tekstai.lt

Ketvirtosios „Literatūros salos“ Dzūkijoje
jurate_cerskute
jurate_cerskute
       Vasarai perkopus į antrąją pusę, liepos 29–31 dienomis Puvočių kaime vyko jau ketvirtasis akademinis seminaras „Literatūros salos“, kurį organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra ir VU Filologijos fakulteto Studentų mokslo draugija. Salos (Rokiškio r.), Kėdainiai, Užventis (Kelmės r.) – tokia trejų metų „Literatūros salų“ geografinė trajektorija, vertusi ieškoti klasikos ir šiuolaikinių literatūros tyrimų jungčių. Šiais metais, nusprendę domėtis, kas yra Dzūkijos klasika, literatūrologai susirinko Dzūkijos nacionaliniame parke, ant Merkio kranto įsikūrusiuose Puvočiuose. Tris dienas trukęs seminaras nebuvo griežtai „įrėmintas“ vienos temos.

       Pavasarį vykusiame pokalbyje su VU Filologijos fakulteto Studentų mokslo draugijos narėmis išryškėjo kelios pagrindinės seminaro temos: Dzūkijos klasikai – nuo senųjų iki šiuolaikinių, literatūros sociologija, literatūra ir vaizdo kultūra (kinas, dailė, medijos); populiariosios literatūros problemos. Šiuos klausimus savo pranešimuose nagrinėjo ir dėstytojai, ir studentai.

       Pirma seminaro diena prasidėjo klasikos profilių aptarimu. Seminarą pradėjęs profesorius Donatas Sauka kalbėjo apie tikras ir tariamas klasikos vertinimo problemas. Dalia Satkauskytė apmąstė vyraujančias ir „represuotas“ Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ interpretacijas. pirmą dieną bene geriausiai Dzūkijos ir Puvočių dvasią atskleidė Regimantas Tamošaitis, kalbėjęs apie Dzūkiją, Rytus, Bibliją – Vinco Krėvės vaizduotės pradmenis.

       Praėjusiais metais tikru „Literatūros salų“ atradimu ir sėkme tapusi studentų pranešimų erdvė – studentų pieva, šiemet taip pat džiugino seminaro dalyvius. Šįkart pievoje, pavadintoje „Klasika skaito mus“, buvo perskaityti trys pranešimai, dėmesį telkę į Jono Čečioto, Vinco Mykolaičio-Putino, Alfonso Nykos-Niliūno, Kornelijaus Platelio kūrybą.

       Bene įdomiausias ir netikėtas akademinio seminaro įvykis – kūrybinės improvizacijos, Sigito Gedos eilėraščių skaitymai. Šiai savotiškai kūrybinei „laboratorijai“ vadovavo VU Lietuvių literatūros katedros doktorantė Neringa Klišienė. Tai veikiau priminė teatro etiudus nei literatūros skaitymus. Šiek tiek gaila, kad ne iki galo išsipildė Dzūkijos poetų skaitymai – įvadinė Gintaro Bleizgio kalba aprėpė visus skaitymus, juos užgožė.

       Per antrą seminaro dieną bandyta aptarti du svarbius literatūrologijos polius – literatūros sociologiją ir populiariosios literatūros problemas. Įdomiai ir patraukliai recepcijos ideologiją literatūros muziejuose aptarė Loreta Jakonytė, populiariąją literatūrą ir jos svarbesnius reiškinius nagrinėjo Jūratė Sprindytė, Vijolė Višomirskytė ir Dalia Kuizinienė. diskusija šia tema nenurimo ir vykstant į Zervynas, pas rašytoją Juozą Aputį. Per viešnagę rašytojo sodyboje seminaro dalyviai turbūt autentiškiausiai pajuto dzūkų dvasios ir literatūros klasikos dermę. Seminaras baigėsi studentų pievoje, šiemet pavadintoje „...tekstas + vaizdas + veiksmas…“. Joje buvo dalijamasi įžvalgomis apie Prano Morkūno kūrybą, Juozo Glinskio dramą ir teatrą, šiuolaikinę lietuvių dainuojamąją poeziją, Patricko Siuskindo romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ ir jo ekranizaciją.

       Mąstant apie ketvirtąsias „Literatūros salas“ belieka tik pasidžiaugti, kad jos vyksta. Renginys kiekvienais metais pritraukia naujų studentų ir dėstytojų, nuosekliai kelia naujas literatūrologijos problemas, aptaria jų tyrimus. Atrodo, pradeda formuotis bendruomenė, žinanti, ką reiškia būti ir norinti būti saloje.

 

       Jūratė Čerškutė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)