tekstai.lt

Kazys Saja. Trys apsakymai. Puikybė

kazysaja
kazysaja
        Nauji migdomieji pagaliau įveikė ilgai nesiliovusį mano galvos skausmą. Bet miegas, matyt, nebuvo gilus, jeigu sapnuodamas žinojau, kad sapnuoju: jaučiausi taip, lyg mano sąmonė būtų laikinai apleidusi kūną ir laukusi, kol jis bent šiek tiek pailsės.

        Sapnavau, kad guliu savo lovoj, džiaugiuos, jog skausmingas pizzicato galvoje jau nutilo, ir aš tarsi kokį brangų, seniai matytą draugą pasitinku malonų sapną, bet jame matau save miegantį ir sapnuojantį, kad jau užmigau...

        Aš net miegodamas bandau suvokti, kas čia per velniava, ir staiga suprantu šio sapno priežastį. Prieš daugelį metų buvau suplanavęs kelionę traukiniu iš Vilniaus į Maskvą. Ne tiek dėl reikalų, kiek dėl to, kad niekam nematant ir nežinant tą kelionės naktį buvau sutaręs praleisti su M.

        Balsu ištardami šią raidę, sakytume „em“, tad gal ir pavadinkim šią merginą Ema.

        Tada man šiaip taip pavyko gauti du bilietus minkštajame vagone, dvivietėj kupė. Apimtas jaudulio, atvažiavau į stotį šiek tiek anksčiau. Aš sėdėjau tame vagone ir nekantraudamas laukiau, o Emos vis nebuvo. Priešais mane ant sienos kabojo pailgas veidrodis, kuriame mačiau save sėdintį, vis labiau nerimaujantį, bet vis dar neprarandantį vilties, kad Ema netrukus pasirodys.

        Man už nugaros buvo lygiai toks pat veidrodis, jame atsispindėjo tai, ką priešais save mačiau. Abu veidrodžiai atspindėjo vienas kitą vis labiau tolstančiais ir iki begalybės mažėjančiais vaizdais. Man kažkodėl pasidarė nyku ir neramu. Atrodė, puikiai supratau šio fokuso paslaptį, o vis dėlto... Tas keistas metafizinis jausmas manęs neapleido ir tada, kai pagaliau atskubėjo Ema, nusiplūkusi, įveikus kažkokias nenumatytas kliūtis. Jaunutė, žydinti, graži ir nejaučianti jokio egzistencinio nerimo.

 

        Kam aš visa tai rašau? Nežinau. Būtų gėda prisipažinti, kad šitokiu būdu stengiuos palikti po savęs kokį nors pėdsaką. Aš greičiausiai stengiuos užsimiršti, kaip nors „perrėkti“ tą skausmingą nerimo tvinkčiojimą. O gal sukoncentruoti mintis ir pats sau atsakyti, ar man dar verta visom keturiom kabintis į gyvenimą, leistis, kad man iš galvos išoperuotų tą auglį. Bijau, jog, gyvas likęs, galiu būti praradęs visą „puikybę“. Tai yra savo privilegiją mąstyti.

        Tikrai pasakyčiau – gana kapstytis, jeigu žinočiau, kad mirtis tėra tik perėjimas iš vieno būvio į kitą, kur jau nebekartosiu buvusių klaidų, sužinosiu visų kančių prasmę ir būsiu maloniai nustebintas atsivėrusiom naujom galimybėm...

        Bet jeigu pomirtinis būvis tėra graži saviapgaulė (tokia abejonė veikiausiai aplanko ir tuos, kurių pašaukimas – įtikinti mus, kad esam nemirtingi), tada, žinoma, reiktų iš paskutinių saugoti tą vienintelį, neįkainojamą turtą – gyvenimą. Toje nesibaigiančioje gėrio ir blogio kovos arenoje – Žemėje.

        Būna tokių kankinančių dienų ir naktų, jog, atrodo, mielai sutiktum, kad kas nurėžtų tą skausmą su visa galva, bet taip, jog likęs stuobrys dar galėtų kaip nors egzistuoti. Kaip koks medis ar pats primityviausias augalas, glostomas vėjo ir besidžiaugiantis saule.

        Tačiau žinau, kad gyvenime man šito nepakaktų. Kaip užkeiktas ieškočiau kokios nors prasmės, atsakymo, kuriems galams tas mūsų buvimas, tas mūsų troškimas kuo daugiau pažinti, tobulėti...

        Gal puikybė, ne kartą buvau ja apkaltintas, iš tiesų yra pats galingiausias gyvenimo stimulas, narkotikas, nuo kurio neįmanoma atprasti?

 

        Maištingo būdo mano tėvą bolševikai nuteisė dešimčiai metų. Motinai ir likusiai šeimai įveikti įvairiausius vargus padėjo tikėjimas, kad Viešpats Dievas mūsų neapleis ir galiausiai visiems už viską atlygins.

        Septynios mirtinos krikščionių nuodėmės prasideda puikybe, tam tikru apynasriu žmogaus abejonei sutramdyti. (Bolševikai buvo apsidraudę BK 58 straipsniu „Už antisovietinę agitaciją ir propagandą“.) Bet argi gali būti didesnė puikybė už mūsų įžūlų tvirtinimą, kad žmogaus pavidalą turintis monstras yra sukurtas pagal Dievo paveikslą?

        Man dar vaikystėje teko imtis pačių įvairiausių darbų: šerti gyvulius, dirbti laukuose, rūpintis malkom, mokytis vogti... Kartą artėjant šalčiams vienas žmogus sunkvežimiu mums atvežė nugriauto namo sienojų, gegnių, lentų. Bet, norint visa tai supjaustyti malkoms, man reikėjo ištraukyti daugybę surūdijusių vinių. Iš pradžių naudojausi replėmis, kirviu, paskui gavau pasiskolinti specialų laužtuvą. Tada man ir kilo klausimas, kokiais būdais anuomet buvo ištrauktos iš kryžiaus vinys, kad nebūtų dar labiau sužalotos Kristaus rankos ir kojos. Buvau matęs paveikslą, kur du „latrai“ abipus nukryžiuoto Kristaus buvo priraišioti virvėmis. Virves buvo galima atraišioti, o Palestinoj branginamą medį panaudoti dar ir kitam kartui...

        Kai šias abejones išsakiau mūsų klebonui, jis pasipiktinęs apkaltino mane puikybe. „Šviesiausi Bažnyčios tėvai per du tūkstančius metų neišdrįso abejoti tuo, kas parašyta Šventajame Rašte. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, bet ne pririštas, kaip tu per savo puikybę išsigalvoji!“

 

        Duonos auginimas man buvo geriau pažįstamas ir atrodė padoriausias iš visų kitų darbų, todėl baigiau Žemės ūkio akademiją ir buvau paskirtas į selekcijos stotį, kur buvo stengiamasi išvesti derlingesnes duoninių javų veisles.

        Būdamas jaunesnysis mokslinis stoties bendradarbis, pasiprašiau galulaukėj nedidelio sklypelio, kuriame galėčiau atlikti savo neprograminius bandymus. Tuo metu susipažinau su tokia matematikos mokytoja, kuri panašiai kaip ir aš stengėsi būti kuo toliau nuo politikos, bet ir jai buvo pavesta „komunistine dvasia“ auklėti devintą klasę.

        Buvom sutarę, kad baigiantis mokslo metams ji atves savo auklėtinius į mūsų bandymų stotį, o aš pabūsiu tos ekskursijos vadovu. Iš pradžių aš tiems devintokams priminiau Darvino mokymą, jog visa augalų ir gyvių įvairovė gamtoje yra atsiradus vykstant natūraliajai atrankai ir dėl staigių pakitimų, mutacijų, kai per kokias nors gamtos katastrofas vieni organizmai žūsta, kiti suranda galimybę prisitaikyti.

        – O dabar, – sakiau jiems, – parodysiu, ką sugeba padaryti žmogus, kai, nelaukęs iš gamtos malonių, bet perpratęs ją ima tvarkytis pagal savo poreikius.

        Čia vienur, čia kitur stabteldami, mes apėjom keliasdešimt vienodo dydžio laukelių, kuriuose augo kietieji ir minkštieji, dvieiliai ir ketureiliai, akuotieji ir beakuočiai įvairiausių veislių kviečiai. Ir neseniai atsiradę hibridai – triticale, kvietrugiai.

        Abejoju, ar visa tai juos galėjo sudominti, bet pabaigai aš dar nusivedžiau mokinius prie savo skurdesnių sklypelių, skirtų ypatingai kviečių mutagenezei. Čia aš jiems priminiau pasaką apie didelį badmetį, kai vaikai būdavo priversti nusenusius tėvus išvežti ir palikti girioje numirti. Bet vienas geraširdis sūnus to nepadarė, žilagalvis tėvas jam patarė nuplėšti nuo seno stogo šiaudus, juos dar sykį iškulti ir pasėti. Ir įvyko stebuklas, kurį moksliškai galima paaiškinti. Tie šiauduose užsilikę pasturlakai išgyveno mutaciją ir davė iki šiol dar neregėtą derlių.

        Aš dar jiems „išdaviau paslaptį“ ir prisipažinau, kad laukdamas mutantų esu čia pasėjęs ne tik senų, svirno plyšeliuose išlikusių kviečių, bet ir tokių, kurie buvo apšvitinti rentgeno spinduliais. Vienas kišenės didumo sėklų maišelis ilgai išbuvo pririštas prie varpo šerdies... Dar kažkas buvo pataręs nekultais kviečiais iškloti šuns būdą... Parodžiau sklypelį, kuriame kviečiams leidau augti sykiu su varpučiais, arba tyčia neišnaikinau rugiagėlių, „kad javams augti būtų linksmiau“...

        Aš, norėdamas auklėtojai ir jos mokiniams įsiteikti, šiek tiek melavau, bet užbaigiau taip, kad savo pasakom jų nesuklaidinčiau:

        – Deja,– atsidusdamas pasakiau, – jokių gerų rezultatų kol kas nepasiekiau.

        Regis, mano misija buvo baigta. Aš prisigretinau prie mokytojos, lydėdamas ją iki autobuso norėjau susitarti, kada ir kur mudu vėl susitiksim. Ir tuo metu mane pasivijo viena devintokė. Buvau pastebėjęs juodbruvą jos veidą, ilgus, tamsius plaukus ir ryškiai mėlynas akis.

        – Atsiprašau, – rankoj laikydama greitomis suskintą žolynų puokštę, uždusus pratarė. – Jūs sakėt – jokių rezultatų, o aš va kiek visko radau!

        Ta mergina iš mano sklypelių buvo išskynus kaip tik pačius vertingiausius javus. Ji sunaikino visą kruopščiai pradėtą mano darbą, gal ir geriausių norų vedina išravėjo augalus, kurie teikė didžiausią viltį. Ji su tokia žavia ir kvaila šypsena atkišo man pačius gražiausius, ką tik išplaukusius šakotavarpius, kelis trumpastiebius ankstyvuosius kviečius ir ypač nusisekusius triticale egzempliorius.

        Aš, beveik žado netekęs, apžiūrinėjau man įteiktą „vilčių katastrofą“ ir girdėjau, kaip auklėtoja tai devintokei priekaištauja:

        – Ką tu padarei!.. Ar tu supranti, Ema, ką tu per savo žioplumą padarei?

        Štai šitaip ir įvyksta mutacija... Neatsimenu, ar aš, žiūrėdamas į tą juodbruvės veidą dangiškomis akimis, tada pasakiau, ar tik pagalvojau, kad šis incidentas galbūt pakeis mano gyvenimą.

 

        „Augalų ir gyvių metamorfozė, siekiant simbiozės natūraliosios atrankos eigoje.“ Taip aš buvau pavadinęs savo disertaciją, kurią apgynęs tapau biologijos mokslų kandidatu ir jaunesniuoju Akademijos dėstytoju.

        Ema dabar buvo mano studentė. Ji mieliau būtų pasirinkus mediciną, bet žinojo, kad su tokiais atestato pažymiais jai ten įstoti nepavyks. Man ji, žinoma, suokė, jog dar tada, po tos ekskursijos devintoj klasėj, Ema nusprendusi „sekti mano pėdomis“. Aš beveik patikėjau ir tuo, kad ir tą javų puokštę tada ji suskynė ne iš kvailumo, bet tik dėl to, kad atkreipčiau į ją dėmesį. Ji nujautusi, atspėjusi, žinojusi, kad meilė neatskiriama nuo neapykantos.

        Vėliau Ema didžiavosi turinti ypatingą galią, galbūt čigonišką nuojautą, vidinį guru, kuris pasako, ką ji turi daryti. Dar vėliau ji man prisipažino melavusi – ne iš simpatijos man tąsyk išretinus pasėlius, dar mažai pažįstamas guru jai liepęs niekais paversti mano darbą. Kad laiku išsivaduočiau iš per didelės puikybės ir nesibraučiau ten, kur eiliniam mirtingajam nevalia brautis...

        Ema, žinoma, kas kita... Ji vis labiau tikėjo turinti mistinių galių, jos gnosis toli pralenkia banalias mokslo žinias, kuriomis esu apsiginklavęs. Ji gyrėsi kaip savotišką talismaną auginanti kaktusą. Per daugelį seansų švelniai įkalbėtas, jis nusimetė spyglius ir labai padeda jai medituoti.

        Paprašiau, kad Ema man tą stebuklą parodytų. Kaktusas iš tiesų atrodė įspūdingai. Jis begėdiškai priminė falą, tik su trimis „sėklidėmis“ apačioje. Atidžiau apžiūrėjęs pamačiau, jog kai kurie spygliai rūpestingai nupjaustyti, arba nukarpyti.

        Pats nežinau, kodėl jai ta proga papasakojau, ką buvau girdėjęs iš tremties grįžusio tėvo. Viename kalinių persiuntimo lageryje už spygliuotų tvorų paskirstymo laukė ir nuteistos moterys. Tarp jų – nemažai kriminalinio pasaulio šliundrų, kurios, matyt, nebuvo tokios išbadėjusios, išsekintos kaip vyrai. Kai kurios jų iš nailoninės kojinės pasisiūdavo siaurą, pailgą maišelį, prikimšdavo jį karštos košės ir, sugulusios vakare, juo masturbuodavosi. Paskui atšalusį falą nusviesdavo alkaniems vyrams, kurie tą košę tučtuojau surydavo.

        Šį mano pasakojimą Ema suprato kaip užgaulią užuominą. Ji dar sykį įrodė, kaip greitai meilė gali pavirsti neapykanta: Ema patarė man taisyti savo karmą, nes mano aura dabar tiesiog baisi, ir užtrenkė man panosėje duris.

        Nors aš jos mistinėm galiom niekada netikėjau, tačiau dabar vis dažniau pagalvoju, ar tik tas mano galvoj išsikerojęs „kaktusas“ neatsirado Emai panorėjus. Gal turėčiau nusižeminęs prašyti, kad Ema padarytų taip, kad jis nebūtų toks dygliuotas?

 

        Buvau daugmaž subrendęs, kai jau nuoširdžiai išsikalbėdavom su tėvu, kuris domėjosi tuo, ką aš darau, ir abu spėliojom, kur gali pasukti tas beprotiškas pasaulis. Abu ieškojome Dievo, bet skirtingai Jį įsivaizdavome. Tėvas tebetikėjo, kad žmogus yra sukurtas „pagal Jo paveikslą“. O aš – atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad žmonės susikūrė Dievą, Valdovą, priskyrė jam savo ydas ir suteikė žmogišką pavidalą.

        – Tai tu nori pasakyti, kad Dievo nėra? – jis pasipiktinęs žvelgdavo į mane, lyg aš būčiau koks provokatorius, galįs nulemti savo tėvo ateitį.

        – Nesakau, kad nėra, tik nežinau kur ir koks Jis. Gal Dievas yra pati Materija? Arba Materijos Dvasia?

        – Aš kaip Žemės vabalas kalbu tik apie mūsų pasaulį, – kalbėjo tėvas. – Paaiškink, jeigu sugebi, kuriam galui jūrų gelmėse tie stebuklingi aktinijų sodai, kai žemėj augalai žydi tik tam, jog vabzdžius priviliotų? Kam ta gaidžio skiauterė arba kukučio karūna? Iš kur ir kam tos gamtos grožybės kiekvienam žingsny?

        Tekdavo prisipažinti, kad ir man kartais atrodo, jog Žemės gelmėse kadaise įsikūrė du visatos dievai ir ėmė tarpusavy rungtyniauti, katras iš jų sukurs gražesnį, gudresnį, patį didžiausią ar patį mažiausią gyvą organizmą, kuris kovoj galėtų įveikti daugelį kitų ir sugebėtų išlikti. O žmogų galiausiai jie, ko gero, sukūrė abu. Todėl jis ir išėjo toks dieviškas ir toks velnių priėdęs...

        Kai mano sesuo skyrėsi su savo vyru, vienintelę dukrelę Rūtą atvežė pas senelius, kad šie turėtų ką mylėti ir mergaitė ramiai gyventų.

        Vienas kaimynas, bitininkas, jiems buvo padovanojęs bičių avilį. Tą nelaimingąją dieną mano mama sunegalavo, išvažiavo pas daktarus pasitikrinti, o tėvas, kaip ir daugelis mūsų laikais mėgstantis išgerti, palikęs anūkėlę namie, nuėjo į parduotuvę. Nuobodžiaujanti Rūtelė nusprendė pažiūrėti, ką darbščiosios bitelės avily daro. O tos kaukaziškos medaus nešėjos buvo labai piktos...

        Kai sugelta Rūtelė ligoninėj pasimirė, tėvas tą nelemtą avilį apliejo benzinu ir padegė. Paskui dar labiau pradėjo gerti. O kai po metų mes palaidojom ir mamą, tėvas jau retai kada išsiblaivydavo. Nesutiko nei gydytis, nei išvažiuoti su mumis į miestą. Man jis ne kartą sapaliojo turįs užmūrytą raktą, juo kurią nors dieną atsirakinsiąs savo kameros duris ir išeisiąs į laisvę.

        Vieną vakarą jis grįžo girtas, kažkur griuvinėjęs, apsišlapinęs, išburkusiu veidu, sugurinta nosim. Supykęs nukabinau nuo sienos veidrodį ir jam atkišau:

        – Pasižiūrėk!.. Ar pažįsti save? Ar vis dar sakysi, kad esi sukurtas pagal Dievo paveikslą?

        – Aš – vėliau... – norėdamas greičiau atsigulti, sumurmėjo tėvas.

        Kitą dieną radome jį kambary nebegyvą. Ant degtine aplaistyto stalo buvo paliktas raštelis: „Tu mane įtikinai, sūnau. Dievas mane pradėjo, o velnias užbaigė. Laikykitės! Sudie!“

        Paaiškėjo, kad mūsų tėvas slėpė, kažkur užmūrijęs, mažo kalibro revolverį. Dar iš karo laikų. Jis atkimšo butelį, išgėrė dėl drąsos ir pamėgino nusišauti, bet sudrėkęs šovinys neiššovė. Tėvas dar išgėrė, vėl pakėlė revolverį prie smilkinio – ir vėl tas pat. Neiššovė ir trečias šovinys. Gydytojai vėliau nustatė, kad mūsų tėvas, ištuštinęs butelį, mirė „sava mirtimi“.

        Mane stebina tai, kad tą dieną aš, slėpdamas ginklą, spustelėjau gaiduką nesitikėdamas, jog revolveris iššaus, bet jis iššovė. Taigi ketvirtas kartas būtų nemelavęs... Aš paslėpiau tėvo ilgai saugotą „raktą“ su dviem volelyje likusiom kulkom galvodamas, kad ir man jų gali prireikti.

        Pulsuojantis pizzicato galvoje kartais pereina į vientisą skausmą, tarsi nematomas sadistas, grojantis viena kontraboso styga, iš lėto braukdamas stryku ir laukdamas, kol aš išprotėsiu.

        Man tik vaistais dar pavyksta jį šiek tiek sutramdyti. Kaip sakiau, dabar dar galiu rinktis – ar man atsiduoti į chirurgų rankas, ar pasinaudoti tėvo paliktu „raktu“. Aš mielai sutikčiau rizikuoti, tik bijau, kad po operacijos išlikęs gyvas tokio pasirinkimo galiu nebeturėti.

        Esu prisiklausęs „humaniškų“ postringavimų apie eutanaziją. Esą joks gydytojas neturi teisės kištis į Dievo planus. Kiek žmogui skirta, tiek tegul gyvena. Tegul jis inkščia, dejuoja, kenčia nebepažindamas savo artimųjų, praradęs žmogišką sąmonę ir net gyvuliškus instinktus...

        Jautresnis žmogus net gyvulį pribaigia, kad jis per ilgai nesikankintų. Jeigu mums nevalia kištis į Dievo planus, tai kam tos ligoninės? Daktarai? Medikamentai?.. Norėčiau, jog mane kas nors užpūstų kaip žvakę, jau baigiančią degti, kol ji dar nepasmirdo.

 

        Tokia ta mano puikybė. Tvirtesnį pagrindą puikuotis turi tas, kuris ieškodamas  giriasi kažką atradęs. Aš dar tebeieškau. Matau, kaip daugelis mūsų prijaukintų ir laukinių gyvūnų žvelgia į žmogų tarsi į savo dievą. Bijodamas žiūri ir lyg maldauja: „Viešpatie, būk mums teisingas! Būk mums maloningas...“

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)