blaise_pascal       Blaise Pascal (1623–1662), prancūzų matematikas, fizikas, religinis filosofas, rašytojas

      

       Suformulavo labai svarbią projektyvinės geometrijos teoremą. Vienas iš hidrostatikos pradininkų. Atliko svarbų vaidmenį, formuojantis prancūzų klasikinei prozai.

 

       Paveldimumas

 

       „Visa Pascalių šeima pasižymėjo išskirtiniais sugebėjimais“ (Филиппов M. M. „Паскаль: его жизнь, научная и философская деятельность. Биографический очерк“. Паскаль, Нютон, Линней, Лобачевский, Мальтус. Биографические повествования, 2 leid., 1997, p. 15).

 

       Asmenybės charakteristika

 

       „Anksti pasireiškė ypatingi Blaise‘o matematiniai gabumai, jis įėjo į mokslo istoriją kaip klasikinis genialaus vaiko pavyzdys“ (Аверинцев С. С. „Паскаль“, Большая Советская энциклопедия, 3 leid., 1975, t. 19, p. 260).

 

       „Blaise‘as buvo ne šiaip vunderkinas, o bene fenomenaliausias iš kada nors buvusių ankstyvo talento pavyzdžių. Liguistą, jautrų, paliegusį nuo pat gimimo tėvas jį izoliavo nuo kalbų ir matematikos, kurių mokė dukras. Tačiau, gyvendamas kartu, girdėdamas jų pokalbius, jis taip greitai viską įsimindavo, kad ketverių metų ne tik skaitė ir rašė, bet ir nepaprastai lengvai mintyse atlikdavo sudėtingiausius skaičiavimus“ (Гарин И. И. „Воскрешение духа“, 1992, p. 52).

 

       „Pascalio atmintis stulbino kitus <...> „Niekada nieko nepamirštu“, – tvirtino pats Pascalis“ (Мережковский Д. С. „Реформаторы. Лютер, Кальвин, Паскаль“, 1999, p. 383).

 

       „Dar vaiką Pascalį kamavo hidrofobija. Jis negalėdavo žiūrėti į vandenį, nes jį apimdavo mėšlungiškos konvulsijos. Kita jo padidėjusio jautrumo apraiška buvo ta, kad jis negalėdavo matyti savo tėvų drauge, jie turėdavo prie jo prieiti po vieną. Jis patirdavo labai smarkius galvos skausmus; ilgainiui išsivystę epilepsijos priepuoliai ir tapo mirties priežastimi. Pomirtinis tyrimas nustatė keistus kai kurių smegenų dalių sukietėjimus ir kraujo infuziją smegenyse. Tai atitiko netaisyklingą kaukolės formą“ (Nisbet J. F., „The Insanity of Genius and the General Inequality of Human Faculty“, 1891, p. 106).

 

       „1647 m. vasarą Blaise‘o sveikata pablogėjo <...> Bemaž visą laiką jam tenka <...> įveikti savo negalias, vis stiprėjančius galvos ir skrandžio skausmus. Kartais jis net negali atsakyti į artimųjų laiškus; kartą, atsiprašydamas už tylėjimą, rašo vyresnei seseriai, kad bemaž nepasitaiko tokių valandų, kai pagerėjusi sveikata ir laisvalaikis sutampa <...> Blaise‘o giminaitė Margarite Perier prisimena: „Dėdės smegenys buvo taip pavargusios, kad jį ištiko kažkas panašaus į paralyžių. Šis paralyžius sklido nuo juosmens žemyn, tad kurį laiką dėdė tegalėjo vaikščioti su ramentais. Jo rankos ir kojos atšalo kaip marmuras; teko mauti jam degtine sudrėkintas kojines, kad kojos bent kiek sušiltų.“ Blaise‘as kantriai ištveria stiprių skausmų keliamas kančias, stengdamasis nejaudinti aplinkinių. „Viena iš daugybės jo liguistų priepuolių apraiškų buvo tokia: jis negalėdavo nuryti jokio skysčio, kol šis nebūdavo pakankamai pašildytas, ir ryti tegalėjo po lašą; tačiau dėl nepakeliamų galvos skausmų, vidurių karščio ir daugybės kitų ligų gydytojai liepė jam tris mėnesius gerti laisvinamuosius kas antrą dieną.“ Anot šiuolaikinių medicinos tyrimų, Pascalį kamavo įvairių negalavimų kompleksas – smegenų vėžys, žarnyno tuberkuliozė ir chroniškas reumatizmas“ (Тарасов Б. Н. „Паскаль“, M., 1979, p. 114–115, 151–152).

 

       „1651 m. jis neteko mylimo tėvo; jo paties meilė – nelaiminga; galiausiai nelaimingas atsitikimas ant Neji tilto taip sukrėtė jo nervų sistemą, kad prasidėjo haliucinacijos“ (Энциклопедический словарь. Издатели Ф. A. Брокгаус и И. A. Ефрон, 1890–1907, p. 916).

 

       „1654 m. ypač vaisingi trisdešimtmečiui Pascaliui mokslo srityje <...> Nauji Pascalio jausmai kitiems nepastebimi, tačiau permainos akivaizdžiai pribrendo. 1654 m. rugpjūčio 17 d. Blaise‘as išsinuomoja kitą butą <...>, persikrausto į jį, nutraukdamas pasaulietiškų ryšių dalį <...> Palaipsniui Blaise‘o elgesys neatpažįstamai keičiasi <...> Pascalis pamiršo matematiką, neišeina iš bažnyčios, nesiskiria su Evangelija, tačiau ilgesys, abejonės ir nepasitikėjimas jį dar labiau kamuoja... Abejotini mėginimai paaiškinti dramatiškiausią Pascalio pasaulėžiūros permainą jo psichikos nukrypimais. Esame absoliučiai tikri, kad Pascalis niekada – nei 1654 m., nei vėliau, nei trumpam, nei ilgam – nebuvo „išprotėjęs“, neprarado proto, kad ypatingi protiniai šio žmogaus sugebėjimai niekada neapleido šeimininko. Kitas dalykas, kad įvairiais gyvenimo periodais jis prarasdavo proto ir sąmonės pusiausvyrą“ (Тарасов Б. Н. „Паскаль“, p. 194, 205, 207).

 

       „1654 m. trisdešimtmetis Pascalis išgyveno dvasinę krizę, netikėtą mistinį „nušvitimą“, religinį atsivertimą, kuris paskatino jį pasitraukti iš viešuomenės į jansenistų vienuolyną Port Rojalyje. Pakinta Blaise‘o charakteris: ūmumą keičia susitaikymas ir nuolankumas. Pascalis pamiršo matematiką, bemaž nesiskiria su Evangelija <...> jį audrinančias anapusybės slėpinių įžvalgas jis užsirašinėja slapta, datuoja 1654 m. lapkričio 23 d. ir užsiuva po liemenės pamušalu. Ši „paslaptis“ buvo aptikta visiškai atsitiktinai jau po mąstytojo mirties, tarnams tvarkant velionio daiktus. Pascalio biografai mini vieną jo gyvenimo epizodą, įėjusį į biografijas pavadinimu „Įvykis ant Neji tilto“; visų liudytojų nuomone, jis tapo pagrindine 1654 m. ir vėlesnių metų įvykių priežastimi. 1654 m. lapkričio viduryje Pascalis su draugais važinėjo po Paryžiaus apylinkes karieta, kinkyta keturiais ar šešiais arkliais. Ant tilto prie Neji kaimo priekiniai arkliai pasibaidė, nes tiltas buvo be turėklų, ir nutraukdami pavadžius nuvirto į upę. Karieta per stebuklą išsilaikė ant tilto krašto. Nuo to laiko, pasak filosofo ir profesionalaus gydytojo Lametrio, „bendrijoje arba prie stalo Pascaliui visada reikėdavo kėdžių užtvaros ar kaimyno iš kairės, kad nematytų jį bauginančios baisios prarajos, nors jis ir pats suprato, ko vertos tokios iliuzijos“. 1654 m. lapkričio 23 d. įvyksta pirmas neįprastai stiprus nervų priepuolis“ (Таранов П. С. „Анатомия мудрости. 106 философов. Жизнь. Судьба. Учение“, 1995, t. 2, p. 233–234).

 

       „Paskutinius 1654 m. mėnesius Pascalis skyrė savo prigimčiai perdirbti ir 1655 m. pradžioje jau buvo mistikas tikrąja šio žodžio prasme“ (Филиппов M. M. „Паскаль…“, p. 56).

 

       „Nauja sveikatos krizė prasidėjo 1659 m. žiemą. Pasak Karkavio, Blaise‘o jėgos visiškai išsekusios ir bet koks bent menkiausio dėmesio reikalaujantis užsiėmimas sukelia jam baisius skausmus. Gydytojai skiria gydymą sultiniais ir asilės pienu, tačiau tai negelbsti, ligonis net neįstengia perskaityti jam atsiųstos mokslinės brošiūros. Pajutęs giminių ir artimųjų gailestį, Pascalis sako, kad skųstis jam nedera, kad jis džiaugiasi kančia ir baiminasi pasveiksiąs, nes puikiai žino sveikatos pavojų ir ligos „pranašumus“: „Liga mums suteikia tą būseną, kuri turėtų būti nuolatinė, – būtent kančią, sielvartą, visų gėrybių ir juslinių malonumų netektį, aistrų, garbėtroškos, šykštumo atsižadėjimą, nuolatinį mirties laukimą.“ Atitinkamai Blaise‘as kiek įmanydamas stengiasi įveikti „nelemtą kūno gebą nusidėti“ ir nenuilsdamas baudžia savo sergantį kūną, kad šis nesukiltų prieš dvasią ir nesutrukdytų sielos išganymui <...> Pajutęs jame bundančią puikybės ar nirtulio dvasią, suvokęs, kad jam patinka jo paties žodžiai, jis stipriai suspaudžia alkūnėmis vinių prismaigstytą diržą, kurį juosi po drabužiais, kad skausmu primintų sau pareigą. Diržą su vinimis Pascalis naudoja ir marindamas dykinėjimo dvasią <...> 1662 m. vasarą Blaise‘as jau negali ne tik rašyti, bet ir visiškai nustoja miegoti, greitai liesėja. Jį nuolat kamuoja diegliai“.

 

       „Galiausiai jis pradėjo natūraliausius žmogaus jausmus laikyti nusikalstamais <...> Pascalis ne tik atsisakė bet kokios prabangos ir patogumų savo paties aplinkoje; nesitenkindamas organinėmis negaliomis, jis sąmoningai sukeldavo sau naujų fizinių kančių“ (Филиппов M. M. „Паскаль…“, p. 64).

 

       „37 metų, o jau neįsivaizduojamas negalavimų rinkinys: baisūs galvos skausmai, priepuoliai, haliucinacijos, nuoalpiai, diegliai, depresinis kliedesys, erdvės baimė, kojų paralyžius, gerklės spazmai, dantų skausmas, amnezija. „Mintis paspruko nuo manęs. Norėjau užrašyti ją, o rašau, kad ji nuo manęs paspruko.“ 37 metų Pascalis – tikras suvargusio veido senis, kumpa nosimi, žmogaus šešėlis, kurį išsekina paprasčiausias pokalbis“ (Гарин И. И. „Воскрешение духа“ , p. 56).

 

       „Paralyžių primenantis sutrikimas pažeidė visą apatinę kūno dalį, kojas kartais bemaž visai „atimdavo“, jos tapdavo „šaltos kaip marmuras“ ir, net vėl pradėjusios jam tarnauti, neleisdavo apsieiti be ramentų“ (Мережковский Д. С. „Реформаторы…“, p. 335).

 

       „Remdamasis Leibnitzo ir kitų rašytojų liudijimais, Voltaire‘as mėgina įrodyti, kad paskutinius penkerius šešerius gyvenimo metus Pascalis buvo pusiau pamišęs“ (Филиппов M. M. „Паскаль…“, p. 12–13).

 

       „Isterinė psichozė“ (Кречмер E. „Строение тела и характер“, 1995, p. 543).

 

       „Sirgo epilepsija“ (Gelineau. „Les epileptiques celebres“, Chron. med., 1900, Nr. 7, p. 553).

 

       „Sunki neurotinė bionegatyvi asmenybės struktūra“ (Lange-Eichbaum W., Kurth W. „Genie, Irrsinn und Ruhm. Genie-Mythus und Patographie des Genies“, 6 leid., 1967, p. 495).

 

       „Pascalio kūno skrodimas atskleidė įvairių galvos smegenų dangalų ir virškinimo organų pažeidimų <...> Paaiškėjo, kad kaukolė bemaž be siūlių, išskyrus strėlinę siūlę: veikiausiai kaip tik dėl tokios kaukolės būsenos Pascalį nuo aštuoniolikos metų nuolat kamavo galvos skausmai. Viršugalvyje – savotiška kaulinė atauga, vainikinės siūlės nelikę nė pėdsako. Smegenys – itin didelės, sunkios ir standžios. Vidinėje kaukolės pusėje priešais smegenų skilvelius – dvi įdubos, tarsi pirštų atspaudai, pripildytos kraujo krešulių ir pūlių. Smegenų apvalkale prasidėjęs gangreninis uždegimas“ (Филиппов M. M. „Паскаль…“, p. 75).

 

       „Aleksandro Didžiojo charakterio tyrumas kur kas menkiau skatina žmonių saikingumą, nei jo girtuoklystė – jų palaidumą. Visiškai nepeiktina būti mažiau dorybingam už jį ir atleistina būti tokiam pat pasileidusiam kaip jis. Mes atrodome sau ne tokie dideli palaidūnai, jei tokiomis pat ydomis pasižymėjo ir didūs žmonės“ (Blaise Pascal).

 

       Klinikinio paveikslo duomenys liudija, kad Pascalį kamavo bent jau hipertenzinis-hidrocefalinis sindromas (tokia organinė patologija kai kuriais atvejais gali net skatinti ankstyvą sugebėjimų raidą ir kartais susijusi su vunderkindo fenomenu). Galvos smegenų vėžio diagnozė kiek problemiška, nes neregime intelekto ir atminties silpnėjimo dinamikos. Psichologinei analizei reikšmingas Pascalio negalėjimas matyti savo tėvų kartu. Galima daryti prielaidą, kad šitaip jis nesąmoningai neigė savo gimimo faktą. Šiuo požiūriu labiau suprantamas tampa vėlesnis mazochistinis „savęs marinimas“, veikiausiai nemenkai prisidėjęs paspartinant realią fizinę Pascalio mirtį.

rainer_maria_rilke       Reineris Maria Rilke (1875–1926), austrų poetas

      

       „Kur mano gyvenimas veržiasi?“

       Rilke, 1898

 

       „Jis buvo vienintelis autoritariško tėvo kariškio ir gana lengvabūdės motinos sūnus <...> Vyresnioji poeto sesuo anksti mirė, ir motina, beprotiškai stengdamasi išsaugoti mirusios dukters atminimą, rengė sūnų mergaitiškais drabužiais“ (Дoeрр+Сегерс O. „Tрeвoгa, меланхолия и творчество: случай поэта Райнера Мариа Рильке“, „Независимый психиатрический журнал“, 2000, Nr. 1, p. 8).

 

       „Hipersensityvus šizoidas. Bionegatyvi asmenybė, aiškiai artima psichozei“ (Lange-Eichbaum W., Kurth W. „Genie, Irrsinn und Ruhm. „Genie-Mythus und Pathographie des Genies“, 6 leid., 1967, p. 505).

 

       „Tačiau bendras gyvenimas su žmona, jo vienintelės dukters motina, truko tik kelerius metus dėl Rilke’s polinkio į nerimą, neleidusį jam ilgėliau pasilikti vienoje vietoje ir prisirišti prie vieno žmogaus <...> Nuo vaikystės jį kamavo sunkios nerimo ir mirties baimės būsenos, neapleidusios iki gyvenimo pabaigos. Lou Andreas-Salome, pirmoji jo moteris, o paskui – draugė, buvo artima Freudui, turėjo daug ryšių psichoanalitikų pasaulyje. Supratusi, kad Rilke’ę kamuoja nerimas ir melancholija, ji primygtinai siūlė jam praeiti psichoanalizės kursą <...> Analizuojant jo paties aprašymus galima daryti išvadą, jog Rilke’ę kamavo periodiški melancholijos priepuoliai <...> Pagrindinės jos apraiškos – darbingumo praradimas ir įkvėpimo netektis. Tačiau nuo vaikystės iki pat mirties jį dažnokai kamavo ir nuolatinis nerimas. Šis nerimas pasireikšdavo melancholijos priepuoliais, tačiau neišnykdavo ir jiems praėjus; gyvenimas tęsėsi, ir poeto sieloje vėl gimdavo eilėraščiai“ (Дoeрр-Сегерс O. „Tрeвoгa…“, p. 8–10).

 

       „Gyveno vienišas, bemaž atsiskyrėliškai“ (Дынник В. „Рильке“, 1935, p. 668).

 

       „Paskutinius ketverius metus prieš karinę katastrofą poetas pakeitė apie penkiasdešimt vietovių, užsibūdamas trumpai ar kiek ilgėliau, – toks stiprus buvo jo nerimas ir pojūtis, kad Paryžiaus vienumoje jau neįmanoma pasislėpti. Jį traukia prie žmonių, nors jis ir žino: „Prasti mano reikalai, jei pradedu laukti žmonių, jausti jų poreikį, dairytis jų ieškodamas; juk tai dar labiau sužadina mano ilgesį, sukelia kaltės jausmą“ (Laiškas Lou, 1911 m. gruodžio 28 d.) <...> Jis skundžiasi nerviniu negalavimu („mano kūniškumas rizikuoja tapti mano dvasingumo karikatūra“), aptaria su Lou galimybę atsidėti psichoanalizei“ (Хольтхузен Г. E. „Райнер Мариа Рильке, сам свидетельствующий o сeбe, и своей жизни“, 1998, p. 159–160).

 

       „Iš tiesų ši kančia tikriausiai buvo būtina jo kūrybiniam darbui; tai paaiškina, kodėl Rilke atsisakė psichoanalizės kurso <...> Tačiau laiške <...> Rilke ne tik pripažįsta kančios svarbą kūrybai, bet ir rimtai smerkia bet kokius mėginimus pakeisti likimą. Pasak jo, diagnozė ir psichiatro siūlomas gydymas <...> iš tikrųjų gali „labai padėti“, tačiau gali ir sugriauti „aukštesniąją tvarką“ (likimo? apvaizdos?), kurios jis nenori atsižadėti, net jei tai reikštų jo žūtį. Žmogus, ypač kūrybiškas žmogus, nekontroliuoja savo likimo ir todėl neturi teisės savavališkai keisti Dievo jam duotos prigimties, nes tai gali pakenkti kūrybiniam darbui <...> Vienintelis gydymo būdas kūrėjui – suteikti jam galimybę kurti. Rilke kalba apie genijaus ligą, kuri skiriasi nuo ligų medicinos požiūriu“ (Дoeрр-Сегерс O. „Tрeвoгa…“, p. 10–11).

 

       „Yra sena nesantarvė tarp buities ir noro kurti“ (R. M. Rilke. „Rekviem Poliui Modersonui-Bekkeriui“).

 

       „Rilke, kaip ir visus, gyvenančius chaoso pariby, kamavo nuolatinis būties grėsmės pojūtis, jis buvo ypač dirglus ir nepasitikėjo savo sveikata“ (Каросса. „Экскурсовод и эскорт“, Хольтхузен Г. E. „Райнер Мариа Рильке, сам свидетельствующий..., p. 260).

 

       „Kūrybinius periodus keisdavo skausmingi ilgesio, baimės ir bejėgiškumo ciklai“ (Еткинд A. M. „Эрос невозможого. История психоанализа в России“, 1993, p. 28).

 

       [Iš 1922 m. laiško] „Tebemanau, kad mano kūrybinis darbas tėra savigydos mėginimas.“ Matyt, jis pats aptiko savo kančios ir kūrybos ryšį“ (Дoeрр-Сегерс O. „Tрeвoгa…“, p. 10).

 

       Labai įdomi Rilke’s patografijoje ši aplinkybė: nenoras gydyti psichinio sutrikimo nesąmoningai baiminantis prarasti kūrybinę galią. Šiuo požiūriu poetas nėra vienišas (pakanka paminėti kad ir Gogolį), ir visiškai tikėtina, kad jis teisus. Kažkokie kūrybinio proceso aspektai neabejotinai glaudžiai siejasi su psichikos sutrikimais. Dauguma autorių, kaip ir Rilke, patį kūrybos procesą suvokia kaip „savigydos mėginimą“, savigydos, kuri šiuolaikine psichoterapijos kalba vadinama „psichoterapija, pasitelkiant kūrybinę saviraišką“.

 

       (1) K. P. Pobedonoscevas (1827–1907) – Rusijos valstybės veikėjas, Sinodo vyriausiasis prokuroras.

 

       Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)