tekstai.lt

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis. Trečias skyrius iš rašomo romano „Sado sindromas“ (1)
skablauskaite_jolita
skablauskaite_jolita
        Vieną popietę, vaikščiodamas palei Vilnelę, Užupyje išvydau seno namo balkone stovinčią moterį, o ant to namo palangės sėdėjo nuogas vyriškis ilgais plaukais. Moteris atrodė labai nelaiminga. Sustojau prie pat upės ir apsimečiau, kad stebiu bėgantį vandenį. Moteris buvo apsivilkusi šviesiais klostuotais drabužiais. Veide – sustingęs išgąstis.

        Aš mėgau vaikščioti palei Vilnelę. Čia ateidavau, kai mane apnikdavo bloga nuotaika, tikėjau, kad tekantis vanduo tolyn nuneša negeras mintis, praskaidrina galvą. Taip ir atsitikdavo, namo grįždavau tarsi apsivalęs. Nesupratau, kaip moteris, gyvenanti prie stebuklingo vandens, gali būti tokia nelaiminga. Vienu metu vyras atsuko man savo veidą, žiaurų, randų subjaurotą. Jis man pasirodė panašus į galvažudį.

        Namas buvo palinkęs į dešinę pusę, atrodė apleistas, beveik griūvantis. Tamsus ir baugus. Geriau įsižiūrėjau į moterį. Ji – viduramžiška, ištįsusi lyg deformuota figūra, smulkutė, baltu veidu, aukštyn sukeltais plaukais – stovėjo prie didelio, pailgo lango, tarsi be garso šaukdamasi pagalbos, nenuleido nuo manęs gailių akių.

        Ir kartą ryžausi: langai atlapoti – anei vieno žmogaus... perbridęs upę, užšokau ant vienos palangės, nustebęs spoksojau į atsivėrusią priešais mane tuštumą. Padvelkė pelėsiais ir šalčiu. Aš gi taip mėgau visokias griuvenas, kad manęs net nebaugino galimas susitikimas su banditu. O gal čia – koks galvažudžių lizdas ir ši moteris – įkaitė? Dabar jau pašiurpo oda. Bet nušokau ant grindų ir leidausi į pavojingą žygį.

        Ilgi, vingiuoti koridoriai, kai kurios durys paliktos praviros, už jų – tušti arba su keliais baldeliais bei neaiškiais rakandais kambariai, apspurusiomis sienomis, atsiknojusiomis apmušalų skiautėmis. Bedvasiai, tušti.

        Galiausiai atradau ją viename dideliame kambaryje. Jame stovėjo tik antikvarinė geležinė lova, primenanti laba seną kapą, aptvertą aukšta, aprūdijusia tvora. Joje miegojo nepažįstamoji.

        Ant sienų tamsavo didelės pasklidos dėmės, kampuose kadaravo voratinkliai; raibuliavo nežinia kieno pilkšvi šešėliai. Pro langą sruvo blanki melsva šviesa, tarsi lauke šviestų ne saulė, o mėnulis.

        Glūduma, ratilais sklindanti po visą nykią, labai slegiančią patalpą, niaurios, plaukiančios erdvės... sudūlėjusių draperijų liekanos, tiesių plokštumų keisti susiaurėjimai, ant lubų dar likusios kažkokių ornamentų žymės – viskas nublukę, papilkėję. Grindys – kai kur išpuvusios, aptrauktos melsvais puvėsiais. Kažkada buvusio kilimo gumšantys puvėkai.

        Tarsi vėl būčiau atradęs dar vieną Moiną, tik vyresnę, jau puolusios sielos, viską pralošusią. Ji miegojo vieną ranką pasidėjusi po skruostu. Aplinkui – kosminė tyla. Stūksojau pašiurpęs, laukdamas gyvuliško maurojimo, tiesiog regėdamas į mane skriejančio peilio blyksnį.

        Nieko neatsitiko. Ji tebemiegojo. Aš dar laukiau.

        Turėsim lovas, pilnas aromatų,

        Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

        Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

        Po dangumi, pražydusias margai, – atskrido į galvą Charles’io Baudelaire’o eilės.

        Išdrįsau. Žengiau į priekį ir ranka lengvai pajudinau jos petį.

        Garsiai riktelėjusi, atsisėdo „geležiniame kape“. Sėdėjo, apimta siaubo, išplėstomis akimis žiurksodama į mane. Paskui ji atsistojo lovoje. Vilkėjo ilgais, beformiais marškiniais. Juose – žaliu šilku išsiuvinėtos dilgynės; senos moters rankdarbis, pamaniau, gal jos močiutės. Ėmė mojuoti rankomis, tarsi vaikytų vištas.

        – Aš jūsų nenuskriausiu. Apsiraminkite. Dažnai einu pro šalį, man patinka čia vaikščioti, – kalbėjau stovėdamas, nes, be lovos, kambaryje nieko daugiau nebuvo. – Vienąkart mačiau labai baisų pliką vyrą. Gal jis jus užpuolė? Kaip galit gyvent tokiame griūvančiame name? Nors langus užsidarytumėt.

        Ji tebežiūrėjo į mane baimingai, nepasitikėdama, bet neberėkė.

        – Kas jūs toks? Ir ko jums reikia? – verksmingai sušnirpštė.

        – Įlipau pro langą, nes pamaniau, kad jums reikia pagalbos, – paaiškinau. – Tada atrodėt labai išsigandusi.

        – Aš ir dabar bijau, – suaimanavo.

        – Manęs? – šyptelėjau. – Manęs nereikia bijoti. Argi aš panašus į banditą?

        – Ne, – atsakė sumišusi ir atsisėdo lovoje nuleisdama ant grindų kojas, melsvas, voriškas.

        – Ar jis neateis? Banditas.

        – Vasia? Ne. Vakar jį išvežė policija, tad užmigau it negyva, – ji sumirksėjo. – Dabar jaučiuosi visai gerai.

        – Jums čia labai nesaugu. Kieno šis namas? – paklausiau.

        – Mano.

        – Jūsų? – nustebau.

        – Tėvai man jį paliko. Daugiau nieko.

        – O kur dabar jūsų tėvai? – nesilioviau klausinėjęs.

        – Mirė, – atsakė ir pasisuko į mane atsikišusiomis mentėmis nugara, ja tuoj pagavo sroventi medžių lapų šešėliai.

        – Ak, – ištariau, – bet čia gyventi vienai nepatarčiau.

        – Pripratau. Negaliu nusipirkti buto, nors ir parduočiau šį sklypą, – vis nenuleisdama nuo manęs akių guodėsi. Pro plonus naktinius marškinius persišvietė tamsus trikampėlis ir sukėlė man geismą.

        – Vieta labai graži – pats Vilniaus centras. Vertėtų pabandyti, – tariau. Jos vagina man užrakintos durys, pamaniau.

        – Atleiskit. Reikėtų apsirengti.

        – O kas tas vyriškis, kurį aną dieną mačiau nuogą ant palangės? – paklausiau, kai jau sėdėjome mano mašinoje. Nesuprantu, kaip man pavyko ją prikalbinti, prisijaukinti, nuraminti. Pasiūliau truputį pasivažinėti ir užmiršti aną dieną. Keistas, jos vienatvėje trūnijantis begeismis, lelijų blyškumo kūnas, pamaniau.

        – Tai – mano brolis. Geriau apie jį nekalbėkim.

        – Puiku.

        O gal ji melavo, bet kodėl man turėtų rūpėti? Pasakė man savo vardą ir pavardę. Buvo vienturtė duktė. Jos motina – garsi pianistė, mirė prieš kelerius metus. Apie jos tėvą nieko nežinojau. Kodėl iškart jos nepažinau? Buvo smarkiai pasikeitusi, sulysusi.

        – Neseniai grįžau iš ligoninės, jei būčiau ten ilgiau gulėjusi, mano namą būtų okupavę valkatos.

        Taigi, vieną tų valkatų aš ten ir mačiau, pagalvojau. Emilija skundėsi savo motina. Ji buvusi pernelyg graži moteris. Baisi egoistė. Ji nuolat ką nors įsimylėdavo. Didžiausia jų tragedija buvo tai, kad abi ilgai mylėjusios tą patį vyriškį.

        – Na ir kas? – paklausiau.

        – Jis buvo už mane jaunesnis ir net nenorėdavo į mane pažvelgti. Jaučiausi nevykėle, baidykle.

        – Nesąmonė.

        – Ji išvarė mane iš buto, – pykčiu prapliupo Emilija. – Norėjo, kad gyvenčiau savarankiškai. Sugebėjau įsigyti tik šį griozdą. Melavau, kad jį paliko mano tėvai. Motina man nieko nepaliko. Viskas atiteko vienam konservatorijos studentui. Pamišėlė!

        – O kur dingo tas vyriškis, kurį abi mylėjot? – pasmalsavau.

        – Baigė mokslus ir vedė vienmetę moterį. Dabar jau du vaikus turi. Negaliu jo pamiršti, kaip ir savo mamos. Jis mums abiem sukėlė daug sielvarto, – giliai atsiduso Emilija. – Gerai, kad aš labai myliu savo darbą, savo mokinius.

        Dabar prisiminiau, jog kartą buvau jos režisuotame spektaklyje. Labiausiai man patiko dekoracijos, kurias ji pati sukūrė.

        – To neužtenka, – burbtelėjau.

        – Mane gerbia ir myli mokiniai, – didžiuodamasi ir šnairuodama į mane pasakė.

        – Užsukam pas mane ir išgeriam vyno, – pasiūliau.

        Emilija sutiko. Ji jautėsi velniškai vieniša ir nieko nuo manęs neslėpė.

        Prisiminiau jos motiną. Kai eidavo gatve orginaliai apsirengusi, žmonės atsisukdavo, o kai pradėdavo kalbėti, apsaldavai nuo jos melodingo balso, galėjai klausytis ir klausytis, žodžiai liedavosi iš lūpų tarsi įstabiausia muzika. Mėgstamiausia, pamenu, jos spalva buvo žydra. Jos koncerte buvau vienąsyk. Na kodėl mirė tokia švelni ir graži moteris?

        – Kas atsitiko, kad gulėjai ligoninėje? – paklausiau Emilijos.

        – Et, nieko rimta, kažkas plaučiuose.

        – Rūkai?

        – Ne. Mečiau.

        – Tai gerai.

        Emilijai, kaip ir visoms moterims, labai patiko mano namai.

        – Aš tiek daug skaičiau apie jus.

        – Niekai, – nerūpestingai mostelėjau ranka. – Eime į terasą. Pamatysi puikų vaizdelį. Ir nevadink manęs – tu. Sakyk – Albanai.

        – Bet jūsų, atsiprašau, tavo vardas yra Bernardas.

        – Tai oficialus krikščioniškas vardas. Albanas reiškia tą patį, tik yra pagoniškas. Vien mama mane vadina Benu, Beniuku, bet aš esu Albanas.

        Ji pradėjo juoktis ir pasidarė visai graži. Emilija nebuvo vargšė. Ji buvo protinga moteris.

        Ilgai žvelgėme į atsivėrusį kraštovaizdį. Pačios seniausios, gaižiausios pasaulyje dulkės, atplaukusios iš Baltlaukio, leidosi ant mūsų pečių. Prieš akis nutvisko šviesūs, saulėti kloniai. Debesų gurvuoliai slinko link miesto. Paėmiau Emiliją už rankos. Ji net sudrebėjo. Veidais jautėme gaudžiančią laukų erdvę, melsvai pamiglavusią, švelniai raminančią ir glamonėjančią odą.

        Pasilenkiau ir pabučiavau Emiliją.

        Nusvirusios uosių šakos ir baltieji dobiliukai apačioje... ne, gėlių aš nesodinau, tik gebenes, greit jos užaugs, apraizgys sieną, turėklus, visus metus džiugins savo žaluma. Saulė truputį pritemdė šviesą.

        Nusivedžiau Emiliją į miegamąjį. Atnešiau vyno, paleidau beveik sakralinę tarsi kito pasaulio muziką.

        Patamsėjo vasara, pamaniau; greit ruduo kyštels savo trigrašį. Baisūnas! Jam labai patinka mane kankinti. Senas niekšas strazdanotu užpakaliu dvokia šieno plėkais ir puvėsiais, žiūri apipelijusiom akim, žemę apdraiko voratinkliais, suka raudonų, geltonų lapų sūkurius, pila kibirais vandenį, tabaluodamas apšerkšnijusiais pautais, artinasi; šalin, pabaisa! Man dar priklauso daug šiltų, žalių dienų.

        Emilija jau buvo viską apie save pasakiusi, jei tik ko nesumelavo.

        Tik nuo kelių vyno gurkšnelių moteris visai apgirto. Kažkodėl pagalvojau apie gremėzdišką geležinę lovą tuščiame kambaryje ir, nenorėdamas paimti jos girtos savo lovoje, pasiūliau:

        – Pasitrankom truputį po Vilnių, paskui aš tave parvešiu namo.

        Emilija iškart atsipalaidavo, pralinksmėjo.

        Tyliai niūniavau panosėj.

 

        Turėsim lovas, pilnas aromatų,

        Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

        Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

        Po dangumi, pražydusias margai.

        – Ką tu niurni?

        – Nieko. Prisiminiau vieną eilėraštį.

        Nuvežiau ją prie Bernardinų architektūrinio ansamblio. Išlipome iš mašinos. Ją pabučiavau. Godžiai atsakė į mano bučinį. Pasakiau, kad ši vieta mano širdžiai pati brangiausia. Ji nusijuokė. Vėl pabučiavau. Atsakė ilgu, visą gyvastį ištraukiančiu bučiniu tokiom plonom, bekraujėm lūpom...

        – Nesivampyrink, – tyliai sušnabždėjau.

        Sėdome į mašiną ir grįžome į jos namą.

        O siaube, buvo tamsu tamsu.

        – Elektrą seniai išjungė, – paaiškino Emilija.

        Man net kiaušeliai susitraukė iš baimės, bet pakėliau Emiliją ant rankų, buvo lengvutė it vaikas, ir nunešiau. Tvoskė pelėsiais ir mėtomis. Vėliau ji man paaiškino, kad mėtų į lovą prikemšanti, nes bijo visokių vabalų, o jie nekenčia mėtų kvapo.

        Ridinėjomės po „kapavietę“ it susipynusios šaknys.

        Šiame tamsiame, tuščiame name taip pat vaiduokliškai mylėjomės. Gerai, kad buvau pasiėmęs viskio gertuvę, – meilei reikėjo drąsos. Vienu momentu pakėlęs galvą išvydau lange ilgaplaukio vyro veidą. Turbūt tas pats banditas, pakraupęs pagalvojau. Nežinau, ar ilgai jis stebėjo mus besidulkinančius, bet ką jis galėjo tamsoje įžiūrėti? Geismas atslūgo.

        Prieaušrio melzganoje šviesoje, kai jau galėjau įžvelgti kambario kontūrus, viskas dar paslaptingiau atrodė. Gurkštelėjau iš gertuvės ir mane apėmė tikras siautulys. Vargšė Emilija, bet paskui ji jau gulksėjo iš malonumo. Vasarošiltė oda vos ruseno. Ploni kauleliai lankstėsi it guminiai. Man pasirodė, kad orgazmą ji suvaidino.

        Kūnai pašiurpo nuo ryto vėsos. Emilijos oda buvo nemalonaus melsvo atspalvio, tarsi mirštančiosios. Visąlaik dirsčiojau į langą, ar nepasirodys kanibališkas snukis.

        Pirmieji saulės spinduliai pervėrė moters akis – gelsvas, šlapimo spalvos; ryškiai geltonas blyksnis it kalavijo ašmenys žybtelėjo tarp krūtų. Ji liguistai sudrebėjo. Prisidengė krūtis, sudegusios žvakės galiukus. Įsisiurbiau į jau atšalusias lūpas. Pasigirdo tylus kūktelėjimas. Ant paliegusio kūno pro pravirus langus jau sruvo šviesos srautai. Vėl mylėjomės baltoje šviesoje, sklindančioje nuo upės...

        Kėliausi iš monstriškos lovos it iš seno apleisto kapo, baimingai dairiausi, ar netūno kas nors kampe su išgaląstu peiliu.

        – Išeini? – nenuoširdus šypsulys perkreipė Emilijos veidą.

        – Nejauku pas tave, – sugergždžiau perdžiūvusia gerkle; mirtinai reikėjo alkoholio, nesvarbu, kad vairuosiu mašiną, kelių lašų užtektų. Pažvelgiau į gertuvę. Ant dugno dar buvo likę. Susivarvinau tuos likučius į burną.

        Pamažu gaivelėjausi. Išvydau vario žalymo lavondėmes Emilijos pilvo apačioje. Košmariškos, apgliaumėjusios sienos ir aptrupėjusios lubos, sakytum, siūbavo ir griuvo ant manęs. Sukaupęs jėgas apsirengiau, grindys skleidė garsus it gyvi padarai.

        – Nebegrįši? – paklausė plonu balsu „šmėkložvakė“.

        – Sugrįšiu, – pažadėjau.

        Ir išėjau. Vario žalymo lavondėmės pilvo apačioje, gal tik pasirodė. Gyveni senam name it giliame išdžiūvusiam šuliny – pamėlusi, tirtanti. Labai ligota ir pasmerkta, tikra šmėkložvakė, mąsčiau, bet ji manęs lauks; vos atsidūręs savo mašinoje, lengviau atsidusau: šis nuotykis galėjo ir kitaip baigtis. Prie tokios baisios lovos būtų tikusios krauju aptaškytos sienos, žvilgančios kraujo balos... besivoliojantis koks nors kūno gabalas... Vėl pasivaideno žalsvos lavondėmės jos pilvo apačioje.

        Emilijos dekoracijos buvo tikros.

        O aš pabandžiau įsivaizduoti ją labai gražią, vaikštinėjančią kartu su vapsvaliemenėmis grafaitėmis aštuonioliktame amžiuje, skinančią baltas lelijas prie tvenkinio. Ir ribuliuojančiais tų moterų atvaizdais vanduo pasipuošė, gulbė, miglos šydu galvą prisidengus, pro šalį praplaukė...

        Praėjo gal kelios dienos. Niekur neradau sau vietos. Ji nuolatos galvojo apie mane, kiekvieną valandą, net minutę... jei neateisi, aš tau vaidensiuosi, juk pažadėjai dar ateiti; negalėjau susikaupti, svaigo galva, viskas krito iš rankų.

        Tirštas rūkas varvėjo medžių šakomis. Viskas man dvejinosi, trejinosi akyse. Emilijai tokį rytą prie pat vandens turėtų būti šalta, pagalvojau; raina šviesa už tankiausių voratinklių... ten miega melancholiškoji Emilija. Tu ją pažadink, sakiau sau. Būsi laimingas.

        Alabavo paukščiai, iki pat snapų apžėlę plunksnomis. Vienas, mane pamatęs, išskėtė sparnus, melodingai svirbeno.

        Jos namas pasitiko mane kapinyno tamsa ir tyla, nors pro atlapus langus nuo upės plūdo miglos ir buvo girdėti švelnus bėgančio vandens čiurlenimas, persimaišęs su paukščių balsais.

        Ji laukė manęs. Atrodė lyg pašarvota savo lovoje, tarsi šventoje kriptoje, paskui susirietė į kamuoliuką, inkštė ir drebėjo it ką tik gimęs šuniukas. Prie lovos buvo pamerktas glėbys baltų laukinių gėlių, vos nepradėjau raudoti, nors mano kūnas jau seniai alko.

        Apkabinęs čiūčiavau ją it mažą mergaitę, kol sušilo ir pradėjo juoktis.

        Pro marškinių iškirptę išsprūdo mergiškos krūtys. Susidrovėjusi nusišypsojo; skubrus rankos gestas – ir pirštai sugriebė ploną audinį.

        – Ne, – pačiupau jos rankas ir ėmiau bučiuoti. Nuvilkau naktinius marškinius.

        Vinklūs, elfiški pirštai truktelėjo užtrauktuką, artėjo užnuodytos jos lūpos...

        Pelenaspalvis kūnas buvo išpinkliotas mėlynomis voratinklinėmis gyslelėmis, krūtys – it du rytmetiniai mėnuliai, stengiausi nežiūrėti į pilvo apačią.

        Jos šiltas, drėgnas požemis manęs ilgai neišleido. Tik vienąkart, kai patyrė orgazmą, ji paukštiškai sutirlirliavo.

        – Tavo kūno dausas visas išbraidžiau, – pašnabždom tariau glostydamas vešlius, ilgus plaukus, – gal reikėtų išgert kokių vaistų.

        – Nepadės. Man jau niekas nebepadės.

        – Visiems pasitaiko, bet skausmas praeina ir tau praeis. O kur dingo tavo banditas, tas ilgaplaukis? – nepalioviau juo domėjęsis.

        – Vasia. Jis ne banditas.

        – Bet sėdėjo.

        – Sėdėjo. Nekaltas.

        – Visi jie taip šneka, – supykau. – Kalenčiks.

        – Jis manimi labai rūpinasi, – paaiškino.

        – Kaži kodėl? Matyt, jam reikalingas tavo turtas. Šitoks didelis namas pačiame Vilniaus centre, tai kas, kad apiręs. Turint pinigėlių iš jo būtų galima rūmus padaryti. Apie tai aš labai gerai išmanau.

        – O jis nieko neišmano, – pertraukė mane Emilija. – Jo nedomina tokie dalykai.

        – Oho. O tai kas jį domina?

        – Pats žmogus.

        Pasijutau nejaukiai.

        – Manau, kad nedera jums trukdyti. Turi šeimininką, – ironiškai pasakiau.

        – Jis – joks šeimininkas. Aš sergu! – ji suriko.

        Tik akys kunkuliavo giliose akiduobėse, o bekraujis kūnas atrodė jau visas nuaustas iš rudenėjančių spindulių.

        – Gal... – murmtelėjau; tos baltos laukinės gėlės prie jos geležinės lovos šnypštė it žąsys ar gyvatės.

        – Greit iš lovos nebeišlipsiu. Tu nesupranti. Banali tiesa. Sveikiesiems tai – nemalonus reginys. Ir kad tai būtų vien reginys!

        – Tu man labai graži. Permatoma. Manau, kad plaukai iš tavęs iščiulpia visus syvus. Jie tavimi maitinasi – auga, keroja į visas puses, – pasakiau ir pajutau dūlančių samanų kvapą, sklindantį nuo jos papilvės.

        – Galiu nusikirpt, bet nemanau, kad nuo to man pasidarytų lengviau.

        – Nė nebandyk!

        Be manęs ji vėl apsitrauks vienatvės rūdimis, pamaniau dar nesuvokdamas tikrosios padėties. Tas padugnė Vasia – tik jos tarnas.

        Išviriau stiprios kavos. Iš pradžių dantys kaukšėjo į puoduko kraštą, paskui ji aprimo, net nušvito.

        Jau eidamas pro duris dar kartą pažvelgiau į mielas švelnias akis. Pasidarė labai liūdna: turėsim lovas, pilnas aromatų, sofas, tokio gilumo kaip kapai...

        Paskambinau Mindaugėliui. Pasakiau, kad šiandien noriu pasiautėti, įsikandau šį Moinos žodį, – tik jokių restoranų, jokių vakarėlių, jokių bobų. Mindaugas nusijuokė. Atsakė, kad ir jis norėtų, tik nežinąs, kada grįšiąs namo. Galėjau jo palaukti. Turėjau raktą nuo Žaliaburnio kambario; taip mes pravardžiavome Mindaugėlį. Iš draugiškumo. Jis buvo fainas bičas ir visada gyveno netoli Šventojo Kazimiero bažnyčios.

        Sėdau į mašiną ir nuvažiavau. Atsirakinau jo vieno kambario butą, į akis plūstelėjo raudona prieblanda. Atsisėdau prie lango ir, neturėdamas ką veikti, spoksojau pro jį. Priešais augo medis raudonais lyg kraujas lapais, net ir vasaros pradžioje jie buvo raudoni. Plazdėjo tarsi raudono ūko vėliavos... jokio garso. Mačiau aplūžusią tvorą. Praėjo vyras ir moteris. Susikaupę, susimąstę. Matyt, ruošėsi lemtingam žingsniui. Raudono ūko vėliavos tebepleveno... Iš jų šastelėjo kažkoks baisuolis, matyt, iš Krasnuchos. Oplia! Peršoko tvorą. Ir pasivijo nueinančiuosius, tarsi žvėris, atrodo, net girdėjau, kaip grasinamai urzgia.

        Vyriškis tvirtai apkabino moterį. Užpuolikas tvojo jam per veidą. Nukrito skrybėlė. Moteris pradėjo verkti.

        Viską mačiau sėdėdamas prie lango. Žiūrėjau tarsi spektaklį.

        Pabiro nutrūkę karoliai. Išsislapstė žolėje.

        Raudona šviesa nusvidino žmonių veidus. Jie nesuprato, kad aš juos stebiu. Tebesiaiškino savo santykius.

        Vyriškis pasilenkė, pasiėmė skrybėlę, užsivožė ją ant smailos makaulės.

        Anas nuėjo su moterimi. Tas liko vienas. Man jo pagailo.

        Staiga paliktasis ėmė šėlti: trypti kojomis, visa gerkle rėkti. Atrodė lyg išprotėjęs – per vieną mirksnį.

        Gal nusižudys, mąsčiau, šiandien arba labai greit. Pasislėps, paskui pasikars. Jau dabar man jis panašus į pakaruoklį. O moteris niekada nebus laiminga, labai stengsis gyventi lyg niekur nieko, bet nesėkmingai. Ji ilgai negyvens. Prilips kokia nors liga ir ją pribaigs. Tas pats atsitiks ir vyriškiui. Tiesiog jie gyveno netinkamoje vietoje. Radiacija juos nugalabys. Kokie kvailiai! Išsišiepiau: esu atsparesnis už vilką, už bet kokį gyvą padarą. Mano gyvenimas dar neįpusėjęs, tik vienatvė – beribė.

        Net tamsa čia būna raudonos spalvos. Vienišo vyro karalystė. Vėlai grįš. Šį vakarą nevažiuosiu namo, geriau liksiu pas Mindaugą.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

        Skaityti toliau