O kaip nuramint savo sielą?

       Kaip jūrą ar audrą – kartu?

       Kodėl sielos bangos pašėlo?

       Pašėlai, undine, ir tu!

 

       Audroj pavirtai sirena –

       O taip man gražiai dainavai!

       Kažkas nuskandino mane,

       Taip skęsta piratų laivai…

 

       Undine, aš klausiu: kodėl

       Pirato žmona pavirtai?!

       Ir bangos vėl sieloje šėls,

       Tik niekad negrįš tie laivai…

 

       2009. V. 7

 

 

 

       Meilė niekada nesibaigia

 

       Meilė niekada nesibaigia,

       Meilė nesibaigia niekada!

       Meilė nugalėjo laiką –

       Tik todėl dar gyva planeta!

 

       Ogi tu kas esi

       Šiam žvaigždžių spindesy?

       Tik dulkelė

       Be vėjo ir kelio!

 

       Štai todėl tu ir stovi kampe

       Be jokių skiriamųjų ženklų.

       Bet žinok: pažymėjo tave,

       Kad keliautum su Vėju kartu!

 

       2009. V. 9

 

 

 

       Nimfai nuo satyro

 

       Nemaišyk medaus su šūdu –

       Gerbk bites, bet ne muses!

       Ir nebūk kaip šiknius Judas –

       Neišduok, prašau, manęs!

 

       Aš miške rašau šį laišką,

       Kad nešiktume miške,

       Kur dievai po pievas vaikšto,

       Nes dangus yra ir čia!

 

       2009. V. 10

 

 

 

       Galvoti apie giedrą

 

       Giedra galva galvoti apie giedrą,

       Kad neprišauktum debesų!

       Paukštukai čiulba, angeliukai gieda…

       Ir tu esi. Ir aš esu.

 

       Ir tu esi dangaus žydrynėj –

       Graži, bet tolima žvaigždė…

       Kažkas danguj žvaigždes nuskynė,

       Užtat jos žemėje žydės…

 

       2009. V. 15

 

 

 

       Puolęs angelas

 

       Puolęs angelas saugo puolusius angelus –

       Jis grotas išlaužia ir išdaužia langus jis.

       Ar gerai, kad yra angelai?!

       Aš sapnuoju, kad viskas gerai…

 

       Betgi kas aš esu?! Skruzdėlė.

       Skruzdėlė, ta rudoji, tačiau

       Vis aš klausiu savęs: o kodėl

       Piramidę danguj pastačiau?

 

       2009. V. 20

 

 

 

       Apie Mobį Diką

 

                                    Tėvo atminimui

 

       Tėvo upė – Lėvuo,

       Mano upė – Neris!

       Gal kitaip jos banguos,

       Bet banginis praris…

 

       Jau prarijo tave

       Ir visai ne sapne!

       Tu dabar gyveni

       Ar Lėvens vandeny,

       Ar banginio pilve?!

       O galbūt – danguje?..

 

 

       Betgi kam tas dangus –

       Nei Neries, nei Lėvens…

       Paukščių takas – platus,

       Jis likimą nulems…

 

       Neliūdėk, Tėvužėl, danguje –

       Susitiksim banginio pilve!

       Ir išgersim gruziniško vyno

       Tam pilve kaip bare to banginio,

       Kurs prarijo ir mus, ir tėvynę…

 

       2009. V. 25

 

 

 

       Aš kadaise buvau pragare

 

       Aš kadaise buvau pragare,

       Man skaudėjo labai visada,

       Net atrodė, kad skausmo nėra,

       Nes to skausmo pilna visata!

 

       Bet išgrūdo mane iš peklos,

       Nes už velnią baisesnis buvau…

       Kas man rojuje lovą paklos?

       Apie tai net sapnuoti bijau.

 

       Ir nelaukia manęs skaistykla,

       Nes kadaise buvau pragare…

       Bet žinau: man žmona – tik tyla,

       O meilužė – girta gitara…

 

       2009. V. 26

 

 

 

       Marti Morita

 

       Į mirtį jis žiūrėjo kaip į marčią,

       Kuri jam svetima, tačiau – arti!

       O kaip žiūrėt į lemtį karčią,

       Kurią kaip vodką reik praryt?!

 

       O gal mirtis ir ne karti,

       Tai gal neverta pasikart?

       Bet jei mirtis yra marti,

       Gal vienąkart reik susitart?!

 

       Tai ką daryti, ką daryti –

       Gyventi su mirtim kartu?!

       Neatsiklausęs tos marčios Moritos

       Išgėrė vodką iki dugno rytą

       Ir trenkė jai galvon batu!

 

       2009. V. 29

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)