poland-1939        1939 metų pavasarį politinis siautulys tuometinėje Lenkijoje dar labiau įsisiūbavo. Reaguodami į atvirus Adolfo Hitlerio grūmojimus, valstybės vyrai siuntė keiksmų ir grasinimų tiradas Trečiajam reichui.

        – Galingi, susitelkę, pasirengę! – šaukė kariuomenės vadas generolas Edvardas Rydz-Smiglas.

        – Nė sagos neatiduosime vokiečiams! – klykė jo ištikimas bendražygis, užsienio reikalų ministras pulkininkas Juzefas Bekas. Šias frazes nuolat kartojo lenkų spauda, radijas. Kurstomas šovinizmas, persekiojami, engiami kitataučiai. Beveik visos lietuviškos ir baltarusiškos mokyklos Vilniaus krašte buvo uždarytos. Ilgam suspenduota ir tautinių mažumų spauda. Reikėjo specialaus apskrities viršininko leidimo surengti jaunimui savo kaime vaidinimą, arba net poilsio vakarą. Nustojo veikti beveik visos lietuvių kultūrinės visuomeninės organizacijos.

        Miestuose ir kaimuose daugėjo bedarbių. Iš 72 mano gimtojo Dubinių kaimo ūkininkų dauguma ištisus metus ant savo stalo nematydavo lašinių. Kiekviename sodžiuje buvo savų ubagų. Dar daugiau elgetaujančių – miestuose ir miesteliuose. Visagalė policija ypač žiauriai susidorodavo su kitataučiais, kovojusiais už viešą gimtosios kalbos vartojimą. Į kalėjimus grūdo visus nepaklusniuosius. Retas lietuvis mokytojas išvengė Lukiškių, Gardino, Švenčionių ar kito kalėjimo.

        Lenkija turėjo daugiau kaip 30 mln. gyventojų, tačiau nebuvo nė vienos sunkvežimių gamyklos, bet vyriausybė 1938 m. nutarė pastatyti 40 naujų kalėjimų. Vien Vilniuje buvo keturi žmonių prikimšti kalėjimai. Prieš pat karą, kaip rašė lenkų socialistų partijos lyderis Nedzialkovskis laikraštyje „Robotnik“, vidaus reikalų ministerija paskelbė konkursą įvairių kalėjimų pareigūnų etatams užimti. Valdančioji partija ieškojo naujų žemių, kitų pasipelnymo šaltinių. Vėl atgijo subankrutavusi imperialistinė ideologija „od morza, do morza“ (nuo marių iki marių).

        – Reikalaujame kolonijų! – toks buvo Lenkijos fašistų lyderio pulkininko J. Koco šūkis. Jam pritarė dvarininkai ir magnatai, bankininkai ir karininkai. Įsisiautėję ponai nenorėjo nė pagalvoti apie gresiantį pavojų lenkų tautai, nors hitlerininkai vis drąsiau ir dažniau rengė pasienio provokacijas, rezgė pražūtingus planus. Apie tykantį pavojų, vyriausybės bejėgiškumą įspėdavo žmones lenkų socialistai, liaudininkai. Jie ragino darbininkus ir valstiečius sustabdyti įsisiautėjusius valdžios lyderius, skatino priešintis galimam fašistų antplūdžiui. Tačiau tai buvo balsas tyruose. 1938 m. rudenį Vokietijos maršalo Hermano Geringo medžioklė Lenkijos draustiniuose pagreitino įvykius.

        Štai kodėl pirmąją karo dieną Hitlerio kariuomenės veiksmai paralyžiavo kone visą Lenkijos valstybę. Aviacijos antskrydžiai išvedė iš rikiuotės stambiausius pasipriešinimo centrus.

        Blaiviai mąstantys lenkai, taip pat ir kitataučiai, taigi ir lietuviai, aiškiai matė liūdną Lenkijos valstybės baigtį. Neryžtingi sąjungininkai – Anglija ir Prancūzija – daug kartų reiškė pritarimą Lenkijos nepriklausomybei, tačiau pavojaus akivaizdoje niekuo nepadėjo. Isteriškos Hitlerio kalbos per radiją dar labiau slėgė lenkus. Tamsūs debesys kaupėsi virš Lenkijos.

        Lietuva ir Lenkija jau buvo užmezgusios diplomatinius santykius, tačiau Vilniaus kraštui nuo to geriau nebuvo. Beveik visos anksčiau veikusios visuomeninės lietuvių organizacijos buvo uždarytos. Įvairūs valdžios įpareigoti „kuratoriai“ savo nuožiūra tvarkė šių draugijų veiklą. Mūsų kaime inteligentai – buvę mokytojai, skaityklų vedėjai – veikė slapta. Visuomet bendravome su žmonėmis. Visus įvykius aiškinomės greitai. Tam ypač padėjo Lietuvos radijas. Lietuviams įgriso svetimųjų priespauda. Žmonės troško laisvės.

        Atėjo lemtinga rugpjūčio antroji pusė. Buvo neramu – Joachimas Ribbentropas atvyko į Maskvą. Spauda ir radijas informavo apie derybas. Matėsi, kad Stalinas su Hitleriu randa bendrą kalbą.

        Buvau įsitikinęs, kad diktatorių dialogas, juolab pavojingas jų susitarimas, sunaikins Lenkiją, o tuomet Vilniaus kraštas atgaus laisvę. Ukrainiečiai ir baltarusiai taip pat galės atsiimti savo vakarines žemes.

        Ir štai Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas grįžta iš Maskvos į Trečiojo reicho sostinę. Viskas lyg ir aprimsta. Hitleris prieš artėjančią audrą paskelbė naują pareiškimą. Lenkijos vadovai blaškosi, neranda sau vietos. Netrukus po visą Lenkiją paplinta mobilizacijos šaukimai. Ši žinia labai sukrėtė ir mūsų šeimą. Juk namuose – trys kandidatai į kariuomenę. Motiejus, lenkų kariuomenės puskarininkis, vyriausias brolis Stasiukas, kad ir netarnavęs, bet atsarginis. Man tuomet buvo devyniolika vasarų, tad ir aš galėjau būti pašauktas. Nerimavo tėvai, jaudinomės ir mes – kaip visi Lenkijos žmonės.

        Pirmasis šaukimą gavo Motiejus. Motina nerodė ašarų, tik tėvas piktinosi Lenkijos valdžios pražūtinga politika. Tyliai klausėsi spėliojimų apie artėjantį karą jauniausias broliukas Jonukas. Jis tuo metu dar piemenavo Simūniškių laukuose, mėgo dainuoti. Pritilo jo skambus balselis. Dainas pakeitė Dubinių kaimo motinų ir seserų raudos. Taip jos išlydėjo savo sūnus ir brolius į karą.

        Žmonės atsisveikindavo ne tik savo pirkiose, bet ir kaimo gale. Prie Rusteikų sodybos, netoli paminklo Vytautui Didžiajam, būriuodavosi žmonės. Čia vėl pravirkdavo artimieji, neatsilaikydavo ir kaimynai. Susijaudinę vyrai tarsi skubėjo ištrūkti iš šios ašarų pakalnės. Kaimo vaikai stebėjo šias scenas ramūs, susimąstę – lyg ir jie lauktų savo eilės.

        Vieną tokį palydų vidurdienį prie manęs priėjo kaimynas – Andriukėlio Juziakas. Pastebėjau jo akyse klausiamą žvilgsnį.

        – Gal geriau neiti frontan, paliokai prieš niemčių neatsiturės? – klausė Juziakas.

        Supratau, kad klausia mano patarimo, kaip pasielgti. Juk į mane žiūrėjo visas kaimas. Sunku patarti. Nors buvau įsitikinęs, kad, prasidėjus karui, Lenkijos dienos suskaitytos, tačiau kas žino, kaip viskas gali pakrypti.

        Tad traukė vyrai į Rodūnią, Lydą ginti įgrisusios svetimųjų valdžios.

        Mes su Stasiuku stengėmės raminti Motiejų, įkvėpti jam vilties kibirkštį.

        – Kaip Dzievas duos, taip bus, – kartojo motina, tėvas ir senelė. O nuotaika kaip niekad visų prislėgta.

        Visi trys broliai miegodavome kluone ant šiaudų arba šieno. Nepamirštamos jaunystės naktys. Atsigulę dar ilgokai plepėdavome, svajodavome. Tačiau šį kartą buvome susikaupę. Išpranašavę Lenkijai artėjančią skausmingą pražūtį, užmigome. Jaunystė nežino, kas yra sunkus nuovargis ar nemiga.

        Rugpjūčio 31 dienos rytą dar visi kartu pusryčiavome. Atėjo ir sesuo Ruzia su vyru Dominu: ne tik atsisveikinti, bet ir kartu pabėdavoti. Juk Dominas taip pat jau turėjo šaukimą į Lydos 77-ąjį pėstininkų pulką.

        Apie vidudienį Motiejus vyriškai atsisveikino su tėvais. Išsiskyrimą palengvino tvirtas mūsų įsitikinimas, kad karas greitai baigsis, Lenkijos kariuomenė nepajėgs ilgai priešintis iki dantų ginkluotam priešui. Po savaitės kitos ji subyrės.

        Į Rodūnią su Motiejumi važiavome dviračiais. Abu buvome nekalbūs. Nors tikėjome, kad viskas turėtų baigtis gerai, tačiau pagalvodavome ir apie blogesnę baigtį.

        Šalia valsčiaus mus praeinančius pamatė lietuvių labai nemėgęs viršaitis Kulikovskis. Nepaprastai piktas iš kažkur atsibastęs žmogelis. Tą dieną jis turbūt keikė ne tik mus, bet ir visą pasaulį.

        Užsukome į tradicinę lietuvių inteligentų susibūrimo vietą – pas turtingiausią Rodūnios žydą Ragauską. Paprašiau alaus. Šeimininkas tuojau atnešė kelis butelius. Išgėrėm neskubėdami. Susijaudinęs spaudžiau broliui ranką, linkėjau laimingai sveikam sugrįžti namo. Vokiečių irgi nelaukėme. Tikėjau, kad parklupdyta Lenkija nebus Hitlerio kolonija, o atėjusi prie valstybės vairo kita Lenkijos vyriausybė atsisakys savo imperialistinių kėslų.

        Rugsėjo pirmoji šį kartą atrodė visai kitokia, negu ankstesniais metais. Nei suaugusieji, nei vaikai nekalbėjo apie mokyklą, mokytojus, visi laukė neišvengiamo karo pradžios. Ir neapsiriko.

        Rytą greit atsikėliau ir įbėgęs pirkion griebiau radijo ausines. Klausiausi Varšuvos radijo. Girdžiu – neįprasti „Halo, halo, uwaga, uwaga, nadchodzi…“ („Alio, alio, dėmesio, dėmesio, atskrenda…“) ir taip toliau. Įspėjimai apie aviacijos antskrydžius į Lenkijos sostinę. Žinios iš Kauno, Minsko – nelabai aiškios. Ieškodamas kitų radijo stočių, išgirdau žymaus lenkų diktoriaus Bochenskio sunerimusį balsą. Jis daug kartų kartojo tą patį aliarmuojantį tekstą:

        – Odezwa pana prezydenta do narodu (Pono prezidento kreipimasis į tautą). – Kalboje konstatuota, kad vokiečiai jau Lenkijos žemėje. Kreipimosi pabaigoje prezidentas pasakė, jog kovosime dėl kiekvienos ežios, dėl kiekvieno pakelės kryžiaus, kad priešas būtų kuo greičiausiai sumuštas.

        Išgirdęs šiuos žodžius neištvėriau:

        – Karas!

        Namiškiai suglumo. Nors žinia buvo ne visai netikėta, tačiau, matyt, taikaus gyvenimo vilties kibirkštėlė dar ruseno širdyse.

        Pagriebęs dviratį, vėju skriejau vieškeliu Pelesos link. Galvoje pynėsi visokios mintys. Štai dabar fronte jau liejasi kraujas. Buvau tikras, kad lenkai desperatiškai priešinsis. Niršau ant visų nevykėlių politikų. Tai jie kalti dėl visko. Prisigrobė Pilsudskis svetimų žemių ir engia ne tik lietuvius, bet ir baltarusius, ukrainiečius, čekus, net vokiečius. Šaukia kiek gali: „Mes – imperija, duokite mums kolonijų!“

        Prie Andriukėlio kalno pavijau sparčiai žingsniuojantį lenkų karinės organizacijos uniforma vilkintį saugumo agentą. Suskambėjo mano dviračio skambutis. Vyrukas atkakliai neduoda kelio. Privažiavęs neištvėriau – šėriau jam per ausį. Šis atsigręžė išbalęs. Pasirodo, tai buvo Vinckeliūnas iš Pelesos, labai aršus lenkų saugumo agentas. Sceną matęs mūsų netolimas kaimynas, tas pats Andriukėlio Juzas, dar paragino:

        – Duok, Izidoriau.

        Mat visi nekentė saugumo palaižūnų.

        Čia pat ir miškas, lesna vadinamas. Pavažiavau porą varsnų ir sustojau. Paguldžiau dviratį. Buvau labai susijaudinęs, nežinojau, ką daryti. Nusprendžiau uždegti mišką. Žybtelėjau degtuką, tačiau drėgnokos samanos ir spygliai, laimei, nedegė. Supratau, kad galėjau padaryti didelę klaidą. Juk miškai – turtas, puošmena. Kai nebus lenkų valdžios, miškai liks mums.

        Rugsėjo antroji jau buvo kiek ramesnė. Pasiklausęs žinių iš Kauno, Minsko ir tuometinio Breslau (dabar Vroclavo), įsitikinau, kad lenkams nesiseka. Vokiečiai visu frontu žygiuoja į priekį. Skaičiavau per kiek dienų, taip greitai verždamiesi į krašto gilumą, jie pasieks Dubinius. Atrodė, kad tam prireiks maždaug mėnesio.

        Pamažu nuotaika pasitaisė. Su Stasiuku išėjome rugių sėti. Tėvas tuštino sėtuves vieną po kitos, o mes savo ir svainio arkliais akėjome dirvą. Pavakariais baigę sėti, grįžome namo. Staiga pasigirdo neįprastas lėktuvų gausmas. Suskaičiavome net devynis. Visi skriejo Lydos kryptimi. Po kelių minučių išgirdome dundesį ties Lyda, o vėliau pamatėme ir dūmų kamuolius. Supratome – dega didžiausias mūsų apskrities miestas. Tą dieną buvo ne tik išvesti iš rikiuotės, bet su žeme sulyginti Lydos 77-asis pėstininkų ir penktasis aviacijos pulkai. Taigi nė vienas lėktuvas nepakilo.

        Vakare iš Lydos grįžę žmonės pasakojo, kaip vokiečiai per pusvalandį nusiaubė šį gražų seną miestą. Gaila buvo Lydos mūrų, žmonių, bet gerai supratau, kad per karą tai neišvengiama. Troškau vieno: kad greičiau subyrėtų trečioji Žečpospolita, tiksliau – jos valdžia, tikroji Vilniaus krašto lietuvių skurdo ir tautinės priespaudos kaltininkė. Žinoma, nelinkėjau blogo visai lenkų tautai, jos kariams, pastojusiems kelią galingai hitlerinei karo mašinai. Buvo gaila paprastų žmonių, patyrusių daug vargo sanacinėje Lenkijoje. Man pačiam teko išvien dirbti su lenkų opozicija, ypač socialistais ir nuo valdančiosios partijos atskilusia kairiąja grupuote, pasivadinusia „Naprava“ („Pataisa“). Ne kartą teko dalyvauti įvairiuose renginiuose su senatoriumi Malskiu, Seimo atstovu M. Gurskiu ir kitais. Jie visuomet užjautė mus, lietuvius, stengėsi padėti, bet administracija buvo nepalaužiama.

        Karo veiksmų kaleidoskopas greitai sukosi. Per pirmąsias tris dienas Hitlerio kariauna paralyžiavo visą Lenkiją. Aviacijos antskrydžiai palaužė didžiausius pasipriešinimo centrus, greitai nutilo Vilniaus ir Baranovičių radijo stotys.

        Pranešimai iš fronto nedžiugino. Vienas po kito užiminėjami miestai ir geležinkelių mazgai, svarbiausi gynybos taškai. Devintą karo dieną vokiečių tankai atbildėjo iki Varšuvos. Tai buvo triuškinantis E. Rydz-Smiglo vadovaujamos kariuomenės pralaimėjimas. Artėjančio pavojaus paveikti sukruto Rodūnios valsčiaus viršininkėliai. Policija ir toliau trankėsi po kaimus, ieškojo priešų. O vargšas mūsų seniūnas lenkų savanoris M. Pisarevičius važinėjo po vienkiemius ir kaimus, prašė maisto produktų kariuomenei. Ūkininkai, kad ir nenorom, numesdavo ką nors elgetaujančiam pareigūnui. Nors mūsų šeima nuo vietos valdžios patyrė daug nemalonumų, tėvas neatsisakė padėti. Pasėmęs gerą gorčių avižų, išbėrė į apypilnį seniūno maišą.

        Įprasti pasidarė pranešimai apie lenkų bandymus priešintis, nuolatiniai jų pralaimėjimai. Dažnai namie kalbėdavome apie Motiejų, sunkią jo dalią. Jaučiau, pralaimėjimas neišvengiamas, ir laukiau, kad kuo greičiau mūsų kraštas taptų laisvas. Tačiau vokiečių taip pat nenorėjau ir fašizmo neapkenčiau. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad per šią baisią suirutę Vilniaus kraštas vienaip ar kitaip bus grąžintas Lietuvai. Juk tą teisę patvirtino Lietuvos–Sovietų Rusijos 1920 metų sutartis. Atrodė, rusai, turėdami daug savų rūpesčių, į karą nesikiš. Vis dėlto tada aš klydau.

        Rugsėjo septynioliktąją, sekmadienį, pavalgęs skanių motinos keptų blynų su sviestu ir varškės bei grietinės padažu, užsidėjau radijo ausines. Susiradęs Kauno stotį, išgirdau ramų ir mielą pranešėjo balsą. Jis skelbė, kad Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną ir žygiuoja į Vakarus. Ši žinia mane labai sujaudino. Supratau, kad dabar suskaitytos ne tik Lenkijos dienos, bet ir valandos. Po dienos kitos teks susitikti su raudonarmiečiais. Prisiminęs, kad svainis Dominas Juška vienai dienai paleistas atostogų iš Lydos karinio dalinio, nubėgau pas jį. Abu su seserimi Ruzia atkalbinėjome Dominą neiti į dalinį, nes Lydoje jau gali būti rusai. Tačiau svainis tos pačios dienos popietę, kad ir pėsčias, nuskubėjo atgal. Daugiau kaip dvi savaites mobilizuoti vyrai knibždėjo Lydos miškuose. Mat valdžia neturėjo kuo jų nei aprengti, nei apginkluoti.

        Tą dieną plačiai skriejo žinios iš Minsko ir Kauno, kad vienas po kito užimami miestai, sritys. Vakarop išmintingiausi Dubinių vyrai susirinko pas mus aptarti naujos padėties. Papasakojau apie situaciją fronte. Visi buvo patenkinti, kad žlunga Lenkija. Andriukėlio Juziakas ir Adamonies Adomas dabar prakalbo ir apie lenkų savanorius – tai juos valdžia apdalijo Dubinių žemėmis. Lenkijos kūrėjai buvo pritrenkti. Jie puolė ieškoti bendros kalbos su Dubinių vyrais. Kolonistai, mūsų neapkentę ir kenkę, staiga pasikeitė. Kito kelio jie ir neturėjo. Šie vietiniai lenkai ypač stengėsi suartėti su mumis, lietuviais, kad gresiančio pavojaus akivaizdoje būtų užtarti ir palengvintų savo dalią. Dauguma vyrų nė nesileido į kalbas su vadinamaisiais osadnikais – vis dar negalėjo užmiršti jų padarytų skriaudų.

        Kai tos dienos pavakariu į mūsų kiemą susirinko sodžiaus jaunimas, pasiūliau bernams pagąsdinti Rodūnios policiją, o gal net jai keršyti. Mūsų buvo penkiolika. Apžergę dviračius, pasukome Rodūnios link. Aš važiavau pirmas.

        Miestelis buvo ištuštėjęs. Kai kur slankiojo žydų būreliai. Valdžios pareigūnų nesimatė. Rodūnios pakraštyje pasakiau vyrukams, ką reikėtų daryti. Būtina netikėtai nuginkluoti policiją. Sustatę dviračius netoli nuovados, įsibrovėme į vidų. Deja, patalpos buvo jau tuščios – ant grindų, stalų mėtėsi neaiškios paskirties popiergaliai. Jaunatviškai pasišaipę iš policijos, nusprendėme vytis – Rodūnios gyventojai sakė, kad vos prieš keliolika minučių policininkai Gželiakas ir Stasiakas paskubomis dviračiais išvažiavo Eišiškių link, į Lietuvą. Nutarėme paskubėti, spaudėme pedalus kaip įmanydami. Užvažiavę ant vieno kito kalnelio supratome, kad nepavysime. Pagaliau tiksliai ir nežinojome, kur nuvažiavo bėgliai.

        Grįžę į miestelio centrą, pasijutome esą padėties šeimininkai. Buvome tikri, kad atėjo mūsų valanda. Pasiūliau užsukti į valsčiaus savivaldybę. Šios įstaigos raštinė ir kabinetai taip pat sujaukti, popiergaliai išmėtyti. Matėsi, kad valsčiaus ponai, bijodami susidorojimo, nešė kudašių. Viršaičio kabinete ant stalo pastebėjau metalinį valsčiaus antspaudą. Apsidžiaugiau tokiu radiniu. Grįžome namo linksmi, tarsi priešą nugalėję. Sumanėme organizuoti savo laikinąją administraciją.

        Saulėlydis buvo tykus ir giedras. Sodžiaus pusėje vėl pasigirdo linksma skambi lietuviška daina. Žmonės džiaugėsi, kad greitai baigėsi karas. Apie ateitį niekas negalėjo nieko pasakyti. Neabejojome, kad blogiau nei „prie lenkų” nebus. Prieš miegą klausiausi įvairių radijo stočių.

        Kitos dienos rytą Minsko radijas pranešė, kad Vakarų Baltarusijos gyventojai džiūgaudami sutinka Raudonąją armiją, rengiami mitingai. Kūrėsi revoliuciniai komitetai, veikė aktyvistai. Politrukams padedant, dalijamos dvarininkų žemės, gyvuliai, darbininkai užvaldė gamyklas.

        Mes su vyriausiu broliu Stasiuku nesnaudėme. Kol dar jokios valdžios nebuvo, nutarėme prisivežti rąstų ir pasistatyti naują dailų namą. Šį kartą net ir tėvas mūsų sumanymui neprieštaravo, nors anksčiau už tokius darbus gaudavome barti. Tėvelis negailėjo valdiško miško, tik bijojo bausmių ir nemalonumų, kuriuos patirtų, jei išaiškėtų pažeidėjai.

        Po vėlyvų pusryčių pasikinkėme arklį ir nudardėjome į Skireikus. Nukirtę ir apgenėję kelias storiausias pušis, pasikrovėme į vežimą. Iškilmingai atvežę išvertėme kluonienoje. Ramiai dirbome, įsitikinę, kad niekas mūsų negąsdins ir nebaus. Po pietų nuvažiavome į čia pat esantį didelį Lapakalnio pušyną. Nukirtę pirmą pušį, pamatėme ir daugiau vyrų. Pirmasis mūsų pavyzdžiu pasekė artimas ir geras darbštus kaimynas Jurkelės Janukas (Jonas Ladišius). Taip pradėta negailestingai niokoti mišką. Pasipelnyti važiavo ne tik Dubinių, bet beveik visų kaimų žmonės. Miškas mūsų akyse tirpo kaip pavasario sniegas.

        Praėjo diena kita, o raudonarmiečių vis dar nėra. Tuomet nusprendžiau kurti savo valdžią. Vieną pavakarį surinkome vyrus draugėn (taip mūsų krašte tada vadino susirinkimus). Per patį vidurdienį į Stasiukėlio (Lukaševičiaus) pirkią suėjo beveik visi kaimo vyrai. Trūko tik kelių sugriuvusios valdžios pataikūnų. Susirinkusieji buvo ramūs. Mobilizuotųjų į karą tėvų ir motinų bei žmonų laikysena pasikeitė. Visi laukė greitai sugrįžtančių artimųjų.

        Susirinkimo pradžioje tariau žodį. Nuotaika nepaprastai pakili, energija liejosi per kraštus. Su pasitenkinimu pareiškiau, kad senoji visų nekenčiama valdžia niekada negrįš, o naująją teks išsirinkti patiems. Renkant naują seniūnijos vyresnybę, be jokių ginčų ar dvejonių visi kaip vienas palaikė mano kandidatūrą vyriausioms pareigoms. Į valdžią išrinko – be kitų dorų vyrų – mūsų kaimo šviesuolį, žinomą dainininką Juozą Baušį.

        Žmonės nerimavo, nes iš parduotuvių dingo prekės – nebuvo druskos, žibalo ir degtukų. Tai – didžiausias ūkininkų rūpestis.

        Po dienos kitos sugrįžo iš kariuomenės anksčiau mobilizuoti keli vyrai, tarp jų ir svainis Dominas. Sesuo, motina, teta, senelė ir visi kiti ašarodami sutiko grįžusį Dominą. Tačiau nežinojome, kas nutiko Motiejui – nesulaukėme jokios žinios nei laiško.

        Vieną rytą, kai mes ruošėmės pusryčiauti, pirkios slenkstį peržengė uniformuotas kaimynas Jonas Mikelys su šautuvu. Susėdus už stalo, kalba nukrypo į pastarųjų dienų įvykius. Svečias pasakojo, kad, apimti nevilties, blaškosi kareiviai ir karininkai. Bijodami patekti į raudonarmiečių rankas, jie traukia į Lietuvos pusę. Kai kurie meta ginklus, bėga kas kur. Žmonės ginkluotų ir beginklių karių nepersekiojo, netrukdė jiems grįžti namo.

        Po pusryčių Mikelys pasiūlė susidoroti su išdavikais. Stasiukas, Mikelys ir aš iš mūsų kiemo pasukome Lapakalnio link. Eidami iš toli išgirdome mašinų gausmą. Supratome, kad nuo Rodūnios vieškelio rieda Raudonosios armijos karo technika. Sustojome ant Lapakalnio viršukalnės, prie senųjų kapinių (ten ilsisi dvi mano jaunesnės seserys Teofilė ir Antosė). Neilgai laukėme pirmųjų būrių. Greitai keliu ir šalikele jau jojo raiteliai. Jiems priartėjus prie mūsų ir trumpam stabtelėjus, pasišnekėjome su Raudonosios armijos karininku. Kalbėjom pusiau lenkišku, pusiau baltarusišku žargonu. Tikriausiai šis karininkas nesuprato mūsų kalbos. Netrukus jis vėl nušuoliavo Pelesos link. O įkandin pirmųjų dalinių pasirodė tankai. Jie smarkiai gaudė, kėlė didelį triukšmą. Prie vieškelio rinkosi vis daugiau žmonių. Vyrus ir moteris stebino galinga technika, patrankos, nenutrūkstama sunkvežimių vora.

        Mūsų trijulė pasuko į miško gilumą. Čia sutikome nemažai vyrų. Dauguma jų – iš mūsų kaimo, bet būta ir pelesiškių bei kitų artimų sodžių žmonių. Kitame miško pakraštyje, sename pušyne, pamatėme besidarbuojantį lenkų policijos agentą A. Geležinį. Jis daug pakenkė mūsų kaimo žmonėms, ypač įgriso čia dirbusiems lietuviams mokytojams Valentinui Krečiui, Antanui Baliuliui, Vincui Staseliui. A. Geležinis buvo aktyvus lenkų žvalgybos informatorius, piktas ir beširdis žmogus. Nuo jo kentėjo ne tik visas kaimas, bet ir žmona bei giminės.

        Jonas Mikelys, pamatęs Tamašeko Antoską (taip Geležinį vadino aplinkiniai) genint nukirstą pušį, sustabdė mus. Mačiau, kaip Geležinio veidas pasikeitė – visas pabalo.

        – Gana išperai gyventi ant svieto! – prakošė pro dantis Mikelio Janukas. – Nušausiu aš jį, kad nesimaišytų po kojom šitas judošius.

        Tokia Mikelio reakcija mus šiek tiek išgąsdino.

        – Ims jį velniai, gaus galų ir be mūsų, – atsakė visuomet susivaldantis mano vyresnis brolis.

        Tačiau Mikelys nerimo. Priėjęs arčiau užsimojo šautuvo buože. A. Geležinis, pajutęs artėjantį galą, inkštė iš baimės. Įsismaginęs Mikelys liepė jam atsistoti prie arklio galvos ir atsisukti veidu į mus. Akimirkai įsiviešpatavo tyla, Mikelys taikėsi. Nelaukdami, kol driokstelės mirtinas šūvis, mes su Stasiuku nusprendėme sustabdyti Mikelį.

        – Nekliudyk! – tarė Stasiukas.

        To paties paprašiau kaimyno ir aš. Nenorėjau, kad nuosprendį įvykdytume mes.

        Mikelys susijaudinęs nuleido šautuvo vamzdį, tačiau grasinimų ir keiksmažodžių šiam niekadariui nepagailėjo.

        Tolesni įvykiai parodė, kad mes gal ir be reikalo tada sustabdėme Mikelio ranką. Netrukus A. Geležinis tapo NKVD agentu, o vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, su savo sūnumis ir sūnėnais praliejo daug nekaltų žmonių kraujo. Įstoję į Armijos krajovos būrius, Geležiniai ilgai mūsų apylinkėse siautėjo. Nuo jų rankos žuvo nemažai geriausių mūsų krašto žmonių. Pamiršęs, kas tą dieną sulaikė Mikelio ranką, A. Geležinis visokeriopai vokiečių okupacijos metais persekiojo mūsų šeimą: su savo sėbrais sumušė iki mėlynumo mūsų mamytę, prietemoje Pasredniko miškelyje taikėsi nušauti jauniausią brolį Joną.

        1939-ųjų ruduo buvo šiltas ir sausas. Žmonės laiku pasėjo žiemkenčius, išdžiovino ir susivežė žirnius, seradėlę, dobilų ir pievų atolus pašarui. Moterys nurovė grikius, sparčiai kasė bulves. Miesteliuose ir keliuose mažai matėsi žmonių, o plentais ir vieškeliais vis dar riedėjo tankai ir sunkvežimiai. Atrodė, visa Sovietų Rusija suvažiavo į šiuos pakraščius. Vakarais po darbo kaimynai ir tolimesnių kaimų žmonės rinkosi pas mus pasiklausyti naujienų, pasidalyti įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi, kad žlugo Lenkija, tik nerimavo dėl ateities. Ypač visus erzino pirmos paklausos prekių stoka, nors pažadų agitatoriai nešykštėjo. Nuotaiką praskaidrindavo geros žinios iš Lietuvos. Kauno radijo komentatoriai, politikos veikėjai ir net generolas Stasys Raštikis tvirtino, kad Sovietų Sąjunga grąžins Lietuvai Vilniaus kraštą. Ta šviesia viltimi gyveno visa mūsų padangė.

        Kaip kortų namelis per dvi savaites subyrėjo išdidžioji Lenkija, jos vadovai, palikę tautą likimo valiai, pabėgo į Vakarus. Reikėjo savo gyvenimą kurti naujomis sąlygomis.

        Dar gaudžiant karo mašinai mes nesėdėjom be darbo. Pirmiausia suorganizavome Rodūnioje lietuvišką valsčiaus savivaldybę. To siekdamas atvykau į Rodūnią ir užsukau pas karo komisarą. Mane priėmė vidutinio amžiaus kariškis lakūno uniforma. Pokalbis buvo trumpas ir sklandus. Pareigūnas neprieštaravo, kad būtų surengti valsčiaus savivaldybės rinkimai. Tai mane labai suintrigavo, nes seniai troškau pagaliau išrinkti savąją lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

        Sugrįžęs namo, dar tą pačią dieną pranešiau geriausiems aplinkinių kaimų vyrams ir mokytojams, kad bus rinkimai. Dauguma nutarė atvykti į susirinkimą. Žmonės manęs, dvidešimtmečio, neapvylė. Sutartą rytą pėsti ir važiuoti aktyviausi lietuviai traukė į Rodūnią. Komisaras susirinkusiuosius sukvietė į turtingiausio Rodūnios žydo Ickaus Ragausko kiemą. Čia būriavosi ir vietiniai žydeliai, palankūs naujajai santvarkai. Jie be paliovos erzeliavo, šnairavo į gausesnes iš įvairių seniūnijų atvykusių lietuvių valstiečių grupeles.

        Mes, sustoję kiek atokiau, aptarėme veiklos planą ir savo kandidatus į valsčiaus vadovybę. Šiame pokalbyje dalyvavo veikliausi krašto žmonės: mokytojas Alfonsas Beinorius, buvęs mokytojas, sumanus Senųjų Smilginių kaimo ūkininkas Jonas Radzevičius, kovingasis pavalakiškis Jonas Radziulis, Pelesos pažangesnių vyrų grupė su buvusiu seniūnu Juozu Šiška priešaky. Nemažai žmonių atvyko iš Dubinių, Piliūnų ir net Leliušių bei Piliakalnio.

        Susirinkimą pradėjo jau minėtas vidutinio amžiaus kariškis. Jis džiaugėsi įvykusiomis permainomis ir pasiūlė išrinkti valsčiaus savivaldybės komitetą. Mūsų būrys pasiruošė iš anksto, tad pirmieji pradėjome siūlyti kandidatus. Be jokių aptarimų ar abejonių. Kariškis kandidatų nepažinojo, todėl ir savo nuomonės nereiškė. Į valsčiaus komitetą prieš mūsų norą buvo įtrauktas keistokas Rodūnios žydas siuvėjas, rodos, Jankelis Jofė, o visi kiti – mūsiškiai. Pasibaigus bendram susirinkimui, tas pats uniformuotas vyriškis pakvietė į Ragausko namus – į pirmą posėdį. Nutarėme pasiskirstyti pareigomis. Labiausiai prityrusį mokytoją visuomenininką Alfonsą Beinorių pasiūliau į pirmininkus. Tam pritarė dauguma, bet, tučtuojau paprašęs žodžio, kariškis į šį postą ėmė piršti žydelį Jofę. Girdi, tai – nusipelnęs kovotojas, revoliucionierius pogrindininkas, ir dar visko apie jį prikalbėjo. Mes visi kaip vienas nepritarėme šiai kandidatūrai. Pareiškiau, kad žydų Rodūnios valsčiuje mažuma, todėl padarytume klaidą išrinkę Jofę viršaičiu. Mane parėmė kiti susirinkimo dalyviai.

        Priimtas kompromisinis sprendimas. Jofė tapo pirmininku, Beinorius – sekretoriumi, aš – pastarojo pavaduotoju. Kivonių kaimo lietuviai valstiečiui Juozui Adamoniui, ne kartą kalėjusiam už pogrindinę veiklą, pavedė žemės komisijos pirmininko pareigas. Jonas Radzevičius tapo mokyklų inspektoriumi. Mano gerą pažįstamą (su juo teko mokytis Bierdaukos žemės ūkio mokykloje), lenkuojantį Vladislovą Pukarį, pasiūlėme į Adamonio pavaduotojus.

        Jau tą pačią dieną ėmėmės darbo. Aš tvarkiau seniūnijų reikalus. Po kelių dienų sukvietėme naujai paskirtus seniūnus į pirmą pasitarimą. Pasirodo, dauguma jų – lietuviai. Tuo metu Rodūnios valsčiui priklausė net Kaniava, Rudnia ir kiti dabartinio Varėnos rajono kaimai, todėl susirinkimuose kalbėdavau dažniausiai lietuviškai. Gudai ar aplenkėjusieji sėdėjo salėje kaip pelės po šluota.

        Jofė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, vos sukeverzodavo savo pavardę po raštais. Vėliau mes su Beinoriumi ir visai jį nušalinome nuo panašių darbų. Juolab ir naujasis valsčiaus partorgas, atsiųstas iš Vitebsko darbininkas komunistas, taip pat nemėgo pirmininko. Tarp administracijos komiteto narių septyni buvo lietuviai ir po vieną lenką bei žydą – taigi mūsiškių dauguma. Valdymo patirties neturėjome, bet entuziastingai dirbome lietuvybės labui. Pirmasis mūsų priimtas nutarimas – nedelsiant sustabdyti miškų kirtimą ir apsaugoti dvarus (jų valsčiuje per dvidešimt). Staiga gautas įsakymas skubiai išdalyti dvarininkų žemes bežemiams ir mažažemiams. Iš pradžių valstiečiai lyg ir džiaugėsi šia naujove, tačiau neilgai. Netrukus visi, atsisakę savo sklypų, paliko ilgam dirvonuoti dvarų derlingus laukus. Savivaldybėje oficiali buvo lietuvių kalba. Beveik visi susirinkimai ir posėdžiai vyko lietuviškai, o skelbimus ir kitą informaciją pateikdavome dar ir rusiškai.

        Bet svarbiausias mūsų rūpestis – atkurti lietuviškas mokyklas. Labai trūko mokytojų, tačiau didesniuose kaimuose vaikučiai vėl galėjo mokytis gimtąja kalba. Tai džiugino mūsų tautiečius. Mums patiko, kad gyventojai seniūnais išsirinko beveik vien lietuvius.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)