tekstai.lt

Eugenijus Ignatavičius. Vokietukai. Apsakymas

ignatavicius
ignatavicius
        Paskutinėm savaitėm gaila buvo žiūrėt – kasdien smuko žemyn. Kamavo sapnai. Kiekvieną rytą guodėsi, kad naktimis nuolat aplanko moteris, apsisiautusi mėlyna skraiste. Iš dangaus rūkų ji nusileidžia ant didžiojo klevo viršūnės ir šakomis kaip laiptais nusliuogia ant žemės. Priekaištingu žvilgsniu perveria jį, skraistė prasiskleidžia ir pasimato juodas kūnas, tamsesnis už naktį. Jį sukausto baimė, negali pajudėt. O ana vis artėja, didėja... Kieme švyti saulė, jis praveria lauko duris – anglies juodumo siluetas atsiplėšia nuo žemės ir, kaktomuša stojęs į akistatą, sako: „Aš – tavo mirtis. Keliausim...“

        Po kelių naktų vėl guodžiasi: „...iš Salės važiuoju traktorium. Kyla rūkai, iš žemės garuoja šiluma. Pakaušęs, plaktukai smilkiniuos kala. Smagu, noriu pakilti į orą. Visas pasaulis – baltas patalas. Net uždainuoju: „Vėjas švilpia, profeleriai kaukia, eskadrilė pakilo aukštai.“ Nežinia kelintu bėgiu riaumoja plieno žirgas, kabindamasis guminiais kanopų rantais, godžiai ryja kelią, traškina provėžų sausledžius. Šalia slenka oranžinė miestelio pašvaistė. Aš vėl: „Vyrai, prie jūros, į platų pasaulį...“ Noriu perrėkti variklio gausmą, įveikti snaudulį ir girtumą. Kur ir kodėl važiuoju, nežinau. O gal plaukiu? Taip būna tik sapne.

        Baigiasi žilvičių linija, prieš akis – jūra, žiburiai tolstančiame krante. Bangos laivą svaido į šalis. Atrodo, pats velnias pasigriebė ir krato ant šakės kaip sauso mėšlo gniužulą, vairalazdės išsprūsta iš rankų, vėl pagaunu, suku šen, suku ten ir įniūkiu į arimus. Iš visų pusių keisti šviesuliai žilpina akis... Apšerkšnijusio beržo viršūnėj – karūnos. Vargais negalais įsuku iš arimų į kastinį, kelias dvejinasi, prieš akis staiga atsiveria ežeras aukso – kibirais semk ir neškis. Dingsta iš po kojų žemė, vienintelis orientyras – žvaigždutė, vypsanti danguje. Kur tu danginies, kur velnias neša? – klausiu savęs. Prisimink, kur, pas ką buvai, pabusk ir galvok... Galvok, besmegeni, „prochvoste“. Ryžkis galvoti. Pas kokią našlę? Neveikia makaulė, nors tu ką. Smegenys – perkaitinta varškė. Nė klibšt, nesisuka dantratėliai – jokios minties. Neklauso nei rankos, nei kojos. Gal čia ne jūra, bet dangus, debesys. Tačiau ir laineris sminga žemyn, rausiasi į požemius. Gazo paduok. Duok gazo. Akceleratorių paspausk, rupūže. Dar sykį, dar... O, velnias. Jau plaukiu per vandenis. Apie laivą vien aukso jūros ratilai, bangos plaka bortus. Į kabiną ima veržtis glitus, maurais dvokiantis skystis. Gal prakiuro bakas? Išteka gazolis?..

        Laivas pamažu svyra į šoną. Nežinia kas strypu tvoja man į smilkinį, iš akių pasipila rausvos, žalios ugnys, ir aš sugniūžtu ant dermatininės pasostės. Kojos mirksta gličiam mutiny. Variklis nusičiaudi, sukriokia, kelis kartus sušniokštuoja ir giliai atsidusęs, tarsi pripjautas gyvulys, nutyla. Mane apgaubia rausva migla it minkšta vata, glundanti prie kūno, švelniai sūpuodama kaip kūdikėlį vygėj užmigdo.

        Man gera, ramu, nušvinta gimtinės klevai. Pavasaris. Žydi vyšnios. Tačiau aukščiausio klevo viršūnėj – moters siluetas. Klevo šakom it laiptais moteris nusileidžia ant žemės, išsisupa iš mėlynos skraistės, pajuosta. Jos veidas – liesas, valingų bruožų. Didelės mėlynos akys stebeilija į vidury aukso jūros plūduriuojantį mano gremėzdą. Moteris vėl sako: „Aš – tavo mirtis. Užteks – keliausim drauge...“

        Po tokių sapnų jis nevalgo, nieko nedirba. Perdien pasakoja sapnuotus košmarus, tarsi norėdamas išsigelbėti, maldaujamai žiūri man į akis. Virpa it drugio krečiamas. Glaustosi kaip kačiukas, gviešiasi malonės, pasigailėjimo.

        Pradėjo gerti: kompanijose, su moterim ir vyrais. Prakiuro skrandis. Operavosi. Ligoninėj užvalgė raugintų kopūstų ir vos nenumirė. Daktarai draudė, bet jis susiginčijo ir suvalgė – tyčia. Grįžo namo. Vairuodamas sunkvežimį vėlų rudens vakarą parbloškė šalikelėj mokyklos sargę. Apkaltino ją pačią ir prigrasino, kad niekam nesiskųstų. Visi jo bijojo – šnekos nutilo. Po to lemtingo linamynio gyventi su juo buvo nebeįmanoma...

        Mano šnekioji bendrakeleivė, pamaldžiai sudėjusi ant kelių rankas, nuleido akis ir susimąstė. Lėtai linksėjo galvą, lyg pritardama atminty plaukiantiems vaizdiniams. Dirstelėjusi į prieky blizgančių sėdynių atlošus, virš kurių kyšojo tik viena kita keleivio galva, moteris vėl į mane atsigręžė:

        – O šernų istoriją tikriausiai girdėjai? Kai septyni į vilkduobę įkrito? Tačiau ne per tą linamynį. Gandai. Iš tiesų šernų skerdynės įvyko tuoj po karo. Atsimeni? Tai jis per linamynį paskleidė žinią, neva vaikai matę – į vilkduobę vėl susmuko šernai. Pasitelkė keletą vyrų, mynusių linus, davė išgert, pasišaukė abu berniukus ir visi, pastvėrę šakes, nupuolė atseit šernų galabyti. Tačiau jų tikrai ten nebuvo. Tai jo žiaurus išmislas. Bet apie tai aš... negaliu daugiau... nebeturiu jėgų... To jam aš niekada negalėjau atleisti... Erodas!.. Kalbėkim apie ką nors gražaus – apie Ameriką ar Ispaniją; papasakok, juk neseniai buvai... Kaip ten tos vynuogės auga? Va tuos kraštus tai norėč pamatyt...

        Pustuštis autobusas tarškėdamas lėkė sausu asfaltu. Pro šalį slinko plyni pavasariniai laukai, iškilios kalvos ilgėjosi dingusios saulės ir nugriautų sodybų. Mano bendrakeleivė tylėjo sučiaupusi lūpas, tramdydama jaudulį, liūdnomis akimis žiūrėjo pro langą. Abu keliavom į tą patį miestą iš artimos jos giminaitės, mano kaimynės, laidotuvių. Mirtis suartina gyvuosius, nuskaistina jų sielas.

        Moters rankos, senatvės nusėtos rusvais taškeliais, maigė senovišką ridikiulį. Tačiau tebebuvo gražios, kaip ir ji pati kadaise, jaunystėj. Laikas buvo nugludinęs dailius veido bruožus, dabar jie atrodė net kilnesni, apgaubti nenykstančio grožio paslaptim ir įdvasinti vidine kančia. Smulkios paakių raukšlelės, neišpuoselėtos makiažais ar kremais, atrodė kaip skaidrūs upeliukai, išsilieję į pievą. Moteriškė staiga sutriko, nusišluostė nosinėle padrėkusias akis ir, iš ridikiulio mitriai ištraukusi žalių saldainiukų, pasiūlė man vaišintis.

        – Gaivinantys, nebijok. Jie visada ramina.

        Nusišypsojo gera, mįslinga šypsena ir, sučiulpusi saldainiuką, tęsė istoriją. Aš stebėjausi tuo netikėtu tik iš tolo pažįstamos moters atsivėrimu, nors jaučiau, kaip jai buvo sunku stropiai saugotas širdies paslaptis žodžiais atskleisti. Matyt, seniai norėta išsakyti sieloj susikaupusį nerimą ir kamuojančius negerumus. Retai besilankiau savo kraštuos ir apie jos nutolusį gyvenimą girdėjau tik nuotrupas iš trečių lūpų. Mat gyveno tolimam kaime, anapus miškų, paskui visai dingo iš akiračio: gal išvyko į miestą ar kur į svečią šalį... Maniau, kad jos gal jau ir nebėra tarp gyvųjų.

        – Tu šiandien prie duobės labai gražiai pasakei, kad jie mus mato ir pažįsta daug geriau, negu mes patys save...

        – Tai ne mano sugalvota mintis – iš knygų.

        – Nesvarbu. Bet tu ją pasakei.

        Jei nori žinot, viskas prasidėjo tuoj po karo, balandžio vakarą, kai keliuku pro jaujos galą į mūsų sodybą įsuko suvargusi moteris, dviem nupilvusiais iš bado vaikais vedina, ir pasiprašė nakvynės. Ji buvo apsimuturiavusi pilka skara, vilkėjo šunų apkandžiotu neaiškios spalvos švarkeliu, avėjo prakiurusiais kerziniais batais, buvo matyt tik plikos blauzdos, tarsi iš gipso nulietos. Tada Jonas nesuprato jos kalbos ir buvo bepaleidžiąs iš būdos šunį. Bet ir šuo jos nebūtų puolęs. Moteris, gailiai mykdama nesuprantamus žodžius, rankų gestais paaiškino, kad labai nori su vaikais prisiglausti nakčiai... Laimė, tuo metu aš, nebaigusi liuobos, išėjau į lauką – moteris moterį iš karto suprato. Be to, aš šiek tiek šneku vokiškai.

        Ji, apsupta leisgyvių, bado iškamuotų bambiziukų, buvo tokia suvargusi, kad, pasiramsčiuodama lazdyno šaka, vos ne vos atslinko iki gonkų ir išblyškusiu it plotka veidu susmuko ant suolelio. Aš puoliau į virtuvę kurti ugnies, kaisti vandens; kamaraitėje pastačiau statinę, dubenį. Mat atvėsus orams, kol pirtelės nekūrėm, ten po darbų apsiprausdavom. Labai ilgai jie pucinosi – iki sutemų. Kai apsišvarinę grįžo į stubą ir susėdo prie vakarienės stalo, lempos šviesoj buvo neatpažįstami. Ji atrodė kur kas jaunesnė ir gražesnė. Glotniai susišukavusi šviesius plaukus (sklastymas – kairiame šone), inteligentiškos išvaizdos, o liūdnomis akimis buvo panaši į mūsų mokytoją. Vaikai – angeliukai, tik liesučiai, iššokusiomis varniukų akutėmis ir įdubusiais skruostais, rankytės plonos kaip šeivutės. Kokios ten vaišės – juoda duona ir miežinės kruopos. Abi karvės – užtrūkusios, tad kruopas pražilinau ožkos pienu... Būtum matęs, kokia ji, atsisėdusi po šventu paveikslu, apšviesta žibalinės lempos, kabančios ant lemperijos, buvo graži tą vakarą – Bizantijos madona auksine galvute! Delikačiai, iš lėto pjaustė duonos riekę į smulkius kubelius, tarsi sakramentinę apeigą atlikdama, dalijo juos vaikams, lyg peralkusiems paukštukams, kad, saugok Dieve, nepersirytų ir neišpustų pilvukai.

        Tą vakarą Jonui labai knietėjo sužinoti, iš kur jie eina ir kas namie atsitiko? O kur jos vyras? Prašė paklausti, kaip ji perėjo sieną. „Tu juk moki šterdeliuoti – gyvenai prūsų kaimynystėje, tai ir paklausk, ką jai rusų kareiviai sakė, kai į Lietuvą leido. Sako, jas pasieny primuša, apsvaigina, paskui suknias užverčia ant galvos ir grumdo, rotomis ima. Tegu papasakoja, kaip jai ten?..“ Aš jam užčiaupiau burną ir, nesakiusi nė žodžio, viešnią su vaikais nuvedžiau į stanciją. Paklojau patalą. Dar bevakarieniaujant buvau spėjus pečiuką užkurti, kad per žiemą išaldijusioj stancijoj nesušaltų, vaikai nesusirgtų.

        Taip ir tebematau ją rimtu veidu, valingai sučiauptom lūpom sėdinčią krėsle, leipstančią iš nuovargio. Kaip varnėnas kovo saulę, akimis ryte rijo prakuroj pleškančių beržinių malkų ugnies liežuvius... Prasitaria apie namus – tolimoj Pylau apylinkių sodyboj pas senelę paliktas dukrutes (kažin ar jos besusitiks?), Bertą ir Kariną. Paskui ji niekaip negali atsigėrėti mano austom lininėm paklodėm, švariu patalu. Ilgais sudžiūvusiais delnais atsargiai glosto užvalkalus, kaip gyvus padarus. Apkabinusi glaudžia mane. Palikau ją, atidžiai žiūrinėjančią ant sienų pakabintas mūsų šeimos nuotraukas. Kai įėjau patikrinti, ar krosnyje išblėso mėlynos liepsnelės ir galima užkišti jušką, ji jau miegojo kaip liūtė, apglėbusi letenom baltapūkius vaikus. O tie du, prigludę iš abiejų šonų, plonom rankytėm apsiviję motiną, šildė jos išsekusį, kareivių išniekintą kūną. Ji tikriausiai tą vakarą ir apsisprendė...

        Rytą atsikėlė vėlai. Mes jau buvom papusryčiavę. Paspirginau lašinukų ir iškepiau po kiaušinį. Išviriau gilių kavos. Pavalgiusi ji meiliai paklausė, ar negalėtų vaikai pabūti mūsų namuose iki vakaro, nes ji norinti viena po kaimą pavaikštinėti, paskui, vakarop, sugrįšianti ir visi iškeliausią toliau. Ilgai įtikinėjo vaikus, kad pasiliktų, glostė jų galveles ir vis prašė, kad pabūtų iki vakaro pas gerąją „tantę“. Vaikai – nė už ką! Niurzgė ir muistėsi, norėjo sykiu eiti. Bet galop sutiko pro ašaras. Atsisveikindama prie vartelių, ji ilgai spaudė vaikų galveles prie krūtinės, paskui staiga juos pabučiavo ir neatsigręždama nuėjo. Vaikai ašarotomis akimis lydėjo mamą, kol jos pilkas su maišeliu ant nugaros siluetas dingo anapus pakelės alksniukų...

        Daugiau šiame pasaulyje jie nesusitiko.

        Dieve mano! Vaikai kas valandą bėgo už jaujos pažiūrėti, ar nepareina „mutė“. Nieko nevalgė, taupė mamai. O saulei leidžiantis slapta apsirengė ir patraukė tuo pačiu keliuku, kuriuo mama išėjo. Kai pasivijau, abu piktai mane nužvelgė, įsispyrė patvory į žemę ir nė krust; sušalę, net dantimis kalendami, spoksojo į juostantį eglyną, kol visai sutemo. Ir taip kelias savaites, kai tik saulė leidžiasi, jie vis bėga prie jaujos ir spokso į tamsėjančią girios proskyną, kurioje turėtų pasirodyti „mutė“ Elzė. Grįžta apsiašaroję, nekalbūs, neina vakarienės. Užsidaro kambarėly. Vyresnis, Rudolfas, nuolat rankoje varto motinos paliktą laiškelį, kuriame užrašyti vardai ir adresai. Žiūri į apglamžytą popieriuką ir tyli, akutės tik mirkt, mirkt...

        „Mutės” nesulaukėm. Atslūgus potvyniui, pasklido žinia, kad ties upių santaka, senvagėj, žmonės rado nepažįstamos moters kūną. Bet gal ir ne jos? Anais laikais mirtis daug dar jaunų žmonių išskynė.

 

        Savų vaikų neturėjom. Taip tie du ir augo. Atrodė, lyg pati būčiau juos pagimdžiusi. Kiekvieną šeštadienį maudydavau pirtelėje, prižiūrėjau, kad gerai ajerų nuoviru išsiplautų plaukus ir juose neįsiveistų babaušių... Primezgiau pirštinių, raštuotų megztukų, kepuraičių su kutais... Jonas iš pradžių purkštavo, priduokim, sakė, juos valdžiai, tegu veža į prieglaudą, čia tik duoną valgo, o naudos – jokios. Bet kas juos ten, prieglaudoj, pamylės? Našlaitukai, o tokie gražūs vaikai, viena paguoda: ir malkų, ir vandens iš šulinio parneša, gyvulius pagirdo. Kur tik pasiųsi – duj ir lekia. Atsileido ir manasis – šėnikes iš dalgio virkšties padarė, klevines slides išrietė. Na ir šėldavo abu – ant ledo, ant kalnelių iki išnaktų. Sugrįžta lekuodami, šlapi kaip šuniukai. Vis dar tikėjomės, kad atsiras „mutė“, o jeigu ne – tegu bus vaikai kaip ir mūsų.

        Tu per daug juos lepini – geriausią kąsnį pakiši, galvas išplauni. Ar ne per dažnai nugaras kašerini? Vis pirty ir pirty – išsirengę, pliki, jie gi jau kavalieriai, – ne be pavydo ėmė priekaištauti man Jonas.

        Na ir kas, sakau, jie gi mano vaikai. Kas kitas juos pamyluos? Pati be tėtės augau, pažįstu nelaimėlių dalią. Širdį turėtum, Jonai.

        Atsileido. Kai berniukai paūgėjo, kibo į sunkesnius darbus. Rudolfas išstypo it smilga, kaštoniniai, pasibangavę plaukai, retas tokią ševeliūrą turi, pirštai kaip pianisto, strazdanius, o akys mėlynos mėlynos. Francas – vadindavom Pranium – šviesplaukis, rudakis, rambokas, dužas, labiau linkęs prie knygų. Abu jau pirmaisiais metais pradėjo mūsiškai šterdeliuoti. Bet tik aš viena galėjau suprasti.

        Paskui – pokarinė suirutė, miškų kirtimai, vogimas, kas tik pajėgė, tas ir plėšė. Jonas ankstų rytą susisodina abu į roges ir vakarop partratina iš girios rąstų. Bėgo laikas, mūsų vaikai išmoko tašyti rąstus, suleisti sienojus, obliuoti. Kad tik nepatrūktų, Jonai, tu prilaikyk juos, sakau. Bet jie – nesulaikomi. Kaip eržiliukai. Galvoju, kaip gerai, kad juos pasilikom. Gal jų mama gyva kur nors tebėra, bet gal ir mirė, kitaip – kokia motina nesugrįžtų vaikų? Tačiau ir dar – mokykla. Kaip joje mokyti vokietukus? Suradau ant aukšto savo knygučių ir mokiau, kaip išmaniau...

        Per dieną sušilę sumurę tampo rąstus, o vakare – pamokos. Nespėju maudyti. Dumblas nuo nugarų rievėmis eina. Vyriukai per metus kitus išaugo tvirti kaip mūras. Cementiniais pamatais. Dailūs. Visi kaimynai stebisi – iš kur Juodis meistrus ima? Juk tokie budinkai – ohoho kainuoja. Kilo pavydas. Pasipylė skundai. Lyg tyčia valdžia išleido įsakymą: valkatas svetimšalius pristatyti į valsčių. To negana, kaimynystėj žaliukai sumanė įsirengti bunkerį. Mums pasakė, kad fricukai dingtų iš kaimo – nepatikimi. Jonas gauna kvietimą atvykti į valsčių. Grįžta vakare nukabinęs nosį. Prisieis išvaryti, tegu sau šiaušia į faterlandą, sako jis. Ne, šito nebus, atsakiau. Jonas, kad ir savaip, mylėjo vaikus ir man paklusdavo. Gal ir nemylėjo? Daržinėj ties kurtiniu, už šiaudų kūlių, sustatytų ant kartelių, įrengėm bunkeriuką. Jeigu kas – tegu ten kiūto saugūs, kaip kregždės lizde. Ne kartą pakiūtojo – niekas nesuuodė.

        Taigi, o kas iš to? Jei ne tos pirtys, galvų trinkimai kas savaitgalį ir šiaudinis bunkeriukas, parištas po gegnėmis, gal viskas būtų ir kitaip susiklostę... Toji karvelidė mus ir pražudė...

        Bet kiek laimės, džiaugsmo ir užsimiršimo patirta – tu išnyksti iš šio pasaulio, ištirpsti kaip žvakė. Nesenas esi, turėtum tai suprasti. Buvai gražus bernas. Net aš, kvailė, beveik motina tau, buvau įsispoksojus. Atsimeni, kaip šokom, o paskui, kaip ir visi svečiai per sesers vestuves, miegojom ant šieno? Bet tu – kaip niekur nieko... Stuobrys. Dovanok man, nepyk.

 

        Ji pačiumpa mano ranką, glosto, švelniai prisišlieja prie mano peties. Akyse – ašaros. Paskui staiga atsitraukia ir, įspraudusi rankas tarp kelių, sūpuojasi, žvelgia pro neplautus autobuso langus į pilką dangaus begalybę. Tarsi melstųsi...

        – Na ir tranko mus ši klerka. Kelias – kaip stalas, bet atrodo, kad medinašiu per bruką važiuojam...

        – Amortizatoriai sudilę.

        – Kažin kur jie dabar?

        – Kas?

        – Mano vaikai.

        – Išvyko į tėvynę?

        – Taigi – į tėvynę, bet ne į gimtąją... Nežinau, ar mane Dievas išteisins? Buvau dar jauna, smarki, meilės nepatyrusi. Ištekėjau beveik per prievartą. Jis kartą virtuvėje užspeitė ir peiliu pagrasino: jei neteki už manęs – papjausiu. Nei mes draugavom, nei mylėjomės – iš karto. Žiauru. Vokietukai buvo didžiausias mano džiaugsmas. Užaugo kaip ant mielių. Ir į vakarėlius pradėjo vaikščioti. Bet kaimo bernai šaipėsi iš jų vokiško tarimo ir neprileido prie mūsiškių panų. Liepiau tų bernų pasisaugoti. Toji balandinė buvo išsigelbėjimas – jeigu kas, abu šmurkšt, kopėčias užsitraukia.

        Kartą, Motinos dieną, matau: ant mano kredensėlio pamerktos tulpės. O Dieve, gyvenime dilgėlės nebuvau gavusi! O čia... Pro pirties dureles – šlumšt į vidų laukinių rožių kekė, kitąsyk – po pagalve žibuoklių pabarstyta... Ir kas juos pamokė? Žiūriu, Rudolfas kažkodėl šalinasi manęs, neina kartu maudytis, drovisi. Nukaista nei iš šio, nei iš to kaip žarija... Supratau – jau ne vaikas...

        Buvo ruduo. Jonas ir Pranius (taip vadinom Francą, Rudolfą – Rudžiu) išvežė į tolimą miestą obuolius ir medų parduoti. O Rudolfas persišaldė miške ir sušlubavo plaučiai. Temperatūra – aukščiausia. Ką daryt? Lyg tyčia kaime – susišaudymai. Atsimeni? Žuvo vienuolika mūsiškių, malkinę prie Vidaujos stribų priklojo, atžygiavo garnizonai... Kartą vos spėju Rudžiui liepžiedžių arbatos, vaistų nunešti – kiemas jau pilnas kareivių. O aš ir Rudis – balandinėj. Jis išprakaitavęs, karščiuoja, matyt, krečia šaltis, beveik kliedi, dreba, net šiaudų kūliai siūbuoja. Prigludau, tvirtai laikau glėby ir šildau savo kūnu. Laimė, buvo atėjusi kaimynų mergikė į talką bulvių pakast. Tai ji ruskiams ir pasakė, kad šeimininkė pas kaimynus išėjo. Aš tik suspėju kopėčias ant bertainio užtraukti – atsiveria durys... Mudu priglundam vienas prie kito, net nekvėpuojam. Ruskiai pasidairo, pasistaipo – „banditov netu“ – ir išeina. O mudu... taip ir liekam balandinėj apsikabinę lig sutemų, negaliu atsiplėšti – šitoks saldumas. Pirmąkart gyvenime pasijutau moterim; kokia laimė būti moterimi... slaugyti ligoniuką...

        – Įsimylėjote?

        – Nežinau. Aš išnykau. Pasaulis – kūlvirsčiom. Paskui jau mažai ir saugojomės. Kai tik maniškis išvažiuoja į miestą ar kur kitur, mudu – į daržinę ant šieno. Ar malkinėj, klėty. O Dieve, visą gyvenimą atiduotum – koks šventas vaikas... nekaltybė. Švelnumas – skaistybės ugnis. Aš amžiams prakeikta ragana, ar ne? Degsiu pragare… esu kalta, labai kalta...

        – Ką jūs, ponia! Tai labai gražu, retai kam taip atsitinka. Jūs ir dabar tebesate tokia pat žvali, jaunatviška, skaistaus veido...

        – Čiulbėk, čiulbėk...

        Autobusas įdarda į didmiesčio stotį. Daug keleivių išlipa. Važiuoti lieka tik keletas susigūžusių žmonelių, vieni kramsnoja, kiti gurkia iš mažų buteliukų kolą, snaudžia. Balandžio dangus pilkas, mūrinių namų sienos po žiemos suodinos… Einu į aikštelę ko nors kramtomo nusipirkti. Mano pašnekovė iš autobuso lauk nelipa: dideliame krepšyje rausiasi, kažko ieško. Grįžęs pavaišinu ją ledais. Moteris į mane dirsteli droviai spindinčiom akim, lyg jausdamasi kalta ar laukdama išrišimo už atvirumą. Nedrąsiai paima skanėstą.

        – Kaip seniai matėmės. Kai nušlavė sodybas, žmonės išsibarstė. O jūsiškė gal dar tebestovi? – paklausiau.

        – Net nežinau. Gal, kai žmonės kėlėsi į gyvenvietes, nugriovė. Aš iš ten jau buvau išsikrausčiusi.

        – Šį bei tą girdėjau apie priklydusius vokietukus, bet jie netikėtai dingo iš akiračio. Jūs taip pat kaip į miglas prapuolėt...

        – Apie Jono nelaimę tikriausiai nieko nežinai?

        – Girdėjau kažką negero, bet... tiek to.

        – Tai ir gerai. Užtenka savų bėdų. Galėjom gyventi, nieko nebūtų trūkę. Ne visada turtai laimę neša. Kaip Jonas plūkėsi, kaupė pinigus, daužėsi į tolimiausius miestus, iš Vokietijos parsigabeno net fortepijoną, – kad tik daugiau daiktų, pinigų. Prisimenu rudens vakarą – kartu su vaikais maudžiausi pirty, nė nepajutau, kada grįžo. Įeinu pro virtuvės duris, priemenėj, pravėręs langą, sėdi ir rūko. O saulėlydžio gražumas – atsisveikinam su vasara. Jis į kabantį ant sienos tėvų paveikslą spokso, net nemirkčioja. Ir ką jis ten mato? Raudoneglės spalvos saulėlydžio pleištas pro langą įspysta – krinta tiesiai ant pasipūtusių senolių vestuvinės nuotraukos. Amžinybės šviesa, galvoju. Eik, atsigausi ir tu, sakau, pirtelėje dar liko karšto vandens... Einam abu, jis piktai burbteli, jei fricams gali trinti nugaras, tai pakašeryk ir man. Ką gi, paklūstu. Einu į pirtį antrą kartą. Vaikų joje jau nėra. Prieangy nusirengiam. Pro langelį žioruoja raudonas dangus. Jaučiu, kaip jis mano kūną stebi, apžiūrinėja – gėrisi, tarsi pirmą kartą matytų. Seniai žinojau, jog jam esu graži ir jis negalės manęs palikti, kad ir kas atsitiktų. Jis kartais pasijusdavo net menkesnis, senesnis už mane, ne toks gražus, lyg ir neprilygstąs man. Apimtas gerumo, išsitiesė ant suolo visu ūgiu ir paprašė pakašerinti nugarą...

        Po maudynės išslenkam į lauką. Juoduoja eglių viršūnės, parėmusios blėstantį dangaus skliautą – kokia tat amžinybė nepaliaujamai srūva į žemę. Gražu ir gera būtų, jeigu... Vaikai ant aukšto jau miega. Pirštų galais įstypčioju į miegamąjį. O jis paprašo, kad apsivilkčiau gražųjį chalatą, parvežtą iš Tilžės, ir pašpacieruočiau. Neva tuo mėlynu, švelniais vyšnių žiedais pagražintu apdaru aš esu panaši į Sabos karalienę. Vis jo išmislai. Kai atsigulu, suima miegas, bet jis, pasistatęs du alaus butelius, degtinės čėrką, pasidėjęs kumpio, užsidega lempą ir purpso. Pro miegus jaučiu – švelnus ir šiltas kailiukas šliaužia mano kūnu, pečiais, krūtimis ir, nusileidęs žemiau, apmiršta... Ar tikrai, Monikut? – išgirstu žodžius ir pabundu. Taip... O Dieve, ar tikrai, Monute, žmonute? – klausia jis ir ant mano veido nukrinta jo ašaros. Jau trečias mėnuo, prisipažįstu, – negi slėpsi… Nejaugi, stebisi. Kokie dyvai? Aš gi moteris. Visko būna. O karaliene dangaus ir Sabo, pasiglemždamas lūpomis mano ausį ir plaukų kuokštą, sukužda jis. Dabar baigta – pasigersiu „v drebezgi“. Pabučiuoja man į skruostą ir atsikelia aplaistyti naujienos. Išmaukęs porą stiklelių, vėl atrėplioja prie lovos. Ačiū Dievui, sako, turėsime savo... Stebuklas! O buvau praradęs viltį... Be širdperšos fricukus galėsim pavėžėt į faterlandą. Tegu sau keliauja. Paauginome – duonos užsidirbs. Ir mums, ir jiems bus ramu, – vepezuoja pusgirtis. Apsiramink, sakau. Kai išsipagiriosi, tada ir pakalbėsim. Aš juos vis tiek iškrapštysiu, sako jis, tu nežinai, kas man gresia. Jie mūsų vaikai, sakau, kaip ir tas – pilve. Tik pamėgink juos išvaryti – įkandin iškeliausiu ir aš. Jis supyko. Atgręžė nugarą. Paskui, atlyžęs… mėgino grabinėtis, bet atstūmiau jo ranką ir piktai rėžiau: leisk miegoti.

        Šito jis nesitikėjo. Bet vaikų neišvarė. Taip ir gyvenau kupina nerimo. Prisipažinti, ar ne? Pasakyt teisybę į akis?.. O gal patylėti? Įjunk tą aparačiuką, girdėjau, įrašei giesmę amžiną atilsį partizanei Elenutei – pasiklausysim dar sykį.

        Mūsų drandaletas be amortizatorių sunkiai išjudėjo iš miesto. Saujos dydžio plastikinė dėžutė tyliai liejo graudžias žemaičių Kalnų giesmes. Iškilmingai sugaudė orkestro dūdos, jų garsai, atrodė, nusirito besidriekiančiom kalvom, tuščiais laukais. Mano bičiulė persižegnojo ir ėmė tyliai melstis, tikriausiai už velionės Elenos, po Kalnujų smėliu paliktos jos giminaitės, mano kaimynės, vėlę. Tik dabar ėmiau suvokti, kad gražioji Monikutė ne iki galo atvira. Prisiminiau kadaise girdėtas kaimynų apkalbas, kurias seniai buvau užmiršęs, nes nebuvo su kuo apie jas samprotauti. Juk ne šiaip sau Jonas tą džiugią gerosios naujienos naktį Monikai atgręžė nugarą. Jį gi turėjo kamuoti dvejonės ir įtarumai, kitaip – kokios audros galėjo išskirti tokią darnią ir gražią porą?

        Artėja kelionės pabaiga. Monikos ridikiulyje suklanksi varpelių melodija. Išjungiu giesmes. Skubriai atvėrusi kapšelį, ji gyvai, švytėdama džiaugsmu, ima kalbėti telefonu.

        – Taip, aš klausau. Aha, gerai, puiku. Aš jau netoli, po pusvalandžio gali ateit. Atia...

        Mobiliuką atidžiai įkiša į juodą kaušelį ir rūpestingai paguldo ridikiulin.

        – Na va, kelionė taip ir neprailgo. Kaip gerai, kad susitikom – vis į vieną pusę.

        – Smagu buvo ir man. Įdomų gyvenimą gyvenot, ponia. Bet esate ir paslaptinga. Apie tai, kodėl iš namų pasitraukėt, sklido visokių legendų...

        – Ne legendos, vaikeliuk, bet nelaimės, ašaros ir kraujas iš namų išvijo. Kai Jonas imdavo siautėti, dukrelę išsiųsdavau pas kaimynus, pati užsisklęsdavau kamaroj. Argi įmanoma buvo su tokiu... gyvent? Gal ir be reikalo atsivėriau, pasikarščiavau. Bet kiek galima slapukauti? Jau pusantrų metukų Karina buvo. Apsirgo kokliušu ar tymais. Nerūkyk, sakau, prie kūdikio. Geriau vygę pasupk, kol skalbinius išdžiaustysiu. Jis niūkso prie stalo ir vis tiek rūko. Jonai, sakau, mergytė serga, nerūkyk. Pakluso. Priėjo prie vygės ir kad pradės supti – vaikas vos į palubę neišlėkė. Kas gi taip supa? Nuovokos turėtum... Jis kad trenks vygę į šalį, kad suriks: „Eik ir supk tą savo fricukę, manęs daugiau neprašyk.“ Ne fricukė, mudviejų vaikas, aš ataudžiu. O kodėl jos kudlos taip rausta, sako, a? Nuginkluota – viskas. Taip ir išklojau, kaip kas buvo per tuos metus. Skiriamės, Jonai, sakau, aš myliu Rudolfą. Ir Karina ne tavo. Jau sutarta – teku už Rudolfo... Jonas tik sužaibavo akimis ir sušvokštė: niekada šito nebus, niekada!.. Kaip mane gyvą matai. Trenkė duris ir išėjo.

        O po savaitės – linamynis. Jonas pasitvėrė šakes, geležgalius ir išėjo neva šernų galabyti...

        Iš vilkduobės vaikai nebegrįžo...

        Jono košmariški sapnai išsipildė. Rudens vakarą prieš pat Vėlines, girtas namo iš našlės Salomėjos traktorium važiuodamas, nugarmėjo į užšalusią srutų kūdrą ties fermomis. Jo kūną ištraukė apie vidudienį, traktorių – tik po laidotuvių...

        Ji susigūžia ir, išsitraukusi servetėlę, šluostosi skruostais riedančias ašaras. Aš spusteliu virpančią jos ranką.

        – Atleiskite, ponia, nenorėjau...

        – Aš pati kalta... pati – dėl visko... Va jau atėjo pasitikt – maniškė. Aspirantūron įstojo, Mančestery. Tuoj išlipu... Sudie, branguti. Nežinia, ar besusitiksim.

        – Kodėl gi – bus progų...

        – Vargu. Su Karina išdundu į užsienius – anūkėlės prižiūrėt! Nežinia, kaip ten...

        Ji pakyla, visu stotu prilimpa prie autobuso lango ir mojuoja aikštelėje lūkuriuojančiai rusvaplaukei gražuolei, taip panašiai į mamą.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)