„Visa, kas genialu, yra paprasta, tik ne viskas, kas paprasta, yra genialu“ (R. Sadauskas).

 

       Miniatiūrą drįsčiau pavadinti žanru, aiškiai parodančiu rašančiojo talentą. Nedidelės apimties tekstu  perteikti sklandų pasakojimą, psichologinius niuansus, suvaldyti banguojantį minčių srautą nėra paprasta. Tuo labiau, jei rašančiojo širdį persmelkusių akimirkų, patyrimų susikaupė labai daug ir nė vieno iš jų, rodos, nevalia palikti užmarštyje.

 

       Apybraiža, apysaka, apsakymas, esė, miniatiūra – žanrai, kuriuose save atranda rašytojas Romas Sadauskas. Literatūriniame olimpe debiutavęs 1970 m. apybraižų knyga „Prie gimtojo slenksčio“, jis iki šiol miklina plunksną rašydamas trumpos apimties tekstus. Nesvetima šiam autoriui ir poezija (išleisti trys eilėraščių rinkiniai) ar publicistika (penki rinkiniai). Tačiau, pabandęs jėgas viename ar kitame žanre, R. Sadauskas sugrįžta prie pamėgtos eseistikos.

 

       Rinktinėje „Gyventi“ publikuojami ne tik naujai parašyti, bet ir ankstesni autoriaus tekstai, tvarkingai sugrupuoti į aštuonis skyrius. Reta esė ar miniatiūrų rinktinė nustebina skaitytoją tokia, švelniai tariant, nemenka apimtimi. Tačiau tai – neabejotinas pliusas. Reikia rašyti, kol rašosi, kol gyvenimo akimirkos atrodo nepaprastos ir vertos būti įamžintos. Tuo labiau, kad laiko lieka vis mažiau...

 

       Gyvenimo trapumas bei trumpumas: tai temos, labiausiai jaudinančios rašytoją. Pati skaudžiausia neišsipildžiusi jo vaikystės svajonė, pasak paties autoriaus, troškimas „tapti nemirtingu“ (p. 31). Tačiau kuo daugiau mąstoma apie mirtį, tuo mažiau ji baugina. Galiausiai prieinama filosofiška išvada, kad „mirtis yra gyvenimo dalis, kaip taškas – sakinio dalis, ir sakinį, ir visą knygą užbaigiantis“ (p. 217).

 

       Šią knygą užbaigia ne tik taškas. Kas dar? Nupieštas kryžius. Pastatytas ant nelygiai supilto žemės kauburėlio. Tačiau suprasti, ką jis simbolizuoja, galima tik pervertus visos knygos lapus, kurių kiekvieno kampe nupiešta nedidelė bėgančio žmogaus figūrėlė. Greitai verčiant lapus, ji šuoliuoja per visą knygą, kol paskutiniuose puslapiuose sustingsta metaforiškame kape. Stiliaus ir grafikos originalumas – pribloškiantis, tuo labiau, kad tą bėgsmą pastebi ne iš karto. Bėgantis knygos lapais (o gal – per gyvenimą?) R. Sadausko žmogus tarsi patvirtina anksčiau išsakytą rašytojo mintį apie žmogaus egzistencijos laikinumą.

 

       Kiekvienam individui jo būtis – nepakartojama bei unikali. Paradoksalu, bet apie savo gyvenimo išskirtinumą susimąstoma ne vėjavaikiškoje jaunystėje, o kur kas vėliau, brandžiame amžiuje, kai laiko džiaugtis aplinkinio pasaulio malonumais lieka vis mažiau. Anot E. M. Remarque’o, „laikas – tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas“. Pridursiu: kol persunkia mūsų (pa)sąmonę ir visiškai užvaldo.

 

       Vartant R. Sadausko eseistines miniatiūras, pamažu į rinkinį imi žiūrėti kaip į savotišką autoriaus testamentą: tai brandaus amžiaus sulaukusio rašytojo filosofiški pamokymai tiems, kurie dar tik ieško savojo kelio. Tai neišvengiamai lemia ir pasirinktas esė žanras, kai rašant kalbama savo vardu, demonstruojant skaitytojui individualias gyvenimo įžvalgas.

 

       Dienoraščio tipo R. Sadausko eseistikoje daug buities detalių, tačiau ji nuoširdi. Rašytojas nevengia saviironijos, nestokoja kandaus žodžio. Pagyrų sau taip pat negaili, tačiau jos pateikiamos jau kito asmens balsu („Antanas“, p. 368). Kūrinėliuose daugiausia grįžtama į praeities prisiminimus, nes „o ką padarysi, juk pats nevaldau žodžių, kurie pasirašo galvojant vienumoje. Be to, ir man skirto laiko – kur kas daugiau praeity, nei ateityje“ (p. 364).

 

       Rinktinė būtų nepataisomai liūdna ir nostalgiška, jei vadinamųjų dienoraščio fragmentų nepertrauktų miniatiūrų skyriai, kuriuose pasakojama apie egzotiškose kelionėse patirtus įspūdžius („Mudu su Niko“, „Šveicariški paveikslėliai“, „Ispanijos pakelėse“) arba pasiduodama nevaldomai fantazijos tėkmei („Sugrįžimas jaunystėje“). Tačiau kad ir kaip toli geografine platuma kalbantysis būtų nukeliavęs, jo vidiniai polėkiai ir filosofiniai gyvenimo prasmės ieškojimai nesikeičia. Tiek Šveicarijos kalnuose, tiek Ispanijos ar Abchazijos smėlynuose jis sprendžia įvairius būties galvosūkius, laisvai interpretuodamas kitų autorių ar net pačioje Biblijoje užrašytas tiesas. „Pradžioje buvo ne žodis, o mintis. Kol dar nėra minties, žodis nereikalingas. <...> Pabaigoje irgi būna mintis, o ne žodis, kurio, mintims galvoje dar rusenant, jau nebepajėgi ištarti“ (p. 83).

 

       Tekstuose vyrauja ne tik filosofiniai apmąstymai, bet ir panoramiškas gamtos aprašymas, atida mažiesiems mūsų broliams. Pro pasakotojo akis neprasprūsta joks, net pats menkiausias, gamtos stebuklas: ant laivo stiebo tupintis paukštis, nuvytęs saulėgrąžos žiedas, grybų karalija, dūlinė kriaušė ir kt. Taip jautriai rašyti apie gamtą gali tik žmogus, praleidžiantis joje tikrai daug laiko. Tūlo miesčionio akis dažniausiai nepastebi aplinkos grožio, nesugeba susilieti su gamta, pajausti jos paslaptingumo. Tuo labiau gamtos nemato jaunas miesto gyventojas, šaligatvio vaikas.

 

       Branda, patirtis ir metai, praleisti stebint gamtą, dalyvaujant slaptingame jos gyvenime – pagrindiniai dalykai, suformavę nešablonišką R. Sadausko požiūrį į pasaulį. Žodį nešablonišką galima neabejojant pakeisti žodžiu nemadingą – juk ar daug šiuolaikinių skaitytojų domisi gamtos stebuklais, ar juos jaudina vieno pusamžio vyro vidiniai monologai, persunkti jo asmenine gyvenimo patirtimi? Tuo labiau, kad ta patirtis – dažnokai skaudi, pateikiama abstrakčių vaizdų pavidalu, nepagardinta intriguojančiomis detalėmis. Nešmėkščioja knygoje joks fatališkos, ilgakojės moters siluetas. Užsimindamas apie savo gyvenimo draugę, autorius vadina ją nei šiaip, nei taip: „Gerbiama moteris“ (p. 294). Jokios aistros kibirkštėlės, jokio meilesnio apibūdinimo. Tačiau ar galėtų būti kitaip? Autorius vargu leistų sau atsipalaiduoti ir paišdykauti, juk knygos pradžioje pats „pažymėjo“ save šalto Skorpiono ženklu ir tarsi pasmerkė nuolatinei vienatvei. Paskui pulti garbinti sijonus būtų lyg ir nepadoru, tuo labiau tokiam gamtos filosofui.

 

       Rašau šiuos žodžius kiek šmaikštaudama. Juk kaip tik šis abejingumas aistroms bei vartotojiško gyvenimo malonumams ir yra skiriamasis R. Sadausko eseistikos bruožas. Knygoje puikiai parodoma, kad būti laimingam, džiaugtis gyvenimu galima ir nevaikščiojant po parduotuves ar sėdint prie televizoriaus. Kur kas vertingesnės gyvenimo pamokos tos, kurias gauname būdami vienatvėje, leisdami atsiskleisti savajam Aš. Vėl prisimenu E. M. Remarque’ą: gal juos sieja panašus vienatvės pomėgis, naktiniai klaidžiojimai po miestą ir bandymas skverbtis į žmogaus sąmonės gelmes? Vokiečių autorius rašė: „Žmogui lieka tik tai, kas išauga jo viduje. O kas jau čia išaugs siaučiant audrai? Viską išaugina nykios vienatvės naktys – jeigu neprarandi vilties.“

 

       R. Sadauskas nesistengia taikytis prie masinio skaitytojo skonio, jam svetimos postmodernistinės literatūros tendencijos, apskritai visa (post)modernizmo mada. Vienoje miniatiūroje autorius aiškiai išsako savo poziciją: „Postmodernizmas – tai kliedesiai apie būtį. Taigi postmodernistai – žmonės be savo būties. Jų gaila kaip ant šaligatvio sėdinčių. Kaip žmonių be gyvenimo. Kritikai teisūs postmodernistų kūriniuose tapatindami herojų ir autorių. Kitaip ten ničnieko nerastum“ (p. 47).

 

       Čia norėčiau paprieštarauti. Suprantama, kad vyresnės kartos rašytojui sunku suprasti dabartines gyvenimo madas, literatūros tendencijas. Bet juk nė vienas žmogus pats nepasirenka savo gimimo ir gyvenimo laiko. Kokiame amžiuje (dešimtmetyje, šalyje, šeimoje) gimei, užaugai bei subrendai – tokį ir pasaulio vaizdą tau lemta regėti. Turbūt dar niekada nebuvo tokių dviejų kartų, kurios gyventų tomis pačiomis vertybėmis. Tai galų gale ir nebūtina. Svarbiausia, kad vertybės apskritai būtų – nors ir skirtingos. Net sėdint ant šaligatvio ir žvelgiant į Užupio angelo skulptūrą galima mąstyti apie žmogaus būties prasmę ir laikinumą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)