tekstai.lt

Rita Repšienė. Tarp mito ir dabarties, arba Šių laikų mitologija (2)
rita_repsiene
rita_repsiene
       Tapti savu – tikslas, prievolė ar malonė?

 

       Religiniai atsivertimai vertintini kaip viena svarbiausių pavertimo savais galimybė. Šio proceso trajektorijos dominavo pasaulyje visais laikais. Religija, kaip orientacinė dilema, prerogatyva ir dominantė, buvo pasitelkiama ir precedentams kurti, ir esminiams dalykams parodyti, ir savumo tiesoms propaguoti. Nepaprasti nutikimai, stebuklai, pasikeitimai yra neatsiejama kiekvienos religijos dalis.

       Kryžiuočių ordino kunigo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ apie 1284 m. taip pasakojama apie sūduvių kunigaikščio, jotvingių karžygio ir žynio Skomanto mirtį: „Štai koks iš Aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs Dievo bažnyčią, dabar tapo karštu gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Balgos kunigo, kodėl susilaukęs iš Viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė:

       – Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje Švenčiausios Mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti.

       Šitai pasakęs, laimingai atidavė Viešpačiui sielą“ (45).

       Religinė transformacija mirties akivaizdoje visad įtikina savo autentiškumu. Nors neneigiame visų buvusių gyvenimo ir tikėjimo nuostatų, apsireiškimo apoteozė virsta ypatinga palaima ir susivokimo akimirka tampa vartais į amžinybę ir atsivertimo šviesa, tartum išsivadavimas iš ankstyvesnių paklydimų. Religinis kitoniškumas XIII a. fone išryškinamas ir formuojamas savita retorika, kuri neišvengia malones skleidžiančios (stebuklus sukeliančios ir propaguojančios) didaktikos ir tiems laikams paprasto, bet suinteresuoto pakantumo kitam, tapusiam savu.

       Religines metamorfozes sukelia įvairiausios paskatos ir nuostatos – vienintelis dalykas, kuris žavi tokiomis situacijomis, yra nuoširdumas, žinoma, jei jis tikras. Daugybė diplomatinių vingrybių, melagingų atsivertimų, apsimestinių veidmainysčių verčia tapti skeptikais ir mūsų vertinimai praranda pozityvumą.

       Kitų vertinimas nuo seniausių laikų pasižymėjo negatyvumu, laikas lėmė požiūrio formavimą, regimybę ir sklaidą: „Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta“ (46) (iš Gedimino kreipimosi į popiežiaus legatus pasiuntinius Vilniuje 1324 metais). Šio susitikimo pasekmes aprašė ir Petras Dusburgietis: „Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai tikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis – į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas išganingų Jo Šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga ka- riuomene lapkričio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas nusiaubė Polocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug Dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išvarydamas į amžiną vergovę“ (47). Išties Mazovija buvo vertinama kaip Ordino sąjungininkė, o su kitaminčiais buvo elgiamasi taip pat, kaip ir jie elgėsi. Etinis kodeksas buvo konstruojamas, remiantis įprastomis stereotipinėmis normomis: „labai daug [blogo] <...> mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai <...>, jie nebijo Dievo, negerbia žmonių [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki savo rankų jėga“ (48) (iš Gedimino laiško Dorpato, Ezelio vyskupams, Revelio žemės vietininkui ir Rygos miesto tarybai 1325 metais).

       Tiesos, tikėjimo, pagarbos, Dievo, blogio klausimai keliami vienoje ir kitoje pusėje. Riba tarp savų ir kitų brėžiama laike ir erdvėje. Analizuodami istorinius šaltinius, randame daug atskaitos taškų: karo realijų vaizdų ir sąlygiškų insinuacijų, kai kare kaip kare, kai tradiciniam vertinimui nelieka vietos, kai žvelgti būtina iš pačių įvairiausių atskaitos taškų (kas rašė, kodėl rašė ir kam rašė), kai savumas priešpriešinamas kitoniškumui kaip esminė ir neginčijama vertybė, kai už išorinės informacijos slepiasi religinės ir mentalinės dėlionės. Istorija mums paliko nemažai dilemų tarp ikikrikščioniško savitumo ir krikščioniško miestų, švietimo, spausdinto žodžio privalumo, tarp tikėjimo ir pasirinkimo, tarp valdžios ir politikos, tarp diplomatijos ir tiesos.

       Ypatinga malonė, keliaujant į kitą pasaulį, atskleidžiama Philippe’o de Mézie³res „Senojo maldininko sapne“, užrašytame 1389 metais, „apie tai, kaip brangi prakilnioji karalienė Teisybė ir jos puiki palyda atsidūrė tolimose srityse šiaurės dykynių, kur Leto karalystė, apie šios tautos gyvenimo būdą ir apie vieną skaitytoją – teprajuokina tai skaitytoją“ (49). Apie stabmeldžių krašte gyvavusią tradiciją numirus karaliui (manoma, kad pasakojama apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Gediminą), geriausiam jo bičiuliui „suteikiama garbė palaikyti draugiją valdovui, kuris jį taip mylėjo, būti sudegintam kartu su juo ir eiti į rojų“ (50). Didikai nusprendė, kad šįkart išrinktuoju taps Prūsijos riteris, kuris neseniai per mūšį neteko vienos akies ir tapo karaliaus belaisviu, tiesa, karalius, nepaisydamas krikščioniško riterio tikėjimo, jį laikė prie savęs, apdovanojo turtais ir labai pasitikėjo. Jis labai nuliūdo, bet nuslėpė jausmus ir atidavęs „save Dievui bei švenčiausiajam tikrajam kryžiui ir, sukalbėjęs maldas, kreipėsi į baronus, sakydamas:

       – Ponai, jūs ir aš gerai žinome didžias dorybes, narsumą bei tobulybes, kurias turėjo karalius. Jei aš esu sunerimęs, tai tik todėl, kad mano veido trūkumas nenuliūdintų karaliaus sielos. Jūs matote, kad aš teturiu tik vieną akį, dėl ko labai apgailestauju. Neturėdamas visų kūno dalių, aš labai bijau, kad nesu vertas lydėti tokį tobulą valdovą. Tačiau jei jūs nutarsite, jog aš vertas, esu visiškai pasiruošęs, nes man tai būtų didžiausia palaima.

       Baronai apsvarstė, ką riteris jiems pasakė, ir nusprendė, jog jis nėra vertas turėti tokią garbę, kadangi jis neturi visų kūno dalių. Ir išrinko vieną iš kitų karaliaus bičiulių, padėkojo krikščionių riteriui už jo gerumą bei ištikimybę ir paleido jį iš nelaisvės. Jis sugrįžo į savo šventąją religiją didžiai garbingas, o Leto karalių ir jo bičiulį sudegino aprašytuoju būdu. Laimingas buvo riteriui akies praradimas, nes turėdamas jas abi, būtų buvęs sudegintas kartu su karaliumi. Šią istoriją kaip tikrą tiesą man papasakojo seni ir narsūs tikėjimo riteriai“ (51).

       Iš Vidurio ir Rytų Europos platybių metafizinis teatras ilgainiui persikėlė į uždarą privačią erdvę, kurioje žmonės virto pasyviais žiūrovais nuo XVI a. pabaigos rengiamuose jėzuitų spektakliuose – per viešas religines manifestacijas tapdavo nežymiu, bet jausmingu scenos personalu po kraštą plintančiose procesijose, tačiau liko pagrindiniais aktoriais „savo nuodėmės dramoje, nuolat stebimi žmoniškųjų pagalbininkų kunigų, ir gausių demonų, ir pagaliau [egzistuoja] pati scena, kurioje dėl jų sielos kovoja už juos galingesnės jėgos“ (52). Laiko ratas sukasi aplink savo ašį, atradimo iliuzija, siekiant malonės ar išganymo, tampa prievole.

 

       Stereotipų problema

 

       Kito tradiciją formuoja stereotipai: jei tu esi ne toks kaip aš, tai tu esi kitas, kitoks. Be to, kasdieniško pasaulio mentaliniame universume (kaip jį vadino Jacques Le Goffas) daug chaoso (mitiniame pasaulyje iškeliamas ne chaosas, bet įvairovė). Chaoso apraiškos ypač akivaizdžios dabarties pasaulyje, kai mito įtaiga pakito ir prarado ryšį su tradicija. Nuo ikikrikščioniškas reminiscencijas išsaugojusių tekstų iki pirmųjų lietuviškų knygų, nuo istorinių šaltinių sugestijų iki šiol mitinių profanacijų kito (kitokio) tradicija išties gausi ir įvairi, savita ir kvestionuotina. Mes visuomet buvome ar būsime kiti kažkokio kito atžvilgiu. Autentiškumo paieškos identifikuoja ir turtina savąjį mentalumą kito sąskaita, praplečia akiratį.

       Tai, kas tikra, susiję su autentiška būtimi. Dabartiniai politikos herojai, praradę autentišką savimonę ir dvasinius parametrus, užima eilinių stereotipinių personažų pozicijas, nes gyvena nuo rinkimų iki rinkimų, atsiverčia prieš kiekvienus rinkimus ir, kai šie baigiasi, pamiršta duotus įsipareigojimus. Taip jie save įkalina politinių pažadų beprasmybėje.

       Vertybinė disharmonija skatina kalbėti apie grįžimą prie svarbiausių egzistencinių dalykų: nors visuomenė yra globali ir unifikuota, individų tarpusavio santykius lemia tradicinė pasaulėjauta ir moralinės nuostatos. Pasikeitę elgesio stereotipai negali kompensuoti vertybių ir orientyrų praradimo. Įprasti vertinimai, šeimos auklėjimas, prasminės orientacijos suteikia vilčių išgyventi kintančiame pasaulyje. savimi galime išlikti atrasdami, puoselėdami ir išsaugodami seniai prarastus vertybinius dalykus. Stereotipinė mąstysena nėra negatyvi pati savaime, pozityvus požiūris atveria platesnes vertinimų galimybes.

       Globalizacija apriboja visuomenės pasirinkimą, kaip alternatyvią galimybę, kai tarptautinė sistema derinama su nacionaliniais reikalavimais. Šiame kontekste pusiausvyra atsiranda tarp absoliučių ir dalinių nesuderinamumų. Be to, globalios visuomenės vertybių sistema derina teorines studijas įvairiausiuose kontekstuose, į juos įtraukia esmines pozityvias vertybes (demokratija, žmonių teisės, tolerancija), kurios yra labiau orientacinės ir nevertintinos kaip absoliučios, nes nėra reflektuojamos (konceptualiai taikomos globaliose struktūrose). Pavyzdžiui, tolerancija vertinama kaip komunikacijos ir dialogo efektyvi galimybė, kuri pozityvios globalizacijos reikšmes grindžia kito atstūmimu ir išskyrimu53.

       Dauguma laisva valia vykdomų pasirinkimų atskleidžia dabarties visuomenės prioritetus. Kultūros tradicija, istorinės peripetijos, moralinės nuostatos mūsų pasaulyje yra nulemtos stereotipų. Jis virsta sąlygine mitologema, kuri plačiai veikia pasaulį. Tačiau laikomas kaip itin pavojingu šių dienų reiškiniu, kurį reikia aptarinėti ir vertinti (54), suprasti ir toleruoti (55), tyrinėti ir formuoti, kad atsivertų tapatumo horizontai, suvokimai neapsiribotų nusistovėjusiais štampais, klišėmis.

       Europos sąjungos iniciatyva 2007 m. surengtas tarptautinis plakato konkursas „Stereotipų laužymas“ („Breaking Stereotypes“), kurio pagrindu 2008 m. parengtas kalendorius „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“ (56). Mėginimai įveikti stereotipus, juos keičiant pažangesniais ir įvairesniais vaizdiniais, kitokiomis pasiūlomis, atskleidžia neišnaudotų galimybių potencialą, graudų realybės mistifikavimą, vizijomis ir svajonėmis grindžiamą suvokimo sugestiją, kurią, remiantis kultūrinėmis, socialinėmis ir istorinėmis patirtimis, įžvalgomis ir pasiūlomis, siekiant visuomenės ir individo integracijos, reikėtų konkretinti, transformuoti ir apibendrinti.

 

       Šiuolaikinės opozicijos

 

       Dabartiniame pasaulyje opozicijų schemos, kaip patogus vertinimo modelis, yra gajos visose veiklos sferose. Kaip universalios duotybės plačiai identifikuojamos septynios reikšmių dimensijos: universalizmas vs partikuliarizmas, komunitarizmas vs individualizmas, neutralumas vs emocionalumas, atpalaiduojančios vs specifinės (kultūros), pasiekimas vs aiškinimas, žmogaus ir laiko santykis vs žmogaus ir gamtos santykis (57). Apskritai kiekviena kultūra pilna pačių įvairiausių sąlyginumų ir įsigalėjusių prieštarų. Opozicija tarp tinklo ir savų namų, tarp srauto ir identiteto (Jürgenas Habermas tai įvardijo kaip priešpriešą tarp sistemos ir galimybės dalytis su kitais istorijomis) yra tai, kas šiandien struktūruoja visuomenes, šis klausimas tampa esminiu sprendžiant dilemą tarp informacinių tinklų ir socialinių praktikų (Manuel Castells), tarp virtualios komunikacijos ir visuomenės (58).

       Jei vadovausimės antropologinėmis nuostatomis, išvengsime daugybės nuolat iškylančių priešpriešų. Michelio Foucault nuomone, svarbiausias prieštaravimas yra pačiame žmogiškosios tikrovės pažinime, kurį tyrinėdami pozityvaus vertinimo metodais, eksperimentinės analizės ir autentiškos refleksijos būdais išvengtume filosofinių spekuliacijų (59). Žmogiškosios egzistencijos unikalumas nėra opozicionuojamas, pasaulis dalijasi ne pačiame žmoguje, o aplink į jį. Taip atsiranda svarbiausios šiandienos dilemos tarp tikro ir tariamo, tarp savo ir svetimo, tarp savito ir unifikuoto. Gebėjimas apibrėžti ir įvertinti pasaulio originalumą formuoja prasmes ir išvaduoja iš stereotipų.

       Kiekviena mentalinė konstrukcija savaip įkalina, uždaro, apriboja veiksmų laisvę ir sprendimų erdvę. Tikėjimas, kad galima išsivaduoti, atveria naujas tapatumo raiškos galimybes, plačius horizontus (kaip idealybės sinonimas), kuriems paklūsta naujai projektuojami stereotipai. Iliuzija turi pilietiškos visuomenės paradigmą, kito (kitokio) suvokimas nėra tik pokolonijinio pasaulio paveldas: kiti visą laiką buvo šalia.

 

       Mitologija šiandien

 

       Pagrindinis dabarties mitas yra vienijanti Europos idėja, kuri įprasmina daugybę aktualių pozicijų, siekimų, aliuzijų ir galimybių. Naujoji Europa įkūnja savyje atsinaujinimą, prisikėlimą ar „naują gimimą“ iš senosios Europos tradicijų, paveldo ir praradimų.

       Europos idėją palaiko keturi kilmės mitai: Romos teise grindžiama juridinė sistema, krikščionybės suformuotas socialinis solidarumas, demokratinė tvarka, neatsiejama nuo žmogaus, atsispindinti teisių ir laisvių, šviečiamojo amžiaus pagimdyti kosmopolitiniai raiškos ir racionalaus proto principai. šie mitai priešinami barbariškoms ir nedemokratinėms visuomenių tendencijoms, religiniam fundamentalizmui ir amerikiečių įtakos plėtrai, vadinti europietiškumo savastimi (60).

       Tapatumo išsaugojimą globalėjančiame pasaulyje galima lyginti uždaviniams, kurie reikalauja mitų herojams būdingų pastangų. Etninė įvairovė, multikultūrinė sąranga, eurointegruota pozicija ir socialinė atskirtis, kitoniškumo prevencija ir savęs įtvirtinimas – daugybė iššūkių iškyla mažoms valstybėms dideliame bendrame Europos pastate. Aptariant ideologines globalizacijos dimensijas, visuotinai priimtinų idėjų sistemoje propaguojamas vientiso pasaulio vaizdas, „ne tik tokio pasaulio, koks jis yra, bet ir koks turėtų būti“ (61). Kuriama istorija privalo teikti vizijas, kurios išlaisvintų iš provincialumo, tariamo unikalumo ir perdėto ribotumo. „Europai reikalingi nauji naratyvai“ (62), tad ir mes privalome orientuotis į pilietinei visuomenei būdingas vertybes. Vertybinė orientacija yra lemiamas veiksnys dabarties pasaulyje. Jis leidžia diferencijuoti nacionalinę, etninę, kultūrinę ir religinę įvairovę, ją skatinti ir tyrinėti (63).

       Lietuvių kultūra stokoja vizijinio mąstymo, nuolatinės aklavietės nėra perspektyvios šiame margame ir besikeičiančiame pasaulyje, kur sėkmingai dominuoja tik mirties tema (be vilties ir šviesaus pomirtinio gyvenimo). Mes daromės tariamos realybės įkaitai žaidime ar eksperimente be nugalėtojų, todėl nėra ką teisti. Ar literatūra gali padėti išeiti iš beprasmybės? Kaip, girdint desperacines dejones, išsiveržti iš užkeikto rato? seniai nebemadinga apnuoginti problemas, geriau jas glaistyti, tinkuoti ir maskuoti.

       Konstruojant šiuolaikinius tapatumus, kaip prasmės konstruktus, svarbiausia išvengti daugybės sąlyginumų, kuriuos formuoja mus supantis pasaulis. „Aš keliu hipotezę, jog kolektyvinio tapatumo simbolinį turinį bei jo reikšmę tiems, kurie su juo tapatinasi, ir tiems, kurie nesitapatina, didele dalimi lemia tai, kas ir kam jį konstruoja“ (64). Mitologizuodami tapatumus (įteisinamus ar kuriamus), mes suabsoliutiname savo ieškojimus, tačiau vien mėginimas oponuoti įprastoms schemoms ir tautiniuose mituose transformuoti nevisavertiškumo slėpinį (ilgesį seniai praėjusiems didingos valstybės laikams) ar „pereiti nuo „minčių sistemų“ studijų prie mentalitetų tyrinėjimo, pažvelgti į keistenybes, ištirti idėjų istoriją“ (65), politines dėliones, kultūrines tendencijas, idealybės apraiškas, apskritai „pereiti nuo paprastų svajonių psichologijos prie literatūrinių svajonių, keistų užrašomų svajonių, kurios koordinuojamos rašant, sistemingai perauga pradinę svajonę, tačiau vis tiek lieka ištikimos savo elementų onirinei tikrovei“ (66). Tyrinėjimų artikuliavimas (struktūrinimas) kuria sąlyčio regimybę tarp teigiamybės ir siekiamybės, tarp ieškojimų ir praradimų.

       Europos mitas, kaip pagrindinis moderniosios politinės kultūros projektas, išradimas, vienijanti ir unifikuojanti programa, atranda savąjį naują tapatumą ir buvusi idėja tampa realybe (67).

 

       _______________________________

 

       1 Claude L.-S. Laukinis mąstymas. – Vilnius: Baltos lankos, 1997.

       2 Ricoeur P. Mitas // Mitologija šiandien. Antologija / Sudarė A. J. Greimas, T. M. Keane. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 242.

       3 Ten pat.

       4 Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos / Sudarė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 26.

       5 Гуревич А . Я. Послесловие // Ле Гофф Ж. Цивилизация средневекового Запада. – Москва, 1992. – P. 354.

       6 Haseldine J. Review of The Birth of Europe, Le Goff J. (Review, Nr. 523). URL: http://www.history.ac.uk/reviews/ paper/ haseldine.html Date accessed: 21 May 2008.

       7 De Sousa Santos B. Another Knowledge is Possible. – London: Verso, 2007.

       8 Le Goff J. Skaistyklos gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 22–24.

       9 Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 93.

       10 Ten pat. – P. 99.

       11 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, 1394 / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 469.

       12 Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai. – P. 443.

       13 Kvedlinburgo analai. Apie 1009 m. / Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. – P. 17.

       14 White L. A. Reconsidering cultural imperialism theory // TBS, Transnational Broadcasting Studies, 2001. – Spring/Summer. – Nr. 6. http://www.tbsjournal.com/Archives/Spring01/ white.html (2008 09 04).

       15 Kavolis V. Modernizacija, globalumas ir nacionalizmas, kultūriniai siekiniai // Kultūros barai, 2006. – Nr. 3. http://www.eurozine.com/articles/2006-05-26-kavolis-lt.html (2008 09 04).

       16 Frank R. M. Shifting Identities: The Metaphorics of Nature-Culture Dualism in Western and Basque Models of Self 04/2003  http://www.metaphorik.de/04/frank.pdf (2008 05 23).

       17 Ten pat. – P. 75.

       18 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 22.

       19 Ten pat. – P. 36.

       20 Balys J. Ragana / Lietuvių enciklopedija. – T. XXIV. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961. – P. 418.

       21 Kavolis V. Epochų signatūros. – Chicago, 1991. – P. 44.

       22 Dey P. The forgotten male witch // Express News of University of Alberta, 2002. http://www.expressnews.ualberta.ca/article.cfm?id=3275 (2008 09 05).

       23 Basanavičius J. Lietuviškos pasakos. Pirma knyga. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 164.

       24 Raganų teismai Lietuvoje / Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. – Vilnius: Mintis, 1987. – P. 382.

       25 Basanavičius J. Lietuviškos pasakos. Pirma knyga. – P. 191.

       26 Apps L. and Gow A. Male Witches in Early Modern Europe. – Manchester: Manchester University Press, 2003. – P. 118.

       27 Witchcraft Narratives in Germany: Rothenburg, 1561–1652 by Alison Rowlands Male Witches in Early Modern Europe by Lara Apps and Andrew Gow, Prewiev by Jonathan Durrant / Gender & History. – August 2007. – Vol. 19. – Issue 2. – P. 390.

       28 Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 238.

       29 Balys J. Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos / Balys J. Raštai. – T. V. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 201.

       30 Balys J. Lietuvių mitologiškos sakmės / Balys J. Raštai. – T. IV. – Vilnius: LLTI, 2003. – P. 179.

       31 Zizek S. Woman is One of the Names-of-the-Father, or How Not to Misread Lacan’s Formulas of Sexuation, in http://www.lacan.com/zizwoman.htm (2008 09 07).

       32 Pernoud R. Moteris katedrų laikais. – Vilnius: Vaga, 2007. – P. 6.

       33 Balys J. Lietuvių mitologiškos sakmės. – P. 193.

       34 Balys J. Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos. – P. 125.

       35 Voigt V. The Woman Who Destroys Life – La Belle Dame Sans Merci / Tautosakos darbai / Parengė R. Repšienė. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 186.

       36 Alseikaitė-Gimbutienė M. Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą. – Tuebingenas: Patria, 1947. – P. 28.

       37 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 267.

       38 Vėlius N. Istoriniai šaltiniai apie mirusiųjų deginimą Lietuvoje, išimtis ar taisyklė / Lituanistika. – 2001. – Nr. 1(45). – P. 65–72. http://images.katalogas.lt/maleidykla/lituanistica/Litu-65.pdf (2008 09 11).

       39 Grunau S. Preussische Chronik. – Leipzig, 1896. – Bd. 1. – P. 79. Cit. iš: Jonynas A. Lietuvių folkloristika: Iki XIX a. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 58.

       40 Greimas A. J. Mitai ir ideologijos / Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 359.

       41 Ten pat. – P. 363–364.

       42 Ten pat. – P. 365.

       43 Ten pat. – P. 367.

       44 Broma Atwerta ing Wiecznasti, Par Atminima paskutiniu dayktu... par kunigu M. Olszewski. – Wilnius, 1792. – P. 1–2.

       45 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 214.

       46 Gedimino laiškai. – Vilnius, 1966. – P. 128–129.

       47 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – P. 281–282.

       48 Gedimino laiškai. – P. 170–171.          

       49 Mézie³res P. de. Senojo maldininko sapnas / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 449–454.

       50 Ten pat. – P. 452.

       51 Ten pat. – P. 453.

       52 Kavolis V. Epochų signatūros. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991. – P. 57.

       53 Globalization and Values – A Contemporary Paradox in Global Envision: the Confluence of Global Markets and Powerty Allevation. – 2003. – November 25. http://www.globalenvision. org/library/8/566 (2008 09 28).

       54 http://www.stereotypeandsociety.typepad.com/ (2008 09 28).

       55 http://school.discoveryeducation.com/lessonplans/programs/stereotypes/ (2008 09 28).

       56 http://www.stop-discrimination.info/7701.0.html (2008 09 29).

       57 Pors N. O. Globalisation, culture and social capital: library professionals on the move / Stephen O'Connor. Globalization, Culture and Social Capital: Library Professionals on the Move. – Bradford, GBR: Emerald Group Publishing Limited, 2007. – P. 184. http://site. ebrary. com/lib/librarycenter/Doc?id=10185511&ppg=9 (2008 07 29).

       58 Castells M. Mireia Fernandez-Ardevol, Jack Linchuan Qiu and Araba Sey, Mobile Communication and Society. A Global Perspective. – Cambridge: The MIT Press, 2007. – P. 224.

       59 Foucault M. Il Sogno. Roma: Raffaello Cortina Editoje, 2003. – P. 2. Cit. iš: http:// www.generation-online.org/other/acop/acop_humanism_and_anthropology.htm (2008 09 29).

       60 Amin A. Multi-ethnicity and the Idea of Europe / Theory, Culture and Society, 2004. – Vol. 21(2). – P. 1–24.

       61 Steger M. B. Globalizacija: Labai trumpas įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 2008. – P. 143.

       62 Ash T. G. Europe Needs a New Story / European Union: The Next Fifty Years. – London: March 2007. http://www.ftbusiness.com/eu50/ (2008 10 01).

       63 Gallagher T. The Value Orientations Method: A Tool to Help Understand Cultural Differences // Journal of Extension. – December 2001. – Nr. 6. – Vol. 39. http://www.joe.org/ joe/2001december/ttl.html (2009 10 01).

       64 Castells M. Tapatumo galia: Informacijos amžius. Ekonomika, visuomenė ir kultūra. – II t. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006. – P. 23.

       65 Girardet R. Politiniai mitai ir mitologijos. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 11.

       66 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 135.

       67 Delanty G. Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)