tekstai.lt

Viktoras Rudžianskas. Uždraudei sapnuoti dykumą. Eilėraščiai

       
viktoras_rudzianskas
viktoras_rudzianskas



        *

 

        visas mano gyvenimas

        teka iš mirusios jūros

 

        ir net langas į vandenis

        nežino kodėl mirusiems reikia

 

        tylos

 

        *

 

        ne saulės pritvinko vyzdžiai – tai

        gelsvos varinės žuvys

        atvėrusios gerkles plaukia prieš vėją

        žaismingai barška pasidabruoti pelekai –

 

        sveikinu jų gyvenimus nebylia kalba

 

        *

 

        tik vienas taškas –

        bičių motinėlės mirties akimirka –

        mudu atsirėmę į jį –

        laikau tavo ranką –

        laukiame Dievo sprendimo

        bandome Jo kantrybę

 

        prošal akimirkos iš mano gyvenimo

        su baltomis dėmėmis

        su meile

        ir ateities skyrybos ženklais –

 

        Dievas vis nesiryžta

 

        sekina mūsų kantrybę –

 

        *

 

        ką į vedlius išmaldauti

        skrydį paukščio

        kuris dar prieš naktį oazę pasieks

 

        ar miražą

        iš kurio išeis pranašas

        ir pažvelgęs į mano akis nuramins

 

        motinos sielą

 

        *

 

        beveik nematau dangaus – tik neryškią palmių giraitę

        su paukščių lizdais pasąmonės tatuiruotėje

 

        stoviu ant ketvirto boružės taškelio kentėdamas

        pusiausvyros sutrikimus –

        bandau suvirškinti praeities vaizdus ir ženklus

 

        lyja lietus ar pila prakaitas – neatskiriu net iš kvapo:

        juokiasi keturi beduinai duobę kasdami

 

        kai stovėsiu ant šeštojo taško

        iš visų lizdų paukščių kiaušiniai sukris prie pat kojų

 

        išsilies iš jų ryškūs vaizdai be ketvirto

 

        *

 

        kai nesapnuoju

        kasryt

        keliuosi

        lyg iš numirusių

 

        *

 

        Ir vėl raudoni laivai

        plaukia į ugnį

        o aš jaučiu tavo lūpdažio kvapą

        Dievas mano kad kraustaus iš proto

        o aš jam sakau –

 

        klystate

 

        *

 

        nepažinaus pasaulio paviršiaus

        kaprizingos virpančios gelmės

        vaginališkai pulsuodamos

        užveržė drugelio kojytę

        kuria atsispyręs jis troško

        išskriet iš pilko kokono

        ir nualpti nuo grožio, išnykti

 

        *

 

        vėjas uždega

        prieš jį

        skrendantį grifą

 

        tu ant smėlio bangos

        pirštu pieši Karalių –

        paukštis užgęsta

 

        tai kur dabar

        pasislėpsim nuo vėjo

 

        *

 

        prie mirusios jūros –

        vaisius granato

        įstrigęs žuvies gerklėje

 

        abi kryptys –

        į šiaurę –

        ryjant orą sukrešėjusiom žiaunom

 

        nes pietuose

 

        po skylėtu apsiaustu

        grifų griaučiai –

        pavadinti žmonių vardais

 

        *

 

        ar kada nors grįši

        į protą –

        šnadžda bitė už dešimt parsekų

 

        ją aidas klaidina –

        išaugai šešėlį

 

        ar aš kaltas

        jei niekur nerandu

        prigimtinės pirkios

 

        nors ieškau

        iškošdamas vėją

 

        *

 

        mano alkanos bitės

        neranda bityno –

 

        renka druską ar maną

        nuo vandens debesų –

 

        nežinau – jas ganyti

        ar save išganyti –

 

        *

 

        aukso per daug

        barstytis plaukus

        trūksta pelenų

 

        tiek ir užgyventa

 

        kaip į veidrodį

        pažiūrėti

        kaip sau į akis

 

        *

 

        tu man uždraudei sapnuoti dykumą

        ir per miegus pasakoti

        apie oazę

 

        išmokau klausytis

        paklusnaus palmės ošimo

 

        išmokau tylėti

        ir tu nežinai kur esu

 

        *

 

        1

 

        erškėtuogėmis

        kvepia

        šiaurės vėjas

 

        o aš – atsimenu –

        mana pabiro

 

        nepasakosiu apie praeitį –

        nebuvo

 

        *

 

        uždaręs debesį

        užkaisiu arbatinį

 

        aš nekalbėsiu apie amžinybę –

        tai iliuzija –

 

        tik dešimčiai dienų

        nuo troškulio

        atkirsiu karavaną

 

        *

 

        kai palmės šešėlis paklaus

        ar jau visą gomurį išgraužė

        troškulys

 

        atsakysiu kad esu ne sūnus

        tik paveldėjau

        paklydėlio ištvermę

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)