baznycia_ir_veliava       Komunisto laidotuvės

 

       Tai buvo Vilniuje, gūdžiais sovietų laikais. Teko lydėti į kapus darbovietės kolegės vyrą. Laidotuvės buvo specifiškai komunistinės, nes jis pasižymėjo kaip šioks toks partinis veikėjas, tad ir paskutinę kelionę tvarkė jo prasmingo gyvenimo bendražygiai, tiksliau – aukščiau stovinti valdžia.

       Atmetus bažnytinių apeigų klausimą, tos laidotuvės buvo panašios į visas kitas, paprastas laidotuves. Toks pats karstas, tokia pati gedulinga rimtis, gėlės, artimųjų ašaros. Bet taip atrodo tik iš šalies, žvelgiant apibendrintai. Tikri komunistai saviškio net ir mirusio nepaleidžia, nepalieka jo ramybėje. Nes tokiems partiniai principai aukščiau visko, kartais jie siekia net patį dangų. Tad ir tos laidotuvės išsiskyrė savitais ypatumais.

       Štai kad ir gėlės – visos tik raudonos, taip pat ir kaspinai. Tik nepamenu dabar, ar ant jų buvo kokių užrašų. Tas raudonos spalvos dominavimas man priminė vieną Vytauto Petkevičiaus romaną, kuriame herojus taip piešia komunistinės ateities viziją: viskas bus dažyta vien raudonai – namai, gatvės, medžiai. Tai iš didžio džiaugsmo žmonės taip dažysis...

       Beje, panašiai yra ir šiuolaikinėje Amerikoje: čia gedulas išreiškiamas ne juoda, bet raudona spalva. Ja taip pat parodomas ir džiaugsmas. Amerikiečių laidotuvės apipavidalinamos visiškai taip pat kaip ir Kalėdos: raudonos gėlės ir raudoni kaspinai juosia kuklius žalius vainikus. Toks visiems vieningas standartas. Ir iš tiesų – kam ta dekoracijų įvairovė? Juk visi eina ir nueina tuo pačiu keliu, o visa kita – tiesiog pretenzijos.

       Bet grįžkime prie pradėto pasakojimo. Svarbiausia to komunisto laidotuvėse buvo, aišku, ne maldos, bet prakalbos. Visos tokios tvirtos, kietos, prasmingos, kupinos vilties ir vien darbo tema. Kas velionio nespėta padaryti – bus padaryta, kas nepabaigta – užbaigs kiti, jį pakeis jaunoji karta. O pats laidojamasis antai kokį pavyzdį parodė, štai kaip jis didžiai nusipelnęs, už aktyvų ir pasiaukojamą darbą apdovanotas visokiais medaliais, ordinais, garbės raštais ir t. t. Laidotuvės atrodė visai kaip koks partinis susirinkimas, skirtas darbo pirmūnui pašlovinti... Tik kalbos prie kapo nebuvo pernelyg ilgos, ir išklausyti jų teko stovint. Bent ploti nereikėjo...

       Visgi vienu metu vargšė našlė staiga neištvėrė ir tiesiog parklupo palei kapą... Atrodytų, tokioje situacijoje tai visiškai normalus, natūralus veiksmas, tačiau jis buvo suvoktas kaip nemalonus nesusipratimas, kaip šioks toks incidentas. Kai kas pasipiktino, kilo šurmulys, keli susirūpinę vyrai puolė tą našlę kelti. Girdi, taip nepriimta, nepadoru, mes juk komunistai, o ne kažkokie tikintieji. Mes prie kapo tik stovime; klūpojimas – religingumo požymis, komunistams tai aiškiai netinka. O ir draugų kalbos dar nebaigtos.

       Po ryžtingų kalbų visi dar liko kiek pastovėti, bet buvo aišku, kad tai jau laidotuvių pabaiga. Kaip tik tai pajutusi kažkuri moteris, neabejotinai artima velionio giminaitė, lyg išsigandusi, kad čia kažkas ne taip, kad laidotuvės taip baigtis negali, susijaudinusi ėmė šaukti, greitakalbe berti žodžius, tarsi jie turėtų pakeisti sakramentinę galią turinčias apeigas. „Bet dar reikia kažką pasakyti apie jį patį! Jis, jis... jis buvo geras žmogus, jis geras buvo, jis vaikus mylėjo, žmonėms daug padėjo!..“ Moteris jau stovėjo kapo galvūgaly, giliai alsuodama, desperatiškai ieškojo dar kažkokių žodžių, – nebuvo jokių abejonių, kad taip ši laidojamo žmogaus giminaitė išreiškė lietuviams būdingą rūpestį pomirtine velionio dalia, kad ji nepasitiki visais tais velionio užtarnautais ordinais... Tegul ir be Bažnyčios, tačiau bent jau kažką gero apie žmogų pasakyti reikia, tiesiog būtina.

       Deja, tas jos spontaniškas protrūkis publiką tik privertė nusisukti ir skubomis skirstytis, – kai kurie net susigūžė išsigandę... Laidotuvės baigtos, kokios čia dar gali būti kalbos? Kam tos ideologiškai netinkamos elgesio apraiškos? Tačiau moteriškei buvo atleista, – gal atkeliavo čia iš kokio kaimo, vis dar neatsikračiusi religinių prietarų. Bent jau tokią mintį išskaičiau iš vieno solidaus vyriškio veido išraiškos, kai jis tyliai, bet reikšmingai pasiteiravo greta stovinčio: kas toji moteris?.. Išgirdau tik, kad iš kažkur atvykusi giminaitė, o toliau ir taip nesunku susivokti – ką čia iš tokios pareikalausi... Solidus vyriškis supratingai palingavo galvą, kartu numodamas ranka. Kapinėse liko tik ta giminaitė, tačiau ir ją kažkas sugrįžęs pasirūpino nutempti šalin – taip ilgai stovinėti ties kapu nepadoru. Žmonės pagalvos, kad meldiesi – to dar betrūko!..

       Vis dėlto stebėjausi. Gerai žinojau, kad lietuviški komunistai iš tiesų yra veidmainiai, kad jiems visa ta ideologija tarnavo tik asmeninei gerovei, bet kad jie taip rituališkai rimtai laikytųsi net per savo žmogaus laidotuves – to tikrai nesitikėjau. Man pasirodė, kad patekau į kažkokių piktų sektantų aplinką, kur tik velionio našlė ir jo giminaitė savo elgesiu neatitiko jų sektantiško reglamento... Tos laidotuvės vyko kažkaip greitai, tarsi griežtas, bet nevykusiai suorganizuotas, banalus ir lėkštas ritualas. O šiuo ritualu visi dalyviai siekė tik vieno – jokiais būdais neišeiti iš komunistinės ideologijos rėmų. Kad laidotuvėse nebūtų ne tik katalikiškų apeigų požymių, bet ir jokių žmogiškų jausmų.

 

 

       Nuopelnai žmonėms ir dangui

 

       Mano giminė šiaipjau laikė save dievota, katalikiškų tradicijų atžvilgiu buvo kone puritoniška, tačiau kai kurie visgi išsiskyrė savo gana santūria laikysena Bažnyčios atžvilgiu. Aišku, visi krikštyti, priiminėjantys Komuniją. Taigi dangiška ateitimi lyg ir apsirūpinę. Ir laidojami, be abejo, su visomis bažnytinėmis apeigomis.

       Velionis dėdė, gyvenęs viename iš Lietuvos rajonų, buvo tikras Bažnyčios geradaris, o gerą valią rodyti jam padėjo aplinkybė, kad gyveno visai šalia bažnyčios. Turėjo namą ir jame apgyvendindavo laikinai atvykusius ar būsto neturinčius kunigus. Į gyvenimo pabaigą tas mano dėdė susidomėjo netgi Katalikų Bažnyčios Kronikos leidiniais, laikė juos savo palėpėje, nors tiksliai nežinau, kiek į tą veiklą buvo įsivėlęs. Žinau tik tiek, kad labai mylėjo Lietuvą ir dar mėgo politikuoti. Iškilus laidotuvių reikalams, daugeliui atrodė, kad šitų dėdės savybių išganymui kaip ir užtenka.

       Gal ir būtų užtekę, tik va labai jau nemėgo jis kaimynystėje gyvenusių davatkų, net kažin kokį piktą žodį joms buvo taręs – kaip tik prieš savo mirtį. O klebonas buvo naujas, velionio nuopelnų Bažnyčiai gal nežinojo ar nenorėjo žinoti. Ir svarbiausias jo motyvas buvo tas, kad dėdė iš tiesų nelankė Bažnyčios, mylėjo ją, sakytume, iš tolo. Todėl klebono verdiktas, paremtas davatkiškų avelių nuosprendžiu, buvo griežtas – Bažnyčia jo nelaidos... Juk labai svarbi davatkų nuomonė – jos išlaiko Bažnyčią, čia jau nieko nepadarysi.

       Giminė į laidotuves susirinko nieko neįtardama. Laukia kunigo, o jo nėra. Kilo šurmulys. Neva kažkoks jau šiek tiek ordinuotas klierikėlis buvo sutikęs atlikti reikiamas apeigas, bet klebonas paskutinę akimirką jam uždraudęs. Mūsų giminėje to dar nebuvo, kad žmogų laidotų taip, be kunigo...

       Į kleboniją skubiai komandiruojamas kitas toks labai reikšmingas dėdė iš sostinės, su juo – ir aš, kaip jau bepasireiškęs šventraščio žinovas (labai mėgau viską skaityti). Tik Biblija čia niekuo dėta, tai apeigoms joks argumentas, – suvokiau jau vėliau, tylomis stebėdamas dviejų galiūnų diplomatinę koliziją.

       Kleboną! – vos įžengęs į koridorių riktelėjo dėdė mus įleidusiam klierikui ar diakonui. Tas šmurkštelėjo už kažin kokių durų spėjęs tik mostelėti ranka į svetainę. Ten turėjome laukti klebono. Aplink mirtina tyla, kuri turėjo mus gal nuraminti, bet likome įsitempę kaip stygos. Atėjęs klebonas pirmiausia trenkė ant stalo storą knygą – lotyniškas pavadinimas skelbė, kad tai kažkoks Vatikano kodeksas. Ką aš galiu! – aiškino kone rėkdamas... Pagalvojau, kaip drąsiai galėčiau lygiai taip pat trenkti ant stalo greta Bibliją – man galvoje tik ir sukosi visokios citatos, kurios sutriuškintų bet kokius klebono argumentus ar net tuos vatikaninius verdiktus. Galvojau taip, nes tada buvau tik naivus paauglys, nors ir apsiskaitęs, bet gyvenimo toli gražu neragavęs. O dėdė – kas kita. Abu jie solidaus amžiaus, ir dar toks sutapimas – abu po devynerius metus Sibire atkalėję... Ir dėdė atsakė tylėjimu. Jis neprieštaravo jokiems klebono argumentams, tik nuolat kartojo: bet mes prašome... Tiesa, stebėjausi, kodėl dėdė nekalba apie velionio teiktą pagalbą Bažnyčiai? Juk tai turėtų būti stiprus kontrargumentas. Bet, kaip jau minėjau, dėdė vadovavosi tiesiog gyvenimiška patirtimi, kuri svarbiau už bet kokius teorinius apsiskaitymus ar išvedžiojimus. Jis laikėsi tik kuklios prašymo pozicijos, prieš kurią klebonas ir kapituliavo. Iš tiesų tai ir buvo evangelinė pergalė prieš kanonus. Prašančiam neatsakyk! – skelbia šventraštis...

       Nusileisti klebonas nusileido, bet savo kanoninio įniršio užslopinti nepajėgė, – gal Sibire palaužta nervų sistema neleido. Ir kartu su maldomis velionio giminaičiai turėjo dar prisiklausyti visokiausių barnių bei priekaištų. Girdi, morališkai išprievartautas kunigas čia vargu ką bepadės; nors maldos šventos, bet, ne vietoje kalbamos, jos tik pačios susiterš... Geriau jau to kunigo visai nebūtume kvietęsi – kalbėjo kai kurie giminaičiai po laidotuvių.

       Tą ne itin malonų laidotuvių incidentą greitai pamiršome, mums vis dėlto svarbiau buvo pats faktas: tvirtesnis mirusio dėdės statusas kelyje į dangaus karalystę, kuri jam greičiausiai netgi yra užtikrinta. Kas mums tos asmeninės kunigo nuotaikos ir ambicijos? Bažnyčios apeigų sakralinė galia! – štai kas svarbu gyviesiems, štai kas įstengia juos paguosti ir nuraminti. Tačiau ta apeigų galia aš pats vėliau buvau priverstas stipriai suabejoti.

       Per kitas giminaičių ir artimųjų laidotuves panašių incidentų nebuvo, todėl galėjau ramiau įsigilinti į normalius kunigo veiksmus bei maldas. Kai laidoji kokią kaimo senutę, kuri paskutinėmis dienomis rožančiaus iš rankų nepaleidžia, tai ir tos bažnytinės maldos kažkaip natūraliai atitinka kontekstą. Tačiau teko dalyvauti palyginti jauno žmogaus, pusbrolio, laidotuvėse, kuris mirė nuo staigios ligos. Ir gyvenimo džiaugsmams jis dar nebuvo nuvytęs, o religiniu nusistatymu daug kuo panašėjo į aną dėdę. Būdavo jis žvalios nuotaikos, vertino gražias moteris ir gerą vyną... Tai nereiškia, kad pusbrolis buvo blogas ar nerimtas žmogus. Tiesiog toks jo būdas, todėl buvo visų tik mėgstamas ir laukiamas svečias. Pavyzdžiui, niekas už jį smagiau nesuskeldavo antisovietinių anekdotų... Pasižymėjo ne vien artistiškumu, bet pirmiausia jautrumu visokiai gyvenimo ir politikos neteisybei. Save laikė dideliu Lietuvos patriotu, gerbė Bažnyčią, nes ji irgi už teisybę, taigi antisovietiškai nusistačiusi, visada su tauta ir vargano žmogaus dalia...

       Tačiau kad ir koks žmogus būtų, vis viena ateina laikas ir jis jau laidojamas. „Viešpatie, pasigailėk savo avelės, Bažnyčios nario, kuris savo maldomis rytas vakaras kreipdavosi į Tave, Švenčiausiosios Mergelės rožančių kalbėjo, sekmadieniais bažnyčią lankė...“ – nuo šių ir panašių kunigo žodžių, lydimų švento vandens šlakstymais aplink karstą, man kažkaip pasidarė nejauku. Velionis pusbrolis tikrai toks nebuvo, viso to nedarė – nei rožančių rytą vakarą kalbėjo, nei poteriai jam rūpėjo. Tačiau realių dorybių, dėl kurių tą giminaitį ten buvo galima girti, lyg ir netrūko: padorus, sąžiningas, teisybę ir tiesą mylintis, žmogų užjaučiantis, padedantis nelaimėje ir t. t. Kita vertus, tegul tas žmogus ir ne toks tobulas, tegul jis nuodėmingas, bet negi galima taip imti ir atmesti visą jo žmogiškąjį turinį, užgožiant jį kažkokiais efemeriškais šventumo šablonais ir meldžiantis apeliuoti kaip tik į juos? Ar čia taip Dievą bandoma apgauti, ar Bažnyčiai įtikti? Juk toks davatkiškas rypavimas kur kas panašesnis į laidotuvių parodiją ir žmogaus pasmerkimą.

       Po tų laidotuvių prie manęs prisigretino viena širdingai Bažnyčią gerbianti giminaitė ir tarstelėjo: tai gražiai kunigėlis pasimeldė už mūsų žmogų... Net krūptelėjau. Iš tiesų maldas giedojo gražiai. Tik kaip čia išeina: ar tu, mieloji, nieko negirdėjai ir nesuvokei, ar aš pats čia viską savaip girdžiu? Bet su ja nesiginčijau, tik pagalvojau, gal kitą sykį gerai yra nieko negirdėti ir nieko nesuprasti. Taip daug patogiau ir lengviau gyventi, ir tai sena gyvenimo tiesa...

       Vėliau apie tokį maldų stilių teko girdėti ir rimtesnių kunigiškų paaiškinimų. Jos iš tikrųjų skirtos gyviesiems, nes įspėja, kaip štai taip reikia gyventi, jei nori ramiai pasitikti mirtį. Toks esantis maldos žodžių tikslas. O pats jų atlikimo veiksmas, jų kalbėjimo aktas, kitaip tarus, ritualas, jau turi antgamtinę galią. Tada pagaliau supratau ir priežastį, kodėl man ima nepatikti sulietuvintos Mišios. Kai jos būdavo atliekamos (aukojamos) lotyniškai, viskas rodėsi kitaip. Į tuos nesuprantamus skambius žodžius nesąmoningai įterpdavau ir visas savo gražias intencijas, suprasdavau jas širdimi, ne protu. Ypač anuomet patikdavo rytmetiniai mišparai, kuriuos sutartinai atlikdavo kunigas su zakristijonu. Bet kai dingo kerinti lotyniškų apeigų paslapties skraistė, kai viskas, kas ten sakoma, tapo suprantama, jos ėmė skambėti visai kitaip. Tada protas, norom nenorom, užgožė širdies jausmus. Ir aš pajutau, kad Bažnyčiai esu svetimas, tiesiog per daug abejojantis ir dėl to nuodėmingas. Net pasidarė nepatogu savo buvimu teršti tokią šventą vietą...

       Lotyniškos, liaudžiai nesuprantamos mišios tam ir buvo pakeistos nacionalinėmis kalbomis, kad žmones pritrauktų prie altoriaus, kad jie galėtų tikėti sąmoningai. Bet iš arčiau viskas aiškiau ir matosi. Buvęs mistinis lotynų kalbos užvalkalas tarsi leisdavo įsivaizduoti, kad šioje dangiškoje fantasmagorijoje kažką gali reikšti tiesiog doras žmogaus gyvenimas, jo geri darbai, kilnūs siekiai. Toks buvo bendražmogiškas įsitikinimas, kažkoks prigimtinis jausmas, bet tai tebuvo širma... Nes tikroji teologinė tiesa (kurią puikiai išmano kunigai) yra labai paprasta: žmogų amžinybei gelbėja tik apeiginiai sakraliniai veiksmai. Trumpai tariant, mūsų likimą nulemia ne mūsų gyvenimas (kad ir koks jis būtų), bet mūsų santykis su Bažnyčia, su jos įsteigtais ritualiniais reglamentais. Tai – nieko nauja. Nauja man pačiam buvo tik suvokimas, kad dvasininkai ir jų ganomi tikintieji pasauliečiai kalbasi visiškai skirtingomis kalbomis. Tarsi vyktų nematoma konfrontacija tarp gyvosios žmogaus dvasios, kuri, aišku, toli gražu nėra tobula, – ir nudailintų netikro pasaulio stabų. Tegul jie mums su visomis savo dorybėmis spindi tarsi auksas iš aukštybių, bet jie žmogui yra abejingi, mums visiškai svetimi – ir svetimi kaip tik dėl savo nežmogiško tobulumo...

       Nacionalinių kalbų įvedimas į Bažnyčią buvo tam tikra duoklė protestantizmui, nes tas mišių liturgijos pakeitimas vyko šiokio tokio Bažnyčios taikymosi su protestantais fone. Visgi šiuo atveju vien formos, vien kalbos pakeitimas nekeičia reikalo esmės. Štai maldų turinio keitimas – kas kita, bet tai jau būtų tiesus Bažnyčios kelias link grynojo protestantizmo, apie kurį pasvarstysiu toliau.

 

 

       Amerikiečių bažnyčios

 

       Ir Amerikoje rasi bažnyčių, galėsi sau bendrauti su Dievu, – taip prieš mums emigruojant mano žmonai aiškino, ją guodė parapijos kunigas Vilniuje. Kažin, mąsčiau tada sau tyliai, kaip žmogus bendrautų su Dievu, jei apskritai nebūtų bažnyčių? Tačiau toks klausimas beprasmis. Amerikoje bažnyčių pilna. Čia iškyla kiek kitoks klausimas: ar yra bažnyčių be Dievo? Kaip tik Amerika verčia apie tai pamąstyti, nes bažnyčių ten kur kas daugiau, nei sugebėtų aprėpti sveikas protas.

       Na, stebėtis ir aiškintis nebūtina, susiradai katalikų bažnyčią ir džiaukis. Visgi akį traukia ir daugelis kitų, dažnai visai greta esančių bažnyčių, kurias štai tvarkingai pasipuošę sekmadieniais lanko jų parapijiečiai. Tiesa, ne lietuviai. Tai netikros bažnyčios – skubėjo man aiškinti viena kiek anksčiau Amerikoje įsitaisiusi likimo draugė, irgi imigrantė. Tai gal ir žmonės ją lankantys netikri? – bandžiau ginčytis. Tik, aišku, veltui. O juk tų netikrų bažnyčių pavadinimai patys tikriausi. Štai, pavyzdžiui, viena vadinasi „Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Argi rasi dar tikresnį pavadinimą? Juk tokio nepalyginsi su kokio nusipelniusio, tegul ir sudievinto žmogaus vardo – Antano, Kazio, Petro ar panašiomis bažnyčiomis. Bet kaip tik šios bažnyčios yra katalikiškos ir jos turi kitą svarbų dalyką – kultą, kuris yra vienintelis tikras. O pavadinimas čia nėra svarbiausia. Kitą sykį tai tik pagunda, klasta... Nepaneigsi fakto, kad visos sektos tik ir siekia didinti savo narių skaičių, o tinkamai parinktas pavadinimas veikia žmones kaip masalas.

       Tačiau pirmiausia reikia žinoti, kad katalikybė Amerikoje nėra dominuojanti religija. Katalikiškai čia daugiausia mąsto meksikiečiai ir visi kiti iš varganų katalikiškų Lotynų bei Pietų Amerikos šalių atvykę emigrantai. O Amerikos senbuvių juodaodžių absoliuti dauguma priklauso baptistų bendruomenėms. Sektantizmas dažnai suprantamas kaip mažuma daugumos apsuptyje, bet šitas argumentas Amerikos sektoms negalioja. Visa Amerika yra kaip viena didžiulė sekta, ir tai iš esmės atitinka pačią Amerikos kolonizavimo realybę. Šios šalies kolonizaciją galima vertinti kaip savotišką egzistencinį protestą senajai Europai. Ir kaip tik tai atitinka sektantizmo dvasią – protestuoti oficialiajai Bažnyčiai. Todėl galima teigti, kad Amerika turi savo ypatingą Bažnyčią, sudarytą iš daugybės sektų, kurių kilmė ir pakraipa yra protestantiška. Ir kaip kiekviena bažnyčia teigia savo teisumą, siūlo vienintelį tikrą kelią į išganymą, taip visas amerikietiškas gyvenimas išreiškia tokio įsitikinimo tiesą. Tai jau ne utopinis kažkada komunistų organizuotas žmonijos žygis į rojų žemėje, tai jau, žiūrėk, beįsikūnijantis tikrasis rojus. Juk Amerika dažnai taip ir įsivaizduojama – kaip rojus žemėje, kurį liudija plačios visų jos gyventojų šypsenos.

       Kaip tik religinės etikos veiksnys iš dalies, o gal ir iš esmės, nulėmė amerikietiškojo mentaliteto optimizmą. Sektantiškas anglų kilmės puritonizmas visiems žinomas, todėl šioje šalyje matome išpūstą paviršinį mandagumą, padorumo kriterijų versle ir pan. Visa tai neblogai, bet dar yra kitas svarbus religinis psichologinio pobūdžio elementas. Su juo susipažinau pirmą kartą dar Vilniuje, tada, tiesa, dar neįvertindamas jo globalinės reikšmės.

       Vilniuje kažkada lankiausi sektantų sekmininkų pamaldose. Dabar jau galiu tinkamai ir įvertinti: tos pamaldos iš dalies atitiko amerikietiškojo mentaliteto esmę. Palyginkime, pavyzdžiui, kad ir Didįjį penktadienį. Mes sakome Didysis, atitinkamai angliškas atitikmuo turėtų būti (bent mums taip atrodo) – the Great! Tačiau jie sako: Good Friday, t. y. Gerasis penktadienis. Galėtų sakyti net dar aiškiau – Linksmasis... Štai sekmininkai, gerai pamenu, savo pamaldų pamoksle egzaltuotai šaukė: matau prieš save nukryžiuotą, kraujais paplūdusį leisgyvį Jėzų, matau jį merdintį, ir štai – jis numiršta!.. Ir – broliai, sesės! – aš negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų... Nes žinau, kad Jėzus šią akimirką atnešė man išganymą!.. Aš džiūgauju, džiaukitės ir jūs, mieli... Ir t. t. Ir visa bendruomenė džiūgavo, šaukė keldama rankas į dangų, kas dainavo, kas giedojo – visaip šlovino Jėzų iki visiškos ekstazės, gal net iki transo, tarsi narkotikų būtų apsiriję... Tai, aišku, išprotautos teologijos rezultatas, kai ji atskiriama nuo gyvenimo. Jeigu Jėzus būtų nemiręs sava valia, o pasirinkęs gyvenimą, tai jau mums patiems tektų jį užmušti – dėl visų mūsų išganymo, taigi ir dėl mūsų džiaugsmo, kurį turime patirti jau dabar, šioje žemėje. O kur jo rasi daugiau, jei ne Amerikoje?

       Kaip patyriau vėliau, sekmininkų Bažnyčia Amerikoje labai populiari (jai priklauso net valdžios asmenų), bet svarbiausia, kad ji itin paranki narkomanams. Tos psichodelinio pobūdžio pamaldos jiems tiesiog atstoja narkotikus ir neretai dėl jų jie net atsisako tikrųjų narkotikų! Amerikai tai labai aktualu. Neatsitiktinai tarp sekmininkų pastorių pasitaiko psichoneurologijos specialistų, kurie savo parapijiečius laiko tiesiog pacientais, o tas pamaldas – kaip vienintelę sėkmingą priemonę savo tikinčiųjų normaliai būklei palaikyti. Nes dažnai visi parapijiečiai yra buvę arba tebėra potencialūs narkomanai. Tiesa, šioje religinėje terpėje kur kas daugiau veisiasi liūdnai pagarsėjusio „stebukladario“ Vladimiro Kašpirovskio lygmens veikėjų. (Pats V. Kašpirovskis šiuo metu gyvena Niujorke, gal todėl, kad – anot vienos televizijos laidos – Rusijoje ir Ukrainoje jis nelabai sutarė su baudžiamuoju kodeksu... Žodžiu, vienur jis avantiūristas, kitur – pusdievis.)

       Bet iš tikrųjų šiuolaikinis pastorius turi būti tiesiog viskas – multifunctional. Jis ir tas, ir anas... Šiuolaikinis amerikiečių dvasininkas pirmiausia yra kunigas tradicine prasme, tačiau jis ir puikus konferansjė, taip pat ir psichologas, sėkmingai taikantis hipnozės metodus (kuriuos, aišku, įvardija kaip Šventosios Dvasios veikimą per jo asmenį). Jis ir cirko artistas – žonglierius fokusininkas ir galų gale – anekdotų karalius. Daug vaidmenų? Bet kitaip milijonų nesusižersi.

       Dar pasitaiko ir kunigų politikų. Štai vienas tokių ganytojų viešai, per televiziją, dabartinį Venesuelos prezidentą, paskelbusį veto amerikietiškoms monopolijoms, pasiūlė tiesiog nušauti! Teisingas požiūris. Velniop visus tokius, kurie trukdo klestėti šventam bizniui! Beje, tą prezidentą apšaukė ir komunistu – tai tiesiog būtina. Kaipgi nepanaudoti tos komunizmo etiketės, populiarios visame pasaulyje, – tegu ji ir mirusi, bet vis dar efektyvi.

       Visa ši informacija daugiausia iš televizijos. Supažindina ji ir su pamaldomis. Dažniausiai transliuojamos stambių parapijų pamaldos, kurias veda jau pasižymėję pastoriai. Kai kurie jų lyginami net su Holivudo žvaigždėmis, jų portretai puošia populiariausių žurnalų puslapius. Būti televizijos vertu pastoriumi visuomenės akyse reiškia karjeros aukštumas ir milijonines pajamas. Turtai pagal protestantiškąją etiką ir išreiškia asmens religinį teisumą, – tai būsimo dangaus piliečio ženklas, tiesiog mandatas į dangų (juk ir katalikai mieliau gerbia švytinčius turtuolius nei visus kitus). Iš pagarbos dangaus karalystei valstybė net mokesčių iš Bažnyčios (kad ir kokios pakraipos ji būtų) neima. Tiesa, tai toli gražu nesumažina ganytojų apetito. Juk jis atsiranda bevalgant... Štai kaip tik protestantiškose bažnyčiose Amerikoje sekmadienine lito auka neatsipirksi. Čia aukos mokestis yra griežtai nustatytas. Netgi tokioje kuklioje protestantiškoje susenusių dipukų bažnytėlėje mokestis kiekvienam parapijiečiui – apie pusę tūkstančio dolerių per metus. Yra duodančių netgi daugiau, bet galima ir mažiau. Tik įžengus į bažnyčią išraiškingas plakatėlis skelbia, kad „kas labiau laimintas, moka daugiau, kas mažiau – pagal išgalę“. Savotiška diplomatija ir pedagogika kartu. Visiems aišku, ką reiškia būti Dievo palaimintu, ko šiame pasaulyje reikia siekti...

       Kiekviena televizinė pamaldų laida nuolat pertraukiama siūlymais pirkti štai šio transliuojamo pamokslo vaizdajuostę ar kompaktinį diską, kartu ir daugiau to pamokslininko vaizdo įrašų. Biznis, biznis... Ir šventas darbas vienu metu. Iš tiesų yra ką ir pažiūrėti, galima ir pirkti. Kai įsijungęs televizorių žingsniuoji per kanalus, tai užtaikęs ant tokios religinės laidos iš pradžių net nesupranti, kas tai. Koncertas? Pramogų šou? Dainuoja, šoka, juokus krečia... Bet netrukus susigaudai: juk tai pamaldos, tai toks pamokslas, ypatinga liturgija, kurią atlieka smokinguotas dvasininkas.

       Kartais tos pamaldos būna ir kuklesnės, subtilesnės. Pavyzdžiui, ekrane pamokslauja pastorė – jaunutė, labai graži mergina... Kalba iš studijos, tarsi žinias pranešinėtų. Ir jau tokia ji graži, taip žavingai čiauška, kad stebiesi, kodėl ji ne Holivude? Bet ir televizijoje jai neblogai, akių atitraukti negali, klausaisi pamokslo sunkiai dūsaudamas, kad ji ne tavo, ne gretimos bažnyčios dvasininkas... Antai kitas pastorius – irgi moteris, bet panašesnė į rimtą mokytoją. Ji ir Evangeliją dėsto savotiškai: rašo, piešia kreida ant lentos visokias formules, žodžius, schemas. Deda tarp jų pliusus, minusus, lygybės ženklus – štai tą ir reikėjo įrodyti... Taip ji beveik matematiškai įrodinėja tikėjimo tiesas. Ir, žinoma, visą laiką su šypsena, kuri ypač nušvinta dedant paskutinį formulės šauktuką.

       Vis dėlto įtaigiausiai dirba didžiulių bažnyčių sekmadieninių pamaldų konferansjė tipo virtuozai. Jų ir yra daugiausia. Nekaltai nuolankią, mylinčią ir atlaidžią dvasininko veido šypsenėlę, kurią esame linkę įsivaizduoti, čia jau seniai pakeitė savimi pasitikintis konferansjė blizgančiomis akimis. Jo pamokslų strategija irgi atitinka bendrą amerikietiškojo optimizmo ir teisuoliškumo dvasią. Šiaip nuo seno protestantų bažnyčios svarbiausią dėmesį skirdavo pamokslui, ir jie garsėjo minties gilumu, bet Amerikoje, kur visokie būties klaustukai seniai į šalis nulakstę, mąstyti nebūtina ir netgi nepageidautina. Atitinkamai ir pamokslai daugiau yra tik hipnozinės įtaigos stiliaus, lydimi šokių ir dainų.

       Konferansjė tipo pamokslininkas kalbos leitmotyvu paprastai paima kokį elementarų, nesudėtingą evangelinį teiginį ir kartoja jį daug sykių. Kartojama demonstratyviai pabrėžtinai, kylančios euforijos amplitude, kuri pereina į garsų šaukimą (kaip emocinį argumentą), o tas šaukimas palydimas niekinančiu juoku, nukreiptu į visus tuos, kurie pamokslininko teiginiui išdrįstų kaip nors prieštarauti. Įtikinėjama žaismingai – anekdotais, kalambūrais, – bet tik ne gilinantis į to ar kito evangelinio teiginio ar siužeto esmę, – pamokslininkas tiesiog bruka mintį, kad labai kvaila prieštarauti štai šiam jo žodžiui, nes jis – iš paties Dievo... Ir kokie nelaimingi bei apgailėtini yra visi tie, kurie dabar negirdi tokio aiškaus ir tokio svarbaus žodžio! Klausytojų sąmonėje kvailiais paverčiami visi tie, kurių šiuo metu šioje bažnyčioje nėra. Vargas tiems apgailėtiniems kvailiams... Publikai tai labai patinka, nes kyla jos pačios reitingas, mat visi jie yra reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Smagu jaustis teisuoliu ir lieka tik išsižiojus laukti, kada pamokslautojui pritarti garsiu juoku. Tai iš tiesų labai praktiškos ir žmonėms padedančios gyventi bažnyčios...

       Suprantama, tokiame fone net kuklios lietuviškos parapijinės bendruomenės nelieka atsilikusios ar labai jau konservatyviai užsidariusios. Amerikoje man teko nemažai bendrauti tiek su katalikais, tiek su lietuviais protestantais. Kartą per metus netgi organizuojamos jų bendros pamaldos! Tiesa, jose nedalijama Komunija, nes abi konfesijos jas traktuoja skirtingai. Katalikams Komunijoje tikrai įsikūnijęs Dievas, protestantams atrodo, kad Dievas ten apsigyvenęs tik simboliškai. Kažkada dėl tokio teologinio nesutarimo jie vieni kitiems galvas kapojo, bet štai Amerikoje taikosi ir ieško bendrų sąlyčio taškų. Neturi protestantai ir litanijos tipo maginę galią teikiančių maldų. Vietoj jų – praktiško pobūdžio pamokslai. Tose bendrose pamaldose protestantai ir sakė pamokslą (kalbėjo pats jų vyskupas), o katalikai savo poziciją išreiškė procesija bažnyčios viduje – nešė iškėlę vėliavas su šventųjų paveikslais, taip pat šventųjų statulas, labiau panašias į dideles lėles nei į meno kūrinius. Vis dėlto pabaigoje visi sukalbėjo bendrą kažkaip sukurptą litaniją ir sugiedojo „Lietuva brangi“.

       Dalyvavau ir grynai protestantiškose pamaldose. Jos buvo maišytos – sakomos lietuviškai ir angliškai. Dėl tos aplinkybės buvo galima lengvai pajusti skirtumą tarp lietuvių (senbuvių dipukų) ir grynųjų amerikiečių. Pastarieji su lietuviais dažniausiai susiję giminystės ryšiais – yra susituokę su tų dipukų atžalomis (kurios jau kalba tik angliškai), arba vienas kitas ateina priklydęs iš kaimynystės. Po kuklaus lietuviško pamokslo sekė amerikoniškas, anglų kalba. Amerikoniška publika iškart atsigavo! Nuvilnijo atsikvėpimo ir pritarimo atodūsiai, šurmulys. Dvasininkas irgi pakeitė toną, išpūtė žandus ir kad jau skėlė – smagų anekdotą! Suprantama, religine tema, bet vis tiek – smagų. Ir klausyti buvo smagu. Juokas, plojimai... Nors ne tokie smarkūs kaip per televiziją, bet tos pačios dvasios ir tendencijos. Juk bažnyčia Amerikos žmonėms yra ne tiek švento susikaupimo vieta, kiek būdas atsipalaiduoti po sunkios darbo savaitės.

 

 

       Amerikiečių kapinės

 

       Amerikoje teko dalyvauti ir laidotuvėse. Net dvejose, abu kartus – lietuvių protestantų. Šiaip jau svetimi žmonės, t. y. ne giminės, į laidotuves čia nekviečiami, nebent būtų labai artimi draugai. Nors ir tokiems dalyvauti laidotuvėse gana sudėtinga, nes jei laidojama ne tavo artima giminė, liksi nesuprastas darbe... Bet man tiesiog pavyko, nulėmė tautiečio statusas, o ir su velioniu buvau spėjęs artimai susipažinti. Tačiau svarbiausia tai, kad tuo metu buvau bedarbis, gaunantis pašalpą, tad galėjau sau leisti laisviau pasidairyti po Amerikos gyvenimą.

       Vienas iš tų velionių buvo senukas – pažinojau jo artimuosius, kitas – sunki ligonė senutė, kurią slaugė mano žmona. Abu ir numirė vienas po kito.

       Keletas žodžių apie pačias kapines. Šiaip pro visas jas tik pravažiuoju automobiliu. Kapinės visada atitvertos tvora, o pro ją matai tik tiek, kad ten visada tuščia, ten niekada nebūna žmonių. Amerikos gyvenimo tempai neleidžia slampinėti ar liūdėti sustingus prie kokio artimojo kapo. Nėra čia ir jokių Vėlinių, nors naujieji atvykėliai lietuviai ir bando įdiegti tą paprotį – bent jau tarp savųjų katalikų. Tik kad čia nėra ko lankyti, juk visi mirusieji likę Lietuvoje, o svarbiausia – tam nėra laiko. Be to, kapines čia tvarko specialistai profesionalai, o tavo savavališkai atsineštos gėlės ir žvakės tik suardytų kapinių tvarką, dar baudos už tai gautum. Žodžiu, kapinės amerikiečiams tikrai nerūpi, bent jau ne taip, kaip mums Lietuvoje.

       Visoje Čikagoje populiarus ir lankomas tik vienas kapas, – aš ir pats jį kažkada aplankiau, nes tiesiog važiavau pro šalį ir lengvai susigaudžiau, kaip jį rasti. Jo nereikia net ieškoti – kiekvienas jį atrastų pagal išmindžiotą žolę. Didelis akmeninis kryžius, greta kiti mažesni – kitų šeimos narių. Tai žymiausio Čikagoje žmogaus antkapis, žmogaus, kurį žino visas pasaulis ir kuriuo visi žavisi. Ten ilsisi prohibicijos laikų gangsteris Al Kaponė!

       Nežinau, ką galvoja, ką mąsto tą kapą lankantys žmonės. Iš vienos pusės jis banditas, žmogžudys, iš kitos – jis kaip ir amerikinio puritonizmo klaidos auka. Įsivaizduokite situaciją, kai staiga visiškai nutraukiama alkoholio prekyba. Negausi jokio – nei šampano per Naujuosius metus, nei alaus vasaros karšty. Jokio alkoholio, niekada daugiau gyvenime! Tarsi danguje būtum atsidūręs... Šitokį valdžios sprendimą inspiravo kaip tik protestantiško puritonizmo etika. Tačiau toliau sekė ir neišvengiamos pasekmės: mafija, gangsterizmas, ekonominė depresija. Jei žmogeliui pavykdavo tais laikais išlenkti kokį stikliuką – kam gi jis bus dėkingas, jei ne Al Kaponei?.. Ir dėl to žmogaus nuopelnų dangaus karalystei jokių abejonių nėra. Daug ką pasako įspūdingas antkapis, bet svarbiausia tai, kad šis gangsteris kaip italas katalikas buvo be priekaištų: lankė bažnyčią, laikėsi visų sakramentų, sutarė su kunigais ir t. t., – viskas buvo gerai. Jis ir palaidotas buvo su visomis katalikų Bažnyčios iškilmėmis bei pagarba nelyg koks palaimintasis. Ir kas ten žino – gal tokiu pamaldumu jis labiausiai ir atitiko tobulo kataliko paveikslą?..

       Amerikos visų antkapių ypatybė – mums neįprastas asketiškumas, paprastumas. Antkapis yra, o kapo nėra – lygi žolė, ir viskas. Toks vaizdas tiek katalikų, tiek protestantų kapinėse. Bet ir tai jau senesni kapai. Šiuolaikiniai jau visai be antkapio. Tik plokščia, maždaug knygos dydžio lentelė su užrašu. Guli ji sau nukirptoje žolėje, tų lentelių daug, dažnai per arti viena kitos, kad ten išsitektų gulintis žmogus. Tada supranti, kad ten tik urna užkasta. Žemė čia brangi, todėl kūno sudeginimas – jau gryna finansinė ekonomija. Tiesa, pradžioje galvodavau, kad žmonės čia sugrūdami į mažą, siaurą duobutę stačiai (kas ten žino tuos amerikiečius...). Greta kiekvienos lentelės dar toks vos matomas strypas įsmeigtas – vainikui pakabinti. Visi vainikai čia absoliučiai vienodi – labai kuklūs, apskriti ir nedideli, žalių lapų su raudonu kaspinu. Prikabintas toks vienas vienintelis vainikėlis prie smaigo, ir viskas. Bet ir tokių vainikų nedaug, tik šen bei ten matosi.

       Įdomūs čia kūdikių kapai, tiksliau, vieta kapuose kūdikiams ir mažiems vaikams. Ją, beje, užtikau atokioje katalikų kapinių dalyje. Ten irgi tik lentelės, o greta – tų vaikų ir kūdikėlių žaislai: lėlės, meškučiai, barškaliukai, daug balionų, kai kurie palaidi skraido pažeme... Labai savotiška, neįprasta ir tikrai graudu. Deja, kaip vėliau man paaiškino – tai pasmerktųjų vieta. T. y. ten laidojami nespėti pakrikštyti kūdikiai bei vaikai...

       Na o mano tie minėtieji mirusieji buvo laidojami su kunigu, pašarvoti laidojimo biure, senutė prieš palaidojimą dar pabuvojo ir kapinių koplyčioje. Čia įvyko kuklios pamaldos, pamokslas. Mirusiuosius karste atpažinau sunkiai. Grimas! Dažų sluoksnis, aromatai, o svarbiausia – šypsena, nors prieš mirtį jie tikrai nesišypsojo. Ta šypsena, žinoma, ne tokia plati kaip gyvųjų, bet pakankama, kad šiek tiek išsisklaidytų gedulinga nuotaika. Aplinka dekoruojama taip, kad neslėgtų gyvųjų. Pradedant laidojimo biuro interjero bei koplyčios ypatingu apipavidalinimu, baigiant velionio užkasimu į duobę.

       Gedulą išreiškiančios juodos spalvos Amerikoje nėra, bent jau aš niekur tokios nemačiau. Vietoj jos – raudona, nors gėlės dominuoja baltos. Atitinkamai ir tų pastatų vidinė apdaila toli gražu ne tragiška. Vien tik šviesios, švelnios, pastelinės spalvos. Pagrindinių salių sienos išdažytos rausva ir gelsva spalva, koridoriai šviesiai žalsvi arba melsvi. Visur daug šviesos, o ir pats įžengęs kunigas buvo nušvitęs kaip mėnulio pjautuvas, spindėjo kaip pavasario saulytė. Nepasakyčiau, kad jo pamokslas labai skyrėsi nuo kažkada Vilniuje girdėto sekmininkų pamokslo. Ko čia daug liūdėti, juk mirusysis jau danguje... Gyvenimas – šventė, mielieji! Jis neturi pabaigos, net mirtis jo nepertraukia, ir t. t. Kunigas iš paskutiniųjų stengėsi palaikyti žvalią susirinkusių nuotaiką, ir jam tai pavyko.

       Gėlių nedaug, bet jos skoningai, meniškai sudėtos. Tai – aptarnaujančių darbuotojų pareigos. O lankytojai jokių gėlių neatsineša. Jie atsineša kur kas didesnę vertybę – pinigus. Vokelius su tais pinigais įteikia mirusiojo artimam žmogui. Pirmą kartą patekęs į amerikietiškas laidotuves susirūpinęs prakaitavau – kaip čia reiks angliškai suregzti tinkamus paguodos žodžius? Pasirodo, jokių problemų! Žodžiai tinka visiškai tie patys, kaip ir bet kuriais atvejais: kaip laikaisi? Viskas OK? Ir, kaip visada, tau atsakys maloniomis šypsenomis. Kaipgi kitaip – juk gyvenimas tęsiasi!

       Pats dramatiškiausias laidotuvių momentas – velionio užkasimas – čia išspręstas paprasčiausiai: į duobę mirusysis prie artimųjų taip ir nenuleidžiamas. Tam yra specialistai, kurie viską padarys vėliau, kurie ir kapines nuolat prižiūri. Kai laidojome mūsų pažįstamą senuką, jo karstas buvo paliktas prie duobės, kuri buvo iškasta anksčiau ir visa išklota žaliu, žolę imituojančiu kilimu. Kiliminis apklotas dengė ir nemažą plotą apie duobę. Viskas ten, tiesą sakant, buvo taip jauku, taip miela... Taigi mirusysis liko laukti ten, karste šalia tos žalios duobės. Užkas jį kapinių darbininkai, bet vėliau, be jokių liudytojų ir, aišku, be jokių ašarų.

       Senutę laidojo dar paprasčiau – mirusiąją tiesiog paliko koplyčioje. Niekas net nenuėjo prie duobės, tik aš visur landžiojau kaip koks korespondentas. Jai paruošta duobė tokia pati – žali kilimai, dar retomis dirbtinėmis gėlytėmis padabinta. Tik kam tos gėlytės, jei aplink nė gyvos dvasios? Apsisukęs sprukau atgal, kad neatsilikčiau nuo grupės, kuri jau riedėjo į šermenis, suruoštas kažin kokioje kavinėje. Kapinių žmonės užkas tą velionę vėliau, galbūt naktį, kai niekas nematys...

       Pasirodo, čia laidotuvėse nepriimta ir fotografuotis. Koplyčioje, kaip ir laidojimo namuose, pusiau atviras karstas pastatytas prie pat sienos, tad fotografas gali nufotografuoti arba lydinčiųjų nugaras, arba šie nugaromis turi užstoti karstą. Nebent iš karsto šonų atsistotų po vieną kitą artimiausią giminaitį. Bet apskritai tokia tvarka aiškiai nepritaikyta mirties faktui įamžinti, todėl ta atsisveikinimo su velioniu fotografavimo tradicija savaime nyksta.

       Visgi per senutės laidotuves vienas iš giminių panoro, kad juos nufotografuočiau. Kadangi prie karsto tai padaryti buvo neįmanoma, nufotografavau atskirai karstą ir toliau visą grupę, sustojusią ant raudono kilimo prie gelsvos sienos, smagiai saulės nutviekstame fone. Visi ten sustoję daugiau dėmesio kreipė į dvi mažytes ir tikrai labai mielas tos senutės anūkėles, todėl nuotrauka išėjo amerikiečiams tinkama – tiesiog šventiška...

       Ir pajutau, kad gyvenimas tiesiog tęsiasi. Visi dalyvavę laidotuvėse rytoj rytą galės kaip švieži agurkėliai prisistatyti darbe jų jau spėjusiam pasiilgti bosui. Visi žvalūs, geros nuotaikos, o svarbiausia – darbingi. Liūdesiui Amerikoje – ne vieta.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)