tekstai.lt

Antanas Andrijauskas. Chagallo poetikos pasaulis (2)

marc_chagall
marc_chagall
         Tęsinys. Skaityti pradžią


        Chasidiškojo misticizmo poveikis M. Chagallo poetikai

 

        Dailėtyrininkai, rašę apie M. Chagallo tapybą, daug dėmesio skyrė jo kūrybos ryšiams su gimtuoju Vitebsku, simbolizmo estetika ir ypač įvairiomis modernistinės dailės kryptimis. Tačiau svarbesnis jo kūrybos išskirtinumą, tautinį žydišką charakterį, populiariausių meninių vaizdinių sistemas nulėmęs veiksnys buvo chasidų misticizmas, kurio dažniausiai tyrinėtojai nepaminėdavo. Apie jo poveikį M. Chagallo kūrybai 1923 m. epizodiškai užsiminė tik B. Aronsonas.

        Reformatoriškos religinės mistinės judaizmo pakraipos litvakiško chasidizmo sąjūdis, išplitęs XVIII a. LDK politinės krizės metu po B. Chmelnickio sukilimo ir drastiškų žydų pogromų, suformavo daug naujų maištingų prieš sustabarėjusį ortodoksinį judaizmą nukreiptų gyvenimiškųjų nuostatų bei vertybių. Vitebskas tapo vienu pagrindinių litvakiško chasidizmo išplitimo centrų, kurio įtaką siekė apriboti ortodoksiniai Vilniaus rabinai. Chasidizmo pasekėją įvardijantis terminas „chasidas“ (žodis chassid – senovės žydų kalba reiškė „gailestingumą“, „meilę“, o „chasidai“ – „Dievą mylinčiais žmonėmis“) buvo vartojamas kalbant apie įvairias antiortodoksines judaizmo kryptis pradedant jau nuo II a. (ir vėlyvaisiais viduramžiais, ir XVI a.), tačiau dažniausiai jis vartojamas apibūdinant Abiejų respublikų teritorijoje XVIII a. išplitusį mistinį reformatoriškąjį judaizmo sąjūdį. M. Chagallo tėvas, artimiausi giminės buvo aistringi chasidizmo šalininkai. Apskritai ši kryptis vyravo Vitebsko gete ir nulėmė alegorizmo, metaforiškumo, savitų simbolių pasaulio, kurie atspindėjo chasidų religinių, mistinių ir pasaulėžiūrinių nuostatų savitumą, atsiradimą.

        Judaizmui labai svarbūs yra įvairūs mitiniai motyvai, tautos istorijos mitologizuoti pasakojimai, pasaulio suvokimas kaip tekstas, įkūnijantis dieviškąjį žodį, „išrinktosios tautos“ išėjimo iš Šventosios žemės epizodai ir pan. Juos perėmė ir savitomis optimistinėmis, gyvenimą teigiančiomis spalvomis nuspalvino litvakiškojo chasidizmo šalininkai. Šie tradiciniai hebrajiškų legendų, mitų ir misticizmo elementai kultūrinėje LDK erdvėje pasklidusių chasidų kasdienybėje susipynė su opozicinėmis reformatoriškomis (artimomis arabų musulmoniškojo pasaulio sufijams) tendencijomis ir archajiškos kilmės kiek naivokais liaudiškais, iš žydų folklorinės tradicijos išplaukiančiais ritualais.

        Reformatoriškas litvakiškas chasidizmas – tai savotiška reakcija prieš surambėjusio ortodoksinio judaizmo sausą formalizmą, atsietą nuo gyvenimo rabinišką mokslingumą, despotišką Kahalo valdžią ir elitinio rabinų sluoksnio atitrūkimą nuo liaudies. Perėmę daug viduramžiais viešpatavusių kabalistinių mokymų elementų, chasidizmo šalininkai neigė ortodoksinio judaizmo griežtas, asketiškas nuodėmės, rezignacijos, nusižeminimo, graudulio, melancholijos nuostatas ir priešpriešino joms džiaugsmingą, kupiną jaudulio asmeninį mistinį santykį su Dievu. Chasidų mokymas remiasi talmudine ir kabalistine Toros interpretacija, akcentuojant mistinę patirtį. Reformatoriai kreipėsi į žmones paprasta, liaudžiai suprantama alegorinių pasakojimų kalba. Remdamiesi monoteistinėmis nuostatomis (chasidų priešininkai juos kaltino panteizmu), jie tvirtino, kad Dievas iš prigimties yra geras, o ne baudžiantis žmogų. Jis yra visur, visuose gamtos reiškiniuose ir, persmelkdamas visą pasaulį, reiškiasi paprasčiausiuose daiktuose. Dievas žvelgia į žmogų kaip į kūrinijos viršūnę, tačiau nesumenkina ir gyvūnijos pasaulio, kuris yra dieviškos valios kūrinys.

        Vadinasi, litvakiško chasidizmo adeptai skelbė ne racionalaus proto, pagal nustatytas taisykles atliktų religinių prievolių ar griežtai reglamentuotų talmudistinių studijų prioritetą, o autentišką, nuoširdų, kupiną džiaugsmingo jaudulio ekstazišką santykį su Dievu. Jis nulėmė atsainų požiūrį į daugelį ortodoksinio judaizmo kanonizuotų ritualinių reikalavimų. Pirmenybė teikiama ne Talmudui ir kitoms religinėms knygoms, bet nuoširdžiai maldai. Kiti svarbūs litvakiško chasidizmo bruožai: leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie anksčiau neturėjo teisės to daryti, švenčių pomėgis, pakantesnis požiūris į svaigalų vartojimą, seksualinius vyro ir moters santykius, ekscentriškas elgesys, transo būsenos per maldą sureikšminimas. Požiūris į muziką, dainavimą, šokį kaip į patikimą ekstaziško susiliejimo su Dievu instrumentą. Mistiniai egzaltuoti, erotiniai litvakiško chasidizmo aspektai atsiskleisdavo paragavus alkoholio švenčių metu per artimus šokiui spontaniškus judesius, kurie, anot chasidų, skatino adepto priartėjimą prie Dievo. Chasidų šeimos dėl seksualinių santykių skatinimo šeimyniniame gyvenime buvo gausios ir turėjo vidutiniškai po aštuonis vaikus.

        Litvakiškas chasidizmas buvo vienas ryškiausių M. Chagallo dailės tautiškumą lėmusių segmentų, fantazija praturtino dailininko santykius su tikrove, žmonėmis, gamta, gyvūnija, formavo jo pamėgtų simbolių, įvaizdžių ir metaforų pasaulį. Su chasidizmu M. Chagallo kūrybą sieja ir džiaugsmingas gyvenimo srauto suvokimas, pasaulėžiūrinis optimizmas ir panteizmas, universalaus meilės jausmo, šventės ir muzikinių formų aukštinimas, simbolikos mįslingumas ir daugiasluoksniškumas. „Tai, ką jis vaizduoja, – pažymi subtilus menotyrininkas Lionello Venturi, – neabejotinai skiriasi nuo to, ką mes regime tikrovėje, tačiau netrukdo mums pajusti sąsajų tarp vaizdinio ir tikrovės“ (19). „Menas – tai pirmiausia yra dvasios būsena“ (20).

        M. Chagallo tautinės pakraipos drobėse viešpatauja du pagrindiniai sistemiškai jo vaizdinius styguojantys sluoksniai. Pirmasis – liaudiškasis, glaudžiai susijęs su chasidų religija, pasaulėžiūra, jų kasdienybėje itin svarbiais gyvenimo įvykiais ir chasidų sureikšmintomis šventėmis. Antrasis – fantastinis folklorinis, arba pasakojamasis, stipriai ornamentuotas įvairiais hebrajiškais mitais, pasakojimais, legendomis, bibliniais siužetais. Todėl dailininko drobių herojai atitrūksta nuo žemiškojo pasaulio ir skrieja padangėmis, muzikuoja sėdėdami ant stogų, žmonių, gyvūnų, paukščių proporcijos paklūsta kitos, nei reali tikrovė, fantastinės logikos reikalavimams.

        M. Chagallo kūryboje atsispindi žmogų supančio pasaulio vienybės, didžios sintezės idėja. Jos pagrindinė jungiamoji grandis – sureikšmintas, kosminius mastus įgavęs meilės jausmas. Pasaulis, anot dailininko, yra gražus tuomet, jei jį myli. „Aš myliu meilę. Kad ir ką vaizduočiau, visad kalbu apie meilę ir mūsų likimą. Meilė padeda man surasti spalvą. Galima netgi pasakyti, kad ji pati suranda spalvą, o aš tik kloju ją ant drobės. Ji stipresnė už mane ir plaukia iš dvasios. Taip aš regiu gyvenimą. Ir grožį, ir baisumus. Ir keistumus taip pat“ (21). Anot dailininko L. Venturio, „džiaugsmas niekada nepajėgė išsivaduoti nuo katastrofos baimės, melancholijos jausmo, kurie lydi jo gyvenimą ir virsta dramatiniu veiksniu netgi dangiškiausiuose jo vaizdiniuose“ (22).

        M. Chagallo vizijų pasaulis neatsiejamas nuo žmonių vilčių apie skaidrų, šviesų ateities gyvenimą, kurį pagimdo iš pasąmonės išplaukiančios slapčiausių svajų simbolinės sublimacijos, siekimas pakeisti netobulą tikrovę kita, atskleisti naujas SVAJOS pasaulio erdves, nors iliuziškai įtvirtinti gėrio, grožio ir teisingumo triumfą.

        Iš realaus gyvenimo į svajų pasaulį išstumtų autentiškų vertybių siekis, kerinčio fantastinio kūrybos sluoksnio suaktualinimas, pasinėrimas į vizijų stichiją suartina M. Chagallą su M. K. Čiurlionio fantastiniais pasakojimais. Tačiau M. K. Čiurlioniui šagališkos chasidinės folklorinės vaizduotės polėkių impulsyvus gaivališkumas svetimas, jis – muzikalesnis ir subtilesnis. M. K. Čiurlionis fantastinėse vizijose yra nuoseklesnis, jo drobėse mažiau alogizmo, įvairių simbolių, siužetų, motyvų, vaizdinių, kurių nesieja pasakojamo siužeto pagrindinė tema. M. Chagallo ir M. K. Čiurlionio tapybos bendras bruožas – kosmizmas, platus panoraminis žvilgsnis, erdvės begalybės nostalgija. M. Chagallas mėgo sakyti, kad jis klajojo po mėnulį ir danguje, kai dar nebuvo kosmonautų. Šie dailininkai skirtingomis meninės išraiškos priemonėmis atspindi juos supančio dramatiško pasaulio trapumą, disharmoniją, destruktyvių jėgų stiprėjantį spaudimą, siekia sukurti savo fantastinių vizijų antipasaulį, priešingą realiam. M. Chagallo, kaip ir M. K. Čiurlionio, vaizdinių sistemoje labai svarbi viršutinė paveikslo dalis, joje viešpatauja dvasios ir dangaus stichija. M. Chagallui dangus yra ta vieta, kur karaliauja neišsipildžiusių svajų pasaulis. Ją užpildo meilės, bučinių, glamonių, pasimatymų, vienišų klajotojų vaizdiniai, o M. K. Čiurlioniui dangus – kosmoso, būties begalybės, neišsakomumo, vilties simbolis, primenantis žmogiškos būties trapumą ir laikinumą.

        G. Apollinaire‘as, 1918 m. aptardamas M. Chagallo drobes, ištarė sur-naturel. Iš šio termino vėliau išsirutuliojo kitas – surrealisme. Jis ženklino M. Chagallo ir Giorgio de Chirico susiformuotą reikšmingą modernistinio meno kryptį.

        M. Chagallo ir M. K. Čiurlionio darbų giminystė buvo pastebėta. Pastarąjį J. Lipchitzas (ir daugelis kitų modernistinio meno tyrinėtojų) vadino „pirmuoju dailininku siurrealistu“. Nors ankstesniame kūrybos etape M. K. Čiurlionis artimesnis į abstrakciją linkstančiam poetinio siurrealizmo sparnui (A. Massonas, P. Klee, J. Miro).

        Formuojantis siurrealizmo krypčiai, M. Chagallas atmetė pasiūlymą jungtis į siurrealistų judėjimą, nors šie laikė jį savo įkvėpėju ir pranašu. Šis atsisakymas buvo grindžiamas atsiribojimu nuo „psichinio automatizmo“ principo. „Kad ir  kokios fantastinės ar alogiškos atrodo mano drobės, –  peržvelgdamas nueitą kelią teigė M. Chagallas, – aš visuomet bijojau, kad jų vaizdinius suplaks su šiuo „automatizmu“. Kai aš vaizdavau mirtį gatvėje, smuikininką ant stogo 1908 metais, o paveiksle „Aš ir kaimas“ (1911) nutapiau karvės galvoje mažą karvę ir melžėją, aš to nedariau automatiškai <...>. Mene viskas turi atitikti mūsų kraujo judėjimą, visą mūsų esmę, neišskiriant ir pasąmonės. Aš visad ramiai miegojau be Freudo“ (23).

        Be aptartų M. Chagallo kūrybos aspektų, būtina paminėti ir teatrališkumą. Dailininkas prisipažįsta, kad myli teatrą, tačiau dar daugiau – cirką. „Cirkas – tai didis menas. Būti geru klounu – nepaprastai sunku. Tam reikia būti ir artistu, ir dailininku, ir filosofu. Tik cirke taip natūraliai jungiasi ekscentriškumas ir naivus paprastumas. Jūs sakote, kad mano paveikslai jums primena teatrą. Tačiau tikriausiai cirką jie primena labiau“ (24).

        Šiuo pomėgiu M. Chagallas nebuvo išimtis. Daugelis didžiųjų XX a. tapybos meistrų – P. Picasso, G. Rouault, P. Klee ir kiti – pasitelkė arlekino, klouno, Pjero vaizdinius, kurie tapo iškalbingomis neramaus laiko dvasią simbolizuojančiomis metaforomis ir pagalbiniais instrumentais, leidžiančiais išreikšti savo santykį su dramatišku, kontrastingu ir nestabiliu pasauliu, įprasminti žmogaus gyvenimo ir mirties metamorfozes.

        M. Chagallas daug metų plėtojo cirko motyvus. Žaismingas „Akrobatas“ (1914) primena ankstyvuosius P. Picasso ieškojimus šia tema. 1927 m. ir vėliau A. Vollardo užsakymu šia tema sukurti paveikslai Auvergne, Savojoje, baskų krašte, Limoux ir Céret vietovėse. 1960 m. M. Chagallas cirko motyvus įamžino litografijose. Jie atskleidė dailininko žaidybinį improvizacinį pradą.

        M. Chagallo poetinių simbolių pasaulyje svarbūs personažai yra gyvūnai. Juose – kaip ir Franzo Marco drobėse – įkūnytos etinės savybės, kurias žmonės jau prarado. Tačiau, skirtingai nei F. Marcas, M. Chagallas gyvūnų nesupriešino su žmonėmis, o vaizdavo kaip pagarbos bei meilės vertus Dievo kūrinius (panašus A. Rousseau ir N. Pirosmanio santykis). Taip pat kaip ir žmones. Neretai gyvūnų akys M. Chagallo drobėse yra žmogiškos („Aš ir kaimas“, 1911). Žvėrys ir paukščiai M. Chagallo kūriniuose vaizduojami kaip konkrečių žmogiškų savybių simboliai. Ištikimybę ir prieraišumą simbolizuoja arklys bei asilas. Jie nuolatos lydi jo pirmąją žmoną Belą. Gaidys – tai drąsa, o žuvis – būties pilnatvė. Žmonių ir gyvūnų bruožų, savybių susipynimas chasidų gyvenimo scenas perteikiančiose M. Chagallo drobėse išplečia vaizduojamojo pasaulio erdves, sukuria netikėtumo ir mistinio paslaptingumo atmosferą, asocijuojasi su archajiškais ir magiškais kultais.

        Trečiojo dešimtmečio viduryje M. Chagalas susidomėjo tapybos plastika, potėpio sodrumu, stambiomis spalvinėmis masėmis. Vienas brandžiausių šio laikotarpio darbų buvo pilkų ir melsvų spalvų gama nutapytas „Grįžimas iš sinagogos“ (1925). Čia išnyksta aštrios kontrastingos spalvos ir stiprėja dekoratyvumas, koloritas – subtilus. M. Chagallas trečiojo dešimtmečio pabaigoje priartėjo prie spontaniškos Ch. Soutine’o tapymo manieros. Toks yra paveikslas „Kavinėje“ (1930), kur vyrauja skaisčiai mėlynos, raudonos, geltonos spalvos. Tuomet netikėtai išpopuliarėjęs C. Soutine’as buvo ryškiausias M. Chagallo konkurentas tarp žydų dailininkų, savo meninės išraiškos priemonėmis daręs įtaką pastarajam. M. Chagallas nemėgo greta gyvenusio Ch. Soutine’o, o apie varžovo kūrybą lakoniškai sakydavo: „Tai – įdomus tapytojas“ (25).

        Nepaisant augančios šlovės ir pripažinimo, dailininkas ilgėjosi namų ir skausmingai išgyveno atotrūkį nuo tėvynės. 1926 m. gruodį rašytame laiške Pavlui Ettingeriui M. Chagallas skundėsi: „Jūs žinote, kad aš beveik visiškai atitrūkęs nuo Rusijos. Niekas man nerašo ir aš „neturiu kam“ rašyti. Tarsi ne Rusijoje gimiau... Jūs vienintelis, kam rašau rusiškus žodžius. Nejaugi aš „privalau“ tapti prancūzų (niekad ir nepagalvočiau) dailininku. Ir atrodo: kam aš ten reikalingas. O aš dažnai prisimenu savo Vitebską, savo laukus...“ (26)


        Posūkis į biblinę ir senovės žydų kultūros tradiciją

 

        1930 m. M. Chagallas gavo eilinį A. Vollardo užsakymą iliustruoti Bibliją. Po metų, pasiryžęs jį įgyvendinti, dailininkas išvyko į Šventąją žemę semtis įspūdžių ir įkvėpimo. Po pirmosios neišdildomą įspūdį palikusios kelionės į Palestiną, Siriją ir Egiptą prasidėjo naujas jo kūrybinės evoliucijos tarpsnis, siejamas su ilgalaikiu pasinėrimu į biblinės tradicijos ir senovės žydų kultūros pasaulį. Tai rodo tuomet tapyti pakylėti, skaidrūs darbai „Rebeka“ (1931) ir „Piemuo Juozapas“ (1931). Vėliau ši patirtis atsiskleis cikle „Biblinis kreipimasis“ Nicos muziejui.

        Kai prasidėjo nacių represijos prieš žydus Vokietijoje, M. Chagallas dar labiau įsigilino į žydų kultūros ir biblines tradicijas. 1935 m. jis su žmona atvyko į Vilnių ir dalyvavo čia įkurto Žydų mokslinio instituto atidarymo renginiuose. Po ilgos pertraukos dailininkas atsidūrė visai netoli tėvynės, nuo jo atskirtos geležine ideologinės priešpriešos siena. Silpstant ryšiams su gimtine, M. Chagallo dėmesys krypo į Senojo Testamento kultūrinę erdvę ir pirmiausia – Šventąją žemę. Pasišventimas žydų kultūrai vėl sugrąžino jį į tautinio meno lauką. Žydų kultūros instituto Vilniuje atidarymo proga parašytame programiniame straipsnyje „Ką mes turime nuveikti žydų menui“ dailininkas teigė, kad žydų tauta turi būti ne tik „knygos tauta“: „Mes, dabartiniai žydai, kurių protėviai prieš tūkstančius metų sukūrė Tanachą, Pranašų knygas – daugelio tautų religijų pagrindus, – rašė jis, – dabar norime turėti ir savo meną, savo tapybą, kuri rastų atgarsį pasaulyje.“ M. Chagallas prabilo ir apie seniai pribrendusią būtinybę glaudžiai bendrauti visų menų atstovams, kuriant tautinės modernios žydų dailės pamatus.

        Nuo šiol M. Chagallo litvakiškas tapatumas patiria esmines metamorfozes, kurios nulėmė gilesnį požiūrį į žydų tautos istoriją, platesnį žvilgsnį į pasaulį, stiprėjantį suvokimą, kad jis pirmiausia yra ne chasidas, litvakas, o universalesnės daugelyje žemynų iš Šventosios žemės pasklidusios ir svajojančios grįžti į savo prarastąją tėvynę žydų tautos atstovas. Todėl anksčiau viešpatavusius Vitebsko žydų kasdienio gyvenimo motyvus jo kūriniuose vis dažniau keičia retrospektyvus žvilgsnis į senąją žydų kultūros istoriją ir Biblijos herojų pasaulį. Dailininkas gyvena keistai susipynusioje Senojo Testamento ir savo vaikystės gyvenimo įvaizdžių sistemoje. Ši linija – viena pagrindinių jo pasaulėžiūroje ir kūryboje net iki 1966 m.

        Karo metus Niujorko Modernaus meno vadovybės kvietimu M. Chagallo šeima praleidžia JAV, kur dailininkas atvyko 1941 m. Čia jis daug dirbo ir sukūrė įvairių darbų, tačiau karo pabaigoje (1944), pakirsta virusinės ligos, mirė žmona Bela. Ši netektis M. Chagallui – skaudi psichologinė trauma, laikinai atitraukusi jį nuo kūrybos. 1947 m. dailininkas grįžo į Prancūziją, kur Musée d‘Art Moderne de Paris buvo surengta didelė retrospektyvinė jo dailės darbų paroda.

        Naujas gyvenimo ir kūrybos etapas prasidėjo 1950 m., kai tapydamas plenere Vence draugų pastangomis M. Chagallas susipažino su būsimąja žmona Valentina Brodskaja, plačiau žinoma Vava vardu. Ši septyniolika metų jaunesnė moteris sugrąžino prarastą harmonijos jausmą ir tapo postūmiu kūrybai. Tačiau  antrosios savo žmonos – skirtingai nei pirmosios – jis niekad taip nešlovino savo drobėse ir netapė jos portretų.

        1951 m. M. Chagallo kelionė į Izraelį ir parodos Jeruzalėje, Tel Avive bei Haifoje, dailininko pristatymas kaip ryškiausio tautinės žydų dailės mokyklos atstovo dar labiau sužadino jo tautines aspiracijas. Šiuo laikotarpiu M. Chagallas pagrindinį dėmesį skyrė knygų iliustracijoms, kurių jis kūrė daug ir įvairiomis temomis. Dailininkui – kaip ir P. Picasso – daugiau rūpėjo ne konkrečios knygos apipavidalinimas, o pagrindinės jį sudominusios temos plėtojimas. Tai neretai išsirutuliodavo į didžiulius, visiškai autonomiškus vaizduojamosios dailės ciklus. Knygų iliustracijose atsiskleidė kitos nei tapyboje savybės – ypatingas piešinio lengvumas ir muzikalumas. Pirmasis naujos veiklos bandymas – pasakų rinkinio hebrajų kalba iliustravimas (knyga išėjo Vilniuje 1917 m.). 1922 m. Berlyne, vadovaujamas pripažintų meistrų, dailininkas studijavo oforto, akvatintos ir litografijos meninės išraiškos galimybes. Litografiją jis laikė grafikos porūšiu, kuris atitiko jo svajingą poetišką prigimtį, suminkštino kai kurių tapybinių vaizdinių kampuotumą ir kietumą, išryškino lanksčios linijos grožį. Berlyne jis sukūrė ir visai kitokį natūralistinių graviūrų ciklą „Mano gyvenimas“. Jame daug naratyvinių, grotesko ir teatrališkumo elementų. Mitinių elementų gausėjimas suteikė M. Chagallo paveikslams epinių bruožų ir formavo rembrantišką jautrų požiūrį į Senojo Testamento pranašus bei kitus herojus.

        M. Chagallo knygų iliustravimą vainikavo 1956 m. Paryžiuje išleista Biblija. Dailininkas, interpretuodamas Šventąjį Raštą, sukūrė 105 ofortus ir 16 litografijų. „Pasaulio sutvėrimo“ cikle, kuris skirtas Senojo Testamento siužetams apipavidalinti, dar yra su Vitebsko chasidiško pasaulio poetika susijusių vaizdinių. Bet „Giesmių giesmės“ ir kitų temų iliustracijose įsiviešpatauja bibliniai herojai, atsiranda vis daugiau kelionėse po Artimųjų Rytų šalis pasisemtų koloritinių sprendimų, dykumų, palmių, kupranugarių ir pan. motyvų.

        1962 m. Prancūzijos kultūros ministras André Malraux pasiūlė M. Chagallui dekoruoti restauruojamos l‘Opéra de Paris plafoną. Jį užbaigęs, 1966 m. dailininkas gavo naują reikšmingą užsakymą – tapyti du didžiulius pano Niujorko Metropolitan Opera ir Frankfurto teatrams.

        1966 m. Chagallas galutinai įsikūrė jaukiame Saint Paul-de-Vence, keliasdešimt kilometrų nuo Nicos, kur pasistatė namą ir erdvią dirbtuvę. Čia dailininkas sukūrė daug bibliniais siužetais paremtų darbų. „M. Chagallas buvo pirmasis tapytojas, kuris išdrįso pavaizduoti apokrifinius Senojo Testamento pranašus, – rašė A. Malraux. – M. Chagallas parodė skaisčią, tyrą Šventojo Rašto tautą; rabinus žemėje, sužadėtinius danguje ir amžinai tiksinčias laikrodžio švytuokles. <...> M. Chagallo vaizdiniai niekada nebūtų pasklidę po visą Vakarų pasaulį, jei nebūtų tokie gražūs“ (27).

        Religiniai siužetai tapo pagrindiniais M. Chagallo kūrybos motyvais, jis ne tik iliustravo Bibliją, tačiau ir sukūrė daugybę paveikslų, gobelenų, vitražų sinagogoms, katalikiškoms ir protestantiškoms bažnyčioms. Neotomizmo estetikos šalininkas, aistringas krikščionybės adeptas J. Maritainas laikė M. Chagallą vienu didžiųjų XX a. tapybos meistrų, įžvelgęs jo kūryboje subtilią pasąmoninę Evangelijos tiesų išraišką ir „dangiškojo prado“ įsikūnijimą. „Kiekviena M. Chagallo kompozicija, – teigė J. Maritainas, – yra tikras poezijos sprogimas, paslapties ir aiškumo jungtis. Tai yra ir realizmas, ir pats intensyviausias dvasingumas“28.

        Sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų, po apsilankymo garsiojoje Šartro katedroje M. Chagallas susižavėjo vitražais ir užsidegė nauja aistra. Jis daug laiko praleido studijuodamas Prancūzijos gotikinių katedrų vitražus, artimai bendravo su garsiausiais šios srities meistrais. 1957 m. dailininkas sukūrė pirmuosius vitražus kukliai koplyčiai Assy vietovėje, Savojoje, vėliau – Metzo katedrai (1960– 1968), ligoninės sinagogai Jeruzalėje (1960–1962), protestantų Fraumünster bažnyčiai Ciuriche ir Reimso katedrai (1974). Tai buvo logiška jo tautinio žydų profesionalaus meno kūrimo projekto pabaiga, kuri liudijo, kad iš Rytų Europos provincijos į energetinį Paryžiaus mokyklos lauką patekęs dailininkas, nuosekliai įveikdamas savąjį lokalų litvakišką etnocentrizmą, grįžo prie žydų civilizacijos ištakų.

        Galime reziumuoti M. Chagallo kūrybos raidą. Pirmajame gyvenimo Paryžiuje etape jis savinosi plastinius prancūzų moderniosios dailės laimėjimus, žavėjosi jais ir savitai jungė su J. Penno įdiegta tautinio žydų meno vizija, litvakiškuoju chasidistinio misticizmo pasauliu.

        Nerami epocha ir negatyvi gyvenimo patirtis paženklino M. Chagallo kūrybą disonansais. Dvasios polėkio laisve alsuojančiose drobėse analitinis kubistų mąstymas, orfistinis spalvinių zonų skaidymas, ryškios emocionalios ir kartu fovistų dekoratyvios spalvos adoracija įgavo naują prasmę ir tarnavo profesionaliems žydų meno uždaviniams įgyvendinti. Drobėse savitai atsiskleidė tradicijos ir modernumo, išminties ir vaikiško nuoširdumo jungties kūrybos potencialas. Principinis M. Chagallo kūrybos išskirtinumas, lyginant su kitais l’école de Paris meistrais litvakais Ch. Soutine’u, P. Krémegne’u, J. Lipchitzu ir kitais, yra tas, kad jis kūrė ne peržengdamas tautinės žydų religinės tradicijos ribas, o sąmoningai jos viduje, todėl reformuotas judaizmas litvakiškojo chasidizmo pavidalu sudarė jo kūrybos vaizdinių sistemos esmę.

 

 

        LITERATŪRA

 

        1. Chagall M. Les années russes, 1907–1922 // Catalogue d‘exposition du Musée d‘Art moderne de la ville de Paris. – Paris, 1995. – P. 45.

        2. Шагалл М. Моя жизнь. – Mосква, 1994. – P. 61.

        3. Ten pat. – P. 81–82.

        4. Ten pat. – P. 87.

        5. Ten pat. – P. 104.

        6. Lichtenstein I. Marc Chagall. – Paris: Le Triangle, 1927.

        7. Шагалл М. Моя жизнь. – P. 101.

        8. Ten pat. – P. 92.

        9. Meyer F. Marc Chagall. – Paris, 1964. – P. 15.

        10. Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. – P. 25.        11. Ten pat. – P. 25.

        12. Waldemar G. Marc Chagall. – Paris: Gallimard, 1928. – P. 8.

        13. Шагалл М. Моя жизнь. – P. 102.

        14. Ten pat. – P. 79.

        15. Schapiro M. La Bible Chagall // Chagall monumental, XX sie³cle. – Paris, 1973. – P. 122.

        16. Шагалл М. Моя жизнь. – P. 171.

        17. Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. – P. 25.

        18. Ten pat. – P. 24.

        19. Venturi L. Marc Chagall. – Geneve–Paris–New York, 1956. – P. 11.

        20. Шагалл М. Моя жизнь. – P. 112.

        21. Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. – P. 24.

        22. Venturi L. Marc Chagall. – P. 14.

        23. Шагалл М. Моя жизнь. – P. 15.

        24. Шагалл М. Kpacка, чистота, любовь. – P. 25.

        25. Crespelle J. P. M. Chagall. L’amour, la reve et la vie „Cité“. – Paris, 1969. – P. 31.

        26. Письма Марка Шагалла Павлу Эттингеру // Сообщения ГМИИ имени А. Пуш-

кина. – Вып. 6. – Mосква, 1980. – P. 202.

        27. Malraux A. Hommage a³ Marc Chagall // Les céramiques et sculptures de Chagall. – Monaco: Sauret, 1972. – P. 8.

        28. Maritain J. Frontie³res de la poésie et autres essais. – Paris, 1935. – P. 157.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)