language        Lietuvos edukologai, švietimo administratoriai pasiskirstę į dvi stovyklas: diskutuojama dėl buvusios Lietuvos švietimo ir mokslo ministrės 2006 m. patvirtintos, dabartinio ministro vykdomos „Privalomo ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įgyvendinimo programos“, kurioje nurodoma jau 2009 m. rudenį visoms mokykloms nuo antros klasės visus vaikus mokyti anglų kalbos. Viešojoje erdvėje jau sklando projektai apie planuojamą svetimos kalbos mokymą nuo pirmos klasės, nuo darželių.       

        ŠMM remiasi savo užsakytu tyrimu, kurį lingvodidaktikos specialistai vertina nevienareikšmiškai. Mokslininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, besirūpinantys lietuvių kalbos likimu, pateikia kontrargumentus: ar tikslinga privalomai pradėti mokyti svetimos kalbos visus mokinius, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai. Jie akivaizdžiai pralaimi: numatytą programą visokeriopai remia švietimo vadovai, kurių rankose valdžia ir pinigai, o gimtosios kalbos teises gina žymiai mažesnes galias turinti Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir atskiri entuziastai, ŠMM nepavaldūs ar nebepavaldūs. Asmenys, priklausantys šios ministerijos žinyboms, turi patylėti ar būti atsargūs kaip ir ministrų koalicijos partneriai. Lietuvos kultūros žmonės tyli: gal nesuvokia, kad kažkokiais švietimo ministrų nutarimais gali būti griaunami gimtosios kalbos pagrindai, gal jiems tokios problemos atrodo tolimos ir nereikšmingos.

        Lietuvos švietimo ir mokslo ministras, pagal specialybę teisininkas, tarsi nustebęs: „Paradoksalu, kad mažne du dešimtmečius gyvename vėl nepriklausomi, ir, atrodytų, niekas mums negrasina, tačiau <...> itin ryški mūsų ginties laikysena: giname kalbą, kultūrą, tarsi jas iki šiol kažkas pultų“ ir siūlo „...atsisakyti dar iš XIX a. gynybinio tautiškumo kilusio ir sovietmečiu įsišaknijusio lietuvių kalbos supriešinimo su kitomis kalbomis...“ („Dialogas”, 2009 m. birželio 19 d.).

        Taigi: nuo ko giname? Kodėl giname? Ar tikrai ginties pozicija buvo ir yra beprasmiška? Apie lietuvių tautai, lietuvių kalbai grėsmingą situaciją, kylančią dėl globalizacijos iššūkių, masinės emigracijos bei kitų aplinkybių, daug kalbama ir rašoma. Svarbi problema – mūsų vyriausybės, nepriklausomos Lietuvos švietimo vadovų pozicija: jų gebėjimas gyventi modernėjančiame pasaulyje ir noras (ar nenoras) konkrečiomis sąlygomis saugoti gimtąją kalbą, tautinį identitetą – ne vien gražiais žodžiais, bet realiais sprendimais.

        Motyvai, išdėstyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. I. Smetonienės, svetimų kalbų didaktikos specialistės dr. G. Stunžėnienės, daugelio mokytojų bei mokslininkų apie ankstyvojo kitos kalbos mokymo, dvikalbystės žalą vaikui, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai, yra skelbiami spaudoje, pateikti ŠMM, atitinkamai Seimo komisijai. Deja, anot žymios muzikės prof. V. Vitaitės, „švietimo ministerijoje mes šiandien turime šimtaprocentinį negirdėjimą <...>, specialistų, menininkų (ir mokslininkų – R. N.) nuomonė absoliučiai ignoruojama“ („Respublika”, 2009 liepos 3 d.).

        Tai kur einama? Ko siekiama? Palyginkime: XIX–XX amžių sandūroje ne vienas jaunas inteligentas samprotavo: nėra prasmės kalbėti gimtąja kalba, jeigu svetimos kalbos (rusų, lenkų) teikia platesnes saviraiškos galimybes. Tačiau turėjome J. Basanavičių, V. Kudirką, P. Višinskį, kitų šviesuolių, kurie gaivino gimtąją kalbą, kūrė literatūrą, lietuvišką mokyklą. Du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai – visų mūsų kultūros sričių suklestėjimo metas, teikęs tvirtą atramą ilgai okupacijai. Išlikę mokytojai, išsaugoti seni vadovėliai, sukurta gimtosios kalbos mokymo sistema maitino mūsų mokyklą tamsiuoju pokario laikotarpiu iki „atlydžio“, kol išaugo nauja inteligentijos karta – ir aklai konformistinė, ir išmokusi realiomis sąlygomis saugoti tautines vertybes, visų pirma gimtąją kalbą.

        Tarybinės okupacijos metu Lietuvos švietimo ministerijoje būta visokių žmonių: ir apsidraudėlių, beatodairiškai vykdančių Maskvos ar Lietuvos KP CK nurodymus ir bandančių juos apeiti. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio tarybiniai vadovai, švietimo ministrai siekė išsaugoti Lietuvoje vienais metais ilgesnį vienuolikmetį, vėliau – dvylikmetį vidurinį mokymą, kad būtų erdvės lietuvių kalbai, kitoms nacionalinę kultūrą puoselėjusioms disciplinoms. Net devintojo dešimtmečio pradžioje kontroversiškai vertinamas ministras griežtai nutildė Alytaus „aktyvistus“, norėjusius kai kurias disciplinas (pirmiausia istoriją) dėstyti svetima – rusų kalba, suvokdamas to žalą lietuvių mokslo kalbai. Dabar tie patys dzūkai (ir ne tik jie) planuoja kai kuriuos istorijos, geografijos, muzikos kursus dėstyti svetima kalba.

        Lietuvos edukologai, buvusio Pedagogikos instituto mokslininkai, remiami humanitarinės inteligentijos, tardamiesi su švietimo vadovais, stengėsi kuo ilgiau apsaugoti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus nuo svetimos kalbos įtakos, kad susiformuotų gimtosios kalbos pagrindai.

        Antai dr. Bronė Papkevičiūtė, kuravusi rusų kalbos mokymą pradinėse klasėse, šią problemą sprendė daktaro disertacijoje. Prof. Vytautas Šernas, keletą dešimtmečių rengęs rusų kalbos mokymo programas, daugelio lingvodidaktinių knygų autorius, ne tik Lietuvoje buvo žinomas kieta nuostata: rusų kalbos mokymas neturi tapti rusinimo įrankiu. Daugelis mokslininkų tyrimais įrodė: nesusiformavus gimtajai kalbai, svetimų kalbų mokymas labai problemiškas. Dar 1970 m. išleistame darbe „Daugiakalbystės psichologija“ prof. A. Jacikevičius perspėjo, jog ankstyvas svetimų kalbų mokymas rekomenduotinas gabiesiems, o mažesnių gabumų vaikams gali būti kenksmingas ne tik gimtosios kalbos mokymui, bet ir protiniam tobulėjimui. Žinomi faktai: uzbekų, totorių vaikai, priversti lankyti rusiškus darželius, neretai atsidurdavo protiškai atsilikusiųjų klasėse.

        Prof. D. Klumbytė, 1941 m. Altajaus tremtinė, daugelio mokymo knygų autorė, memuarinėje apybraižoje „Atgyja ir nukirstos šaknys“ (Šiauliai, 2006) rašo apie buvusį Totorijos švietimo ministrą Mirzą Machmutovą, žymų filologą arabistą, „baltu pavydu“ pavydėjusį lietuviams, gebėjusiems atsilaikyti prieš ankstyvąjį rusų kalbos mokymą, nes tai „...žlugdo vidutinių ir silpnesnių mokinių gebėjimus ir stabdo jų raidą, nors itin gabiems kenkia mažiau“ (p. 66).

        Gūdžiais stagnacijos metais, verčiant okupacinei valdžiai, visomis išgalėmis priešinantis šviesiausiems Lietuvos mokslininkams, rusų kalba stumiama į pradines klases. Antai 1973–1974 m. svetima kalba privaloma nuo antros klasės antrojo pusmečio. Nuo 1975–1976 m. ši kalba įvedama jau nuo antros klasės pradžios. Tad stagnacijos metų groteskiškos L. Brežnevo vyriausybės vykdomos rusifikacijos lygis toks pat, kokį nutautinimo lygį numato įgyvendinti dabartinė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija nuo 2009 m. rudens. Tarybų Sąjungoje prie to eita maždaug tris dešimtmečius. Įstojus į Europos Sąjungą, tempai nepalyginamai greitesni.

        Grįžtam į praeitį: rusų kalbos stūmimo į TSRS okupuotų tautų mokyklas naujas etapas – 1979 m. įvykusi Taškento konferencija, kurioje suformuluotas uždavinys – kurti tarybinę liaudį, kuo greičiau niveliuojant tautinį identitetą. (Vargu ar geresnis už „tarybinę liaudį“ dabar aukščiausiu lygiu vartojamas terminas „Lietuvos tauta“.) Lietuvoje rusų kalba įtraukiama į pirmą klasę, netgi į darželius. Tam kiek įmanydami priešinosi ir Lietuvos švietimo vadovai, ir lituanistai, ir rusistai. Nepavykus apsaugoti vaikų nuo prievarta brukamo ankstyvojo svetimos kalbos mokymo, stengtasi bent nesumažinti lietuvių kalbos pamokų. Ar ilgai dabartinė Lietuva išgyvens nesulaukusi naujo smūgio tautos identitetui? Ar Lietuvos švietimo vadovai, įstūmę lietuvių kalbos padėtį į tamsiausią stagnacijos meto lygį, nekartoja ir nepakartos Taškento konferencijos kėslų? Jeigu dviejų nepriklausomos Lietuvos švietimo ministrų pavardes reikia rašyti šalia nukaršusio L. Brežnevo, tai kieno pavardę teks rašyti šalia unifikuotą „tarybinę liaudį“ skelbusio Uzbekijos kompartijos vadovo Šarafo Rašidovo?

        Kovodami prieš ankstyvąjį rusų kalbos mokymą, prieš rusifikavimą, Lietuvos edukologai stengėsi pagal galimybes išnaudoti legalias priemones. Tačiau būta ir kitokių – radikalesnių kovos formų. Antai Taškento konferencijos, skambiai pavadintos „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“, rekomendacijas pogrindinis leidinys „Perspektyvos“ tiksliai įvardijo kaip kultūrinio genocido aktą (Nr. 10, p. 343). Šio žurnalo Nr. 7 paskelbtas „Kreipimasis į visus pasaulio lietuvius“, kuriame, apžvelgus beveik keturių dešimtmečių lietuvių tautai padarytą žalą, rašoma, jog nuo 1980 metų, vykdant TSKP XXV suvažiavimo direktyvas, Lietuvos mokyklose įvedamas išplėstas rusų kalbos mokymo kursas. Rusų kalba dėstoma mokyklose nuo pirmos klasės, taip pat ir vaikų darželiuose. Nemažiau kaip dvi disciplinos (istorija, geografija ar biologija) bus dėstomos rusų kalba. Aišku, ir aukštosiose mokyklose šių mokslų fakultetai turės būti rusiški („Perspektyvos“, Nr. 7, p. 224). Žinoma, rusiškai rašomos ir disertacijos – tad lietuvių kalba stumiama iš mokslo, siaurėja jos vartojimo sfera. Ar ne tuo keliu einama dabar?

        „Perspektyvų“ straipsniuose „Ginkime gimtąją kalbą“ (Nr. 10) ir „Nauja grėsmė lietuvių kalbai“ (Nr. 11) įvairiais aspektais aptariama sustiprėjusio rusifikavimo grėsmė: „Rekomendacijų apimtis – 34 puslapiai. Jas sudaro įvadas ir 7 skyriai, nurodantys, kokių rusinimo priemonių turi būti imamasi atskirų pakopų bei žinybų mokyklose“ („Perspektyvos“, Nr. 10, p. 343–344). Derėtų dabartiniams švietimo vadovams pastudijuoti tas rekomendacijas ir palyginti su dabartinėmis – kuo jos sutampa, kuo skiriasi. Rezistentai Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, lituanistas Gintautas Iešmantas už priešinimąsi rusinimui, už siekimą ginti tautos identitetą buvo nuteisti keleriems metams kalėjimo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, po to – tremčiai (žr. V. Skuodis. „KGB voratinklyje. 1980 metai“, Vilnius, 2009, p. 667).

        Netiesa, kad tarybinės okupacijos metais lietuvių kalba supriešinama su kitomis kalbomis: užsienio kalboms Lietuvoje ir Estijoje, palyginti su kitomis buvusios TSRS respublikomis, skirta daugiausia pamokų (žr. 1975–1976 m. ir kitų metų mokymo planus). Netiesa, kad nesuvokta būtinybė gerai mokėti rusų kalbą. Dabartiniams ministrams derėtų pastudijuoti savo vadovaujamų įstaigų archyvus. Niekas ir dabar neneigia svetimų kalbų mokymo būtinybės – rašoma apie deramą antrosios kalbos mokymą, nepažeidžiant gimtosios kalbos ugdymo. Apie tai dešimtmečiais kalba lingvodidaktikos specialistai – ir lituanistai, ir svetimkalbiai. Tačiau valdininkai derinasi prie konjunktūros. Deja, tokios akivaizdžios praeities ir dabarties paralelės, tokios nelinksmos perspektyvos.

        Kas verčia dabartinę Lietuvos švietimo vadovybę rinktis lemtingą nutautinimo kelią? Šventas tikėjimas rinkos ekonomikos, globalizacijos siūlomomis vertybėmis, nes tautinis identitetas, deklaruojamas oficialiose šventėse, jiems nėra reali vertybė? O gal iš viešai neskelbiamų fondų ateinantys milijonai, garantuojantys klestėjimą, sėkmingą karjerą? Juk ministerijos stumiami dvikalbystės įgyvendinimo projektai kainuoja, kai Lietuvoje stinga lėšų elementariam mokyklų išlaikymui. Kodėl taip atkakliai ir ciniškai raunamos šaknys? Netiesa, kad mūsų edukologai, kalbininkai tylėjo ir tyli. Valdininkija paprasčiausiai negirdi, nemato reikalo girdėti, o kartais arogantiškai sumenkina oponentus. Globalizacija svarbiau už tautos egzistenciją. Dideli pinigai galingesni už tarybines represijas. Tautos kultūra, jos identitetas nėra ekonominė vertybė. Svarbesnė vartojimo kultūra ir vartotojų visuomenę patogiai aptarnaujanti kalba. Išaugo mankurtiška valdininkija, ugdanti naują kartą, turbūt nebesuprantančią Čingizo Aitmatovo skaudžios alegorijos – legendos apie mankurtą.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)