tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Juodasis jazminas
regimantas_tamosaitis
regimantas_tamosaitis
        Pastaruoju metu išmintis mane aplanko tik sapnuose. Viskas jau gerai žinoma, nusibodę ir banalu. Ypač nyku darosi nuo intelektualinių svarstymų ir net filosofijos – nuo jos kartais tiesiog pykina.

        Juk filosofija dažniausiai yra beviltiški samprotavimai apie būties problemas. Pamanyk tik, žmogus klausinėja: o kas yra būtis? Iš ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodėl visa tai yra? Lyg koks į prekybos centrą atsibastęs aikštingas pirkėjas, kuriam taip ir niežti viską sužinoti, išsiaiškinti ir jau tada pasisavinti bei suvartoti. Tarsi pasaulis būtų padarytas kaip koks vien mums skirtas daiktas, tik mes niekaip nesurandame tikros jo vartojimo instrukcijos ir bijome apsigauti. Filosofuoti linkę susireikšminę žmonės. O tokiam žmogui neįtiks joks atsakymas, kuris nepatvirtins jo buvimo žemėje begalinės svarbos.

        Suprantama, kiekvienam šiame pasaulyje atsidūrusiam smalsu ir neramu – o kas visgi čia dedasi, kas man iškrėtė tokį pokštą? Ir kas manęs tyko už kampo – negi tikrai absurdas? Juk ten turėtų būti Kalėdų Senelis, bet kyla įtarimas, kad jis mirė, kad jo visai nėra...

        Be savanaudiškumo motyvo, žmogų filosofuoti dar skatina nerimas, nežinomybės baimė. Juk citavo Horacijų Karaliaučiaus filosofas savo „Prolegomenuose“: valstietis laukia, kad nuvilnys upė, o ji vilnija ir vilnys amžinai. Kartais pasaulis atrodo ne tik naudingas, bet ir paslaptingas bei nuostabus. O iš nuostabos atsiranda ne filosofija, bet poezija – kad ir Vedų himnai gamtos jėgoms. Grožis didingas tuo, kad užmuša savanaudiškumą. Teisinga ir tai, kad filosofija yra gyva tiek, kiek ji maitinasi poezijos kūnu, kiek įtraukia į savo repertuarą meno, gyvos estetinės pasaulio pajautos.

        Juokinga, kai žmogus tikrovę nori pamatyti žodžiais, užrašyti ją ženklais. Lyg jais būtų galima įvardyti pasaulį, koks jis yra, ir lyg tas pasaulis būtų padarytas pagal mūsų gramatikos taisykles ar būtų koks kalbos plėtinys.

        Iš viso to menko ir egoistinio pragmatizmo sąmonė išsilaisvina tik atsigręžusi į save ir suvokusi savo ypatingumą. Juk esame vienintelis mąstantis reiškinys suvokiamame pasaulyje. O ką aš tada randu savyje? Kokia ta mano nuostabi esmė? Aš tiesiog esu ir daugiau nieko nežinau. Aš pats sau esu aukščiausias realybės suvokimo laipsnis. Ir tik po manęs jau prasideda visi kiti, kaip sakė anas mėgęs ilgai miegoti svajotojas, René Descartes, nebeskyręs sapnų nuo tikrovės.

        Aš esu atmintis ir sąžinė – kaip sąmonės skaidrumo laipsnis. O realiausias aš esu kaip kūnas, kuris net vardo neturi ir miega neprabundamai. Mano esmė – giliosios kūno būsenos, mano kūnas plūduriuoja sapnuose. Iš tų sapnų išnyru per savivoką ir per sąžinę – kaip per savižiną. Susivokdamas išskiriu save iš bendro gyvenimo sapno, o per sąžinę vėl surišu save su pasauliu – su kitais žmonėmis. Nes gyvenimas yra žmonių santykiai, atsirandantys ir nykstantys pasauliniame gyvybės fone. Ir nieko daugiau.

        Mano gyvenimo vertė – tų santykių kokybė. Kai jie trūkinėja ir nejungia manęs su kitais, jaučiuosi blogai ir man skauda širdį. Tada sakau – esu vienišas, o kartais mane graužia sąžinė. Vėl ir vėl bandau pasisemti drąsos gyventi iš tos tamsiosios gyvenimo pusės, kurioje slypi jėgos, kad galėčiau gyventi teisingai. Juk teisingai gyventi sunku, tai gali tik patys stipriausi žmonės. Štai ir visa mano gyvenimo filosofija, visa kita – žodžių perteklius ir tuštybė.

        Visa kita yra netikra, inertiška. Tas netikrumo pasaulis, nesurištas sąžinės ryšiais, – liūdesio laukas. Jei iš savo gyvenimo atimtume sapno gaivinančią gelmę, išsektų visi mūsų džiaugsmo šaltiniai. Iš ten ateinanti gyvastis tampa kūnu, organišku kūriniu. Mes visą gyvenimą tampame, virstame kažkuo, kad tik nebūtume savimi, kad nesugrįžtume į grynąjį gyvasties sapną. Gyvenimas yra tarsi kokia kunkuliuojanti versmė, kurios matome labai mažai, tik tamsią akį – kaip tą keistą šaltinį, kuris muša pievoje prie Ūlos upės. Ir tik atėjus laikui, kai kūrybos metas baigtas, anot mūsų žemaičių poeto, „lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai“, o kosminėje tuštumoje lieka gęstantis žmogiško jausmo pėdsakas: „Tik žydi ilgesio gėlė.“ Vardu iš nebūties išskirto žmogaus jau nebėra, bet žmogiška būsena kažkaip lieka, štai kas man įdomu ir ką galiu suvokti tik sapne. 

        Be šios gaivinančios gelmės dar yra literatūra – šviesių sapnų ir teisingos sąžinės ilgesio laukas. Joje mes įrašome savo giliausias atmintis, kad galėtume bent kiek susivokti – kas esame, iš kur, kam visa tai...

        Šiąnakt sapnavau tave. Nors ir taip kasnakt guli šalia manęs šiame keistame, nenuspėjamame ir neįvardijamame pasaulyje, vis tiek dar ir sapnuoju tave, kad būčiau tikresnis ir dėl mūsų buvimo. Tu šiame mano sapne parašei ir davei man paskaityti labai giliamintišką ir įtraukiantį kūrinį. Tas kūrinys kartu buvo ir tavo pačios kūnas, kaip sielos saviraiška, kaip minties pavidalas – pilnas šilumos, meilės ir išminties. Labai tikras kūrinys, visiškai sutampantis su tavo kūnu. Ir aš su džiaugsmu skaičiau tą kūrinį, ir  rankomis liečiau tavo kūną, imdamas vis labiau suvokti kažkokią paslėptą tiesą, nes tai buvo vienas ir tas pats gyvybės pavidalas, atėjęs pas mane iš tavo, o galbūt ir iš mano sapno, nesvarbu iš kur. Juk sapnai niekam nepriklauso, jie yra bendri, suliejantys mus į vienį, kurį prabudę ir bandome išsaugoti sąžiningu gyvenimu.

        Ir galvojau tuomet, toje sapno gelmėje, – o kaip apie tai pranešti pasauliui, kokiais žodžiais perteikti šitą man atsivėrusią išmintį ir pačią giliausią estetinę intuiciją? Nes mus pasiekęs tikrasis gėris ir grožis mūsų lengvai nepaleidžia, nepalieka mūsų skausmingoje vienatvėje, per mus veržiasi į kitus, plečiasi, auga, žydi. Tikroji kūryba tyra tarsi žydintis laukas – gali jame tiesiog išprotėti.

        Ir aš prabudau būdamas pakilios dvasios ir tyros sąžinės, ir ilgai nenorėjau pradėti savo žemiškųjų darbų. Bet, kaip sakė kitas žemaičių poetas nuo Serbentos upelės, „reikėjo gyventi“... Ir aš nusprendžiau gyventi vien tavo garbei – dėl visų tų, kurių jau nebėra, ir taip pat už visus tuos, kurie gyventi nemokėjo ir kurių jau nebeprikelsi...

        Juk turime tuos jau nesančius pakeisti, privalome kasdien taisyti gyvenimo tinklą, kurį jie išdrasko išeidami iš mūsų, mes kasdien taisome trūkinėjančius žmogiškumo ryšius – tai aukščiausia ir šventa mūsų pareiga.

        Bet aš prabudęs nebegaliu, nebemoku pasakyti nieko tikra: kiekvienas mano parašytas žodis yra tik tuščias mano vardo antspaudas. Kalbėjimas savo vardu yra bejėgis. Ir kalbamės mes tik tam, kad, nieko rimta nepasakydami, nuolat tvirtintume savo bendrą, kolektyviniam sapnui tolygų buvimą, ištikimybę vienas kitam. Žinoma, mes galvojame kitaip, todėl ir mūsų kalbėjimas dažniausiai yra melagingas. O ypač toks yra filosofinis kalbėjimas apie būtį. Juk apie ją tikrai nieko aiškaus nepasakysi, tik be reikalo dauginsi žodžius. Ir ta sąvoka būtis – ar gali būti kas nors beprasmiškiau? Žodžiai atsiranda iš žodžių ir nurodo tik patys save. Iš tiesų visi filosofų raštai yra viena nesibaigianti paskalų kultūra, chroniška protinio gyvenimo liga: kas ką pasakė, kas ką parašė! Visa tai – totalinis autizmas, nesibaigianti tautologija.

        Sąžiningas buvo tik Karaliaučiaus filosofas: niekas nieko naujo nepasako, mums lieka pasikliauti vien tikėjimo tamsa, nes tik ji įkvepia gyvenimą. Todėl jis ir sirgo depresija, ir labiausiai rūpėjo jam dorovės metafizika, vienintelis mus visus jungiantis rūpestis.

        Todėl šiandien dažniau perkuosi ne dulkes skleidžiančias knygas, bet gyvais jausmais virstančius kvepalus. Tik jie leidžia prabusti mano gyvenimo sapnams. Prieš daugelį metų tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj jį skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora reikalauja prabudinti mąstymą bei savivoką, dabar man aišku, kad šios metaforos reikšmė yra visiškai priešinga: taigi tikras gyvenimas ir yra sapnas. Iš tikrųjų gyvenu tada, kai sapnuoju, o miegas be sapnų – tai jau tikras nemirtingumas. Visa kita – tai tik prabudimo išgąsdintos sąžinės reikalai.

        Jazminas – mano gyvas vaikystės laikas, o juodasis – nes jis jau nuskendęs laiko sutemose ir atsigauna tik kartu su gyvybės dvelksmu kaip tolimas sapnas, kaip tolimų gėlių kvapas. Gyvenimas ir prasideda tik ten – moters įsčiose, tik jose kuriasi ir kūrenasi visos gyvybės formos. Pamiršus jų kvapą, lieka tik plepalai, apie kuriuos sakoma: iš ilgesio visa tai!

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)