tekstai.lt

Laimutė Adomavičienė. Gelianti poezija (Liūnė Sutema. Sugrįžau, 2009)
Sutema_sugrizau
Sutema_sugrizau
       Liūnė Sutema. Sugrįžau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 267 p.

 

       Pirmąkart išeivių poetės Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės) eilėraščių perskaičiau studijuodama universitete. Prisimenu melsvą „Poezijos rinktinę“, originaliai skambantį pseudonimą ir giliai įkritusius eilėraščius „Ginuosi“ ir „Laimė“: „O mylima maža lėlė drobiniu veidu...“ Į mano rankas patekusi poetės knyga buvo pačios sudaryta ir „Vagos“ išleista 1992 m. Maždaug tuo metu Liūnės Sutemos poezija pradėjo grįžti į Lietuvą (žinoma, slaptų naktinių skaitymų būta ir anksčiau). Liūnės Sutemos kūrybos recepcijai buvo, yra ir bus reikšmingos literatūrologų Rimvydo Šilbajorio, Danos Vasiliauskienės, Viktorijos Daujotytės ir kt. vertinimai. 2006 m. Rašytojų sąjungos leidykla publikavo naują poetės rinkinį „Tebūnie“. Visos kitos autorės poezijos knygos buvo išleistos Čikagoje, todėl lengviau prieinamos užsienio, ypač JAV, lietuviams.

       Liūnės Sutemos, 2007 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, šį pavasarį pasirodžiusi meniškai Romo Oranto apipavidalinta poezijos rinktinė „Sugrįžau“ išskirtinė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos iniciatyva po septyniolikos metų išleista visa poetės, priskiriamos „bežemių“ generacijai, kūryba. Lietuvoje iki šiol nebuvo tokio išsamaus šios daugelio pamėgtos autorės pristatymo. Antra, nors pati Liūnė Sutema niekada nesugrįžo į Lietuvą, jos poezija – simboliškas sugrįžimas.

       Savo poezijos rinktines jau nuo 1992-ųjų kūrėja sudarinėja pati – labai atsakingai ir remdamasi aukštais meninės vertės kriterijais. Apie griežtą atranką ir reiklumą Liūnė Sutema prabyla Virginijos Paplauskienės parengtame interviu: „Pati sau esu geriausias kritikas... Į savo rinktinę irgi ne visus savo eilėraščius sudėjau, ne. <...> Man atrodo, jeigu darai, tai daryk tikrai, kad kitam žmogui būtų įdomu, kad atsilieptų kitame žmoguje.“ Į rinkinį „Sugrįžau“ kūrėja įtraukė tobuliausius eilėraščius iš visų ankstesnių septynių rinkinių: debiutinio „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972, Vinco Krėvės literatūros premija), „Vendeta“ (1981, Lietuvių rašytojų draugijos premija), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie“ (2006).

       1992 m. sudarydama rinktinę Lietuvos auditorijai, poetė atrinko geriausius eilėraščius. Iš debiutinio rinkinio įdėta tik keletas eilėraščių, iš kitų dviejų mažiau negu po pusę. Iš premijuotųjų „Badmečio“ ir „Vendetos“ – visi. Iš „Graffiti“ ir „Tebūnie“ – atsisakyta po kelis. Sudarydama naują kūrybos rinktinę Liūnė Sutema peržiūrėjo ir atrinko vertingiausią kūrybos dalį. Be to, išeivių poetė rinktinę „Sugrįžau“ papildė naujais kūriniais (17 eilėraščių), sudėtais į skyrių „Po „Tebūnie“. kalbėdama apie septintą poezijos rinkinį „Tebūnie“, poetė jau buvo išreiškusi abejonę dėl ateities rinkinio. Tačiau, autorės įvaizdžiais kalbant: „Jis“ / „Vienintelis“ / „Didysis Magas“ / „Didysis Keltininkas“ lėmė, kad „Tebūnie“ – ne paskutinis Liūnės Sutemos rinkinys.

       Skaitant rinktinę „Sugrįžau“ ryškėja Liūnės Sutemos poetinio pasaulio formavimasis, augimas ir savitos stilistikos suradimas, didėjanti atsakomybė už parašytą žodį. Jam keliamas aukštas reikalavimas – būti „aš“ egzistencijos liudytoju:

 

       Mokausi tausoti žodį,

       kad jis būtų toks,

       kaip pradžioje,

       šiltas, spinduliuojąs vaivorykšte – –

       Būk – Esu – Išeinu –

       kad užtektų kelių pirmųjų žodžių

       išsakyti žmogaus gyvenimą –

 

        (rink. „Graffiti“, p. 171)

 

       Rinkinyje „Graffiti“ kūryba suvokiama kaip Jo lemtas rašymas: rašai „ant patilčių, tvorų, sienų ir manyje“ (p. 165). Poetė autobiografijoje yra prisipažinusi: „eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Eilėraščiai turi mane sukrėsti.“ Būna tylos ir kūrybos proveržių, susijusių su dramatiškais asmeniniais išgyvenimais. Liūnė Sutema kurianti, kai kenčia, o kai gera – renkasi tylą. Po skaudžių vyro Mariaus Katiliškio, brolio poeto Henriko Nagio (skatinusio kurti), dukros ir sūnaus netekčių poetė sukūrė ypač meniškus rinkinius: „Vendeta“, „Graffiti, „Tebūnie“ ir naujausius „Po „Tebūnie“ kūrinius. Sukrečiantys asmeninio gyvenimo įvykiai, egzistencinė būtinybė gimdo „geluonius“ Liūnės Sutemos žodžius. Naujausiuose poetės eilėraščiuose rašymas suvokiamas ne tik kaip kvėpavimas, bet ir kaip aiškiaregystė:

 

       Lyg ne savo ranka rašai –

       raidės bėga, paklysta

       vėl grįžta

       ir išsirenka sau žodžius –

       lyg ne savo akim skaitai –

       žodžiai pakyla tartum migla

       ir už jų matai,

       kas buvo, kas yra ir bus –

       lyg ne tau buvo liepta būti vienai

       ir savimi.

 

        („Po „Tebūnie“, p. 244)

 

       Nuo rinkinio „Graffiti“ pastebimą Liūnės Sutemos kūrinių turinio kitimą atliepia trumpėjanti eilėraščių struktūra. Atsisakoma ilgų poetinių ciklų (tokių kaip „Niekieno žemė“, „Nieko neatiduosiu“, „Tikrovė“ ir kt.), nebelieka konkrečių pavadinimų, nebeplėtojamos grafinės kūrinio išraiškos galimybės, kai mintys aktualinamos šriftų kaita ir pan. Trumpėjanti forma atitinka nugludintus žodžius, teigiančius egzistencinę tiesą. Naujausiuose „Po „Tebūnie“ minimalistinės (nuo septyneilių iki penkiolikaeilių) stilistikos eilėraščiuose fantazija blėsta, daugiau asketiško, bet subtilaus jausmo ir konkrečios vaizdinijos su šalčio, mirties motyvais. Nuovargiu paženklintas net magnolijos žydėjimo grožis. Liūnei Sutemai svarbi krikščioniška pasaulėjauta, nors kai kuriuose juntama rytietiška filosofija. Naujausi eilėraščiai sukurti tarsi budistiniam vienuoliui tyloje medituojant gyvenimą ir taip permalant skaudžius patirties įvykius, kad vėl būtų pasinerta į būties tuštumą, bandant joje atgimti.

       Liūnei Sutemai buvo svarbus folkloro ir mitologinis pasaulis, kuris jos poetinėje sąmonėje įgaudavo vis naujų formų. Nuo rinkinio „Badmetis“ poetė pamėgo pasaką „Eglė žalčių karalienė“, kur lyrinis herojus susitapatina su liūdna, dramatiška Eglės dalia; plėtojami išdavystės ir praradimo motyvai (rink. „Nebėra nieko svetimo“, eil. „Leliojimai“; rink. „Bevardė šalis“, eil. „Kraujas“); Medeinos ir Eglės, stoiškai ir nuolankiai prisiimančios aukos vaidmenį, įvaizdis („<...> skaroki, eglele, skaroki, / uždenki žemėje žaizdas“, rink. „Graffiti“, eil. „Tik Medeinė viena liko čia...“, p. 168). Svetimame krašte atsidūrusios, artimųjų netekusios Eglės įvaizdis dėsningai suskamba ir viename iš naujausių eilėraščių „Ir kaip galėjau užmiršti...“, kuriame lyrinis „aš“ prisiima Eglės lemtį: „Tik eglė viena, savo dygia šaka / užkabina mane praeinančią / ir neleidžia savo vardo užmiršti“ (p. 259).

       Įdomus, bet menkai tyrinėtas Liūnės Sutemos poezijos vizualumas. Poetės mėgstama įvaizdžių grandinė (dažnai skaitytojo akyse besišakojanti lyg briedžio ragai): geltona–saulė–saulėgrąža rinkinyje „Graffiti“, trijų eilėraščių cikle (p. 176–178), praturtinama van Gogh’o mėgstamomis ryškiomis – oranžine ir raudona – spalvomis:

 

       Naktį mūsų gatve perbėgo Van Gogh,

       nutaškydamas viską savo spalvom,

       ryškiom, šaukiančiom –

       rytą lekiu, lyg medžioklinis šuo,

       ieškodamas jo ausies,

       kad jis išgirstų mane – :

 

       Olandų tapytojo derintos kontrastingos gamtovaizdžio spalvos mėlyna–geltona–raudona persmelkia Liūnės Sutemos eilėraščius grėsme, suteikdamos nerimo, vidinės sumaišties, mirties nuojautos. Šiame minimalistiniame eilėraščių cikle atsiskleidžia poetės pamėgtas naratyvinis pradas. Jame „aš“ tarsi visažinis naratorius pasakoja, kas vyko, vyksta ir trokštama, kad vyktų. Liūnė Sutema pasinaudoja autentišku faktu, kad olandų tapytojas, apimtas gilios depresijos, 1888 m. nusipjovė ausį. Liūnės Sutemos „aš“ trokšta užmegzti ryšį su pomirtiniu pasauliu. Naratyvas, be jokios abejonės, fantastinis: bandoma prišaukti, prikelti mirusį dailininką per jo tapybos vaizdus. Ieškoma van Gogh’o ausis – tai ieškojimas kito, patyrusio sumaištį, ligą, mirtį, supratimo – taip tarsi pereinama į siurrealistinius anapusybės regėjimus. Kaip van Gogh’ui, taip ir Liūnei Sutemai būdinga transformuoti ir simbolinti įprastus kasdienybės daiktus: „Nutaškei mūsų vejas saulėgrąžom, / dangų siekiančiom – / grįžki ir pasižiūrėki, kaip šviesu! / Kiek saulių mūsų gatvėje! / nematyto mėlynumo namai / paruošti išplaukti – / oranžiniai veidai raudonom barzdom, / pasiruošę juos išplukdyti – –“.

       Eilėraščiuose ryšku mirusiojo gaivinimas, prikėlimas ir siekis susijungti per mirtį. Netekties išraiškai poetė pasitelkia kultūrinį europietišką klodą, van Gogh’o gyvenimo detales ir kūrybą. Trečiame ciklo eilėraštyje „aš“ (iš pradžių pasakotojas, veikėjas) transformuojasi į medžioklinį šunį – mirtį (šuo yra dažnas anapusinio pasaulio palydovas). Be to, mirties semantiką papildo šuns juodumas, nematomumas, negalėjimas jo lytėti: „Tu mane užmiršai nutaškyti – / aš tik medžioklinis šuo, / juodas, ir žinau, / tokio nemato tavo akys / ir neliečia ranka –“.

       „Aš“ empatija van Gogh’o gyvenimui padeda pasiekti aukščiausios amplitudės kančios ir paradokso išraiškos: troškimo, bet negalėjimo keisti būties dėsnių. Medžioklinio šuns, kaip mirties metaforą, patvirtina vienas naujausių „Po „Tebūnie“ eilėraščių apie mirtį:

 

       Paseno mano mirtis –

       (mudvi vienmetės)

       kadaise kai žaisdamos ėjom lenktynių,

       ji vis už manęs atsilikdama –

       kartais net užmiršdavau, kad ji vejas

                                                          mane,

       kad mudvi žaidžiame –

       sustojau atsikvėpti,

       ir staiga ji čia –

       stovi šalia lekuodama,

       lyg medžioklinis šuo.

 

        (p. 256)

 

       Egzilio patirtis Liūnės Sutemos gyvenimą paženklino prieštaringais išgyvenimais: nuo baimės, svetimos šalies neigimo iki liūdesio, tramdomo ilgesio, troškimo sugrįžti į savą šalį ir negalėjimo to padaryti. Rinkinys prasmingu pavadinimu „Nebėra nieko svetimo“ – tarsi adaptavimasis, prigijimas naujoje šalyje, tačiau, kita vertus, lėmęs dar didesnį vidinį užsisklendimą: „Nebėra nieko svetimo, – / ir niekad dar nebuvo manyje / tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė“ (eil. „Nebėra nieko svetimo“, p. 32); „<...> mano žmonės ir mano daiktai pas mane / laimingi ir saugūs“ (eil. „Kai saulė išduos“, p. 47). Egzilis niekada netapo poetei tikrais namais, nes Liūnė Sutema nuo pirmųjų rinkinių jaučiasi atsidūrusi tarp savos Lietuvos ir svetimos Amerikos. Dramatiška įtampa tarp sava ir svetimo kuria semantines eilėraščio priešpriešas: „Ir noriu pati išmokti juoktis, / būdama tarp Jūsų ir Anų“ (rink. „Badmetis“, eil. „Niekieno žemė“, p. 86). Kūryboje vartojamas „tarp“ nurodo poetės buvimą tarp čia ir ten, dabar ir tada. Kaip atotrūkį nuo nesvetingos realybės Liūnė Sutema pasitelkia buvimą tarp pasakos ir tavęs – skaitytojo: „Žemė plokščia ir pikta <...> / Grįšiu į savo pasaulį – į Pasaką“ (rink. „Tebūnie“, eil. „Neatsigręžk...“, p. 233). Būti tarp yra sudėtinga (motyvuotai renkamasi tarpinė erdvė – migla, prieblanda), nes nuolat juntama įtampa tarp tikro ir netikro, nes nei čia, nei ten nebūnama iš tikro. Todėl atsiranda nejauki, nuošalėje gyvenančios nuostata: „Kartais lyg nesava / laikau apglėbusi tuštumą“ (rink. „Po „Tebūnie“, eil. „Kartais lyg nesava...“, p. 254); „dar gyvenu, / iš istorijos išmesta –“ (rink. „Graffiti“, eil. „Šermukšnio uogų spalva...“, p. 183). Viename iš naujausių eilėraščių „Niekas nėra mano...“ išryškėja pamatinė Liūnės Sutemos vertybė – kūryba:

 

       tik žodžiai, kuriuos užrašau,

       yra mano

 

        (p. 252)

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)