip susikerta ir jų nuomonės, jų asmeninis patyrimas kelionėje per istoriją. Žinau, nesusidomėjo, nesureikšmino jie vieno iš daugelio jėzuito pamokslų, pasakyto prieš kelis šimtmečius trečiąjį Gavėnios sekmadienį. Nekankina jų postmodernus tikėjimo sindromas. Tokia tikėjimo paslaptis – mano rūpestis. Tikėti ar netikėti prisikėlusiu ir į Dangų nužengusiu Kristumi. Klausinėti ar ne, ko man pačiam reikia, kad įkandin žengčiau. Tai aš, pasišnekėjęs su savimi, abejoju, ar gali kas nors apsėsti vien tik mano kaulus, arba vien smegenis. Geriausiu atveju, galvoju, nieko ypatinga, tai tik mano kauluose susirango visokie, gal vaikystėje užsidirbti, sielos skauduliai ir laukia patogaus momento pratrūkti bjauriais pūliais. Taip Froidas aiškino vaikystėje įsigytų fobijų slėpynes daiktuose. Nesvarbu kas, bet laiko rankose virveles, kuriomis kaulų sopuliai surišti su sielos skausmais.
Tokios virvelės, aišku, nepančioja man kojų, netrukdo nuo Gaono gatvės kilti Pilies gatvės link. Turistus galėčiau lengvai vilioti kviesdamas eiti įkandin į Monmartrą Vilniuje. Senesnį nei Užupio Respublika. Pro jau montuojamą, tik vasaromis atidaromą Stiklių alaus paviljoną, pro prekeivių suvenyrais palapines prieisiu ir apeisiu prie Šv. Paraskevijos cerkvės, visai Chodkevičių–Budrio rūmų pasienyje įsikūrusį paveikslų turgų. Jis – tikras ready made (gatavų meno daiktų, – bent apytikriai išsiverskime šį jau beveik šimtmetį pasaulyje žinomą, bet lietuvių kalbai svetimą postmodernaus meno kūrinio apibrėžtį) kampas mano apeinamoje aikštėje. Sovietmečiu meno kritikai vartojo terminą „kičas“. Meno pigiena. Greitas darbas. Šiandien jis tebėra, tačiau nėra lengva atpažinti nuogą ir puoštis panūdusį karalių. Autoriai, arba jų įgaliotiniai siūlo pirkti, ką padarę: nuo fotorealizmo iki iliuzijų meno. Turguje galiu nusipirkti beveik kiekvieno šalimais tebestovinčio namo ar visos Pilies gatvės vaizdą, tačiau niekada neužtikau visos Konstantino Sirvydo aikštės piešinio. Ko jai trūksta, kad domintų tapytojus ir jų veikalų pirkėjus?
Gal aikštės vaizdų istorinės pradžiõs?
Viskuo kaltas aikštės atsitiktinumas? Namai, anksčiau pastatyti jos vietoje, tebeužstoja jos vaizdą?
Prieš šimtą metų piešėjų gal niekas neįsileisdavo į savo namų kiemus ar kambarius. O juk čia liko tik viena gatvių pusė. Pocesijų planuose, įdėtuose į Vlado Drėmos veikalą „Dingęs Vilnius“, namas prie namo stovi tarp visų keturių kvartalą suformavusių gatvių. Į kiemus gal užklysdavo ne vien tik katės ir žiurkės, bet gal nestovėta čia Tado Daugirdo ar Petro Kalpoko molbertų. Tik Mstislavas Dobužinskis pakeliui iš Stiklių į Pilies gatvę pamatė ir paliko mums bent lėlę ant palangės, vieną kitą arką sienoje ar tarp namų.
Dailės klasika Vilniaus Senamiesčio monmartre neprekiaujama. Ak, tie menininkai; jie visaip, kaip tik gali, priešinasi tradicijai.
Šiandien – 2007-ųjų gegužės vidurys.
Po trijų dienų – Šeštinės. Kodėl? Bus sekmadienis. Anksčiau lietuviai jas pradėdavo švęsti ketvirtadienį. Vadinasi, šiandien.
Ankstus rytas.
Su šunim traukiu iš namų per aikštę. Apeinu ją. Gal nukeliausime net iki pat Sereikiškių. Apeisime jas. Jeigu magiškojo realizmo autorius ieškotų vietos, kur jis galėtų realistiškai pavaizduoti Kristaus žengimą į Dangų pas Tėvą, jis daug laimėtų pasirinkęs Sereikiškes. Tai puiki vieta paprastam stebuklui. Ten irgi reikia prisiminti Naująjį Testamentą, bet ten tai padaryti yra lengviau, ten jis teberašomas. Ne evangelistų, o parašventųjų plunksnomis. Iki dangaus jiems toli, bet kaip tik tai ir kalba (metonimiškai) apie jų gyvenimą čia, Žemėje, kaip apie gyvenimą Danguje. Akcentai sukeisti, Sirvydas jų nepripažintų, užtat tikėjimas yra kiekvieno jų praktika. Pranciškonai tai žino. Jie žiūri pro Bernardinų bažnyčios langus, įstiklintus Lietuvos bajorų herbais, ir suvokia, kad postmodernus tikėjimas yra anapus spalvoto vitražo. Čia, kur Vilnelė ir tiltai per ją, medžiai ir krūmai, takai ir žolė, suoliukai ir šiukšlių dėžės, karuselės ir kiti atrakcionai. Čia, kur valgoma, geriama, mylima, pykstama, žaidžiama. Čia, kur daug tikrų kvapų, kur galima patikėti, kad esi tuo, kuo esi.
Arsenijai patinka uostinėti žemę, grindinį, žolynus. Ji tikra kvapų archeologė. Šniukštinėja, kapsto, ieško. Niekada jai nepabosta kvapų enciklopedija. Jai visai nepatinka kai kurie kaimynai, ypa – ponios Reginos baltoji kalytė Čipa, ir jiedvi, jei ne lojimu, tai povyzomis ir žvilgsniais, kasdien man primena: Ave vita, moriturus te salutat. Rotveilerių laikysena panaši į gladiatorių: nenuspėjami, kai puola (deja, net vaikus), tvirti, kai ginasi ar nenori eiti, lyg kokiu nematomu inkaru prie grindinio po kojomis prikabinti.
Čia – Vilniaus Senamiestis, didelis ir gražus; aš su Arsenija tebeinu aplink vieną jo aikščių. Čia beveik antroji jo širdis, kadaise pradėjusi plakti kaip pirmoji parapijinė miesto bažnyčia. Istorinis jos šventorius. Per ilgus amžius nuo čia iki pat Aušros Vartų katalikai ir ortodoksai statėsi savo šventoves. Gyveno ir meldėsi žydai. Per Antrąjį pasaulinį čia jau buvo geto vartai, o karo pabaigoje krito bombos. Rusai lakūnai čia į kažką pataikė. Iš pradžių – į Vokiečių gatvę, į Didžiąją sinagogą, paskui – į namus beveik prie pat Šventųjų Jonų bažnyčios. Arba – atvirkščiai. Bet kuriuo atveju šitoji aikštė dusyk prasidėjo duobėse: iškastose pamatams ir išmuštose aviacinių bombų.
Konstantino Sirvydo laikais aikštės nebuvo. Pirmosios parapinės bažnyčios šventorius greitai buvo užstatytas: miestiečiams reikėjo ne tik melstis, bet ir gyventi. Po gaisrų namai būdavo atstatomi. Prieš šimtmetį jau seni dviaukščiai ir triaukščiai namai grūdosi palei keturias gatveles. Šiandien tarp dviejų iš jų namų iš viso nelikę. Šiaurinėje pusėje per stebuklą tebestovi Pacų rūmai. 1628 m. Šv. Jono gatvėje esantį pastatą įsigijo LDK raštininkas Steponas Kristupas Pacas. Vėlyvojo baroko Vilniuje puošmena, tiesa, nedaug kuo iš gatvės pusės ją primenanti. Deginta, plėšta, griauta, atstatyta. Ėjo per keleto LDK kanclerių rankas. Vėliau rūmai virto Rusų visuotinio susirinkimo restoranu „Ruskij mir“, knygynu, paveikslų parduotuve, M. Antokolskio vynine. Glaudė lietuvių „Rūtos“ draugiją, „Švyturio“ bendrovę. Buvo miesto centriniu telegrafu ir paštu. Ryšininkų kultūros namais. Šiandien į juos jau kraustosi Lenkijos Respublikos pasiuntinybė Lietuvoje.
Tik Vlado Drėmos albume, tik senose nuotraukose ir dailininkų drobėse galiu pamatyti namo, kuriame gyvenu, dvynį, stovėjusį kitoje Gaono gatvelės pusėje. Dabar triaukščio vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė. Visa aikštė tėra griuvėsių, kuriuos po karo valė moksleiviai ir studentai, daug jų ir šiandien tebegyvena, vieta. Ką valė, ką laidojo. Užkasė, išlygino. Aviacinių bombų pėdsakų kaip ir nelikę. Medžiai, gėlių lysvės, balandžiai, kovarniai, žvirbliai. Katinas, tykantis ant vienos kojos striksintį, sužeistą sparną žeme velkantį balandį. Vaikai, važinėjantys riedlentėmis ir dviračiais. Rytdienos rokeriai ant raudonų ir geltonų motorolerių.
Galimas daiktas, kada nors čia vėl stovės namai: prie Stiklių dvaro gražiai šlietųsi nauji kunigaikščio Gedimino apartamentai ar kazino dvynys iš Las Vegaso.
Rašau – graži aikštė, nors ir olialia mergaitei, tarkim, pakviestai dirbti Vilniaus gide, ateitų į galvą, kad miesto grožio reklamai neužtenka akmenimis grįstų gatvelių ar takų iš cemento trinkelių, senų medžių ar aplinkinių namų fotografijomis alaus bokalus pridengusio baro, naujo fontano. Architektų ir miesto tvarkytojų akimis, pastarasis, matyt, turėtų būti svarbiausias aikštėje. Jis menkai teprimena miesto senovę, nebent tokia vadintume paskutinį sovietmečio Lietuvoje dešimtmetį. O juk visai šalia, Dominikonų gatve, tekėjo Vingrių upelis, vėliau tapęs nuotekų surinktuvu, pramintas Kačerga ir palaidotas, nes iš Vingrių šaltinių iki šitos vietos ir Valdovų rūmų jau Sirvydo laikais buvo nutiesti mediniai vandentiekio vamzdžiai. Vaikams fontanas vis vien patinka. Jie neklauso tėvų ir lenda prie jo. Braidžioja ir maudosi. Iš žalvarinių vamzdžių trykšta čiurkšlės ir vandens perteklius granito laiptais liejasi žemyn, į baseiną.
Kas yra ši aikštė, kai kiekviena žemės pėda Šventaragio slėnyje yra namų pamatų ženklas? Kodėl atstatome Valdovų rūmus, o šitų namų pamatų ir sienų akmenis išnešiojome per komunistines talkas ir pamiršome?
Negrindėme tais savo rieduliais šalia buvusios Pilies gatvės, parsivežėme jai grįsti tašytų juodų akmenų net iš (sugriauto) Karaliaučiaus.
Šiandien čia graži aikštė.
Netikėkite šiuo pasakojimo sakiniu. Jo negalima patvirtinti. Nors ir paneigti jį sunku.
Kas gražiau: namai ir žmonės, juose gyvenantys, ar tuščia erdvė, kai namus nugriauname ir apsigyvename kitur?
Nesu tikras, ar tai, ką pasakoju, vyksta šiandien.