tekstai.lt

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis. Trečias skyrius iš rašomo romano „Sado sindromas“ (2)
skablauskaite_jolita
skablauskaite_jolita
        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Moina jau miega savo kambaryje. Gal mano, kad šiąnakt parsivešiu kokią naktinę plaštakę. Alinančios, bemiegės naktys – praeityje. Persisotinau. Gal kažkuo esu jai panašus į motiną. Mano aplinka jos nestebina. Skirtumas toks – vyrai moka motinai pinigus, o aš moterims dovanoju prisiminimą. Kai taps apgailėtinos kriošenos, jos neužmirš manęs, užburtojo princo, vienos nakties apsvaigimo, net savęs nekaltins, aikčios prisiminusios. Moina jaučiasi už jas laimingesnė, tik iš pradžių save dar laikė priklydusia kačiuke, kurią priglaudžiau iš gailesčio. Paklaikusi klaidžiojo po namą, o dabar jai savas kiekvienas baldas, miela menkiausia detalė, svarbus mažiausias daikčiukas, brangūs visi mažmožiai...

        Žavioji vagabundė. Prisiekiu, jos ateitis bus nuostabi.

        Tik po vidurnakčio parsibaladojo Žaliaburnis. Puolė teisintis, kad niekaip negalėjęs ištrūkti, bet rytoj – šeštadienis, turėsim laiko pramogoms.

        – Bet tu negirtas, – stebėjosi Mindaugas, – kaip keista. Paaiškink.

        – Nėra ko aiškinti. Man liūdna.

        – Būna.

        Nuėjome miegoti.

        – Ar tau būtina šiandien linksmintis? – atsargiai paklausė rytą. – Gal persigalvojai?

        – Ne. Pasivažinėjam, – pasiūliau.

        – Ar tu nori tik pasivažinėti, ar pagerti? – jau įsitaisęs šalia manęs paklausė Mindaugėlis.

        – Ir viena, ir kita, – burbtelėjau.

        – O mašina?

        – Galėsim joje nakvoti.

        – Nepatogu.

        – Apie tai išvis nereikia kalbėti.

        Jau iš tolo išgirdom giedant gaidžių chorą, nors rytmetys nebebuvo ankstyvas.

        – Kaip juokinga, – sukrizeno Žaliaburnis, – seniai bebuvau kaime.

        – Kažin ar čia kaimas? – suabejojau.

        Praėjo kelios moterys, prisisegusios prie plaukų mažutes skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis. Jos nešėsi dailiai nupintus krepšelius.

        – Man atrodo, kad margaspalvius gaidžius jie augina ne mėsai, – tariau.

        – Nieko ypatinga, – pradėjo man aiškinti Mindaugėlis. – Pirmasis žmonijos papuošalas buvo plunksna.

        – Kailis.

        – Ne. Drabužiai. Nudirtus leopardų kailius jie ištempdavo prieš saulę. Jie pešdavo papūgas...

        – Klausyk. Mes dar nepradėjome linksmintis. Nėra čia jokių leopardų. Aplinkui ganosi švelnūs veršeliai.

        – Pažįstu vieną keramikę, kuri nusipirko veršelių skūrų. Pati pasisiuvo iš jų ilgą skrandą ir pati išliejo įspūdingas keramikines sagas.

        – Ji – sena moteris.

        – Kodėl? Nesena. Ir graži.

        – Dabar jaunimas tuo neužsiima. Žiedeliai, auskarai, tatuiruotės, keisčiausios spalvos, blizgučiai. Kas gi dabar išlįs į Gedimino prospektą apsirėdęs it pagonis.

        – Koks durnas! Yra dalykų, kurių nenusipirksi.

        – Viską galima nusipirkti, – tariau ironiškai. – Mugėse, turguose, kur tik nori. Aš trokštu atsipalaiduoti.

        – Bet gaidžiai... Negaliu suprasti. Visiška nesąmonė, – pasakė Mindaugas.

        Sustabdžiau mašiną prie didelio seno namo verandos, o gal pašiūrės. Įėjom vidun. Į mus spoksojo moterys.

        – Kokie gaidžiai? – nusistebėjo. – A... mes mėgstam šią vištų rūšį.

        – O gal geriau auginkit putpeles.

        – Gaidžių plunksnos gražios, – paaiškino viena moteris.

        Galėjau prisiekti, kad už pravirų durų mačiau dar kelias moteris, užsidėjusias skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis.

        – Užuot maivęsi, galėtumėt išvystyti puikų verslą, – burbtelėjau.

        – Tai truktų mirksnį, tiek gyvuoja mados, – rimtai pasakė moteris, tikra kūtvėla.

        – Tačiau šis mirksnis atneštų krūvas pinigėlių, galėtumėt ramiai gyventi senatvėje.

        Jos susimąstė.

        Ant palangės saulė apšvietė aukštą ilgakaklį butelį, kuriame buvo užkimšta gyvatė, geltonus svarainius ir porą obuolių. Už butelio buvo matyti galusodis. Ten augo patys aukščiausi medžiai.

        – Bliamba, bet tie raibi gaideliai mane sužavėjo, – pliauškė Mindaugėlis. – Tarsi būtų plastelėjusi raudona širma, išmarginta tais paukščiukais.

        – Vėjas. Dulkės ir karštis, – šyptelėjau. – Miražas.

        – Velnias! Ir aš dabar norėčiau išgerti. Suk devynios tuos gaidelius, bet ta išsitaršiusi giltinė man patinka, gal kiek per liesa. Tikra indėnė. Na ir kaimas?! O kur būtų galima gaut išgert? – kalbėjo Žaliaburnis.

        Mes paklausėme moterų. Jos, kvailai į mus žiūrėdamos, tylėjo.

        – Jūs gal kurčios?! – klyktelėjo Mindaugėlis.

        – Galim gaut tik pilstuko, o smuklė yra miestelyje, – paaiškino vyresnė moteris, susikišusi rankas po pažastimis.

        – Gaideliai... – suburbleno Žaliaburnis. – Mes norim kaip reikiant pagert. Susikiškit savo gaidelius į rūras!

        – Neerzink jų, – sudraudžiau Mindaugą.

        Moteris pavartė akis, panašias į žalsvus kukulius, kita stovėjo kaip stovėjusi, nuleidusi rankas, išsidraikiusiais plaukais. Buvo apsivilkusi palaike, nublukusia suknele. Oda buvo rausvo atspalvio, tai ją darė dar panašesnę į indėnę.

        – Ką mums daryti? Trenktis į miestelį? Mirštu iš troškulio. Ei, bobos, atneškit naminukės! – pareikalavo Žaliaburnis.

        – Tai kainuoja, – paaiškino išverstkukulė.

        – Kiek? – paklausė Mindaugėlis.

        – Priklausys nuo to, kiek pajėgsit išgerti.

        – Oho.

        Jos išėjo ir po pusvalandžio grįžo buteliais nešinos.

        Patogiai įsitaisėme prie lango. Mindaugas suvalgė svarainį. Moterys atnešė stiklines. Pradėjom kliukinti, užsikąsdami duona ir lašiniais.

        – Ko gi taip skubat? – sukarksėjo senesnioji.

        – Mes ištroškę, – paaiškino Žaliaburnis.

        Po kelių gurkšnių ruginukės man pasivaideno, kad geriu savo viskį.

        – Ar eisi su manim į lovytę? – paklausė Mindaugėlis „indėnės“.

        Ji ilgais plaukais užsidengė veidą.

        – Branginiesi?! – jis supyko.

        Moteris tylėjo.

        – Kai sugrįš iš darbo mūsų vyrai, jums bus riesta, – pagrasino senesnioji.

        – Mylim jūsų gaidelius! – užgiedojo Mindaugas. – Iškepkit mums vieną! – paliepė. – Labai norim valgyti. Nepratę prie lašinių.

        – Pusgalvis.

        Tada pačioje tamsiausioje kertėje išvydom šviečiantį lyg žarija veidą, baisiai raudonas lūpas; ta žmogysta ant galvos buvo užsimaukšlinusi gobtuvą. Atrodė, paliestum tą veidą – nudegintų ranką it įkaitęs žarsteklis.

        – Užtenka mus terorizuoti, – kimiai sušvankštė išverstakė. – Dabar, kol grįš vyrai, jumis pasirūpins Minga.

        „Žarija“ pakilo iš savo kampo.

        – Aš sužavėtas, – vamptelėjo Mindaugėlis.

        „Žarija“, atsistojusi visu ūgiu, išties buvo panaši į pragaro pagaikštį.

        – Tad likit su ja, – sududeno tylioji „indėnė“.

        Visos moterys ištipeno iš pašiūrės. Minga dėbtelėjo į mus baltomis akimis.

        – Mieli kunigaikščiai, – ištarė pasityčiodama, – gal norit pasilinksminti, juk esat pripratę prie visokiausių pramogų, o mūsų kaimelis mažas, atsilikęs, gyvenam kartu su gyvuliais.

        Ji išturseno iš tamsios kertės. Nusismaukė gobtuvą. Galva buvo apmuturiuota purvinais skudurais. Ir pamažu ėmė vynioti skepetas – šios, banguodamos lyg tvarsčiai, sluoksnis po sluoksnio krito ant grindų, kol pasimatė visai plika, žaizdota galva. Minga tylėjo, jos veidas žioravo kaip saulėlydis. Pamažu pradėjo nuo savęs lukštenti kitus skudurus. Reginys buvo apykraupis, kai pasimatė bekaulis kūnas, apdribęs suglebusiomis raukšlėmis, dramblotos kojos... Nevaliojom daugiau žiūrėti.

        – Užteks! – sukriokė Mindaugas. – Bobų išmislas gąsdint mus pragaro vaizdeliais. Valink iš čia! Greičiau! Apsišiksiu! – nusikeikė Žaliaburnis. – Margieji gaideliai.

        Mes visai nusigėrėm. Apgraibom kažkur suradom kaimietiškas su didžiulėmis pagalvėmis lovas ir, it pakirsti, sukritom į jas.

        Vakare iš darbo grįžo vyrai, ištraukė mus iš patalų, gerai prilupo ir išmetė pro duris. Aplinkui – laukai, tolėliau – miškas. Gerai, kad girtumas dar buvo neišgaravęs.

        – Tik nereikia inkšti, – aplaižydamas sukepusias lūpas sugergždžiau. – Išsikapstysim.

        – Tu kaltas! Užsimanei gėrimo ir, kaip visada, bobų! – ėmė rėkti Žaliaburnis. – Nesusivoki nei laike, nei erdvėje. Būk toks malonus, dabar iškviesk man taksi.

        – Tu jas erzinai, nusitašei negyvai! Lindai prie jų, gyvuly!

        Pradėjome rietis, bet greitai sušalome. Naktis, aplinkui – beribė tuštuma.

        – Reikia, po velnių, slinkt pirmyn, – sububleno Žaliaburnis.

        Prieš akis driekėsi tik kiškiakopūstiniai miškai ir – niekur jokios švieselės.

        – Gaidžiai. Gaideliai, – mykiau panosėje.

        – Kakariekū! – užgiedojo Mindaugėlis.

        Apsukę didelį ratą, vėl grįžome prie pašiūrės. Čia išvydau savo automobilį.

        Nuvariau jį į mišką, paskui kietai sumigome.

        Pažadino telefonas. Storas vyriškas balsas rusiškai liepė man atvažiuoti į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Niekaip nesusigaudžiau, tik kai pasakė, jog Emilija labai serga, supratau – skambina Vasia. Nutariau nė minutės negaišti. Mindaugėlis miegojo. Atsibudo, kai sustabdžiau automobilį prie prekybos centro.

        – Vis negali užbaigt savo linksmybių, – praplėšęs akis, suniurzgė.

        – Žinoma. Tuoj grįšiu.

        Nupirkau ananasų sulčių, apelsinų, šokolado, sau ir Mindaugėliui – po mėsainį ir mineralinio butelį. Atrodžiau pobaisiai – visas numargintas mėlynėmis, gumbais; ten niekas į mus nekreips dėmesio, pagalvojau.

        – Kas čia dabar?! – nusistebėjo Žaliaburnis, kai įvairavau automobilį į ligoninės teritoriją. – Vėl gersime?

        – Būtinai, – iškošiau pro dantis. – Ropškis lauk.

        – Tu durnas. Velniai žino, ką vėl surezgei, aš nenoriu...

        – Gerai, palauk manęs ir išsimiegok.

        Kai ieškojau palatos, apėmė silpnumas, slaugė pro šalį pravežė kažką mykiančią visiškai nuogą, mėlynais skruostais moterį; nors pridengtų, pamaniau, matyt, slaugės į visus žiūri kaip į lavonus; kažin ar kuris iš čia gyvas ištrūksta?

        Įžengiau į ilgą palatą, kurioje stovėjo dvi eilės speclovų. Jose nejudėdamos gulėjo būtybės su pritvirtintomis lašinėmis arba be jų. Sunku buvo atrasti Emiliją. Staiga iš vienos lovos į šalia stovintį vežimėlį nusirangė bekojė senė – žvitriai laviruodama tarp taburečių, išvažiavo iš palatos. Daugiau niekas nė nekrustelėjo. Ėjau nuo lovos prie lovos, kol atradau pilka širma kampe atitvertą Emiliją – su lašine ir dar kažkokiais vamzdeliais.

        Stovėjau suglumęs; aš, pašalietis, žvelgiau į baisiai nusmailėjusią jos nosį, į gilias raukšles abipus nosies, į šėmą valktį, užslinkusį ant akių.

        Nepajutau, kaip įstybrino slaugė. Pažvelgė į lašinę, paskui į mane ir pasakė, kad galiu pabandyti, išlukštenęs apelsino skiltelę, jo sultimis suvilgyti Emilijos lūpas; tik tiek, pamaniau, tik tiek...

        Kai grįžau į mašiną, Mindaugėlis dar miegojo. Gurkštelėjau mineralinio, išvyniojau sumuštinius, bet nevaliojau praryti nė kąsnio, tegul jis suvalgo; papurčiau petį:

        – Užteks parpti. Pavalgyk.

        Nugabenau Žaliaburnį į senamiestį ir parvažiavau namo. Moina, mane pamačiusi, net išblyško.

        – Ar pietausim? – paklausė plonyčiu, gal iš baimės, balseliu.

        – Jo, – dribtelėjau ant kėdės. – Būk gerutė, pataisyk man stiprios kavos. Labai stiprios.

        Suskambo mobilusis. Šnekėjo Fredis. Buvau jį visai pamiršęs. Klausė, ar negalėtume visi kartu atšvęsti mamos jubiliejaus, aišku, be Nijolio. Aš jam pritariau. Keista, kad buvau užmiršęs net motinos jubiliejų. Susitarėm.

        Sukau galvą, ką nupirkti mamai. Skarelę? Kvaila. Turiu pinigų. Nupirksiu kailinius – patogius, labai šiltus, juk tokia ten drėgmė, vėjai. Kailiniai bus su gobtuvu ir ilgi. Pats kailis – ne toks svarbus, tik kad būtų lengvučiai.

        Įjungiau kompiuterį. Jaunavedžiams kūriau interjerą. Ir sekasi snargliams! Keturių kambarių butas! Padovanojo jaunosios tėveliai. Jie ir atlyginimą man sumokės. Pagalvojau apie savo varguolius, dar sparčiai krutančius, tačiau niekad neužbaigiančius savo darbų. Keturių kambarių buto šeimininkai buvo pirmakursiai studentėliai. Nesusiformavusios esybės. Tad galima eksperimentuoti, nutariau, linksmomis formomis, ryškiomis, šviesiomis spalvomis, sugalvoti originalius baldus, svarbiausia – daug šviesos, gal rausvos, erotiškos.

        Įsitraukiau į darbą, kuris man buvo tolygus žaidimui. Viskas čia – palikta mano valiai. Kūriau klausydamasis mikso, jis teigiamai veikė mano mąstymą.

        Parėjo Moina. Ir užsidarė savo kambaryje.

        Vieną dieną ji man skundėsi, kad labai išsigando.

        – Jų buvo trys, ketvirtas – didžiulis šuo.

        – Ir kodėl tu išsigandai?

        – Labai pašiurpino. Kažkokie... Tiesiog nežmonės.

        – Ateiviai? – bandžiau atspėti.

        – Kažin. Du vyrai ir viena moteris. Labai aukšti ir... ir... – pradėjo mikčioti, – numėlusiais veidais, – suirzusi išmurmėjo.

        – Ak, aišku. Cirkininkai. Paskaityk laikraščius. Taip jie daro sau reklamą. Vilnius gi nedidelis miestas. Gal norėtum juos pamatyti ne gatvėje?

        – Nelabai, – Moina abejodama pasižiūrėjo į mane. – Aš geriau nueičiau į kiną.

        – Aš pats tau išrinksiu filmą tokį, kurį reikia žiūrėti kino teatre, o ne per televizorių.

        – O jeigu jis man nepatiks? Aš jau ne mažas vaikas, – tarė priekaištingai ir pažvelgė į mane pelėsių spalvos akimis.

        Vakare ji parsinešė purviną pamestą šuniuką. Nieko nesakiau, nes aš taip pat ją parsinešiau.

        – Tegul jis būna geriausias tavo draugas, be jo daugiau nieko neturėk, – pagaliau tariau.

        – O tu? Man – ne draugas?

        – Dar pamatysim, – atsakiau žiauriu balsu ir atsidusau.

        Nusinešė šuniuką į savo kambarį.

        Baigiantis savaitgaliui, išvažiavau pas tėvus.

        Ežero bangos teliūškavo monotoniškai, į šį foną įsiterpdavo paukščių balsai, negarsus, bet stiprus tekštelėjimas ir kažkoks tolimas nesuprantamas garsas.

        Troboje slūgsojo įprasta prieblanda.

        – Beniukas! – suriko mama, eidama prie manęs išskėtusi rankas. – Oi, Beniuk, kaip seniai tu pas mus buvai.

        – Ar Fredžio dar nėra? – pasiteiravau.

        – Ne.

        Apsiaučiau motiną kailiniais.

        – Ką čia sugalvojai? Vaikeli, argi aš kokia ponia?

        – Jie labai šilti ir lengvi tarsi pūkiniai. Ponios visai kitokius dėvi. Audinių, arba sidabrinių lapių, sabalų, net šermuonėlių.

        – Niekad nesu mačiusi šermuonėlio.

        Atsidarė durys ir įgriuvo tėvas, apsiavęs ilgais guminiais batais.

        – Ech, ką aš matau! Sveikas, Albanai.

        Godžiai traukiau į save drėgme atsiduodantį orą. Niekas čia nebuvo pasikeitę. Pamačiau tik keletą šviežiai užbetonuotų plyšių.

        Mama buvo prikepusi pyragų. Mano tortas jos nesudomino. Tėvas turėjo kelis ruginukės butelius.

        Gal po valandos atvažiavo Fredis su šeimyna. Išdėliojo dovanas. Vaikai nukurnėjo prie ežero. Nuo jo iki mūsų atsklido žalia šviesa ir vilnimis nuslūgo atgal į ežerą.

        Nenustygstantis šviesos ir šešėlių žaismas baltųjų akacijų krūmyne prie trobos – vėsi, skaisti popietė.

        Voratinkliais apnarpliotas takelis suko į laukus. Virš jų grūdosi debesų kalnai.

        Puotavome. Ruginukė, kaip visada, skoniu man priminė viskį.

        Lygi auksinė šviesa plūstelėjo pro medžius. Lapijos šešėliai linksmai vaseno ant žolės. Pamažu rausvėjanti vakaro šviesa virpėjo ant erškėčių, ant mamos veido, rankų.

        Troba aidėjo nuo šventinio šurmulio. Patekėjo priešpilnis.

        Laikas pasiutusiai bėga. Apėmė toks jausmas, lyg kas peilį būtų įsmeigęs į nugarą.

        Šviespilkės pelytės, kaip visada tokiu metų laiku, ėmė lakstyti po pirkią, nors ant grindų dar liepsnojo paskutiniai žali vasaros vitražai.

        Nuo ežero pakilo pieniškas rūkas. Ir kokie gražūs man buvo šio pasaulio paribiai!

        Šį kartą Fredis nesugebėjo manęs įskaudinti, tik pavydėjau jo vaikams, nes seneliai negalėjo nuo jų nuleisti akių, ypač mama. Susimąsčiau. Neturėjau jokio noro sukurti šeimą, dar spėsiu, galvojau. Neįsivaizdavau savo žmonos. Gal Metelelė man buvo skirta, deja, ji seniai mirė. Ir jos tėvus jau palaidojo, seni gi buvo.

        Sužinojau, kad Zina ištekėjo už daug vyresnio už ją turtingo ūkininko. Turbūt jos nebepažinčiau.

        Prisirinkau pilną maišelį obuolių, tai buvo mano mėgstamiausi. Tėvas visada prižiūrėdavo sodą, mama – gėles, dabar jau žydėjo jurginai ir serenčiai.

        Mėlynai raudonos slyvos dar buvo kietos, neprinokusios, o geltonosios – saldžios it medus. Aplandžiojau visus mūsų užkaborius, seniai numylėtus kampelius. Atradau vaikišką sudūlėjusią pirštinę; prisimenu, kaip lėkė tuščios rogės ežero ledu, kaip tulžies pritvinkusi rupūžė tupėdavo po stalu tarp stiklo šukių. Jos akys krauju pasrūdavo. Lėtai lėtai jai ant snukio nusileisdavo grotos. Rupūžė pritvinkdavo dvokiančių pūlių. Paimtum ylą ir pradurtum. Blogai. Šlykštynė gali susigerti ir į tavo kūną. Vien kartėlis – prisiminus. Labiausiai gyvūnus kankinti patikdavo Fredžiui.

        Fredžio vaikai žaidė su katėm.

        Nuostabi ramybė apėmė sielą. Krustelėjo variniai vyšnių lapai.

        Šit leidosi didelė saulė ir visas ežeras nuplyksėjo raudoniu. Purpurinis vanduo vos girdimai tekštelėjo į krantą. Prieš akis iškilo žvilgantys krištoliniai vandens stulpai.

        Ak, kokia miela širdžiai ši vieniša sala su taip ir neatrastu urvu į skaistyklą.

        Suvizgo šeriuoti seniai nendrynuose, bendantėm burnom, senais, trandėtais drabužiais. Gyslotos rankos, išlindusios iš ilgų skylėtų rankovių, mums pamojo. Ir pasigirdo švilpesys – laukinės antys šovė į dangų. Gal seniai žvejojo?

        Slūgus, vėsus oras virš gluosnių – virš atversto į dangų mano veido, o gluosniai panašūs į šokančius žvėris. Nuo horizonto vis kilo tirštas rūkas, danguje dar klydinėjo vienišas debesis.

        Man pro pirštus tekėjo vanduo, nunešdamas tolyn negeras mintis. Pusę Fredžio veido dengė šešėlis, krintantis nuo skrybėlės.

        Pro sausą švendrų šnaresį išgirdom motinos balsą.

        – Beniuk, Fredi! Kur jūs?!

        – Ateinuuu!

        Medaus spalvos šešėliuota pakrante abu nušlevendriojom.

        Ant langų dryksojo žydros užuolaidos, vietomis kruopščiai suadytos. Tėvo akyse gintarinės kruopelės rateliu sukosi, jis pats sunkiai dribtelėjo ant suolo.

        – Matėm gubas pamiškėje. Kažkas pamiršo pasiimti, – pasakė Fredis.

        – Pasitaiko, – suniurnėjo tėvas. Žiovulys iškreipė jam burną: pripratęs anksti keltis.

        Atsiguliau į seną vaikystės lovą.

        Ištiesiau tamsoje pajuodusią ranką ir į delną subėgo visi nakties šešėliai.

        Mėnesiena lyg kaspinas nusivyniojo tuščiais laukais.

        Ant palangės sustatyti daiktai ir indai – pablyškę, švelniai spindintys.

        Lauke eglės viena po kitos slinko į nerealią nakties šviesą.

        Kvėpuoti pasidarė lengva, vėl nušvis naujas rytas, aš čia esu laimingas, pagalvojau versdamasis ant šono.

        Rytą Fredžio vaikams pasakojau, kad vienąkart palaukėje radau tamsiai mėlyną, labai keistos formos butelį, kai atkimšau jį...

        – Išlindo džinas, – pertraukė mane jaunėlis.

        – Ne.

        – O kas jame buvo?

        – Dūmai.

        – Dūmai, – vaikai nusivylę sužiuro į mane.

        – Mėlyni dūmai, – paaiškinau. – Jie vertėsi ir vertėsi iš to butelio – be galo, be krašto. Ir ežeras, ir mūsų namas nugrimzdo į mėlyniausias sutemas. Nebematydami vienas kito, pradėjome kvailioti.

        – Ir kaipgi jūs kvailiojote? – paklausė mergaitė.

        – Ėmėm spardytis, garsiai rėkauti, paskui užmigome, o kai atsibudom – jokių dūmų.

        – Neįdomu, – pasakė jaunėlis.

        – Bet jūs niekad nesat radę tokio butelio, – supykau. – Ir jokių dūminių murglų.

        – O mums jų ir nereikia.

        – Žiūrėkit, – nepasidaviau ranka rodydamas į tolumas, kur pranyko takelis. – Vieną vėlų vakarą sutikau mergaitę. Ji paprašė, kad perkelčiau į kitą krantą. Ežero vanduo buvo juodas juodas, visai kaip smala, o mūsų senoji valtis prakiurusi... Mergaitė man ir sako: tuoj atsinešiu karstelį, juo ir perplauksiu, nes tas, kuris stovi kitame krante, laukia manęs prie vartų išskėstom violetinėm rankom.

        – Vai! Kaip baisu! – nusijuokė Fredžio duktė, paskui ir sūnelis.

        – Man buvo labai baisu, – pasakiau rūsčiai, visai supykęs. – Kvaišeliai.

        – Jokie mes kvaišeliai.

        – Jums tik su katėm ir lėlėm žaisti.

        Jaunėlis parodė man liežuvį.

        Palikau juos ramybėje. Nepatiko man brolio vaikai.

        Jų mamytė virtuvėje pjaustė daržoves ir kumpį. Pasilenkiau paimti indo su valgiu, o ji prisiglaudė prie manęs. Pačiupusi mano ranką, uždėjo ant savo minkštos krūtinės. Nustėrau iš netikėtumo. Kurių velnių ji taip elgėsi? Fredžio žmona manęs nė kiek nedomino. Gal norėjo mane tik patikrinti? Neatrodė, kad būtų paleistuvė. Atvirkščiai. Su akiniais, apkūnoka. Gal Fredis turi meilužę? Tiesą pasakius, visai nenoriu lįsti į jų gyvenimą. Atsiprašęs, lyg aš dėl to būčiau kaltas, iškurnėjau kumpiu iš virtuvės nešinas.

        Daugiau Liuda niekada nebandė prie manęs lįsti. Ji dirbo kažkokioje bendrovėje. Kuo? Nežinau. Glebniarūrė. Fu!

        Man jie labai nepatiko.

        Persiškos Siamo katės tupi ant pagalvėlių, apvilktų raštuotu kinietišku brokatu, – staiga šovė į galvą mintis, nes jau kūriau interjerą poniai, kuri, it mažojo Munko šeimininkė, turėjo daug brangių kačių. Kodėl apie jas anksčiau nepagalvojau? Kiekvienai katei – po puošnią pagalvėlę. Šeimininkė bus patenkinta. Pagalvėlės gerai derinsis prie jaukių, raitytų krėslų.

        – Benai, ar vaikštai Vilniuje į bažnyčią? – mano mintis pertraukė mama.

        – Žinoma, tik ne visuomet ten meldžiuosi. Man patinka svilėsių kvapo bažnyčių oras, norėjau pasakyt – smilkalai, – netyčia mano akys nukrypo į juoduojančius šeivamedžius už lango. Prisiminiau Simoniją ir pagalvojau, kad Dievas mane nubaus už sanguliavimą.

 

        – Vilniuje bažnyčių labai daug. Norėčiau vėl aplankyti Aušros Vartus.

        – Būtinai, – įsikišo Fredis, – tik gal pavasarį, kai bus šilta.

        – Mes jus nuvešim, – pasakė Liuda. – Gerai, kad pasakėt.

        Juk mama kalbėjosi su manim, aš siutau, bet nieko jiems nepasakiau. Amžinai taip. Fredis būtinai turi vadovauti.

        Liovėsi lietūs, vien šviesos plėvių spindėjimas aplinkui, regiu didelius laukakmenius, įsivaizduoju šalia jų Venecijos stiklo taures.

        Ta pati laukymė ir sena prieblanda, dar šiltos dienos... keistas gausmas, atsklindantis iš Baltlaukio.

        Iš langų išbėgo šviesos. Man pasivaideno senasis niekšas – ruduo.

        Staiga užgriuvo viesulas su lietumi. Pačiame jo viduryje atsidūrė mano namas. Paskui prasidėjo tuščių akiduobių diena. Vėl ėmiau važinėti į savo įmonę.

        Tamsioje senamiesčio tarpuvartėje prigesus diena šmėkštelėjo auksiniais drabužiais; pusę karalystės man paklokit po kojomis, pusę... ak, gražus kvapnus sapnas: išplauksi, rožėm sužydėsi, dievaičiai lėks iš paskos, rankose laikys lanksčias vyteles. Kvatosis, bers ant tavęs žiedų lietų. Net nesapnuosi. Tau bus padovanotas amžinybės sostas, dūsavau spoksodamas į afišoje šviečiantį Igernos veidą, bet susivaldžiau: nebeslankiosiu paskui ją, užtenka!

        Grįžau namo. Visą dėmesį nutariau skirti Moinai.

        Iš jos lūpų išgirdau man įdomų pasakojimą apie Islandijos jaunimą, manau, gerokai iškreiptą.

        Jau ne vienąkart Moina bandė pabėgti nuo motinos. Susitaupiusi šiek tiek pinigų, mergaitė ryžosi nukakti į Islandiją ir ten pasilikti visiems laikams. Ją pribloškė rūstus tenykštis kraštovaizdis. Neturėjo jokio supratimo, kaip reikės gyventi, iš ko. Pinigų užteko vien kelionei. Moina tuoj susidėjo su vietiniais bastūnais. Ypač didelį įspūdį jai padarė Izidė – Solruna. Na, taip ją visi vadino, paaiškino. Ji ypatingai dažėsi ir rengėsi. Jos visi klausė, nes buvo jų deivė. Rūkė vien žolę, nes kitiems narkotikams neturėjo pinigų. Visi gyveno savo malonumui.

        – Bet valgyti juk reikėjo, – pasakiau.

        Moina kalbėjo:

        – Visus išlaikė Gunaras. Jo tėvas buvo turtingas. Slampinėdavome. Ir visko prisigalvodavome. Paskui Izidė nužudė vieną labai blogą žmogų. Visiems teko išsiskirstyti. Grįžau pas motiną. Tai buvo ne pats geriausias variantas. Pinigų kelionei gavau iš Gunaro. Kitos išeities nebuvo. Mus visus galėjo susemti. Tai – visi mano užsieniai. Niekada neužmiršiu Izidės. Baisiai išdidi ir valdinga. Ji buvo gimusi su deivės širdimi, o kiti – paiki, naivūs juokdarėliai. Neįsivaizduoju, ką jie dabar veikia. Žolytės tai norėčiau patraukti.

        – Ne, Moina! – užbaubiau. – Niekada. Pamiršk.

        Ji nervingai šyptelėjo, priekaištingai truktelėjo pečiais. Žalsvose jos akyse atsispindėjo mano klastingas ir tironiškas veidas.

        – Tu – šššūdas. Alkoholikas.

        – Galbūt, – abejingai atsakiau.

        Nukaukšėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Pasigirdo kliurktelėjimas.

        – Draudžiu tau gerti mano viskį! – surikau.

        – Nė neketinau, – pasigirdo jos balsas, it vėjo gūsis, perėjęs kiaurai sienas.

        Ji – dar vaikas, pamaniau, įsitaisydamas prie darbastalio.

        Regėjau trikampio formos langus.

        Viduje, tarp masyvių kolonų, plytėjo didžiulė, tiesiog šiurpulinga erdvė. Po ją čiužinėjo aukštos, laibos žmogystos. Čia turėjau pastatyti brangų automobilį ir gėles. Krūvas gėlių. Ne. Kalnus gėlių. Šaltas, baugiai gražus paviljonas. Ėmiausi darbo. Užmiršau laiką. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai pajutau alkį. Šaldytuve tysojo ilgas agurotis ir rūkyta dešra. Užkandžiavau užsigerdamas mineraliniu vandeniu. Moina jau seniai miegojo.

        Aplinkui – nuostabi tyla. Jokio garselio. Man geriausiai sekėsi dirbti naktį. Dingdavo pašalinės mintys, niekas nebeskaudindavo, tačiau dieną būdavau išsekęs ir labai piktas. Negalėjau pakęsti žmonių. Mėgau savo darbą. Niekas daugiau nerūpėjo. Tiesa, buvau atsakingas už Moiną. Et, ji gi ne kūdikis. Mokosi gerai ir niekur nebesivalkioja. Galiu savaitėmis neišeiti iš savo darbo kambario. Paskui gausiu galybę pinigų ir nežinosiu, ką su jais daryti.

 

        „Baltlaukyje“ šventėme sambarias, taip šventę pavadino kažkoks žmogelis, panašus į inteligentą, aš neturėjau jokio supratimo, kas čia aplink mus vyksta. Seniai ativipusiais žandikauliais tikri skeletai, apsisiautę juodais, skylėtais drabužiais, man pasirodė, kad tie patys, kuriuos mačiau tėviškėje, ežero pakrantės švendruose, pašventino ožį, padūrė ir jo krauju visus apšlakstė. Paskui ožį pakabino virš laužo, kepė, kartkartėm pavartydavo ir kažkuo apšlakstydavo. Pirmąkart gyvenime valgiau kepto ožio mėsą. Iki pat ryto gėrėme, kažką giedojome, net šokome.

        Tai buvo tikra šventė, kai visi lygūs, pameta galvas, iškrypsta iš normalių vėžių; visi pajunta meilę artimui; neapykanta giliai širdyje pasislepia, ji bijo, tūno susirangiusi it nuodinga gyvatė, bet – dar labai labai klastinga. Visi matėme – angelas toje šventėje pasirodė, bet velnias taip pat lindėjo savo slaptavietėje, iš jos įdėmiai žiurksojo pro plyšį.

        Man ką tik paskambino Vasia ir aš paregėjau auksinį Emilijos lavoną, nuogą, labai gražų, bet apie mane siautėjo ŠVENTĖ, ir lavonas joje dalyvavo. Kūnų ir veidų sąvartynas, ir kas gali žinoti, ar visi dar kvėpuoja. Šventė – nuostabus dalykas. Velnias visus stebi pro plyšelį. Laukia tinkamo momento, kai galės ištrūkti į laisvę, tada bus pats šventės šėlsmas, pats jos įkarštis. Svedenborgo velnias blaivus, jo žlibės budrios, jis linksminsis tada, kai visi gulės vos dvėsuodami iš nuovargio.

        Rafaeliško angelo akys melsvos it ledokšniai. Visuotinė linksmybė – jo rūpestis.

        Nekaltos mergaitės sėdi susigūžusios tamsiausiame kampe, apsivilkusios baltomis, nėriniuotomis suknelėmis, palaidais plaukais.

        Baisus staugsmas, ūžesys ir pavieniai riksmai, perveriantys širdį... Virš žmonių galvų pasirodo geltona ilgapirštė ranka, čiupteli pirštais, tarsi norėdama ką pagriebti, tačiau visi apsvaigę plūkauja apačioje, baisios rankos nepastebi.

        Srovena ožio kraujas, maišosi su vynu. Visos subrendusios moterys, jo išgėrusios, pasiekia orgazmą, gašliai išsiriečia, geidulingai dejuoja ir gokčiodamos krinta ant žemės. Nekaltos mergaitės tamsiausiame kampe sielvartingai grąžo rankas...

        Ak, šėlionės tik įsisiūbavo. Kažkoks gerokai pamišęs profesorius dulkių prisigėrusioje bibliotekoje kreivais pirštais sklaido pačias rečiausias pasaulyje knygas, jam tai – pati didžiausia šventė, jis galėtų tarp šių knygų gyventi, misti vien duona ir vandeniu; šie fondai anksčiau jam buvo neprieinami, tik per šventę atsivėrė.... Bibliotekoje šalta, tvoskia dulkėmis, žiurkmėšliu ir pelėsiais, tačiau profesorius, apsvaigęs iš laimės, svirdinėja palei lentynas; nei Dievas, nei velnias negali jo suprasti, todėl juo nepasidalija, kiekvienas nori jį užvaldyti, o už langų – pašėlęs ūžsmas.

        Patekėjus saulei, siūbuojantys skeletai plieniniais apskretusiais nagais pagal senovės papročius surinko visus ožio kaulus ir užkasė prie ąžuolų giraitės.

        Jaučiausi nerealiai. Paprašiau, kad man padovanotų ožio kailį. Seniai skleidė gaižų prakaito, sudvisusio, niekad nemazgoto kūno ir myžalų tvaiką. Pažadėjo kailį išdirbti ir atnešti man tiesiai į namus.

        Ir dabar jis kabo netoli židinio, primena man tą keistą naktį, kai sugrįžau tarsi iš požeminio pasaulio.

        Pasivaideno, kad tuoj laukan išsivers žemės viduriai. Iš kažkur išlindę spiegiantys, dvokūs padarai ėmė lakstyti apie laužą.

        Karuliavo Moinos suknelės nėriniai, aptaškyti krauju.

        – Teks suknelę išmest, – pasakiau.

        Moinai šventė sukėlė pyktį. Ji patyrė pažeminimą, nes kaip paauglė kartu su kitomis baltai aprengtomis mergaitėmis buvo atitverta nuo visų linksmybių, šventės siautulį galėjo stebėti tik iš tolo.

        Kailinis gyvūnėlis rožinėm spungėm prisiglaudė Moinai prie kojų. Ji išsigandusi puolė prie manęs, įsikibo į megztinį.

        – Nesinervink, – tariau glostydamas jos žele sušiauštus plaukus. – Liaudis dabar prisigalvoja visokiausių švenčių. Visur daug neošamanų, naujųjų pagonių ir kitų burtininkų. Kiek žinau, seniau lietuviai ožį papjaudavo kryžkelėje. Nesusigaudau, kas čia dedasi. Žmonėms gi patinka šventės. Ko tu drebi?

        – Man patinka tik Šventojo Valentino diena, – atšlydama nuo manęs pasakė Moina. – Tavo rankos kruvinos!

        – Pamanykit, – subambėjau. – Gryni niekai. Anksčiau net nežinojom apie tokią šventę. Daug kas pasiilgsta ilgų eitynių gegužės pirmąją, arba kovo aštuntosios tulpių.

        Nusiėmusi nuo kaklo perlamutrinių burbuliukų vėrinį, nutrenkė į žolę.

        – Jis kruvinas! – isteriškai suriko. – Kaip šlykštu.

        Laužo liepsnų laižomais veidais jie šoko it paklaikę, išsiterlioję krauju, garsiai žviegdami, sukeldami transą net pasyviems šventės dalyviams.

        – Aš labai pavargau, – pasiskundė Moina. – Einam namo.

        Prie mūsų prislinko vienas senis, net ne burna, bet juoduojančia ertme išgargė:

        – Tegul tave šėtonas nujoja per kemsynus, vaike, kad niekad netaptum išverstpize, – ir ranka palietė jos tarpkojį.

        Moina ėmė klykti.

        – Jūs labai daug sau leidžiat, – pradėjau kažką sakyti, bet senis dingo.

        Parsivedžiau Moiną, iš baimės nustėrusią, namo. Daviau jai išgert truputį viskio ir palydėjau iki kambario durų.

        – Mėšlaėdžiai! Bjaurybės! Neraliuotos kriošenos! – garsiai keikiausi. – Apsimyžę ubagai!

        Bekvape liūno gėle, nelytėta, dar nespėta net gašliom akim nužiūrėti, kada nors tave, aišku, nuskins, pamaniau, prisiminęs šlykštų senio mostą ir jo žodžius.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

 

        Skaityti toliau