tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Aukštojo stiliaus sumuojanti knyga (Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė, 2009)
marcinkevicius_pazadetoji
marcinkevicius_pazadetoji
       Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė. Užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos. 1988–2008. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 520 p.

 

       Recenzijos antraštę pakurstė aplinkybė, kad „Pažadėtąją žemę“ skaičiau 2009-ųjų liepos pradžioje, vykstant Lietuvos tūkstantmečio iškilmių renginiams. Visi Justino Marcinkevičiaus per dvidešimt metų pasakyti ir į straipsnių, kalbų bei interviu knygą sugulę žodžiai pritiko šventiškų iškilmių turiniui ir prakilniai tonacijai. Lietuvybės domenas – knygos objektas, o autoriaus tekstuose rūpestingai investuojamas kultūros simbolinis kapitalas skirtas daugiau ar mažiau susipratusiems tautiečiams.

 

       Poetas kuo įvairiausiom progom prašomas tarti savo patikimą žodį. Organiškai sutapęs su aukštojo stiliaus retorika (nes visada pabrėžė žodžio sakralumą), jis tiesiog „pasmerktas“ būti geidžiama viešos erdvės ritualine figūra. Pasakytos kalbos visuose svarbiausiuose Sąjūdžio mitinguose, minint Vasario 16-ąsias, aukšto rango susibūrimuose, forumuose, kongresuose, posėdžiuose, per nacionalinio masto jubiliejus, prie naujų paminklų, prie laisvės aukų kapų ir t. t. Just. Marcinkevičiaus autoritetas pasitelkiamas kone visiems ypatingesniems kultūros įvykiams pažymėti: jam teko rašyti įvadą fotografijų parodos katalogui, Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko nuotraukų albumams (pastarajam – eiliuotą), kalbėti minint Simono Daukanto 200-metį, Johano Bobrovskio 75-metį, Vandos Zaborskaitės 70-metį, pagerbti baigiantį VU rektoriauti Joną Kubilių, tarti žodį prie memorialinės lentos Vincui Mykolaičiui-Putinui, Jono Švažo parodos atidaryme, atidengiant paminklą Mažvydui Klaipėdoje, Vytautui Didžiajam – Birštone, Antanui Maceinai – Prienuose ir t. t. Neįmanoma išvardyti net dalies ženklių datų, kurių komunikacine jungtimi tarp praeities ir dabarties buvo lemta tapti aukštojo stiliaus meistrui. Knygoje iškyla tiesiog pavyzdingas kraštietis, dalyvavęs daugybėje regioninių iškilmių Prienuose, daugkart kalbintas vietinių žurnalistų (apie tokį solidų veiklos barą gimtinėje nelabai ir žinojome). Renginių ir progų diapazonas neįtikėtinai platus – nuo „Žiburio“ gimnazijos 80-mečio ir mokytojų pašlovinimo iki žodžio kalinių globos draugijai ir straipsnelio knygai apie krepšinį, nes tai irgi atraminė lietuviškos savivokos dalis: „Jeigu treneriui ir žaidėjams pavyksta sukurti ir įtvirtinti protingą, judrią improvizacijos, individualių pastangų ir komandinio žaidimo dermę – aikštelėje matome gyvą, mąstančią, emocionalią, kuriančią, tikslo siekiančią miniatiūrinę visuomenę – komandą“ (p. 303). Siektinas dinamiško modelio valstybės provaizdis?

 

       Kalbos ir pokalbiai spausdinami iš laikraščių, žurnalų, knygų įvadų, iš rankraščių. Netikėtai įterpta pilietinę poziciją atspindinčių eilėraščių, jų dalis dedikuota žymiems žmonėms (itin vykęs Česlovui Kudabai). Pirmuoju dešimtmečiu dominuoja valstybės, politikos, kultūros paveldo, etniniai, socialinio neteisingumo klausimai, maždaug nuo 1998-ųjų tekstuose atsiranda daugiau kūrybai ir patirtiems laisvės nuostoliams skirtų apmąstymų. Tenka konstatuoti, kad laisvė subyrėjo į daug mažyčių, egoistiškų laisvių, o „lietuviškumo prestižas kasdien krinta“ (p. 375). Laisvės vidurkio neišvesi, kiekvienam – tai išbandymas, „tai lažas, alinantis kroso bėgimas, kai esi vienas“, cituoja Albert‘ą Camus (p. 206). Kalbėdamas Sąjūdžio 15-mečio proga Seime 2003 m., poetas prašo: „užsiūkite pagaliau Lietuvos kišenes, jeigu jos dar nevisiškai ištuštintos“ (p. 454).

 

       Visų prakilnių, jubiliejinių šnekėjimų būtinasis retorinis „aprangos kodas“ – aukštasis stilius su smokingu ir varlyte. Retas klausytojas įsivaizduoja, kaip sunku parinkti žodžius proginėms kalboms, kurios sakomos tūkstantinei miniai ar išprususiai kultūrininkų auditorijai. Protokolo ekspertas Arminas Lydeka žino diplomatines elgesio, laikysenos, aprangos kodų subtilybes, bet juk egzistuoja ir nerašytas protokolas iškilmingam, viešai sakomam žodžiui, ir tik vidinė žodžio klausa pakužda, kaip ir kokius juos parinkti, kad būtum deramai išgirstas. Pasakymas apie Laimoną Noreiką peradresuotinas pačiam poetui: „nežinia, kokiu būdu atspėdamas, pažindamas tuos žmones, žodžiais sujungdamas“ (p.137). Just. Marcinkevičiaus kalbų išskirtinė ypatybė – kad būtina tokiais atvejais patetikos dozė sušvelninama ramios sintaksinio bangavimo mūšos bei tolygaus ritmo be ekstatiškai forsuotų crescendo, be to, pagyvinama įdomiais inkliuzais iš istorijos, filosofijos, kalbotyros, rašytojų tekstų. Kalbos tema visada iš anksto išstudijuojama, todėl neišvengiamos bendrybės praturtinamos dalykine informacija ir pagyvinamos kokia intriguojančia konkretybe ar mintį kondensuojančia metafora (pvz., kad iš caro valdžios paveldėjome 44 proc. neraštingų krašto piliečių, kad drama „Mindaugas“ parašyta 1968 m. vasarį per 12 dienų, kad ėjimas į Europą buvo „nuolatinis Vakarinių vartų klabenimas“, o „Vasario 16-osios Akte pirmą kartą susitiko Tauta ir Valstybė“ (p. 157).

 

       Pakylėtą, paradinį kodą vos keliskart pažeidžia netipiškas tekstas, kaip antai „Neišsiųstas laiškas“ (rašytas 1994 m. „Literatūros ir meno“ redakcijai po kontroversiškų Sigito Gedos minčių apie chruščiovinį „atlydį“). S. Geda teigė, kad LTSR Rašytojų sąjunga iš Vlado Šimkaus norėjo „padaryti Janonį“, bet Just. Marcinkevičius atšauna: „O reikalas tas, kad V. Šimkus atsisakė kristi po traukiniu! Kiek buvo įkalbinėjimų, gąsdinimų, maldavimų – nė už ką. Sako, nepasirengęs, be to, socialinė kilmė nevisai tvarkoj. Be to, norįs parašyti „Bites pabėgėles“ (p. 196). Nemažiau šmaikščiai apibūdina ir Marcelijaus Martinaičio netikimą „į pamainą“ – neįmanoma buvę atpažinti, „kur jis yra jis, o kur Kukutis“ (p. 197). Gaila, kad panašūs kritinio registro tekstai, kandūs ir ironiški, tėra išimtis, o ir laiškas tituluojamas kaip „neišsiųstas“. Tokie impulsyvūs gestai turbūt atrodė pernelyg marginalūs aukštojo stiliaus adeptui, būtų prasilenkę su oria tribūno misija. Matome, kaip aukšto rango socialinis vaidmuo riboja, diktuoja griežtas laikysenos normas.

 

       Nors pats Just. Marcinkevičius sakosi esąs emocijos žmogus, tačiau net panegirinio žanro tekstuose racionaliai argumentuoja, mintis dėsto nuosekliai ir logiškai, turinys ir forma pasižymi klasikine filologine kultūra. Šiuo atveju autoritetinis kalbėjimas pagrįstas ne devizais, o susimąstymu ir profesiniu išmanymu, sociopsichologine nuovoka, adresato lūkesčių suvokimu. Romantizmą laikydamas reikšmingiausia Europos menine kryptimi, natūraliai pripažįsta ir poeto pranašo misiją. Gal žmonės tą jaučia? To trokšta ir tikisi? Nepamirškime, kad tam tikras masinės sąmonės lygmuo reikalauja žinomų tiesų kartotės ir reprodukuojamų bendrybių – taip visuomenė pasijunta stabiliau, užtvirtina tapatumą. Poetui sekasi ir užgauti masinės sąmonės kamertoną, ir išlaikyti lygį. Masines auditorijas užburia reikšminiai žodžiai – žemė, kalba, kraujas, atmintis, protėviai, kultūra, tauta, garbė, dvasia, vienybė, paveldas ir t. t. Bet operuoti jais nesusibanalinant – sudėtinga, tad nepavyksta apseiti be stereotipinių aforizmų: „Paminklo atstatymas – tai ir TIESOS atstatymas“ (p. 50). Dar LTSR Aukščiausiosios tarybos sesijoje 1988 lapkritį skaitytas istorinis pranešimas, reikalaujant suteikti lie-tuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, grąžinti tautinę vėliavą, himną ir Vytį. Kada tai buvo! Jau 1990 m. vasarą Just. Marcinkevičius pasitraukia iš LKP ir Lietuvos Sąjūdžio seimo ir atsisako politinės veiklos. Tai viešai paskelbia per TV. Priežastys – moralinis teroras, įvairios insinuacijos (p. 46), politikoje nemato „šviesos, gal tiksliau – švaros“ (p. 411). Atstumiančios pasirodo turto ir valdžios dalybos, todėl daugsyk kartoja, kad „šventa“ yra ne nuosavybė, bet gyvybė, primindamas filosofo klausimą: „turėti ar būti“? Apie rašytojo ir politikos santykį visgi išsitaria tolerantiškai: „Būna atvejų, kai rašytojo dalyvavimas politikoje humanizuoja ją, atsitinka, kad politikos gūsis, persmelkęs rašytojo kūrybą, pakelia ją, suvisuotina“ (p. 34).

 

       Knygoje keliskart cituojamas apaštalas Paulius iš laiško korintiečiams: „Nors aš nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas.“ Kontekstas – sovietmečio konformizmas, kai kurių veikėjų noras apkaltinti kitą, pačiam išsibaltinant. „Lietuvoje turbūt nėra kuo nors nebuvusių“, jam būdinga ramia gaida konstatuoja poetas (p. 61), nors ir jaučiasi „šiek tiek stumtelėtas į šoną“ (p. 360). Pirmojo Sąjūdžio žmogus su neadekvačia tikrovei idealizmo įkrova patyrė nemenką vilčių sudužimą („labiausiai nuvertėjo patriotizmas ir padorumas“, p. 344). Neliko monumentalesnio tikslo ir „visuomenės užsakymo“ kūrėjui – teatrams tapo nebeaktualus istorinės dramos žanras. Būtų galėjęs tęsti istorinių dramų ciklą, bet renkasi minimalistinių formų lyriką (miniatiūrų poema „Carmina minora“). Prisipažįsta, kad rašyti darosi vis sunkiau, o „šio darbo tąsą (nevilties valandomis) imi suvokti kaip beprasmybę“ (p. 461). Dvidešimties puslapių apimties užrašai „Taburetė virš galvos“ visai perjungia registrą iš aukštojo stiliaus į žemąjjį – skaudu, proziška, pakilieji motyvai perrašomi rūsčiais žodžiais („ir aš ėjau Lietuvos pėdsakais, kaip šuo, uosdamas juos“, p. 96). Pokario memuarų ir dabarties pagalvojimų apie savo kartą sampyna atveria ryškių biografijos detalių: ką reiškė paleistam iš Marijampolės kalėjimo gimnazistui kopūstienės lėkštė, kaip užprogramavo kūrybai nuovoki ir patriotiška mokytoja, koks pažeidžiamas kūrėjas ir režimo, ir laisvės sąlygomis: „Nejaugi dalyvauti, veikti kultūroje reiškia tik perstatinėti, perkabinėti, pervardinti, perdažyti, skelbti kozirius? Ir stumdytis?“ (p. 99).

 

       Dėl suprantamos žanro specifikos gyvesni ir informatyvesni yra interviu, o ne gausiai sakytos kalbos ir prakalbos. Tiesa, tų interviu daugoka, klausimai ir atsakymai kartojasi, kai kurie net dubliuojasi, todėl bent kelių atsisakius, būtų išvengta monotonijos, bet autorius savikritiškai prisipažįsta: „Dėl besirikiuojančių žurnalistų aš pats kaltas, niekada nemokėjau atsakyti prašantiems“ (p. 367). Iš knygos tekstų rekonstruojasi psichologinis Just. Marcinkevičiaus portretas, pasaulėjautos ypatumai. Emocionalumas, susitelkimas savin. Verčia suklusti teiginys, kad poezija – tai nusikaltusio žmogaus dvasios kalba (p. 279). Liūdesys – įprasta būsena, nes ji kūrybinga. Credo telpa žodyje „pareiga“. Lietuva – Pažadėtoji žemė. Agrarinė paradigma labiausiai harmonizavo pasaulėvaizdį: visur ir visada siekiama darnos, jaučiamas žmogaus ir gamtos nedalomumas: „Tikriausiai medžiui kaip ir žmogui gera yra augti. Augimas yra jo darbas, jo šokis, daina, poezija, jo liturgija“ (p. 305). Tai fragmentas iš 1997 m. kalbos, pasakytos minint aplinkosaugos 40-metį.

 

       Just. Marcinkevičiui pirmajam įteikta Santarvės premija (1994). Pakantumo, santaikos, prieštarų sutaikymo motyvas persmelkia kone visus tekstus, šio semantinio lauko žodžiai netgi išlaipsniuojami: „tolerancija“ – „santarvė“ – „vienybė“, vienybę suvokiant kaip aukščiausią visa apimantį bendrybės laipsnį (Baltijos kelias, Atgimimo mitingai). Tai, kas pasakyta 1991 m., atrodo aktualu ir naujosios prezidentės situacijai: „Politiko sėkmė dabar priklausys nuo jo konsoliduojančios galios“ (p. 73). Todėl ypač ženkliškas yra itin dažnai besikartojantis „rankos rankoj“ motyvas: „Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje“ (p. 65). Tai frazė iš kalbos, pasakytos atsisveikinant su Sausio 13-osios aukomis Katedros aikštėje, tolygų atitikmenį turinti Baltijos kelio simbolikoje ir tampanti krikščionišku bendrumo argumentu viename eilėraštyje:

 

       leisk paglostyti tavo ranką

       piktas žmogau

       manyje yra tavęs

       tavyje yra manęs

       tai jau turime ką turėti

       ką mylėti jau turim


            (p. 216)

 

       „Paimti už rankos šalia esančius“ – tai ir apie šeimą, ir apie gentį. Viename interviu pasakojamas epizodas, kaip natūraliai knygų mugės metu ištiesė ranką oponentui Tomui Venclovai (anot Vytauto Kavolio, vienas labiau mylėjęs žmones, kitas – tiesą).

 

       Švelnų pamokslavimą, kaip ir rimtus argumentus, Just. Marcinkevičius dažnai perteikia įsimenančiais įvaizdžiais ar projektuodamas pozityvias nuostatas per kertines kultūros figūras. Antai Mažvydas, mokėjęs lietuvių, lotynų, lenkų, vokiečių kalbas, skaitęs kanceliarine slavų ir, kaip spėjama, graikų – net savo pavardės internete nesugebėtų perskaityti: „Lietuvių rašto tėvo pavardė tarptautiniam vartojimui turi būti pateikiama lietuviškai“ (p. 297).

 

       Skaitant „Pažadėtąją žemę“ labai aiškiai iškyla asmenybiškumo ir moralinio autoriteto bendruomenei būtinybė. Just. Marcinkevičius kaip retas kas kėlė šią naštą ir sąmoningai prisiimtą įsipareigojimą – liudyti, priminti, žadinti istorinę sąmonę ir tautinę savigarbą („man nebuvo nieko didesnio už Lietuvą“, p. 129). Kad ir kaip kvestionuotas jo vaidmuo sovietmečiu, žmonės nepamiršo, kas nuo 1976 m. juos išmokė Mažvydo lūpomis skanduoti „Lie-tu-va“. Lietuvybės riteris publikos labai mylimas ir visur laukiamas. Liepos 5-ąją atidengiant paminklą Vincui Kudirkai, minioje pasigirdo balsų: o kur Justinas Marcinkevičius? Kodėl nesako kalbos?

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)