tekstai.lt

Kazys Saja. Trys apsakymai. Misterija

kazysaja
kazysaja
        Tres Pecados – Trys Nuodėmės, ne toks jau mažas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todėl, kad čia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortų mėgėjai. Ilgos kepinančios vidudienio siestos sukaupdavo jėgų naktiniam gyvenimui. O nakties darbai – visi žinom kokie... Minėtosios ydos trumpino ir kartino tenykščių žmonių gyvenimą, bet jų pamaldumas, neturtas ir išganymo viltis galėjo vietovei pelnyti ir Trijų Dorybių vardą.

        Mums tas tolimas, kaktusais apaugęs kraštas turbūt nerūpėtų, jeigu jame nebūtume aptikę lietuviškų pėdsakų.

        Tres Pecados neturėjo teatro, bet ispaniško stiliaus San Antonio bažnyčioj nuo seno buvo rengiamos visų labai mėgstamos misterijos. O per anų metų Velykas čia apsilankė net Vyskupas.

        Išganytojo vaidmeniui geriausiai tiko Salvadoras de Garni, pradinės mokyklos mokytojas – gana dailus ilgaplaukis, vis dar neturintis savo šeimos. Jis jau nebe pirmą kartą nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų ryto gulėjo pašarvotas vienoj bažnyčios navoj, kur buvo įrengtas labai tikroviškas kapas. Ant jo užritintas akmuo vis dėlto leido žiūrovams matyti gulintį nukankinto Viešpaties kūną, jį budriai saugojo šarvuoti, grėsmingi Romos kareiviai.

        Auštant Velykų rytui, jie žvangėdami griūdavo iš kojų, kai atskridę švytintys Dievo angelai nurisdavo akmenį į šalį ir padėdavo Jėzui Kristui prisikelti. Paskui angelai Marijai Magdalietei ir jos draugei melodingais balsais paaiškindavo, kas čia atsitiko, o netrukus ir pats Išganytojas nustebindavo jas liepdamas eiti į Galilėją ir pasakyti apaštalams, kad jis jau prisikėlė.

        Beveik stebuklas buvo jau vien tai, kad Salvadoras de Garni sugebėdavo taip ilgai išgulėti aukštielninkas. Ant kieto pado, apmiręs ir vos vos bekvėpuodamas. Tiesą sakant, „romėnai“ kartkartėm kapo akmenį užrisdavo taip, jog „Kristaus kūnas“ būtų nebematomas. Salvadoras pašokęs galėdavo šiek tiek pasimankštinti, zakristijoje kuo nors atsigaivinti, arba atlikti tai, kas gyvam žmogui yra būtina. Bet visi sutiko, kad be gilaus tikėjimo, be įsijautimo, be Dangaus Tėvo malonės tokio vaidmens suvaidinti būtų neįmanoma.

        Žinoma, pikti ir pavydūs liežuviai prie kortų stalo pliauškė, jog Išganytojo vaidmens atlikėjas, nuo vidurvasario Velykoms želdinantis barzdą, neapsieina be meskalino, visiems žinomo, daugelio jau išmėginto iš kaktusų išgaunamo narkotiko.

        Tačiau tą lemtingą Kristaus Prisikėlimo rytą belaukiant Vyskupo Tres Pecados mieste daug kas kitaip susiklostė. Dar prieš aušrą Salvadoras de Garni, pusnuogis kape gulėdamas, valandėlei užsnūdo ir susapnavo, o gal iš tiesų pajuto, kad ant jo kūno ropinėja voras. Tai buvo baisiausia, ką Salvadoras galėjo pamanyti, nes šiaip jau asketiškas ir užsigrūdinęs mokytojas turėjo įgimtą ir nesutramdomą arechnofobiją, bet kokių voragyvių baimę.

        Krūptelėjęs ir pramerkęs akis pastebėjo, jog prie kapo angos pasikeitė sargybiniai. Dabar čia stovėjo Rodrigas ir Manuelis. Pirmasis Salvadorui kortomis buvo pralošęs gal dešimteriopai tiek, kiek Salvadoras – kitiems. Jų negrąžintos skolos kol kas buvo tik laikini – „ikivelykiniai“ – rašteliai, bet jau artėjo laikas jas atiduoti.

        Antrasis, Manuelis, – Amelijos brolis. Jis jau ne kartą virkdė seserį, kam ta simpatizuoja Salvadorui, nors ją mielai vestų vienas Manuelio draugas, verslo partneris ir tikras caballero.

        Taigi du nieko gera Salvadorui nelinkintys vyrai, apsirengę senovės romėnų šarvais, stovėjo ginkluoti prie jo kapo, klastingai žvilgčiojo vienas į kitą ir džiaugėsi taip, lyg jiems būtų tekusios geriausios kortos.

        Bažnyčioj jau gaudė vargonai, nustelbdami aidinčius maldininkų žingsnius. Kvepėjo smilkalais, prie Viešpaties kapo daugėjo uždegtų žvakių. Atėjusieji klaupėsi, meldėsi, paskui kuždėjosi, stebėjosi, kaip čia viskas tikra, koks tas mokytojas panašus į Kristų!.. Iki prisikėlimo iškilmių dar buvo likus gera valanda.

        Tuo metu Salvadoras pravėrė blakstienas ir iš tikrųjų pamatė vorą. Ir ne šiaip sau kokį – tai galėjo būti ir juodoji našlė, kurios įkandimas kartais būna mirtinas. Tokių padarų tie jam gera nelinkintys „romėnai“ galėjo čia atnešti ir paleisti net keletą. Salvadorui atrodė, kad vienas voras kirba įsivėlęs jam į plaukus, kitas ieško sau slėptuvės dešinės kojos tarpupiršty. Ta jo matytoji juodoji našlė nuropojo ir pasislėpė po marška, kuri dengė jo strėnas.

        Salvadoras de Garni kaip tik įmanydamas valdėsi, gniaužė savo baimę tarsi kokią spyruoklę, galvojo apie Ameliją, kuri netrukus čia suvaidins Mariją Magdalietę, bet galų gale nebeištvėrė, staiga pašoko, kaip lengvą maišą į šoną nuspyrė kapo akmenį ir išstumdė „romėnus“, kurie dar mėgino pastoti jam kelią.

        Iškėlęs vinių paženklintas rankas, jis tarytum laimino suklaupusius žmones, nors tenorėjo pasakyti: „Atleiskite, ilgiau nebeištvėriau. Vorai, vorai, vorai!..“ Bet susirinkusieji čia neįžiūrėjo jokios šventvagystės: „Kokios degančios akys! Kiek jose galybės! Šiurpu, kaip viskas tikra!..“

        Jis įžengė į zakristiją. Joje bažnyčios tarnai, kunigai ir vienuoliai lyg bitės aplink motinėlę spietėsi apie atvykusį Vyskupą. Valkstė jį iškilmingiausiais liturginiais drabužiais: dalmatika, humerolu, arnotu, manipulu, stula ir žalia velykine kapa... Beliko užmaukšlinti mitrą ant violetinio jo pileolo ir paduoti sidabrinę ganytojo lazdą.

        Ir staiga priešais jį tarsi iš žemės išdygo ar iš dangaus nusileido gyvas, pusnuogis, žaizdotas Dievo Sūnus, kurio prisikėlimą jie rengėsi netrukus švęsti. Kaip tylus priekaištas tam bažnyčios hierarcho puošnumui.

        – Aš jau prisikėliau... – lyg atsiprašydamas pratarė.

        Dabar jie, tarsi kažko laukdami, žvelgė vienas į kitą ir tylėjo. Apmirę ar net jausdami kaltę tylėjo visi, kurie buvo zakristijoj. Papūstžandis Vyskupas, per tą blizgančių drabužių kupetą pasidaręs panašus į atogrąžų varlę, nerangiai atsiklaupė ir nuleidęs galvą pasakė:

        – Mea culpa. Kyrie, eleison....

        Ėmė klauptis ir visi kiti. Vieni, tiesdami rankas, šaukė „aleliuja“, kiti – „osana“. Salvadoras, nieko nepasakęs, negalėjo dabar išeiti. Jis paėmė kažkieno jam pasiūlytą tuniką ir aiškiu balsu tarė:

        – O harne harne haha ga, tao pate raha na... Manpi raha na kepe, cad y cape nada be...

        Tai pasakęs, jis vėl visus palaimino ir išėjo pro zakristijos duris, nė nežvilgtelėjęs į čia pat stovinčią Ameliją.

        Gaudė Velykų varpai, tačiau tie, kurie regėjo šį stebuklą, dabar mėgino pakartoti tuos nesuprantamus Salvadoro (Išganytojo) žodžius. Kokia tai kalba? Graikų? Gal aramėjų?.. Kai kam ji atrodė panaši į vieną užmirštą indėnų tarmę.

        Nė vienas nebūtų įstengęs tų žodžių pakartoti, bet Amelija, ilgai tylėjusi, pasakė, kad tą Salvadoro palabradą mokykloje daugelis moka ir dainuoja:

 

        Harne, harne, yahaga,

        Tao pate ra hana...

 

        Kai visa tai buvo aprašyta viename laikraštyje, kur buvęs, kur nebuvęs atsirado lietuvis, kurio tėvai ar seneliai kadaise buvo atvykę į šį kraštą žemės darbo dirbti. Tas mūsų tautietis ir paaiškino Tres Pecados gyventojams, kad Salvadoras de Garni jiems greičiausiai citavo kadaise girdėtą vaikišką dainelę, kurios žodžių reikšmės turbūt ir pats nežinojo:

 

        Garny, garny, ga ga ga,

        Tavo pati – ragana!

        Man pyrago nekepė.

        Kad ir kepė, nedavė.

 

        Toks aiškinimas pamaldiems šio miesto piliečiams atrodė šventvagiškas. Jie jau spėjo viens kitą įtikinti, kad Tres Pecados aplankė Dievo pasiųstas Mokytojas, kuris aną Velykų dieną perspėjo nuodėmingus gyventojus ir iškeliavo ten, kur jam buvo liepta. San Antonio bažnyčioj, rodos, iki šiol dar giedama giesmė, kurioje skamba: „O harne harne haha ga...“ Šiuos nesuprantamus žodžius kiekvienas gali suprasti taip, kaip jo siela pageidauja.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)