tekstai.lt

Kunigaikščių Giedraičių giminės pėdsakais: Lietuvos bičiulis Mykolas Giedraitis
mykolas_giedraitis
mykolas_giedraitis
       Lietuvos valstybės ir kultūros istorijoje ženklią vietą užima kunigaikščių Giedraičių giminė: kone poros dešimčių šios giminės atstovų biogramos yra įtrauktos į Lietuvos enciklopedijų leidyklos 2004 m. išleistą „Lietuvos visuotinės enciklopedijos“ 6-ąjį tomą. Giedraičiai – viena seniausių iki šiol gyvuojančių lietuvių kunigaikščių giminių. Giedraičių centrinės valdos buvo sutelktos Vidurio Lietuvoje: giminės lizdą mena į pietvakarus nuo Molėtų, dabartiniame Molėtų rajone esantis Giedraičių miestelis (rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė pirmąkart paminėta pirmojoje XIV a. pusėje). Amžiams bėgant, kunigaikščių Giedraičių giminė plėtėsi ir šakojosi itin sparčiai: vargu ar kurios kitos Lietuvos didikų giminės genealoginis medis turi tiek daug šakų. Giminė nuo amžių garsi iškiliomis asmenybėmis: iš kunigaikščių Giedraičių į altorių garbę keliamas XV a. šventai gyvenęs Atgailos regulinių kanauninkų vienuolijos vienuolis Mykolas Giedraitis, trys Giedraičiai dėvėjo Žemaičių vyskupijos ganytojo mitrą, vienas šią vyskupiją valdė administratoriaus teise, šiai giminei atstovauja ir „lietuvių kunigaikščiu“ vadintas Paryžiuje ėjusio žurnalo „Kultura“ redaktorius ir leidėjas Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyć). Išskirtinis nūnai plačiai po pasaulį pasklidusios šios garbingos senųjų Lietuvos kunigaikščių giminės ainių bruožas – neblėstantis dėmesys savo kilmingų protėvių žemei ir jos žmonėms, siekis atnaujinti istorijos sąvartose sutraukytus ryšius su gimtine.

       Savo giminės istorija domisi ir jau ne vieną dešimtmetį ją profesionaliai tyrinėja Oksforde gyvenantis Mykolas Giedraitis (Michał Giedroyć). Senosios lietuvių kunigaikščių giminės dvidešimt pirmos kartos atstovas Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis gimė 1929 m. Lobzove prie Derečino (dabar – Baltarusija), Lenkijos Respublikos senatoriaus teisininko Tadeušo Giedraičio (Giedroyć) ir Anos Šostakovskos šeimoje. Tėvai susituokė Vilniuje 1919 m. Leonas Šostakovskis, senelis iš motinos pusės, į Lietuvos istoriją įėjo kaip vienas iš advokatų, neatlygintinai gynęs nukentėjusiuosius Kražių įvykių byloje (1894). Tėvas, Tadeušas Giedraitis, nors lietuvių kalbą ir menkai temokėjo, laikė save lietuviu, buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės sąjungos su Ukraina bei Baltarusija šalininkas. Garsėjo kaip geras teisininkas ir administratorius. Šeimoje buvo gyva istorinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atmintis, ta dvasia auklėti ir vaikai. Mykolui, augusiam dviejų vyresnių seserų draugėje, nerūpestingi vaikystės metai baigėsi itin skaudžiais įvykiais: šeima 1939 m. enkavėdistų buvo suimta. Vienuolikmetis vaikinukas su motina ir seserimis (vyriausiai Anai tuomet ėjo dvidešimti, Teresei buvo neseniai sukakę aštuoniolika) 1940 m. ištremti į Vakarų Sibirą. Vaikams tėvo, žmonai vyro daugiau nebuvo lemta išvysti – 1941 m. birželį Tadeušą Giedraitį Červenėje nužudė enkavėdistai. Našlei su mažamečiu sūnumi ir suaugusiomis dukromis 1942-ųjų vasarą su Lenkijos armija pasisekė evakuotis į Iraną. Mykolas įstojo į Jaunųjų kadetų mokyklą (Young Soldiers Battalion), kuri 1942 m. rugpjūtį buvo įkurta prie Lenkijos armijos Tolimuosiuose Rytuose. Šioje mokykloje 1946 m. gavo ir brandos atestatą. Tais pačiais metais motina su vaikais apsisprendė grįžti į Europą ir persikėlė gyventi į Didžiają Britaniją. Mykolas įstojo į Londono universitetą, kur 1947–1951 m. studijavo aukštąją matematiką bei aeronautiką ir įgijo aviacijos inžinieriaus diplomą. 1954 m. gavo Didžiosios Britanijos pilietybę. Dar po kelerių metų, 1958-aisiais, vedė Rosemary Virginiją Aną Cumpston, su kuria susilaukė keturių vaikų – sūnaus Mykolo (Miko) Grahamo Daumanto ir trijų dukterų: Anos, Mari ir Melanijos.

       Biografijos faktai liudija, kad Mykolas gana sparčiai kopė profesinės karjeros laiptais. Kaip lėktuvų projektavimo ir eksplotacijos specialistas kurį laiką dirbo Tolimuosiuose Rytuose. Kelerius metus gyveno Honkonge (1959–1965). 1967–1989 m. vadovavo kelioms industrinėms Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Ispanijos kampanijoms. Tačiau iš jaunystės stiprus polinkis humanitariniams dalykams niekur nedingo. Dar daugiau – tolydžio stiprėjo, nes Mykolas, iš Tolimųjų Rytų grįžęs į Didžiąją Britaniją, konsultuojamas po karo emigracijoje apsigyvenusio lenkų istoriko Pavelo Skvarčinskio (Skwarczyński), laisvalaikiu pradėjo savarankiškai studijuoti istoriją. Netrukus mokslo periodiniuose leidiniuose pasirodė Mykolo straipsniai, kuriuose analizuojamos LDK viduramžių istorijos problemos Rytų ir Centrinės Europos raidos kontekste. Tapo nepriklausomu mokslininku, glaudžiai susijusiu su Oksfordo universitetu (1989 m. gavo menų magistro honoris causa laipsnį). Nuo 1989 m. – Orielo koledžo narys. Paskelbė straipsnių istorijos klausimais Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Lietuvos humanitariniuose mokslo periodiniuose leidiniuose, populiarių straipsnių šių šalių ir JAV bei Kanados spaudoje. Rašo angliškai ir lenkiškai. Kol kas rankraštyje tebėra pastaraisiais metais anglų kalba rašyti atsiminimai apie savo ir šeimos nelengvo, bet intensyvaus ir turiningo gyvenimo vingius. Juose yra yra ir lietuvių skaitytoją neabejotinai galinčių sudominti motyvų, tad belieka tikėtis, kad tekstas anksčiau ar vėliau bus išverstas į lietuvių kalbą ir reikšmingai papildys lietuviškos memuarinės literatūros knygų lentyną. Juolab kad Mykolas Giedraitis, Didžiosios Britanijos pilietis, auklėtas „gente Lituanus, natione Polonus“ tradicijų dvasia, nepraleidžia progos akcentuoti lietuviškų savo šaknų.

       Prieš dvidešimt metų į Lietuvą atvykęs kaip vizituojantis profesorius (skaitė paskaitas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute; nuo 1992 m. – universitetas), Mykolas Giedraitis po kiek laiko vėl atvažiavo, kad kartu atvykusiems artimiesiems parodytų savo kilmingų protėvių tėvoniją – Giedraičių žemę („terra Giedereytha“). Taip ne tik Giedraičiai bei jų apylinkės, bet apskritai Lietuva tapo artima ištikimajai Mykolo gyvenimo palydovei, žmonai Rosemary ir jų vaikams. Pastaruosius dvidešimt metų jie pagal galimybes dažnai lankosi Lietuvoje. Ir ne tik norėdami prisiliesti prie giminės istorinių šaknų. Mykolas Giedraitis jau per pirmuosius vizitus į Lietuvą atkreipė dėmesį į konstruktyvaus bedradarbiavimo tarp Vakaruose išsisklaidžiusių Giedraičių ir dabartinių istorinės Giedraičių žemės gyventojų galimybę. Mykolo iniciatyva ir jo iš plačios giminės surinktomis lėšomis restauruotos freskos buvusiame Atgailos regulinių kanauninkų vienuolyne Videniškiuose, deramai sutvarkyti palaidojimai požemiuose, ženkliai prisidėjo prie vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklų Varniuose pastatymo, Baltadvario archeologinių tyrinėjimų. Oksforde, Mykolo ir Rosemary Giedraičių namuose, daugiau nei prieš penkiolika metų parengtas ir vadinamasis „Videniškių projektas“, kuriame buvo numatyta ne tik restauruoti išlikusį čia buvusio vienuolyno pastatą, bet ir rekonstruoti Baltadvarį, įkurti Videniškiuose kultūros centrą. Mykolo žmona Rosemary eilę metų knygomis anglų kalba remia Giedraičių mokyklą – tad mažo Lietuvos miestelio mokinukai jau Nepriklausomybės pradžioje susipažinti su anglų literatūra, geriau išmokti kalbą turėjo tokias pačias (neretai ir geresnes) galimybes, nei jų bendraamžiai miestų mokyklose. Taip pat Mykolo ir Rosemary namų durys jau daug metų svetingai atvertos atvykstantiems iš Lietuvos. Pagal pačių inicijuotą mokslinių mainų programą Giedraičiai ėmė kviesti Lietuvos mokslininkus mėnesį kitą padirbėti Oksfordo bibliotekose ar tiesiog patobulinti anglų kalbos žinias. 2008 m. rudenį Lietuvą pasiekė dar viena dovana – Mykolas ir Rosemary Giedraičiai neatlygintinai padovanojo per tūkstantį visą gyvenimą kauptos asmeninės bibliotekos knygų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai (žr.: Ana Venclovienė, „Nepaprasta dovana“, „Mokslas ir gyvenimas“, 2009, Nr. 7–8, p. 38–39, 52). Turint omenyje, kad tokios plačios, įvairiašakės ir intensyvios mecenatystės pavyzdžių XXI a. pradžioje nedaug, senosios kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonio Mykolo Giedraičio iniciatyvos reikšmingai praturtina Lietuvos kultūrą.

 

        Aldona Prašmantaitė

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)