Elena Karnauskaitė. Pasaulio krašte. – Klaipėda: Druka, 2008. – 87 p.
Dar rudeniui nepastebimai artėjant į Elenos Karnauskaitės šlapkritį, su Rimantu Kmita, gurkšnodami arbatą, šnekėjomės apie tuomet šviežiai pasirodžiusią šios poetės ketvirtą knygą „Pasaulio krašte“. Sutarėme vienu esminiu klausimu: Elena teberašo tą pačią savo knygą. Rašo iš substancijos, iš kurios radosi ankstesnės jos dalys – „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004). (Ketvirtosios leidimas išėjo jau nebe „Vagos“ (kaip trys pirmieji), o „Drukos“ kūrybinėse dirbtuvėse su G. Skudžinsko šiai knygai kurtu pinhole fotografijų ciklu „Trupiniai“.)
E. Karnauskaitės kūryboje spengiančią izoliacijos, kitoniškumo būseną (skilčių pavadinimai: „Žmonės už stiklo“ (1990), „Pasaulis po ledu“ (2000), „Kitas krantas“ (2004)) mėginama įveikti siekiant tikriausios, autentiškos komunikacijos. Šis ryšio, o sykiu ir pasaulio sąryšingumo (at)kūrimas visąlaik netvarus, anksčiau nusakytas tilto iš pelenų, iš smilčių metaforomis, dabar apibūdinamas desperatiškiau – „iš nieko <...> iš paskutinio / kraujo lašo“ (p. 7). Amžinai rašomoje knygoje nuolat tikslinama metafora šįsyk pavadinime iškyla kaip būsenos vietininkas – pasaulio krašte: „eilėraščiai ne rašomi o savaime pasirašo / ne laike ir ne erdvėj kažkokiom beprotiškom / (ne)gyvenimo ir būties o būsenos sąlygom“ („Kūrybos procesas“, p. 7). Lietuvių kalboje būsenos vietininko jau nėra. Likę tik sustabarėję, matyt, verstiniai posakiai. Bet poezijai tų išimčių ir nereikia. Joje pagal kitus dėsnius galioja topai, nurodantys ne vien fizinę geografiją, tačiau sykiu neneigiantys svarbios aplinkybės: širdgėlą iš dalies provokuoja kūno besąlygiškas paklusnumas gamtai (tiesą sakant tik netyčia / einas vis į taktą vis į taktą vis į ritmą gamtai“, „Ekspromtas“, p. 34). Pasaulio krašte pasijuntame esą saulės apšviesto lauko (pa-saulio) užriby, geriausiu atveju pariby, savotiškame „poliariniame rate“, kur šaltis, drėgmė, tamsa, nerimas užčiaupia burną, arba daro kalbėjimą taupų, tiesų ir atšiaurų, „nes balsės aštrios tarsi / ledo šukės žeidžia gerklas“ („Šalna“, p. 23). Nes ir laiko mąžta tokiam buvimui paliudyti. Ta būsena matuojama dugno gelme: „taip ir gyvenam tamsoj ir drėgmėj / lyg kokie giliausio dugno polipai“ („Nesibaigianti žiema“, p. 22). Nors rinkinys pradedamas dalimi „Metų laikai“, kuriame yra to paties pavadinimo ciklas (tokio ciklo būta ir debiutiniame rinkiny), vasara sapnuojama, pavasario atėjimu mažne netikima, o rudens liūdesys su atlaidžia šypsena vadinamas „klasikiniais įbrėžimais“, kurie „jau seniai neskauda“ (p. 9). Tik akistata su begaline kosmine Žiema yra status quo, slogus letargo miegas: „vidurdienis mano laikas žiema / mano kraštas čia niekad neišaušta“ (p. 71). Santūrios pelenų, plėnių, pilkai žalsva, samanų, neperregimo vandens rudumo spalvos čia dar labiau išblėsta. Jos pasidengia šerkšnu, užpustomos. Tai tuštumos, aklavietės poetika (plg. 25 p.). Kartu iki maksimumo užveržta ir pasirengusi bet kada atsitiesti gyvasties spyruoklė: „susiveržia it spyruoklė tavo gyvenimas / iki skausmo iki pat gyvuonies“ (p. 29).
Taigi, po prislopintu, monotonišku kalbėjimu neva apie tą patį slypi įtampa, prilygstanti galbūt hidraulinio spaudimo galiai. Eilėraščiu virstantys žodžiai kaupiasi neiškalbėtų būsenų rezervuaruose. Autorė šįsyk dėmesinga pačiam kūrybos virsmui: kiekviena rinkinio dalis pradedama rašymo proceso refleksija (eilėraščiai „Kūrybos procesas“, diptikas „Žodžiai“, „Kaip rašomi eilėraščiai“, „Laiškų rašymo menas“). Tik apie tą procesą kalbama pasitelkiant kasdienos daiktiškas smulkmenas: žodžiai kaupiasi kaip žymėti talonai, saldainių popierėliai ir kitokie niekniekiai mažoje kišenėlėje su užtrauktuku.
visi pagalvoti ir neištarti
žodžiai pabyra pasklinda
tarsi gyvsidabrio ašarėlės
bandau suginti į vieną
sugauti veidrodinį lašą
tik jame nėra atspindžio –
atsargiai kvėpuok
(„Žodžiai: I Eilėraščio prigimtis“, p. 8)
Vaizdinių kalba vis preciziškesnė. Ties jais reikia tiesiog palinkti, tarsi fenomenologinėj redukcijoj sulaikius kvapą – kad į viena sugintas parabolinis veidrodis nepaspruktų, vėl nesubyrėtų į nesuskaičiuojamas dalis, kad tame hermetiškai uždarame laše vis dėlto pamatytum atspindį ir dėl to, ką išvydai, netektų apkvaišti nematomai sklindančiais nuodingais garais... Veidrodžio motyvas, būdingas E. Karnauskaitės poezijai (V. Woolf šį motyvą regėjo kaip moters teksto metaforą), komplikuojamas nepagaunamo judrumo ir pavojaus reikšmėmis. Eilėraščių moters savirefleksija darosi vis negailestingesnė: nespėjama taikytis su kintančia savimi, todėl stovima nuo savęs šizofreniškai atstu („Susitikimas“), šaltai konstatuojamas abejingumo valktis žvilgsnyje, nukreiptame į save („Akistata“). Žiūrėjimas į save, kaip ir į šerkšno graviūras pro langą, uždaro visas perspektyvas ir retrospektyvas („Susitikimas“), paverčia druskos stulpu, akmeniu. Atšilimo, „atitirpimo“ galimybė veriasi susitikime su kitu. Tada užkliudomas egzistencijos nervas, ir įtampą išduoda ne akys – netikslus pirštų judesys maišant kavą, lūžinėjantys plaukų galiukai, nagai, virpčiojantys įskilimai lūpų kampučiuose ir pan. („Susitikimas netyčia“). Per įskilimo, įbrėžimo, įpjovimo, trūkio, rando vietas prabyla aitriõs, ėdančios patirties atsiminimas. Rezonuojantis virpėjimas ir buvimas kartu yra vis labiau užsklęstas retrospektyvoje, vis mažiau galimas būsimybėje („Dažnėjantys pasimatymai“, p. 66; „Infliacija“, p. 42) ar net fikcijos, sapno tariamojoje nuosakoje („kaip jausčiau jeigu… / bet neduota nei jausti nei suvokti“, p. 7; eil. „Miegligė“, p. 49). Viską nunešančios drumzlinos pavasario upės (ciklas „Gotlando freskos“) yra kaip venose temstantis kraujas. Jis jau grįžta, pilnas išalsuoto nuovargio, sugėręs tai, kas buvo skirta sugerti.
Pasaulio krašte veikiau būnasi, nei valingai renkamasi kaip, kur, kuo ir su kuo ar be ko būti (išimtį sudarytų žaismingesni tekstai rinkinio dalyje „Iš moterų gyvenimo“, ypač ciklas „Iš raganos virtuvės receptų“). Šis savaiminio vyksmo modusas nusakomas beasmenėmis, sangrąžinėmis veiksmažodžio formomis: skaudžiai gelia skaudžiai / rėkias (p. 23), tave parsineša vakaro sutemos (p. 24), einas (p. 33), liepsnojas (p. 53), pasirašo (p. 7). Rikošetu grįžtantis veiksmas reiškia adresato krizę. Rėkiasi, kai nebėra kam išrėkti. Einasi, kai nebeklausi savęs kur ir kodėl. Mėnulio delčios aštrumas, įsipjovęs į dangų, medituojamas kaip šalta, mažėjanti, žeidžianti buvimo kartu šviesa („Vasario mintys“, „Šalna“). Gyvybiškai trūksta dviejų tapsmo vienu stebuklo. Gniuždo ir vienatvė dviese: „tu nors esi bet nesi / nes dabar mes kitokie ir mūsų jausmai / it kokios mergautės paklodės padryžę“ <...> šį drumzliną vakarą spalio išjungus / viską kas kalba groja ir šviečia / tamsoj atsigulę į lovas kiekvienas / savojoj urvelio pusėj du maži pikti / kirminėliai graudžiai susiriečia“ („Vietoj lopšinės“, p. 17). Stokojant to vienintelio ryšio, visi kiti tėra „žmonės už sienos“ (p. 26), „nežinomos rūšies egzotiški paukščiai / vadinkim juos caiminus daugiabuticus…“ (p. 27). „Besibaigianti meilė“ (trečios knygos dalies pavadinimas) yra ir besigaluojanti, merdėjanti meilė (plg. eil. „Išsiskyrimas“, p. 39). (Paprastai moters pasaulėjautoj meilė ir yra gyvybės, savasties esmė.) Poezijos rašymas ne iš sprogstančios jausmo energijos, bet iš ryžto neva šaltakraujiškai fiksuoti žolės medėjimą, stagarėjimą pasaulio krašte galbūt ir yra tas pirmuoju eilėraščiu brėžiamas tolimas nuo „romantizmo“, tas žemaitiškas atkaklumas rašyti savo knygą iki galo. Savotiškas maištas ir mokymasis būti nuolankiai neatšaukiamų dėsnių akivaizdoje – be mažiausios herojinės patetikos. Viktorija Daujotytė „Apglėbiančiame mąstyme“ teigia: žmogus gyvena prarasdamas. Kas atsiranda, negali atstoti to, kas prarandama. Atrodo, kad viena iš kūrybos dingsčių yra siekimas kaip nors susidoroti su tuo, kas pradingę ar šią akimirką dingsta (p. 173). Ši įžvalga svarbi ir „Pasaulio kraštui“.
Laiškas, žinia – tokie svarbūs E. Karnauskaitės poezijos ženklai – rinkiny devalvuoja iki pašto dėžutėje randamų sąskaitų lapelių, oficialių pranešimų, reklamų bei stabilumo simuliacijos, užimto gyvenimo įvaizdžio elektroniniame laiške („Elektroninis paštas“, p. 21). Gyvenimas apsiraizgius anonimiškų ryšių tinklais, kurie „pavaduoja“ unikalius santykius, yra nukraujavęs: „visos gyvasties gijos neatšaukiamai trūkinėja / liko tik anemiškos elektroninio pašto gyslos / bet kokio atsitiktinio mobilaus ryšio garsas / skambutis gelbėja čia ir dabar ir tai yra / vienintelis būdas išlikti trūkinėjančiam / išsitrinančiam pasauly dar neatpažintas / svetimas balsas pats artimiausias“ („Anemija“, p. 20). Išblukus ir kraujo spalvai, „niekas / iš tikro nebedžiugina nes niekas iš tikro / neįdomu nieko nebeatsitinka pirmą kartą“ (p. 18). Paradoksalu – rinkdamasi iškloti tą „nieką“, poetė prabyla apie banalius poreikius, tačiau čia verta prisiminti Algirdą Julių Greimą, kuriam banalybė tebuvo atrodymo šydas, slepiąs daiktų ar reiškinių esmę. E. Karnauskaitės tekstuose įtikinamai kuriamas vidinis pokalbis su savimi, pasitelkiant kvėpavimo ir širdies aritmiją suponuojančią sintaksę, pauzes, veriančias stringančią žodžių paiešką, dažnus nutilimus pabaigoje, išreikštus punktyru. Pokalbyje svarbus lieka tarsi į nieką nebenukreipto dialogo adresatas, nebeprisišaukiamas iš „ano laiko“. Tas „tu“ ir paneigiamas, ir sykiu neįmanomas iki galo išsižadėti: „likom tik tu ir aš ir negalim / vienas be kito ir negalim kartu / tik būnam drauge tarsi du menki / augalėliai per klaidą susodinti / į vieną vazoną nežydintys neišvaizdūs / nes ankšta ir nėra saulės <…> trukdo net / tavo kvėpavimas – per garsiai“ („Net ne meilė“, p. 43).
Išduoda net kalba, slaptai sąryšinga su aistra („Pažadino alkis“, p. 40; „Gotlando freskos“, p. 54). Pasakos pradžios formulė „už devynių upių, devynių girių“ kitame pasaulio krašte anaiptol nesiklosto iki pabaigos formulės „ilgai ir laimingai gyveno“. Šitas interpretacinės erdvės įgilinimas E. Karnauskaitės poezijoje neatsitiktinis (eil. „Kita Pelenės istorija“, „Užburta“, „parašysiu tau laišką iš kvailučių“, „vėl nuobodžiai lyja nei liūdnai“). Nestebuklinė istorija su pakitusia scenografija, daugiabučių dekoracijomis, „su šarvuotom durim su kauliniais / bokštais“, kur „mielasis saugiai / užrakintas gudriai pasislėpęs už užkeiktų / vartų už devynių jūrų jokio rakto anei / burto neįmanoma pritaikyt arba atpažinti / arba prisišaukti“ (p. 73). Meilė gelbėtų nuo rutinos, bet, paradoksalu, kad rutina, daiktų (sielos istorijos nebylių liudytojų) rekolekcija padeda išbūti nemeilę.
Tas sukimasis užkeiktame rate neleidžia pasirinkti mirties: ratas yra viskas, ką turi. Suicido traukos motyvas, nejaukiu ašutu stirksantis visoje E. Karnauskaitės kietai suaustoje tekstūroje, „Pasaulio krašte“ išlenda savita Odisėjos parafraze („Paryčio kelionė į Vilnių“). Nuolatinis judėjimas erdvėje leidžia įveikti intensyvų gundymą – tarsi sirenų šauksmą – nebūti. Išėjimas leistų nebebūti nemylimai. Bet tai reikštų – suardyti audinį, kuriame neapykantos ataudai pinasi su meilės metmenimis: „tave laikantis dienos tinklas / nunertas iš daugybės mažų / akučių <…> kartais / atrodo kad jau krisi kad jau / nebeišlaikysi kad tik dantimis / ir krauju pasruvusiais pirštais / laikaisi iš paskutiniųjų tas tinklas / nunertas iš meilės ir neapykantos“ („Akimirka“, p. 76). Visa yra viena ir, regis, ne mūsų sugalvota: „tarsi viskas jau būtų ir nieko daugiau / nereikėtų tik Kažkieno parašo šios / drobės kampe saulei nušvitus“ (p. 77). O kol prieš auštant nulijus dangaus drobė atsiskleidžia kaip tuščias lapas, reikia turėti drąsos sulaukti vakaro, kad užrašytum: „tamsos pražydėjime buvo daugiau / grožio negu visuose seniai mirusių / poetų žodžiuose“ („Poezijos klausytoja“, p. 16).
Kiek trunka ta diena? Nei daug, nei mažai – vienintelį gyvenimą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)