tekstai.lt

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis. Trečias skyrius iš rašomo romano „Sado sindromas“ (4)
skablauskaite_jolita
skablauskaite_jolita
        Šit išvydau Moiną, einančią per lietų užžėlusiu takeliu link mano namo. Chaki spalvos maišelis kabėjo ant nugaros, galva – tarsi mėlyno žaibo nutvieksta, ir tą labai durną dainelę šnibžda jos lūpos... vagabundė.

        Priemenėje išsirikiavo baubai piestu styrančiais plaukais ir Moina su kiekvienu pasisveikino.

        Mane pradėjo troškinti. Prisiminiau, kad šaldytuve stovi apelsininio gėrimo butelis.

        Virtuvėje sėdėjo Moina, peiliu valė grybus. Jie atrodė baisiai, krutėjo jos rankose it gyvos varlės.

        – Gausi skanios vakarienės. Pati rinkau, – pasigyrė mostelėdama peiliu. – Pirmąkart buvau miške. Nuostabu!

        – Basteisi! Viena! Man nereikia tavo šlykščių grybų. Daugiau nė nebandyk eiti į mišką! – rėkiau net užspringdamas.

        – Tu girtas. Visiškai girtas.

        Pasiramsčiuodamas į sienas, iškiūtinau iš virtuvės. Trauk ją velniai!

        Susmukau prie stiklinės sienos, kliūstelėjau į gerklę degtinės.

        Naktį kažkas mane tampė. Moinos balseliu maldavo atsibusti. Paskui iš kažkur atbėgo susiraukšlėjusi palaidais plaukais elgeta, iškėlusi rankeles, garsiai suriko tiesiai man į ausį. Aš ją pastūmiau ir ji nugriuvo ant grindų.

        Atsimerkiau, bet mačiau lyg pro vandenį. Iš drumstos gelmės išniro pakaruoklis su virve ant kaklo, labai šviesiais plaukais. Jis tempė Moiną link stiklinės sienos. Ji buvo išbalusi, be sąmonės. Jo liežuvis karojo juodas, sutinęs, kai kišo jį Moinai į burną... taip godžiai, taip nemirtingai pilkšvame lietaus fone. Plaukai, it saulės išdegintos žolės, apkrito jo krūtinę. Laikrodis suko minutes, valandas. Moinos rankos pamažu pakilo ir apkabino pakaruoklį...

        Elgeta jau spiegė tarpduryje. Norėjau jai padovanoti mažą skrybėliuką. Cha!

        Gražios gėlės už stiklo dabar visai išsiskleidė, ir lašai, švelniai dzingsėdami, krito į jų atsivėrusius taurėlapius.

        Labai troškino, bet vanduo nepasiekdavo mano burnos. Ir staiga žybtelėjo saulė lietaus lašuose ant šaltų, lavoniškų gėlių.

        Atsisėdau. Saulė plieskė tiesiai į mane. Buvau nugriuvęs ant kilimo. Šalia voliojosi du tušti degtinės buteliai. Žiauriai pykino. Negalėjau tiek daug vienas išgerti. Antras butelis, matyt, apvirto ir degtinė susigėrė į kilimą. Nesvarbu.

        – Moina! – sušukau. – Moina! Moina!

        Tyla. Tikras košmaras! – prisiminęs vakarykštę dieną, pamaniau. Ką dabar darysiu? Gal jai pasakyti? Jokiu būdu. Niekada! Kaip nors susimokėsiu, isteriškai sukrizenau, tai kalei! Daugiau negersiu. Degtinė neišgelbės.

        Moinos lūpos – švelnios, putlios tarsi didelė uoga; ir koks ten pakaruoklis grūdo jai į burną savo liežuvį, išliejo balzganą spermą, valktimi aptraukusią man akis... Pasipurčiau. Ir vos nepargriuvau, taip buvo silpna.

        Pičpilnis oras smulkutyčių vandens lašelių. Retkarčiais spįsteli saulė. Vasara išėjo.

        Moina užplikė man kavos.

        – Kodėl tu ne gimnazijoje? – paikai paklausiau.

        – Vargšeli, o kas tave prižiūrės, gal ir šiandien užsimanysi gerti?

        – Kad nebeturiu. Oi, kaip skauda galvą!

        – Nereikėjo nusitašyti.

        – Taigi, – neprieštaravau gurkšnodamas kavą. – Blogi mano reikaliukai.

        – Kas nors nepasisekė?

        – Et, – numojau nerūpestingai ranka. – Viena klaiki moteris bando suėsti man gyvenimą, bet tau nebūtina žinoti. Tai – labai asmeniška.

        – Nori, kad ją vestum, turbūt nėščia? – bandė atspėti. – Prezervatyvas plyšo, – sukikeno. – Oje, kaip blogai!

        – Nustok! Tai ne tavo reikalas. Susitvarkysiu.

        – Abortas?

        – Baik pliaukšti. Užkaisk dar kavos. Stiprios stiprios. Turkiškos. Su puta.

        Visa diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tik į pavakarę atsipeikėjau, valandžiukei prisėdau prie kompiuterio. Galva plyšo.

        Iš ryto nuvežiau Moiną į gimnaziją.

        Kontoroje manęs laukė užsakovas, stambus verslininkas. Tikra blakė. Paprašė manęs važiuoti kartu su juo pažiūrėti salių.

        – Aš norėčiau didelių vitražų, – kategoriškai pareiškė.

        – Jums reikėjo pasitarti su architektu.

        – Jis nieko neišmano, – piktai pasakė.

        – Dabar gali būti sunku juos įmontuoti.

        – Už pinigus galima padaryti ką tik nori, – atkirto.

        – Bet... tai ne mano sritis, – bandžiau prieštarauti.

        – Labai prašau.

        – Gerai. Siūlyčiau jums Lietuvoje beveik nežinomą technologiją – stiklo graviravimą, matinimą. Tačiau privalom kruopščiai apžiūrėti salę.

        – Taip! Todėl ir atvažiavome.

        Nežino, kur kišti pinigų, pagalvojau.

        Dvi milžiniškos salės – ką tik po remonto. Nudažytos šviesiais pasteliniais tonais. Bet... mažesniojoje salėje virš paradinių durų buvo matyti įdubimas, toliau – gerai užmaskuotas įtrūkis.

        – Reikėjo iš pagrindų suremontuoti namą, o ne vien jį perdažinėti, – ironiškai tariau.

        – Ot, nepagalvojau, – išsigando „blakė“. – Tikras kiaušiagalvis tas architektas, už ką aš jam sumokėjau?! Ką man dabar daryti? Gerai apžiūrėkim visas sienas. Jūs man patarsit, kur geriausiai tiks stiklas.

        – Vitražas ir architektūrinė erdvė – organiškas vienis, tai – labai svarbus dekoratyvinis akcentas, fokusuojantis šviesą ir formuojantis pačią architektūrą, o aš – tik dizaineris.

        – O... mielasis menininke, nusileiskime truputį žemyn, – pasiūlė.

        Neprieštaravau. Plačiarūris nuvedė mane laiptais į barą.

        Mus pasitiko išblyškęs padavėjas. Verslininkas vaišino mane kokteiliais. Niekuo negalėjau jam padėti, tikrai, – tai ne mano darbas. Patariau samdyti patyrusį architektą ir rekomendavau savo draugą.

        – Kai jis baigs darbą, tik tada ateis mano eilė, – paaiškinau „blakei“.

        – Ir kodėl man taip nepasisekė?! Išlupo pinigus, o dabar vėl viską iš naujo pradėk! – piktai rėkavo šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.

        – Gal jis manė, kad jums neužteks pinigų viso namo kapitaliniam remontui, o ką jau ten kalbėti apie vitražus, – apsimečiau, jog bandau spėlioti.

        – Jis manė! Jis manė! – teberėkaliojo verslininkas. – jis manė, kad aš – visiškas glušas.

        Toks ir esi, pagalvojau. Pasikvietė juodaplaukį padavėją ir paprašė dar atnešti porą kokteilių, paskui dar ir dar.

        Nakvojau pas Mindaugą. Paskambinau Moinai, kad šiąnakt negrįšiu.

        „Girtuokliauji, – tarė ji. – rytoj vėl man reikės kapstytis autobusais“, – jos balselis buvo irzlus, labai piktas.

        Taigi vieną saulėtą rudens rytą aš dingau lange atsispindėjusiam veidrodyje. Ten švietė baisiai gražus, labai geltonas, bet negyvas, it padarytas iš popieriaus, man pažįstamas Igernos sodas.

        Pusiausnūda pramirgėjo daug dienų, atėjo terminas mokėti už Moiną. Pervedžiau pinigus į Pulcherijos sąskaitą. Prakeikta nuopisa! O kam galėjau pasiskųsti?

        Bet gal jos abi susitarė? Motina ir duktė, juk ir vienos, ir kitos akys apvalios it monetos, tik motinos nosies šnervės plačios ir lūpos didelės, išvirtusios baltai nudažytame veide. Moinos nosis tiesi, lūpos – kitokios formos.

        O jeigu ji savo noru sugrįžtų pas motiną?! Fantazavau: kai sutemtų, Moina išeitų pasivaikščioti ir prieš vidurnaktį parsivestų vyriškį, kurį abi iki ryto sudorotų. Paskui labai patenkintos užmigtų. Jas aplankytų svaigulingi sapnai. Juose būtų daug jaunų, stangrių vyrų.

        Jų nuogi kūnai – taip pat baltai nudažyti, akys po nusvirusiais vokais drumzlinos, tik nakties tamsoje jos katiškai kibirkščiuoja... po baltais dažais jų oda saldi ir kvapni... taip guli nugrimzdusios į pritemdytą dienos šviesą, apsunkusios, patenkintos. Sapnuose pas jas virtinėmis traukia pinigų pertekę vyrai.

        Duktė turės pralenkti motiną.

        Vis prisimenu: gatvelė rėmėsi į jų butą. Kito išėjimo nebuvo. Akligatvis, ir tiek. Neduokdie kam nors į jį patekti.

        Būdamos vienos, ūkaus, susėdusios ant hortenzijomis išmargintų fotelių, gerdamos žalią arbatą, o jų aukos, dar nieko nenutuokdamos apie savo lemtį, strapalios po Vilnių.

        Motina liūtė jau dabar švyti iš laimės, duktė visada truputį apimta melancholijos.

        Menu, ant palangės vazonėliuose augo alijošiai; jų sultimis jos drėkindavo plaukus ir veidą.

        Gal kam nors ir pavyko iš ten ištrūkti, tarkim, iššoko pro langą su visais stiklais ir susilaužė kojas.

        Tai nuokrušų nuokrušos!

        Neturėjau jokio supratimo apie prostitutes ir viešnamius.

        Siaubas! Kaip galiu taip galvoti apie Moiną! Tačiau jeigu ne aš... tarkim, jei nebūčiau tos kačiukės priglaudęs... taigi.

        Blogio ūkanos kaupėsi mano galvoje. Kaip iš Moinos padarysiu princesę, jei visus pinigus teks močiai atiduoti? Jau apie save net nebegalvoju. Nežinau... milžiniška piktvotė, jei ko nors nesumanysiu, mane pribaigs.

        Atėjo ruduo. Krito obuoliai ir lapai: maži it šviesūs dribsniai, dideli ir skylėti, vidutiniai – labai raudoni.

        Žiūrėjau į Moiną. Basa stovėjo terasoje ir viena ranka gaudė didelį purpurinį lapą: pailgos formos, truputį skylėtą. Jis labai lėtai leidosi iš paties dangaus. Ant pinto staliuko gulėjo raudonšonis obuolys. Oras buvo šiltas ir drėgnas. Moina stovėjo pasistiebusi ant pirštų galiukų (jos keltis – labai aukšta, pamaniau), ištiesusi ranką, atverstu delnu. Lapas delsė. Nejudėdamas kybojo ore. Paėmiau obuolį ir suleidau dantis. Atrodžiau lyg vampyras. Pro lūpų kampučius sunkėsi raudonos sultys. Žavinga akimirka, pagalvojau; jokio vėjo, bet oras pilnas slidžių ryškiaspalvių lapų, o medžių iš čia – nematyti.

        Pagaliau tas didelis lapas pasiekė Moinos delną. Ji užsidengė juo veidą. Suglaudė pėdas.

        Apačioje kažkokia bjauri palaidais žilais plaukais senolė nušlepsėjo per mano kiemą.

        Ruduo...

        Šią naktį neblogai būtų parsivesti kokią gražią moterį: gyvenimas nuostabesnis už visas pasakas; tai Moina nori, kad juo džiaugčiausi.

        Lašo formos purpurinis lapas paslėpė Moinos veidą. Iš po lapo, lyg iš po kruvinos kaukės, ji pasakė:

        – Gaila, kad iš ten niekas negrįžta. Tikiu, jei sugrįžtų, tai brangintų kiekvieną savo kvėptelėjimą, prisilietimą...

        Ir pasipylė tikra lapų liūtis.

        Kodėl ji taip kalbėjo? Ar per mažai aš mylėjau gyvenimą, kad jos motina dabar jį ėda? Gal Moina mane paliks? – išsigandęs pagalvojau.

        Ji kažkodėl tapo velniškai linksma ir nerūpestinga. Jos gyvenimas, taip man atrodė, dabar spindėdamas lėtai plaukė pro plačiai atmerktas akis.

        Balsas aidėjo neišpasakytai muzikalus, paprasčiausias žodis, jos lūpų ištartas, įgaudavo ypatingą prasmę, kiekvienąkart skambėdavo kitoniškai, labai jaudulingai.

        Vis džiaugiausi, kad gyvename už miesto, po senų medžių aukštais skliautais, tarp tuščių laukų; vėjų burnos sutartinai iš laukų pūtė, pro lietaus marškonius spįsteldavo saulė, bet vakarais piktas, agnus spindulių kibirkščiavimas, skaisčiai nurausvinęs tolius, kankino akis.

        Tą rytą, kaip visada, silpnai papusryčiavę, gėrėme kavą. Moina pasakė, jog šiandien galiu jos nevežti į čiurlionkę. Kaip gerai, pagalvojau, padirbėsiu namuose.

        Ji vilkėjo trumpomis odinėmis kelnaitėmis, ant pečių buvo užsimetusi languotą skarą draiskaną, tokios šį rudenį buvo madingos. jos kojos aptemptos tamsiomis pėdkelnėmis, tampriai apgludusios auliniais batais, atrodė gundomai gražios; pamaniau: niekas tavęs, Moina, nelaiko šiame name pririšęs, ir kokios – palyginus su tavimi – apgailėtinos visos panos.

        Gaivus melsvų erdvių laisvės kvapas pakuteno šnerves, buvau visai pamiršęs akligatvyje tūnančią slibinę ir, palinkėjęs sėkmės, išleidau Moiną pro duris.

        Tuoj sėdau prie darbastalio ir panirau į savo erdves, pritutintas daiktų.

        Suskambo telefonspynė. Nuėjau prie durų ir pakėliau ragelį.

        „Policija“, – išgirdau.

        Baisenybė! Pulcherija ant manęs užsiundė mentus, pamaniau.

        Įleidau juos.

        – Jūs – Bernardas Jackus?

        – Taip.

        – Ir jūs čia gyvenate?

        – Taip.

        – Esate Moinos Valentaitės globėjas?

        – Taip, o kas?

        – Važiuokit su mumis.

        – Kodėl? – paklausiau. – Kur?

        – Važiuosime į Bernardinų kapines.

        – Ko? – nusistebėjau, visiškai nieko nesusigaudydamas.

        – Jūsų globotinė nužudyta.

        – Nužudyta? – man ėmė suktis galva. – Nužudyta...

        – Ne tik nužudyta. Ir išžaginta, – šaltai pasakė policininkas.

        Nukrapaliojau su policininkais šuntakiais tarp senų, išvirtusių paminklų, apsuptų retų rudeninių gėlių, atrodė, kad visa mano gyvybė tuoj išspragsės per akis.

        Bandžiau įsivaizduoti, kad mergaitė niekada pas mane negyveno, kad nebuvo jokios Moinos.

        Rusenančiuose saulės spinduliuose nuoga gulėjo ant kapo. Vietomis kūnas, aplipęs žemėmis, pilkavo, per smakrą buvo nudrykęs kraujo upelis ir nuo kraujo sulipę plaukai iš toli atrodė tamsūs, iš arčiau – kaip tamsrudis kailis. Ant kūno krito šalia stovinčio kryžiaus šešėlis. Rūksnojančios saulės šviesoje po šaltais, didingais paminklais kūnas tarsi pats savaime zmeko skradžiai...

        Giluminė malda išsiveržė iš mano širdies, kai pamačiau; mano akys alergiškos, neatlaikysiu...

        Abejinga mirties spalva apgaubė kapinėse gulintį nuogą lavoną.

        Tai pati baisiausia mano gyvenime diena – pilna košmaro, neapykantos ir juodžiausios nevilties, pamaniau.

        Mano protas dar snūduriavo, po galvą trankėsi padrikos mintys.

        Nuogas beasmenis mergaitės kūnas! Iš po žemių, iš visų kapų pakilo mitinis klyksmas, net oras ėmė zvimbti. Koks monstras tai padarė?!

        Išsižiaukčioti, pamaniau, pasilenkiau, bet ištekėjo tik seilės lyg kokie tulžies varvalai. Man pasirodė, kad Moina tiesiog nejuda, ir tiek. Nejuda kapinėse. Benamė.

        Turėsim lovas, pilnas aromatų,

        Sofas, tokio gilumo, kaip kapai,

        Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

        Po dangumi, pražydusias margai, – sukosi ir sukosi smegenyse tie žodžiai. Neapykantos šviesoje plėtėsi geltonų, rausvų, baltų gėlių didelės dėmės.

        O kas ją čia atrado? Mane šie mentai tik pakvietė. Mitologinė pabaisa tebetūno pasislėpusi šiose kapinėse, kodėl jie nesupranta?! Krausčiausi iš galvos. Kodėl neuždengia kūno? Gydytojai, policininkai, kriminalistai, visi vienodai žiūri į lavonus, pagalvojau, bet taip negalima! Ji dar nesustingusi, atrodo – tuoj džiaugsmingai nusišypsos. Ji žino, kad žvelgiu į ją.

        Pagaliau atnešė lavonmaišį ir įguzojo į jį Moinos kūną. Nusisukau.

        – Tai jūsų globotinė? – paklausė policininkas. – Atpažinote?

        – Taip.

        – Niekur neradome jos drabužių.

        – Ji mūvėjo ilgais auliniais batais, – sumurmėjau.

        – Nieko neradome. Jūs – laisvas.

        Nelaimės zona jau buvo atitverta. Jie net nesirengė manęs parvežti namo, taip buvo užsiėmę kažkokiais matavimais, tyrinėjimais. Paklaikęs dairiausi aplinkui. Labai senos kapinės. Visi jose atsidursime. Nebėra Moinos. Kiaurai prasmego šiose kapinėse. Kodėl kapinėse?

        Leisgyvis nusvirduliavau pas Mindaugėlį, tegul jis manim dabar pasirūpina.

        Teko laukti gilios nakties. Žaliaburniui – nė motais mano tragedija, jis mokėsi aktorystės, repeticijos galėjo užsitęsti iki pat aušros. Apverčiau aukšyn kojomis visą butą – nė lašelio alkoholio, tada paskambinau, aišku, kad ne psichiatrui.

        Pagaliau mane ėmė tąsyti. Išvėmiau kažką glitaus, nieko gi tądien, be kelių kąsnelių per pusryčius, nebuvau valgęs. Mindaugas išvalys. Mano akys pūpsojo raudonos po antakiais, virš pabrinkusių paakių; dūrė skaudūs žybsniai.

        – Išvaduokit mane! – rėkiau.

        Skausmo žarijos negeso. Išgaląstos neapykantos ietys, keršto durklai draskė kūną, iš kančios net sulinkau. Nepakeliamas reginys. Geriau būčiau gyvenime niekada šito nematęs. Akims ir visam kūnui – kančių kančia. Kaip ištvert? Žemė slydo man iš po kojų. Iki pat gyvenimo pabaigos taip kentėsiu, pamaniau.

        – Padėkit! – šaukiau. – Užbaikit šią kančią. Darykit ką nors!

        Nesuprantu ir kaip nenumiriau nuo matyto reginio.

        Pas Mindaugėlį raičiojausi ant grindų, kaukiau iš siaubo. Stebiuosi, kaip manęs nesuparalyžiavo dar kapinėse. Mano akys buvo įpratusios matyti vien gražius daiktus – švariose, steriliose, be menkiausios dėmelės erdvėse; jokių krauju suteptų rankų, jokių smūgių, smurto pėdsakų, nė menkiausios prievartos; žmonės neužsikrėtę pavydu, kerštu, neapykanta, jokiu naikinimo jausmu. Ir staiga man atsidurti pragare – nepakeliama. Už ką?!

        Kam jie mane ten nuvežė? Niekas neturėjo teisės manęs luošinti!

        Mano akys – alergiškos. Negalėjau žiūrėti į kraują; kai mokiausi dailės akademijoje, pavyko išvengti priverstinio vizito į lavoninę. Niekad nebūčiau galėjęs dirbti kriminalistu, gydytoju ar policininku.

        Suvokimas atėjo pamažu; kraupios ritualinės apeigos senovės žynių šaltakraujiškai atliekamos kapinėse, mąsčiau; keista, kad neišpjovė širdies. Lietuvių žyniai – kraugeriai.

        Iš vėjo supustytų rūko bluzganų išniro nesikeičiantis mergaitės – paauglės – siluetas. Jis, įgaudamas formą, pamažu ryškėjo. Rūko verpetai paskui jį nunešė tolyn.

        Ar ne jie laidodavo nekaltas gyvas mergaites, kad pilys ir rūmai per amžius stovėtų, o gal tai – pasakos?

        Tie seniai kretenos, žyniai ją paaukojo: užmušė turbūt akmeniu, paskui nuvilko drabužius ir kitu aštriu akmeniu išdraskė lytinius organus. Fanatikai. Bepročiai. Ir niekas nieko neįrodys, kaip visada. Staiga galva tapo tuščia it laukas prieš žiemą.

        Gėriau, kol nusvirau ant Mindaugėlio lovos. Grįžęs jis pradėjo šūkauti, mane tąsyti. Labai garsiai jam aiškinau, jis purtė galvą, tada įsiutęs puoliau staugdamas visa gerkle:

        – Savo rankomis pasmaugsiu tą žmogžvėrį!

        Mindaugėlis mane pastūmė. Nugriuvau.

        Tada Žaliaburnis mane užritino ant patiestos paklodės. Užtempė ant kilimo, kad būtų šilčiau, ant kūno užmetė keletą gauruotų apklotų.

        Rytą prikėlė neišpasakytas skausmas. Pro smegenis bangomis ritosi ir ritosi spengiantys signalai. Regėjau milžinišką kamuolį nuogų, susipynusių, amžiams sustingusių kūnų; šis kabantis prieš mano akis lavonų ornamentas siūbavo...

        Atsipeikėjau nuo Mindaugo riksmo:

        – Kas atsitiko?! Baltoji karštinė? – jis ėmė keiktis it pašlemėkas. – Keliais žodžiais pasakyk! Vakar girtas manęs vos nepasmaugei.

        – Nužudė ir išprievartavo nekaltą mergaitę kapinėse. Vidury dienos!

        – Tą, kurią buvai namie apgyvendinęs? – dalykiškai paklausė. – Tą, už kurią jos motinai mokėjai pinigus?

        – Taip.

        – Tave turbūt pasodins į kalėjimą.

        – Aš nieko nepadariau.

        – Nesvarbu. Neįrodysi. Tiesiog pasiruošk baisiausiam dalykui.

        – Nesąmonė.

        – Gal... – jis šaltai mane nužvelgė. – Neturiu laiko su tavim terliotis. Iškviesiu taksi. Parveš namo. Tai ne mano problemos. Atleisk. Nemoku guosti. Užjaučiu. Buvai asilas, kaip ir aš; niekas nieko nežino, tave labai gerai suprantu, – Mindaugėlis atėmė iš manęs savo buto raktus. – Palauk, kol pavojus praeis.

        – Gali nepraeiti, – suniurnėjau.

        – Praeis. Anksčiau ar vėliau, – paguodė. – Atia, – pasakė, kai po langu sustojo taksi.

        – Atia, – automatiškai pakartojau ir išėjau pro duris.

        Paprašiau sustoti prie „Maksimos“.

        Brangi mergaitė. Labai labai brangi, pamaniau, pats užkėliau kainą. Šutvė bepročių! Skausmo vakuumas.

        Geltonos, sutrešusios spalvos ruduo slinko pro šalį. Prisiminiau jos akis. Daugiau nieko. Užmiršiu, pasakiau sau.

        Veidrodis namuose rodė šunveidį uždribusiomis akimis. Pasijutau įkalintas. Dar pažiūrėsim, pagalvojau. Šunveidis tik šlykščiai išsiviepė parodydamas silpnus, išgedusius dantis. Privalau... stenėjau, – privalau gyventi.

        Kirmėlaitės tuoj puls varpyti kūnelį, pagalvojau įsipildamas degtinės, nes pilvotasis butelis seniai buvo tuščias.

        Nulingavau į miegamąjį.

        Nužudytoji vaikščiojo sapne po mano gyvenimą, susirūpinusi bandė atidaryti duris į kilmingųjų slaptą viešnamį. Pamanykit, net mano negyva motina kažkur budėjo. Jų neišgąsdinsi. Makabriški žudikai, jaukiai, patogiai įsikūrę ant sostinės plynaukštės.

        Aštrus, pjaunantis klyksmas sudraskė naktį. Atsisėdau lovoje. Tyliu tyliausiu balsu pasakiau sau it šimtametis senis: tu. Buvai. Aš esu pašalietis. Nenoriu įsijausti. Žudikas atsakys prieš Dievą.

        Išniekinimas ir iššūkis. Kam? Negalėčiau pasakyti nė vienos savo priešo pavardės. Nesąmonė. Pulcherija užsakė nužudyti savo dukterį. Irgi – nesąmonė.

        Vasara baigėsi. Ir kuo čia dėta ta vasara? Atmintis gražiai užrauks atsivėrusias žaizdas, juk žinai. Iš tolių kada nors pažvelgsi į savo praeitį. Nenorėsi net prisiminti, bet reikės... Negalima užmiršt, kad ir kaip norėtum. Nevalia. Pats Dievas leidžia kerštauti – subtiliai, labai rafinuotai.

        Mistinis veidrodis atvėrė savo gelmes. Mačiau šaltą, nykią rudens naktį, dar žalius medžius už langų; praėjusios dienos fragmentai – košmaras, apgaubtas troškiu vytimo kvapu.

        Alyvų viršūnės, tarsi maži žmogučiai, pasibaladojo į stiklą. Dar žalia lapų masė užtvindė kambarius. Pro ašaras nieko nebesimatė. Kažkas degino vokus.

        „Juk sakiau, kad pasirodysiu tau vidury dienos, nes gyveni vienas, atsiskyręs nuo pasaulio, dideliame name, vidury laukų, užsidengęs medžiais, gal tik šakom, spygliais, lapais, žiedais ir uogom.“

        Vėjas pagavo perregimas moteris nešioti tarsi žiedadulkių debesis nuo sienos prie sienos, iš vieno tamsaus kampo į dar tamsesnį – Metelelę, Emiliją, Moiną... Ir nebešaukiau, nes niekas neišgirs ir neišgelbės.

        Gal sapnas mane taip išgąsdino? Tuoj lauko pelės ims galąsti dantis į tėvų pečių, tuoj juodas kurmis paežerėje iškels žemių krūvą, čia jo teritorija – ką nori, tą daro: verčia iš šaknų medelius, gėles, daržoves.

        Pavargau nuo Baltlaukio vėjo. Neregimos mergaitės vaiduokliai įkyriai, įdėmiai, kaip ir prieš daugelį metų, stebėjo mano gyvenimą, kurio gal jau nedaug likę...

        Sekmadienis ant dulkėto kilimo, veidu į stiklo sieną. Alkanos rudeninės musės. Telefonas tyli. Darbo kambaryje guli nė neįpusėtas projektas. Ir gelia nuo vėjo pirštus, širdį, ryt – laidotuvės; prie kapo uždegsiu žvakę, padėsiu gėlių…

        Lingavo susiraukšlėjusios alyvų viršūnės. Liko tamsūs mano namai tarp senų medžių. Nieko nebelaukiu. Erškėtynas apraizgys kūną. Tyliai žydėsiu krauju.

        Šviesos persmelkti erškėčiai be menkiausio gailesčio badė mano kūną. O kai aš mirsiu, persikelsiu gyventi į kokį nors nuostabų, beveik sakralinį daiktą, mąsčiau, taip ir bus, pasiliksiu tarp žmonių.

        Nukuko mano galva, kai tik prisiliečiau prie įkapių. Paslapčia nukirpau plaukų sruogą.

        Saulė raizgė savo spindulius medžių lapijoje. Lyg perlai žybčiojo prakaito lašai ant kaktos, ant žolės. Dar saulėtos dienos... o kokia baisiai juoda žemė...

        Moina buvo nužudyta iš už nugaros, į galvą trenkė aštriu daiktu, išžagino tuoj po mirties. Visi drabužiai – dingę.

        Kaip ji atsidūrė senose Bernardinų kapinėse? Ji niekada nemėgo kapinių. Mirtis prie jos nesiderino. Buvo pernelyg jauna ir išpaikusi. Visi iškart pagalvojo apie narkotikus. Kriminalistai triūsė išsijuosę, tačiau nerado jokių narkotikų pėdsakų. Žudikas, be abejonės, buvo iškrypėlis. Nekrofilas. Moina – ne pirmoji jo auka. O, kaip ji mylėjo gyvenimą!

        Tamsūs tumulai išniro kapinių tankmėje – laidotuvininkai. Veidai paslaptingai susiliejo su išretėjusia lapija.

        Gili, juoda žemės burna. Ne. Įsčios. Vienos moters veidu riedėjo ašaros. Nustebau. Gal ją sukrėtė pats nužudymo baisumas?

        – Vargšas kūdikis, – kažkas suaimanavo man už nugaros.

        Daugiau niekas neverkė. Žmonių buvo nedaug.

        Pulcherija teatrališkai persiplėšė savo prašmatnią suknelę.

        – Norėčiau mirti iš malonumo, – sustenėjo, – bet nenugalabyta. – Neišliejo nė vienos ašaros. Iš gyvos Moinos ji dar būtų galėjusi pasipelnyti; ant veido buvo užsidėjusi klaikiai storo grimo kaukę, tad atrodė kaip pajacas. – Mano mergytė, mano gražioji mergytė... – šleikščiu balsu virkavo.

        Tylėjau sukandęs dantis.

        – Baisi mamytė ir klaiki jos dukrytės „papūgėlės“ mirtis, – kuždėjosi moterys.

        Į laidotuves buvo atėję keli Moinos motinos draugai, meilužiai ar klientai. Vienas pasakė prakalbą.

        – Tu tik pažiūrėk į motiną, – vėl sušnypštė moterys. – Siaubas. Prostitutė. Tokio jos dukters galo ir buvo galima laukti.

        Pakviečiau laidotuvininkus į restoraną šalia kapinių. Naujųjų kapinių niekas nemėgo. Man pavyko nupirkti žemės sklypelį senosiose, kur dar daug medžių ir paminklų.

        Į laidotuves atžingsniavę „Juodieji angelai“ elgėsi siaubingai, bent man ir kitiems taip atrodė. Žmonės šnabždėjo, kad jie ir yra tikrieji žudikai. Visi nuėjo užkąsti, arba išsiskirstė, tačiau jie pasiliko kapinėse. Nežinau, gal apie Moinos kapą sušoko kokį ritualinį šokį, kaip apie seniai, gal papjovė gyvūną ir sulašino jo kraują į drėgną kapinių žemę, gal, nuogai išsirengę, beprotiškai giedojo...

        Gerai menu vieną Moinos bendraamžę, žybčiojančiais akių baltymais, apsivilkusią įmantriais apdarais, iš po jų lindo balti it putos nėriniai. Ji atrodė fantastiškai. Jėga! – pagalvojau nesąmoningai. Šit tokios ateities moterys ir traukia žudikus. Pinigų jos neturi. Jos pačios yra rečiausi brangakmeniai. Tokia mintis man toptelėjo per Moinos laidotuves. Pasijutau išsekęs ir beviltiškai senas. Žudikas, matyt, buvo pakerėtas.

        Moinos draugė, gal tik pažįstama, mieguistai pažvelgusi į mane pro ilgas blakstienas, liguistai ir svajingai nusišypsojo; jai apie kaklą sužvilgo nėriniai it viduržiemio šerkšnas. Iš siaubo buvo lyg apkvaišusi.

        Ji neatėjo gedulingų pietų, aišku, liko prie Moinos kapo.

        Paskui aš parsivežiau namo Pulcheriją. Mes prisigėrėme iki sąmonės netekimo. Prisimenu, paryčiui ją dulkinau savo lovoje. Jos kūnas buvo stangrus, dar nepraradęs lankstumo. Jaučiausi esąs visiška šiukšlė. Pulcherijai, kaip visada, reikėjo pinigų, tačiau arogantiškai pasakiau, kad aš suteikiau jai didžiausią garbę parsiveždamas į namus, juolab priimdamas į savo lovą. Ir paprašiau niekada o niekada daugiau nepakliūti į mano akiratį. Pulcherija, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, pažadėjo.

        Šit kaip aš elgiausi tuoj po Moinos laidotuvių, tačiau prisiekiau, kad žudiką atrasiu ir jam atkeršysiu.

        Aišku, paskui kaip reikiant užgėriau. Juk alkoholis – vienintelis vaistas, negi gulsies į beprotnamį. Kurių velnių! Praeis kiek laiko, praeis...

        Akimis grybštelėjau keistą, rudeninį vilkakojų sniegą, gal bobų vasara bus šilta. Sapniškas mano elgesys per Moinos laidotuves... išliko tik kai kurie epizodai.

        Moina buvo prisodinusi į vazonėlius kambarinių augalų, stengėsi pamėgti gėles. Apatiškai stebėjau, kaip jos dabar glemba, vysta ir džiūsta. Neturėjau jėgų jomis rūpintis, jos manęs taip pat nemėgo, tik Moinos kalytė Ponia laižė man rankas ir vizgino uodegą.

        „Nepilnametė prostitutė, nužudyta vieno iš savo klientų“, – skelbė laikraščiai.

        Norėjau juos paduoti į teismą, tačiau tik per pažintis pačiam pavyko nepakiūti į spaudą, kuri pasigardžiuodama drabstė mane purvais. Žmonės malė liežuviais it išdurnėję. Kelios pasiutbobės, mane pamačiusios, tris kartus nusispjovė.

        Radau pėdas klampiame sodriai rudame purve – tolyn tolyn link mėlynų horizontų. Kieno pėdos? Tas, kuris nušliumpino, šiąnakt tupėjo po mano langais, vis brazdindamas sudžiūvusias piliarožes, stebėjo mane iš tamsaus, tankaus alyvų krūmyno. Atlikinėjau jogos pratimus tamsoje, paskui išlindo mėnulis ir paliejo nešvarią pienišką šviesą, joje ištirpo erškėčiai ir pieva priešais namą. Mėnulis buvo apaugęs drignėmis, tai liudijo, kad rytoj prapliups lietus.

        Prieš miegą išgėriau kvapnios arbatos. Jau girdėjau krebždant lauko peles. Tas, kur stovėjo lauke, dar laukė... Mano kalė jo sunkaus alsavimo negirdėjo.

        Iš ryto į gyslas pliūptelėjo skausmo bangos, kai pamačiau po langais išdramblotą žemę. Kieno pėdos? Jaučiau – kažkas įvyks. Ore tvyrojo įtampa.

        Ruduo užgriuvo visu sunkumu. Be jokio įspėjimo. Vieną dar saulėtą dieną nuvažiavau į kapines sutvarkyti gėlių; saulės spinduliuose viskas raibuliavo, tirpo, dvejinosi, vos nenualpau.

        Vakarop oras pajuodo. Liūtis prakiuro netikėtai. Piliarožės sukniubo ant žemės.

        Ponia greitai šėrėsi. Išlindo naujas ryškiai rudas kailis, puikavosi savo šviežia lapiška spalva.

        Oras atšalo. Ėmė gelti nugarą.

        Virš dar žalių atvašynų pamačiau skrendant plonytę mergaitę, suglaudusią kojas. Ji, didingai gausdama, krito tiesiai ant manęs. Ponia ėmė staugti. Ant mergaitės galvos išvydau mėlyną kepurėlę.

        Šaukdamas išpuoliau lauk, bet mergaitė nėrė į pačią žalumos gelmę. Iš ten pasigirdo vaikiškas, pašaipus klegesys. Supykau. Šaukiau vis garsiau ir garsiau. Tik pasmėlusios viršūnėlės sulingavo, matyt, ji panėrė dar giliau, nes klegesys nutilo. Paspruko. Sidabrinis kūnelis pasislėpė.

        Grįžau į vidų piktas, nelaimingas; išsiviriau arbatos. Ponia nustojo staugusi. Pabučiuok jai rūrytėn. Šliurpčiojau karštą arbatą, kad praeitų mane krečiantis drebulys, kad apsiraminčiau. Turbūt iš galvos išsikrausčiau.

        Susirgau. Atsiguliau į lovą. Ponia įšoko įkandin manęs; nuo aukštos temperatūros tos haliucinacijos, pagalvojau.

        Svajojau apie mažą pistoletą. Banalu. Nepriimtina.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)