jonusys       Senovės romėnai manė gyveną geležies amžiuje, prasčiausiame iš visų. Prieš tai esą buvo aukso ir bronzos amžiai. Idėja apie visuomenės nuosmukį, apie kažkada buvusį aukso amžių, arba prarastą rojų yra sena kaip pasaulis. Tai nedaug priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tiesiog žmonių mąstysenai būdinga tendencija nusivilti, būti nepatenkintiems esama tikrove ir įsivaizduoti, kad kažkada buvo iš esmės geriau. Ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, jie šį nuosmukio mitą kartais išreiškia dar ir daug siauresniame tarpsnyje, pavyzdžiui, teigdami, kad jų jaunystėje jeigu ir ne gyvenimas, tai bent žmonės buvo geresni.

       Nesakau, kad tokie aiškinimai visada būna vien įsivaizduotos šmėklos – pasaulis keičiasi, ir ne visada į gerąją pusę, daugeliu atvejų ką nors laimint kai kas ir prarandama. Yra dar ir tokia psichologinė ypatybė, kad šios dienos negeroves žmonės jaučia labai ryškiai, o praeities blogybės turi polinkį būti primirštos.

       Šis nuosmukio mitas yra gajus ir kultūros reiškinių aiškinimuose. Klasikinis pavyzdys – XIX a. antrojoje pusėje prancūzų dailės kritikas sugalvojo terminą impresionizmas kaip paniekinamą apibūdinimą: tai esą tik kažkokios impresijos, eskizai, o ne tikri dailės kūriniai; jo nuomonei tada daugelis pritarė. Dar anksčiau taip pat buvo su baroko terminu.

       Paprasčiau tariant, kultūros konservatoriai visada skeptiškai vertino meno naujoves, o kartais skelbdavo, kad atėjo kultūros žlugimo metas. Tai pasakytina ir apie požiūrį į kitus kultūros reiškinius, pavyzdžiui, kalbą. „Kalbos pabaiga?“ – tokia antraštė „Metų“ žurnalo trečiame numeryje buvo suteikta keturių mūsų iškilių intelektualų pokalbiui. Regimantas Tamošaitis, Arvydas Šliogeris, Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius. Tas pats ketvertas apie kultūros, iš dalies ir pasaulio, pabaigą jau diskutavo pernai birželio numeryje.

       Kaip į tai reaguoti? Žinoma, kai kas, ypač iš jaunesniųjų kultūrininkų, sakys, kad niekaip nereikia reaguoti, nes tai esanti, švelniai tariant, tam tikro amžiaus atitrūkusių nuo realybės žmonių rauda dėl niekada neegzistavusio prarasto aukso amžiaus. Ne visai su tuo sutikčiau – šios mano pastabos yra geranoriškas bandymas atsiliepti į pokalbį apie mūsų kultūros raidą, nes tai lyg ir nėra nesvarbus klausimas, o diskusijų šia tema kaip ir nesama. Juolab kad esu panašaus arba tik šiek tiek jaunesnio amžiaus kaip ir tie kalbėtojai, be to, manau ir pažinęs, bent jau iš teigiamos patirties, jų adoruojamą Lietuvos kaimą.

       Literatūrinės kalbos liga diagnozuojama štai taip:

       „Dabar naujųjų autorių kalba jau kitokia, tolstanti nuo gamtos ir žemės žmogaus pasaulio. Žodyje vis mažiau gyvybės, jėgos. Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi, neįdomi, ji pasitelkiama tik kaip informacijos perteikimo priemonė, todėl neturi dvasios, estetinės vertės.“

       Bent jau dėl iššūkio drįsčiau argumentuoti priešingai – teigčiau, kad dabartinės lietuvių literatūros kalba yra išraiškingesnė, subtilesnė, perteikianti daugiau žmogaus būties niuansų, negu anksčiau.

       Bet pradėsiu nuo toliau. 1807 m. parašytoje Benjamino Constant’o apysakoje „Adolfas“ yra toks sakinys: „Beveik visuomet dėl šventos ramybės savo negalias ir silpnybes mes paverčiame kitų akyse išskaičiavimais ir sistemomis: tas patinka tai mūsų esybės daliai, kuri, taip sakant, stebi, ką veikia kita“ (vertė Ramutė Ramunienė). Pati savaime ši mintis apie labai natūralų žmogaus polinkį savo silpnybes pateikti kaip dorybes nėra nauja – kažką panašaus yra kalbėjęs bent jau garsiųjų maksimų autorius La Rochefoucauld dar XVII amžiuje. Nauja čia yra tai, kad žmogaus esybė suskirstoma į dvi dalis, kurių viena tarsi stebi kitą. Potencialiai tai atveria naujas erdves literatūrai vertinti žmogaus asmenybės kompleksiškumą, susiskaidymą, galimą sudėtingą žaismą tarp skirtingų to paties žmogaus esybės dalių. Savaime aišku, kad lietuvių literatūroje tokių subtilybių nebuvo ne tik XIX amžiuje, bet ir didelėje XX amžiaus dalyje.

       Tačiau dabar tokių dalykų yra. Andriaus Jakučiūno romane „Tėvynė“ panaši idėja apie asmenybės susidvejinimą išreikšta ne moralizuojančiu, o estetizuotu aspektu, kur kas subtilesniu, negu minėtoje B. Constant’o citatoje:

       „Aš dabar guliu lovoje, bet kliedėdamas suvokiu ir tai, jog melior pars mei [geresnioji mano Aš dalis – A. J.] sklando gatvėse, suka nuobodžius ratus vėjo šokdinamų šiukšlių verpetuose.“ Toliau pratęsiama dar subtiliau: „Baiminuosi, kad praeiviai nesutryptų to manęs, kadangi jie yra neatidūs stebėtojai.“ Tai yra prasminga viso romano kontekste, nes jo pasakotojas yra nepaprastai, net hipertrofuotai, maniakiškai atidus savo aplinkos, smulkiausių daiktų ir tariamai nereikšmingų permainų stebėtojas.

       Tokios literatūriškai išplėtotos žmogaus jausenos subtilybių raiškos vadinamojoje klasikinėje lietuvių literatūroje negalėjo būti. Ir čia nereikia aiškinti apie tai, kad tokie viražai tėra nieko nereiškiantys tušti literatūriniai ornamentai – čia kalbame apie du dalykus: pirma, apie tai, kad literatūrinė kalba anaiptol nėra nusususi, o priešingai – praturtėjusi, ir antra, apie tai, kad dabar esama daugiau galimų literatūrinių priemonių žmogaus sąmonei išreikšti, arba sielos turtingumui, o ar visada tos priemonės panaudojamos turiningai, visai ne esmė – svarbu tai, kad mūsų literatūra savo raiškos arsenale turi tai, ko anksčiau neturėjo.

       Dar vienas pavyzdys: Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Benedikto slenksčiai“ štai šitaip nusakomas turbūt daugeliui pažįstamas jausmas, kai į mus užvaldžiusią apatiją, stingulį įsibrauna nejaukus suvokimas apie kokį nors neišvengiamai artėjantį nemalonumą, ne tokį grėsmingą, kad mus labai nervintų, bet vis dėlto negalimą visai ignoruoti: „Tingulys grūmėsi su vis paširdžiuose smilktelinčiu jaudulio spygliu.“ Klasikinėje lietuvių literatūroje to nebuvo ir to tarsi nereikėjo, nes žmogaus jausena, ar bent tos jausenos raiška, nebuvo taip subtiliai niuansuota. Viskas veikė paprastesniais registrais, tad atitinkamai paprastesnė buvo ir literatūrinė kalba.

       O štai koks turiningas ir asociatyvus Kęstučio Navako pateiktas vieno kambario tarpo aprašymas:

       „Tarp lentynos ir stalo tuščias sienos tarpas – silpniausia kambario sienų vieta: nuogas, susigūžęs, lyg būtų aptiktas ką gėdinga darantis. Dešinėje – durys, už kurių kitos buto erdvės, buto niekas, jį mes atskyrėme kaip austrės žarnyną ir palikome kriauklėje.“

       Ar kokiam nors ankstesniam mūsų autoriui buvo šovę į galvą šitaip antropomorfizuoti kambario sienos tarpą: „…nuogas, susigūžęs…“? Arba nereikšmingas buto erdves atskirti kaip „austrės žarnyną“ iš geldelės? Čia esmė ne ta, kad anksčiau niekas tų austrių nebuvo matęs – šį įvaizdį galima pakeisti ir kitu: svarbu tai, kad nebuvo kūrybinės galios liuoktelėti tokį literatūrinio palyginimo fantazijos šuolį. Arba kaip šiame tos pačios knygos „Du lagaminai sniego“ viraže: „Galiausiai išjungiu tą televizorių, nes spengia pati erdvė, tyliai, neįkyriai, beveik maloniai. Sakytum, akustiškai žydi.“

       Mintį apie nuolatinį literatūrinės kalbos tobulėjimą turbūt dar geriau būtų galima iliustruoti lietuvių poezijos pavyzdžiais. Bet tam reikėtų atskiros išplėstinės analizės, tarkim, kaip Maironio poetinę kalbą, kurioje buvo daug patetinės retorikos ir pompastikos, keitė kur kas subtilesnė Salomėjos Nėries raiška. Ir kaip ta raiška ypatingų subtilybės viršūnių pasiekė dar vėliau, tarkim, Juditos Vaičiūnaitės poezijoje.

       Šioji „Metų“ diskusija pasižymėjo tuo, kad nepateikė jokių kalbos degradacijos pavyzdžių, apskritai jokių pavyzdžių, išskyrus masinės kultūros kalbą ir kai kurių madingų filosofinių sistemų „diskursą“ (štai jums tikrai nususęs žodis, bet jeigu keipiamės į literatūros kalbą, tai ar jį vartoja koks nors lietuvių rašytojas?).

       Panašias nuosmukio nuotaikas reiškia ir Romualdas Granauskas „Metų“ žurnalo 5–6 numeryje. Šiandieninėje pasaulio literatūroje (išskyrus paribius) jis mato tik knygas, virtusias prekėmis, kaip antai „Da Vinčio kodas“, arba „Haris Poteris“, o Lietuvoje esą dominuoja „euroromanai“, rašomi „grafomanų, vidutinybių…“. Ar euroromanais vadintini S. Parulskio „Murmanti siena“, arba R. Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“? Žodis euroromanas jau seniai virto etikete, kuria nekonkretizuojant švaistomasi norint suniekinti šiandieninę literatūrą. Kas tai yra? Gal euroromano apibrėžimas turėtų būti, tarkim, toks: „Lėkštas, prastas, kosmopolitinės dvasios romanas, kuriuo rėksmingai siekiama patraukti žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį“? Gal tai tie romanai, kuriuose lietuvaitės aprašo savo herojės erotinius nuotykius, patirtus bastantis po Europą (yra išleista ir tokių)?

       Man keista, kaip mūsų intelektualų nevilties kupiną žvilgsnį vis traukia masinė kultūra arba tai, kas kultūroje menka, netobula, lėkšta. „Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi.“ Ką reiškia šis „daugelis“? Kam jis svarbus? Sovietmečiu to „daugelio“ tiesiog apskritai nebuvo, nes knygų buvo išleidžiama ne daug, bet mažai (lyginant su dabartimi), o tas mažumo „daugelis“ tada irgi buvo niekam tikęs. Tas „daugelis“ nueina į užmarštį ar bent jau literatūros istorijoje neatsispindi (arba lieka tik kaip kultūros paribių fenomenas). Vertindami savo kultūros reiškinius, orientuojamės ne į „daugelį“, o į tai, kas geriausia. Iš to, kas geriausia, čia pacitavau tik keletą pastarojo meto kūrinių, o kur dar žinovų geriausiai įvertinta 2008-ųjų knyga – Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, – kas gi ryžtųsi teigti, kad šių tekstų kalba nusususi?

       Vyresnio amžiaus žmogui visada reikėtų savęs klausti: ar mano nepasitenkinimas dabartimi yra nulemtas įgytos išminties, ar tai lemia tiesiog paprastas faktas, kad aš pasenau ir visos naujovės man atrodo tik nuosmukio ar degradacijos ženklai? Aš pats savęs bandau to klausti, pavyzdžiui, tada, kai man nepatinka naujoji muzika, arba naujoji dailė.

       Su kultūros nuosmukio mitu yra susijęs dar vienas reiškinys – labai pavėluotas (europiniu mastu), emociškai skausmingas, visokiom sakmėm apipintas, dailiai apraudotas masinis lietuvių persikėlimas iš kaimo į miestą. Regimantas Tamošaitis pateikia asociatyvų pavyzdį: kaimo nepažinęs miesto žmogus jo klausia, kas yra skiedrynas. „Labai nustebau, paaiškinau: tai vieta kieme, kur kapoja malkas, šakas, kur lieka visokių skiedrų, pjuvenų, ten mėgsta kapstytis vištos ir pan. Man tas žodis yra, pasitelkus I. Kanto formuluotę, sintetinis: jame susijungia ir vaizdinys, ir spalva, ir garsai, ir kvapas, tarkim, tirpstančio sniego, ir t. t. Tai visai kas kita, nei sužinoti žodžio reikšmę iš žodyno.“

       Įdomu, kad visas šis paaiškinimas yra būdingas išsilavinusio miestiečio retorikos pavyzdys – kaimietis ne tik kad nepasitelktų nei I. Kanto, nei žodžio „sintetinis“, jam ir tas skiedrynas kažin ar keltų kokių nors įsisąmonintų asociacijų. Skiedrynas ar mėšlynas – visa ta poetų apdainuota kaimo gamtos grožybė dažnam kaimiečiui, matyt, reiškė tik niekuo neypatingą aplinką, kurioje kasdieniu monotonišku prakaitu reikia užsidirbti duoną. Žinoma, ši aplinka kur kas natūralesnė ir žmogui palankesnė negu anglių kasykla, arba gamyklos konvejeris – apie pastaruosius triūso reiškinius kažin ar daug sukurta liaudies dainų. Bet jeigu kalbame apie literatūrinės kalbos raišką, tai galime pažymėti, kad įspūdingiausiai kaimo ir gamtos grožį aprašė iš kaimo į miestą išėję rašytojai – sugebėdami žvelgti į tai iš estetinės distancijos, o ne įbedę nosį į plūgu ariamą dirvą.

       Kaimo žmogaus idealizavimas yra romantinis reliktas. Veikiau kaime dominavo Vingių Jonas, o ne astronomas Šmukštaras.

       Ir dar: literatūrinei raiškai, o ir apskritai kultūrai, svarbu yra ištobulintos, intelektualios ir niuansuotos kalbos galimybės. Kalbėdami apie kalbos skurdėjimą, nepastebime, kad toji turtinga Lietuvos „sodžiaus kalba“ yra persmelkta agrarinės leksikos, kurios nepakanka, tarkim, filosofinei raiškai. Ir Antanas Maceina, ir Arvydas Šliogeris, ieškodami lietuviškų filosofinės raiškos galimybių, daug ką perėmė iš gausių lietuvių kalbos klodų, bet nė žingsnio nebūtų galėję žengti be tarptautinių žodžių.

       Grįžkime prie literatūrinės kalbos. XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Vakarų Europos literatūros ypatybė buvo ta, kad ji jau buvo išsivadavusi iš agrarinės priklausomybės dvasios, ir tai nebuvo suvokiama kaip tragiškas praradimas. Kokias neregėtas kalbos niuansų galimybes ir turtus atvėrė Jameso Joyce’o „Ulise“ aprašomas Dublino miestas. Keistas paklydimas yra manyti, kad žmogaus dvasios gelmes galima pešti tik iš kaimiškos terpės. Štai kaip Charles’is Baudelaire’as uostamiesčio aplinkoje nuostabiai sugestyviai išsakė konkrečiai neapibrėžiamą žmogaus laimės ilgesį: „Tie gražūs ir didingi laivai, vos juntamai siūbuojantys (balansuojantys) ramiame vandenyje, tie galingi laivai, apgaubti dykos ir nostalgiškos nuotaikos, ar jie nesako mums nebyliai: kada mes išplauksime į laimę?“

       O Marcelis Proustas, tarkim, pasakė, kaip mes įveikiame daiktiškosios aplinkos svetimumą: „Daiktams mes suteikiame sielą, artimą mums, vietoj jų pačių sielos, gąsdinusios mus.“ Tokių citatų būtų galime žerti kaip iš gausybės rago. Tenoriu pasakyti, kad tais laikais, kai šie prancūzų autoriai rašė, lietuvių literatūroje tokių subtilybių nerasta. O pastaraisiais dešimtmečiais jų jau yra. Čia dar amžinas klausimas apie socialinę, arba individualistinę literatūros raišką. Ar literatūra turėtų kalbėti apie amžiną (vienišo) žmogaus būklę, ar apie socialines jo gyvenimo sąlygas? XX a. lietuvių proza dažniausiai puikavosi tuo, kad skleidžia socialinį matmenį. O Europoje kaip tik suklestėjo kitokia literatūra – Proustas, Joyce’as ir Kafka daugiausia kalbėjo apie vienišą žmogų (nors socialinė aplinkos plotmė ten, be abejo, buvo ryški).

       Klasikinėje lietuvių prozoje buvo menkai išreikštas individualistinis matmuo. Vienatvės jausmo literatūroje būta visais laikais, nuo pat vienišo Odisėjo klajonių. Bet tai būdavo veikiau socialinių aplinkybių nulemta vienatvė, o vienatvė kaip metafizinė būsena, kaip apskritai žmogaus dalia pasirodė tik Vakarų romantizmo epochoje, lietuvių literatūroje – dar kokiu šimtmečiu vėliau. Vienatvės gėla plevena kai kuriuose tarpukario prozos kūriniuose – nuo I. Šeiniaus „Kuprelio“ iki A. Vaičiulaičio „Valentinos“. To nėra P. Cvirkos prozoje, bet štai kaip netyčia metaliteratūriškai prabylama romane „Meisteris ir sūnūs“ – kūrybos kaip fikcijos suvokimas pačiame kūrinyje: „Kyšt pro langelį nosį, pamatai laukus, – laukai išsitiesia ant balto popierio, pamatai avių būrelį, – paduokit jas čia, tegul ganosi! Užgriebia akis baltą, kaip gulbę, ramiai plaukiantį debesėlį, ir jį atsivarai, ir paukštį – vis tuo pačiu plunksnos galeliu, ir ką tik nori.“

       Bet tai buvo neišplėtotas atsitiktinumas. Mūsų klasikiniai autoriai dažniausiai stokoja distancijos, yra pernelyg susitapatinę su herojais ir vaizduojama aplinka, prigludę prie žemės. O štai jau Salomėjos Nėries geriausia poezija persmelkta dramatiško vienatvės suvokimo. Tačiau tik daug vėliau, prilygstantį Samuelio Becketto vienišų herojų metafizinei netekčiai, absoliučios vienatvės kerintį rūbą išaudė Andrius Jakučiūnas romane „Tėvynė“.

       Gražu ir teisinga kalbėti apie klasikinės lietuvių literatūros žodingumą, vaizdingumą, bet neatkreipiame dėmesio į tai, kad anoji raiška dažniausiai būdavo pernelyg vienakryptė, tiesmuka, nepakankamai niuansuota, be daugiaplanės konfliktuojančių, arba lygiagrečiai sąveikaujančių galimybių plėtros. Be originalių ir stebinančių palyginimų ar metaforų.

       Nenoriu pasakyti, kad visą XIX a. ar XX a. pradžios lietuvių literatūrą reikia išmesti į šiukšlyną, kaip jau šneka internete kai kurie jauni maištininkai, – gink Dieve. Juk yra tokių žavingų archajiškos literatūrinės kalbos perlų vėrinių kaip „Metai“, arba „Anykščių šilelis“. Čia tik noriu pabrėžti, kad pastaraisiais dešimtmečiais, taip pat ir XXI amžiuje, literatūrinė kalba ne skursta, o priešingai – darosi labiau niuansuota, subtilesnė.

       Kitas dalykas, kad ne visada to sodraus žodingumo reikia, pvz., Ernesto Hemingway’aus žodinė raiška labai taupi, bet į literatūros istoriją jis pateko kaip savitas stilistas.

       Tačiau norėtųsi suvokti, kad esame jau kitoje ne tik bendro gyvenimo, bet ir literatūros epochoje. Ir nebeužtenka manyti, kad geriausi lietuvių romanai yra Putino „Altorių šešėlyje“, arba B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Su tokiu bagažu mes taip ir liksime atsigręžę į savo literatūros nevisavertę praeitį. O toje praeityje yra ir kai ko geresnio.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)