Jaroslavas Melnikas. Tolima erdvė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 262 p.
Ar mokslinės fantastikos žanras priskirtinas populiariosios, tad ir prastesnės, literatūros kategorijai? Taip nebūtų manę tokie iškilūs, tarkim, ir žanro ribas peržengę autoriai kaip Stanisławas Lemas, broliai Strugackiai arba neseniai miręs J. G. Ballardas.
J. Melnikas romane vaizduoja tolimą ateitį, jame netrūksta mokslinės fantastikos atributų, atsispindinčių ir leksikoje: sraigtaplanai, pneumatiniai traukiniai, magnetiniai blokai (daugmaž atitinkantys mūsų automobilių transportą), elektrovonios ir t. t. Akustiniai švyturiai yra viena iš daugelio priemonių, kurios dėl toli pažengusių technologijų leidžia veiksmingai funkcionuoti aklųjų visuomenei. Aklųjų dvasine sveikata rūpinasi tokie pat akli psichosofai. O klausomi „filmai“, be abejo, tėra tai, ką mes vadintumėm radijo pjesėmis.
Pradinė idėja neišvengiamai primena žinomą H. G. Wellso apsakymą „Neregių šalis“ – aklieji nelabai suvokia, kas yra rega ir kas yra tarp jų atsidūręs „regintysis“, bet nusprendžia, kad tai – kažkokia psichinė anomalija, kurią reikia gydyti… atimant regą.
Taigi čia matome represyvią, totalitarinę visuomenę, kurios ribotumą esmingai simbolizuoja fizinis aklumas. „Iš pažiūros visi mes mylime Valstybinį Susivienijimą ir jo institutus: esame dėkingi už gerovę, už rūpestį. Bet giliai mumyse pabunda mintys, supranti?“ (p. 13). Pabudusias mintis totalitarinė sistema, kurios nemąstančiais sraigteliais yra tapę beveik visi supanašėję individai, veiksmingai ir žiauriai slopina, ir tai primena dar vieną žanrą – antiutopiją, tarkim, G. Orwello „1984-uosius“ (panaši buitinio gyvenimo nykuma ir beviltiška vienišo maištininko situacija).
Jeigu tik tiek šiame romane ir būtų, vargiai galėtumėm argumentuoti, kad jis pranoksta išeksploatuotų stereotipų raišką. Ir iš tiesų maždaug pirmą knygos trečdalį sėkmingiau padeda įveikti tik kažkoks mįslingas autoriaus sugebėjimas magnetizuoti skaitytojo dėmesį, išlaikyti aiškiai neapibrėžtą paslaptį. Bet vėliau palengva atsiveria naujos suvokimo plotmės, o kūrinio veiksmas įgauna dinamiškos įtampos.
Po permainingai pavykusio bandymo filosofiškai šmaikštauti knygoje „Keistas namas“ J. Melnikas vėl sugebėjo maloniai nustebinti. Geriausiuose savo apsakymuose ir apysakose jam pavykdavo sukurti įtaigią alternatyvaus pasaulio viziją: „Rojalio kambaryje“ tai yra mąžtanti fizinė būsto erdvė; „Skambink man, kalbėk su manimi“ – fiktyvus pomirtinis žmogaus egzistavimas; „Tai kalbu aš“ – grožinės literatūros kūrinyje sukurtas ateities numatymas. Šie kūriniai dvelkė kažkokiu nenusakomu ir neišsakytu, jų gelmėse nugrimzdusiu liūdesiu ar rezignacija. Romanas yra didesnio masto (šiuo atveju fantastinė) projekcija, ir čia autoriui vis dėlto pavyksta sukurti kelias skirtingas, vieną po kitos atsiveriančias individo ir kolektyvo egzistavimo plotmes. Visas jas patiria ir išgyvena pagrindinis veikėjas Gabras.
Paaiškėja, kad regėjimo anomalija šiame aklųjų pasaulyje – labai retas, bet ne vienatinis atvejis: nedaugelis praregėjusiųjų, nesusivokusiųjų buvo represuoti ir – tiesiogine prasme – apakinti veiksmingai funkcionuojančios galingos sistemos. Tačiau, pavėluotai susivokę, nebegalėdami taikstytis su tuo, kad iš jų atimtas regimasis pasaulis (tolima erdvė), šie atskalūnai yra susivieniję į galingą pogrindinę organizaciją, į kurią patenka ir Gabras. Iš pradžių susidaro taurių kovotojų su visuotine nudvasinančia ir niveliuojančia, kūnus ir protus pavergusia galybe įvaizdis. Bet netrukus Gabrui (taip pat ir skaitytojui) šį gana tiesmuką įvaizdį tenka pakoreguoti. Atrasdami paraleles su mūsų pasauliu (o tai darome neišvengiamai), galėtume sakyti, kad šie maištininkai yra archetipinis smurtingos revoliucinės dvasios pavyzdys: jeigu pasaulyje egzistuoja kokia nors esminė neteisybė, jie įsitikinę, kad ją būtina panaikinti bet kokia kaina – nesvarbu, kiek gyvybių (gal net milijonai) bus paaukota.
Ir Gabras, norom nenorom, grįžta į megapolį – tvariai asociatyvų, didingai šiurpų J. Melniko vaizduotės kūrinį, vos ne visą romane žinomo pasaulio ir paties romano erdvę užgožiantį technokratinį monstrą: kone beribį „gyvenamųjų konteinerių“ konglomeratą, nusidriekiantį ne tik į plotį, bet ir į didžiulį aukštį. Akliesiems jokia vizualinė estetika nereikalinga, tad į visas puses driekiasi pilkų betoninių narvų begalybė; reginčiajam ji tampa košmarišku kalėjimu, kuriame kiūtina apsileidusios, gauruotos būtybės („Ant kūnų kabantys skarmalai, žemyn nuleistos galvos, užmerktos akys“), o tarp jų didžiuliu greičiu švilpia pabaisiški pneumatiniai traukiniai, magnetiniai blokai, erdvėse tarp „kvadratų“ nardo grėsmingi sraigtaplanai. Nejučia šokteliu į dar vieną šoninį vaizduotės laiptelį: kokį efektingai kraupų reginį iš to sukurtų Holivudas… Na taip, lietuvių kinui šio romano ekranizacija būtų tikrai ne pagal kišenę.
J. Melnikas įspūdingai vaizduotėje atkuria, kaip šis matymui nepritaikytas pasaulis atsiveria praregėjusiajam, nors gal, labai akcentuojant balsą, nepakankamai įvertinama aklųjų išlavėję lytėjimo ir uoslės pojūčiai. Gabras praregėjęs iš pat pradžių kiek per daug bjaurisi daiktine aplinka ir žmonėmis, nors dar lyg ir negalėtų turėti regimojo grožio suvokimo. Įtikinamiau būtų, jeigu alklieji labiau rūpintųsi higiena bent jau dėl instinktyviai numanomų geresnių galimybių išgyventi.
Bet šios smulkmenos visai negadina bendro vaizduotėje sukurto pasaulio įspūdžio. Kaip tik svarbesniais aspektais autorius sugalvoja įtaigių aklųjų visuomenės mąstysenos ypatybių, pvz., tai, kad jiems egzistuoja tik „artimoji erdvė“, o keldamiesi į kitą vietą jie iš tikrųjų atseit nejuda, keičiasi tik jų artimosios erdvės galimybės, joje „skamba kiti akustiniai indikatoriai ir į ją gali įžengti kiti negu pirma objektai ir žmonės“ (p. 16). Aklųjų literatūra iš esmės kitokia, skurdesnė: kažkas, atsitiktinai gavęs „senovės rankraštį“ (šiaip jau visa praeityje nugrimzdusio pasaulio literatūra uždrausta), stebisi, „kam reikalingi aprašymai? Mūsų autoriai perteikia tik dialogus, išreiškiančius sielos, minties judėjimą“ (p. 128).
Kai gausios megapolio saugumo tarnybų pajėgos sutelkiamos Gabrui gaudyti, romanas įgauna trilerio dinamikos. Čia herojus patiria pavojingų nuotykių ir tai suteikia ryškesnį naratyvinį impulsą šiaip jau veikiau filosofiniam romanui.
Knygos struktūrinį audinį esmingai paįvairina megapolio specfonde saugomų tekstų, nukrypusių nuo totalitarinės normos, fragmentai, taip pat žiniasklaidos pokalbiai bei straipsniai ir net tokio Čizo Dilko eilėraščiai (pateikti proza), kurių vienintelis egzempliorius irgi laikomas specialiajame fonde. Pastarieji – įtaigiai intensyvūs, jausmingi tekstai – yra įdomus kontrastas ne tik nykiai aplinkinei realybei, bet ir sausam viso romano stiliui (bene sėkmingiausiai – p. 132–133).
Iš tiesų net ir dorovingai pavaizduotų erotinių santykių aprašymai gana trafaretiniai, skurdoki, bet jie visai atitinka romano koncepciją, nes tai yra filosofinės pakraipos romanas su alegorinio kūrinio elementais. Alegorinį užmojį galima įžvelgti lyginant vaizduojamo pasaulio ribotumą ir Gabro saviiešką, tolimos ir dar tolimesnės erdvės ilgesį su panašiais mūsų gyvenamo pasaulio, žmonijos ypatumais. Tai galima įsivaizduoti ir kaip mūsų pačių nesugebėjimą ištrūkti iš savo „artimos erdvės“, iš aplinkos mums primetamo pasaulio matymo, t. y. „tolimos erdvės“ nematymo. Romane tai siejama ir su Dievo idėja, tariant vieno personažo lūpomis: „Jei yra Dievas, vadinasi, yra begalybė, vadinasi – yra tolimoji erdvė. Jei nėra tolimosios erdvės – vadinasi, nėra atstumo, nėra begalybės, nėra Dievo. Dievas visagalis, ir jis negali gyventi čia, ankštame narve“ (p. 34).
Įgavęs regos pojūtį, Gabras „neteko nežinojimo palaimos“ ir pajuto kankinamą tolimos – ir dar tolimesnės – erdvės ilgesį. Tad čia galima įžvelgti ne tik savo tapatybės paieškų elementų, bet ir dievoieškos motyvų. Mat herojui nepriimtinos visos trys kolektyvinio, socialinio egzistavimo plotmės, į kurias jis patenka: aklas egzistavimas megapolyje, dalyvavimas maištingoje megapolio tvarkos priešų veikloje, tapimas reginčio valdančiojo elito nariu. Visais trim atvejais asmenybei nepaliekama alternatyvų, jai leidžiama funkcionuoti tik tam tikroje apibrėžtoje erdvėje – artimoje, šiek tiek tolimesnėje ir dar tolimesnėje, bet ne tokioje tolimoje ir nepažįstamoje, į kurią romano pabaigoje Gabras išeina.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)