tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Kostas Korsakas – instituto direktorius („veiklumo dinama“)
kostas_korsakas
kostas_korsakas
       Sovietmetis išliko kultūroje bei anais laikais augusių ir brendusių žmonių atmintyje kaip ambivalentiškas laikas, kuris tebedaro įtaką individualiam ir kolektyviniam tapatumui. Šiemet minime reprezentacinių sovietmečio kultūros figūrų – akademiko Kosto Korsako, rašytojų Petro Cvirkos ir Juozo Baltušio – gimimo 100-mečių sukaktis. Kostas Korsakas – kritikas, literatūros istorikas, vertėjas ir poetas – gimė šimtmečio toliuose spalį Pašvitinyje (Pakruojo r.). Kolega Leonas Gineitis yra jį pavadinęs „veiklumo dinama“, nuolat srovę generuojančiu mechanizmu. Energijos potencialas sruvo įvairiausiomis kultūros kryptimis, iš jų viena svarbiausių – institucinė lituanistikos plėtra ir sauga. K. Korsakas vadovavo Lietuvių kalbos ir literatūros institutui net 38 metus (1946–1984). Taip buvo pasiektas rekordas – lituanistinė mokslo įstaiga liko vienintelė tarp SSRS respublikų institutų, kurių direktorius sovietmečiu nebuvo pakeistas. Tai liudija daug ką – vadovo autoritetą, ištvermę, respektabilumą, reputaciją, laviravimo įgūdžius.

       K. Korsakas buvo orus, keliantis natūralią pagarbą, daugelio apibūdinamas kaip rūstus, tiesus, teisingas, principingas, reiklus, disciplinuotas ir punktualus. Amžininkai liudija, kad vadovo balse, straipsniuose ir vadovavimo stiliuje „jutai plieną“. Natūralu, kad disciplinos reikalavo ir iš pavaldinių. Darbe reikėdavo stropiai išsėdėti valandas; žiemą kambariuose negesindavom šviesos, nes išeidamas direktorius pasižiūrėdavo, ar visi langai tebešviečia – esą visi tebedirba. Tad kambary palikdavom po vieną budintįjį, kuris laiku nuspausdavo elektros jungiklį.

 

       K. Korsako valdymas ne vieno institutiečio vadintas „geležiniu režimu“, ypač pirmaisiais dešimtmečiais. Vytautas Kubilius, 1950 m. atėjęs dirbti, dienoraštyje institutą apibūdino kaip „feodalinę pilį“ ir per keliolika metų vertinimas neką pasikeitė – „režimas su kumščiu, disciplina administratyvinė“. Mokslinė sekretorė Adelė Seselskytė prisimena, kad, jai 1959 m. pradėjus dirbti, K. Korsakas valdė „tvirtai ir galingai“. Kaip tik tuo laiku ideologinės kovos frontas persikėlė į literatūros mokslą (kiek anksčiau ypatinga priežiūra vyravo istorijos moksle). K. Korsakas nuo 1949 m. buvo MA akademikas, nuo 1959 m. – LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, 1979 m. gavo liaudies rašytojo vardą. Solidūs titulai ir tvirta ranka institutui pelnė autoritariško atspalvio vietovardį „korsakynė“.

 

       Kai į institutą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atėjo mano karta, ta geležis jau buvo pasidarbavusi.

 

       Direktorius buvo daugumos kolektyvinių instituto darbų planuotojas ir vyriausiasis redaktorius. Jo kuruojami leidiniai ir šiandien traktuotini kaip būtinos nenutrūkstamo kultūros proceso grandys: 1962–1968 m. publikuoti „Lietuvių tautosakos“ 5 tomai, keliolika metų rengtas „Lietuvių liaudies dainyno“ projektas, inicijuotas didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas, išleisti „Lietuvių literatūros istorijos“ penkiatomis ir dvitomis, „Lietuvių literatūros kritikos“ dvitomis. Ypač sunki penkiatomio pradžia, nes, kilus mokytojų triukšmui („nežinia kaip dėstyti“), buvo reikalaujama kuo greičiau išleisti bet kokią parankinę knygiūkštę. Jei ne K. Korsako užsispyrimas leisti kapitalinę studiją, galėjo išeiti menka ždanovinė brošiūrėlė, o tokios ir buvo laukiama. Kaip tik K. Korsakas sudarė penkiatomės literatūros istorijos koncepciją ir visų laikotarpių periodizacijos schemą, kuria vadovautasi kone pusšimtį metų. Schema ideologinė, bet kitokia anuomet neįmanoma. V. Kubilius ne kartą pabrėžė, kad prasmingas direktoriaus tikslas – įtraukti į griežtai cenzūruojamą mokslinę apyvartą visą lietuvių literatūros faktografiją, nes būtina kultūros atminty išlaikyti kuo daugiau faktų ir pavardžių, o epitetus „dekadentinis“, „buržuazinis“ skaitytojas praleis kaip balastą. Kasmet pasirodydavo po 10–12 kalbininkų, literatų ir tautosakininkų parengtų knygų. Daug dėmesio K. Korsakas skyrė palikimo leidybai, peržiūrėjo rankraštyne esančią medžiagą ir sumanė seriją „Literatūra ir kalba“ (1956– 1995 pasirodė 22 tomai). Tai buvo stambaus mokslinio periodinio žurnalo analogas, kuriame atskiros knygos skirtos Žemaitei, K. Donelaičiui, V. Krėvei, modernistinių srovių tyrimams, gausiai rašytojų epistoliarikai.

 

       K. Korsakas turėjo begalę administracinių pareigybių visokiose komisijose imtinai iki LTSR Aukščiausiosios tarybos. Kontrolės ir konsultacijos, plenumai, išvažiuojamieji posėdžiai, kasmetinės visuomeninių mokslų sesijos MA, o ant galvos dar griūva daugybė kasdieninio darbo. Greta pamatinių lituanistikos veikalų, deja, tekdavo planuoti ir proginių renginių bei rinkinių. Tai buvo ramesnės instituto egzistencijos būtina sąlyga. Dabar bepigu šaipytis iš tokių antraščių kaip „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir lietuvių literatūra“ arba „Leninas lietuvių literatūroje“ – bet juk buvo neišvengiamai privaloma minėti Spalio 60-metį ir Lenino 100-metį. K. Korsakas mėgo pirkti knygas, o po jo mirties šeima per 12 000 tūkst. egzempliorių padovanojo instituto bibliotekai. Prioritetu buvo kultūros istoriko kaupiamoji, sisteminamoji funkcija – instituto rankraštynas esmingai pasipildė kaip tik jo direktoriavimo laiku. Užmegzti labai platūs ryšiai (buvo ir baltistas, ir slavistas, ir komparatyvistas). Rankraštyne užfiksuota apie 500 pozicijų K. Korsako korespondencijos adresatų, tarp jų – daugybė užsieniečių.

       Daug nervų, ne tik laiko, suėsdavo komisijos ir tikrintojai. Ypač didelis vajus kildavo sudarant eilinį penkmečio planą ir atsiskaitant už jį. O dar kasmet reikėdavo organizuoti didžiules ataskaitas rusiškai į Maskvą. Nuolat atvykdavo tikrintojai iš SSRS MA ir lygindavo mus su analogiškais sąjunginiais institutais. Maskvoje turėjome labai gerą vardą – kaip idealų filologinį institutą įstaigą apibūdino būsimas MA kalbotyros instituto vadovas Georgijus Stepanovas, stambi figūra tarptautiniu mastu. Svečiai būdavo priimami dalykiškai, rengiamos kultūrinės ekskursijos. Įdomu, kad devintojo dešimtmečio pradžioje imta reikalauti komfortiško svečių priėmimo, suomiškų pirčių ir restoranų, – taip būdavo instruktuojama MA organizaciniame skyriuje. K. Korsakui tai labai nepatiko. Institutas jam buvo šventovė, rimties ir darbo vieta – nors skyriuose retsykiais susiburdavome ir prie vyno taurės. Kai po 1979 m. Taškento nutarimų VAK‘as (Aukščiausioji atestacinė komisija) reikalavo ginti disertacijas rusų kalba, K. Korsakas sunerimo: „O kas kurs lietuvių mokslo terminiją?“ Disertacijos ir toliau buvo rašomos lietuviškai, tik išverčiamos į rusų kalbą. Dabar sunku įsivaizduoti, kad net rašytojų nuotraukų formatas keldavo konfliktines situacijas (Vydūno ar Šatrijos Raganos turėjo būti kuo mažesnės, o V. Kudirkos ir Maironio per visą literatūros istorijos puslapį sukėlė skandalą).

 

       K. Korsako apsisprendimas nepriklausyti Komunistų partijai buvo labai pažeidžiama jo, kaip vadovo, vieta. Nepartinis žmogus tokio masto poste galėjo išlikti tik visiškos išimties tvarka. Buvo ir kita sunkinanti aplinkybė – visada labai negausi instituto partinė organizacija. Kai kurias jos nares vadindavome „partinėm vištom“, bet vėliau išaiškėjo, kad jos rašydavo skundus į aukštesnes instancijas, neva institute menkinama jų veikla, neatsižvelgiama į partijos direktyvas ir pan. K. Korsakas net keliolika kartų buvo kalbintas stoti į partiją, kviestas dėl to į CK, asmeniškai jį spaudė A. Sniečkus. Anot Halinos Korsakienės atsiminimų, gana sąmoningai spyrėsi, nes būtų netekęs nė kruopelės savarankiškumo: „Beliktų klusniai, kas įsakoma, vykdyti!“ („Namas, kuriame gyvenome“, p. 250).

 

       Ilgamečio direktoriaus vadovavimo stilius išsiskyrė santūrumu. Su bendradarbiais išlaikė šaltoką, pagarbią, bet gana oficialią distanciją. Kiek įmanoma liberaliau sprendė kadrų klausimus – svarbiausia talentas, profesinės savybės, o juk daugumoje panašių įstaigų tuomet prioritetas buvo švari biografija. Išleidęs bibliotekos darbuotoją į pensiją, prasitaria neturįs jokios nuovokos, „kaip ir kuo gyvena mano darbuotojai už instituto sienų“ (1969 m. laiškas). Atsimenu, kaip buvom pilni nuostabos dėl pademonstruoto tėviško rūpesčio: prieš išvykstant Silvestrui Gaižiūnui į Maskvos aspirantūrą, direktorius patarė, kad, būnant toli nuo namų, reikia suvalgyti šilto maisto bent kartą per dieną.

 

       K. Korsako kabinetas buvo asketiškas. Laimei, nemėgo šūkių ir plakatų, tad gaudavo barti nuo komisijų už propagandos stoką. Vėliau buvo priverstas sutikti su soclenktyniavimo nuostatais bei nugalėtojų skelbimu ant koridoriaus sienos, bet institute kurį laiką leistas ir humoristinis sienlaikraštis. Direktorius demonstravo stabilumą ir tam tikrą konservatyvumą, labai priešinosi, kai po remonto buvo keičiamas interjeras. Dalykiškumas nusverdavo proginius ar patetiškus momentus. Reikalavo aukštos darbo kultūros, laikytis terminų ir kad rankraščiai būtų švarūs (o juk rašomoji mašinėlė – ne kompiuteris). Svarbius raštus pasirašydavo tik juodu rašalu parkeriu auksine plunksna. Jam į kabinetą kasdien buvo pristatoma oficiozinė ir kultūrinė periodika, todėl sovietmečio spaudos leidiniuose likęs storas raudonas pieštuko brūkšnys (tikrindavom – pabrauktos esminės vietos). Ikipiet dirbo namie, o po pietų atvažiuodavo į institutą, „kur visokių reikalų ir nervavimosi aibės“ (iš laiško šeimai). Tada visi, kas koridoriuj rūkydavo ar plepėdavo, sprukdavo į savo kambarius. Su direktorium komunikavom tik per sekretorę. Bijojom būti iškviesti į kabinetą, nieko gera tai nežadėjo. Per ataskaitinius posėdžius gruodžio pabaigoje būdavo itin reikli ir net gana grėsminga atmosfera. Planus ir ataskaitas rašydavome ranka ir po ekspertizės atgaudavome raudonai pabraukytus ir vizuotus didžiosiomis „KK“.

 

       Direktoriavimas buvo sudėtingas. 1970 m. kilo etatų mažinimo humanitariniuose institutuose vajus – dėl to K. Korsakas eina kalbėtis į CK. Be to, Maskva siunčia nurodymus likviduoti jau paruoštų leidinių autorinius lankus (pvz., išmesti po 5 lankus iš jau parengtų knygų). „Lituanistikai mažiausia dėmesio ir tikro rūpinimosi jos ugdymu“; „Viską reikia plėšte išplėšti“, – guodžiasi direktorius. Akivaizdus nuolatinis spaudimas iš partinio aparato – kam per laisvai vizuoja prašymus naudotis specfondine literatūra, kodėl įstaigoje per liberalus režimas. „Institute vėl lankėsi Saugumo komiteto darbuotojas, vadinamasis mūsų „globėjas“ – kuratorius. Padarė pastabų, eilė priekaištų dėl bendradarbių Zalatoriaus, Kubiliaus pozicijų. Situacija sunki, jėgos atsisako“, – rašo dienoraštyje. Vienu metu pasklido kalbos, kad K. Korsakas bus keičiamas Kaziu Ambrasu, bet nuslopo. K. Korsakas turėjo būti vidinis instituto cenzorius, todėl atmosfera atrodė rūstoka. V. Kubilius mėgdavo išrėžti nuomonę susirinkimuose, 1967 m. užsipuolė instituto darbų planavimą ir nuobodžias konferencijas, teigdamas, kad kriterijus turėtų būti individualybės ugdymas, į tai K. Korsakas atsakęs: tikslas – gauti rezultatą, o ne individą ugdyti.

 

       Pažymėtina, kad pats kaip kritikas sociologas, sukūręs socialinių kriterijų monopoliją, K. Korsakas net nepalankiais metais rodė pakankamą metodologinę toleranciją, todėl institute galėjo rastis ir tarpti adeptai tokių tyrimo linkmių kaip semiotika, interpretacinė mokykla, komparatyvistika, literatūros tipologija, recepcijos užuomazgos. Direktorius primygtinai skatino reikštis spaudoje, kad gyvuotų mokslininkų ryšys su visuomene. Beje, sąvoka „literatūrologija“ taip pat K. Korsako propaguota ir įskiepyta.

 

       Jono Lankučio, iš K. Korsako perėmusio instituto vairą, nuomone, jo pirmtakui skirtas „kultūrinių vertybių gelbėtojo vaidmuo“, vaidmuo „niūrus, pavojingas, kai kuriais atžvilgiais gal ir atstumiantis, bet toli gražu nevienareikšmis“. Direktorius vadovavo griežtai, bet konstruktyviai, siekdamas nevienadienio rezultato.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)