tekstai.lt

Rita Repšienė. Tarp mito ir dabarties, arba Šių laikų mitologija (1)
rita_repsiene
rita_repsiene
       Neprivalau matyti realybę tokią, koks esu. (Paul Éluard)

 

       Objektyvumo svarbiausia užduotis – viską kritikuoti: įspūdžius, sveiką nuovoką, netgi įprastą praktinę patirtį, pagaliau etimologiją, nes žodis, sukurtas dainai ir apgaulei, retai sutampa su mintimi. Toli gražu nesižavėdama, objektyvi mintis privalo ironizuoti. Be šio priešiško budrumo nepasieksime tikrai objektyvaus požiūrio.(Gaston Bachelard)

       Šiuolaikinė mitologija, kaip paslaptingas ir nuolat atgimstantis organizmas, aktualizuoja dabarties gyvenimą. Mito vartosena įgavo neregėto platumo ir savito reikšmingumo diapazoną. Mitai, jų kūrėjai ir griovėjai, gaivintojai ir vartotojai dominuoja televizijų ekranuose, spaudos puslapiuose ir interneto platybėse, mitinės aliuzijos pastebimos politinėse įžvalgose, mitiškumo strategija naudojama įvairiems, dažnai kontroversiškiems rakursams. Archetipinė sugestija tapo itin paranki suteikti veiksmui ar minčiai gelmės ir išbaigtumo.

       Pasaulis gręžiasi atgal, kad galėtų keliauti pirmyn, kaip Sizifas velka akmenį aukštyn ir laukia, kas bus rytoj. Absurdiškoji dėlionė įgauna naują pavidalą: globalizacijos sąlygomis neįmanoma išvengti totalaus paviršutiniškumo ir viską naikinančios skubos. Viena vertus, visuomet įmanomos ir alternatyvios galimybės: nepasiduoti laiko diktuojamam stiliui, turiniui ir formoms, išsaugoti originalią pasaulio, verčių, prasmių traktuotę. Kita vertus, ieškodami sprendimų, rizikuojame atsidurti naujoje aklavietėje, taip ir nesuradę kelio iš pačių susikurto labirinto. Ar schematizuodami savas patirtis ir integruodami vertybinę (mitu grindžiamą ar patikrintą) paradigmatiką į šiuolaikinį pasaulį, mes tapsime kitokiais, ar tiesiog galime kvestionuoti pozityvią bei negatyvią transformaciją ir atsisakyti jos – palikdami paraštėse ar menamose išnašose – kaip nereikalingos informacijos, ir taip išspręsti visus iškylančius (laiko bei istorijos diktuojamus) nesklandumus tarp tradicijos ir inovacijos, tikro ir tariamo.

       Plačiai į šiandienos pasaulį integruota mito sąvoka yra gana kontroversiška. Brėžiama į praeitį mito trajektorija siekia klasikinės graikų ir romėnų kultūros laikus, pagoniškus Europos tautų tikėjimus ar epiškas dėliones, „laukinio mąstymo“ (1) grindžiamus pirmykščio pasaulio vaizdinius ar pirmapradžius dieviškosios kūrybos momentus. Laikui bėgant, keičiantis pasaulio erdvės supratimui ir vertinimui, esminiai mito principai išliko. Remdamiesi mito dėsningumais ir atrasdami konotacinius bendrumus istorijoje ir dabartyje, formuojame platų ir sugestyvų reikšmių lauką.

       Apibrėžti mitą šiandien nėra paprasta. Tam taikomas negatyvacijų eliminavimo principas: mitas nėra tikėjimas, šventa istorija, ritualas. Dabartinėje kultūroje mitas dažnai virsta siekiamybe, tikrovę transformuojančia į gerovės ir išsipildančių svajonių šalį. Taip ir gyvenama laukiant kito, nepaprasto herojaus, kuris atneš gerąją naujieną ir pavers mūsų pasaulį vartotojų rojumi. Mitas nėra pramanas ar nuomonė, ar plačiai mistifikuojamas gandų pasaulis apie naujųjų Europos Sąjungos direktyvų („privalomas“ viagros vartojimas ar unifikuotas prezervatyvų dydis) taikymą. Mitas taip pat nėra utopinė bei geidžiama idealybė ar praėjusio ir negrįžtamai prarasto laiko sugestija, iškeliama kaip norma ar kanonas. Mitas šiandien nėra vien tariamai kadaise gyvavęs ir sektinu mums atrodantis dievų pasaulio suvokimas, praradęs svarbias ir aktualias konotacijas, bet išsaugojęs senojo pasaulio magiją.

 

       Mito devalvacija ar prisikėlimas

 

       Tikrovė, kaip mūsų pasirenkama dabarties interpretacija, nuolat verifikuojama mitinėse patirtyse. Vėl įsigali vertybinė orientacija. Mitai suteikia vertinimams savitą matmenį, įtikinančią pagavą ir laiko projekciją. Įvairialypė ir daugiaprasmė tyrinėjimų sritis, kaip požiūrių, sampratų ir patirčių sankaupa, reikalauja pjūvių, schemų, horizontalių, vertikalių ar diagonalių, siekiant kurti prasmingumo vizijas čia ir dabar. Logiškai preparuojant mitą, dabartis atveriama erdvinėms interpretacijoms, platesniam suvokimui ir įvertinimui.

       Mitas kaip archetipas, kaip reikšmė, kaip ribas praplečiantis žinojimas atlieka ne filosofinio įprasminimo, bet interpretatoriaus arba realizatoriaus vaidmenį, aktualizuoja praeitį, tiesia sąsajas su dabartimi, brėžia ateities vizijas. Tam tikri postulatai būtini, kad neklaidžiotume klajonėse po tikrus ir tariamus akligatvius, apsimetinėdami visažiniais, bet taip ir likdami provincialiais savamoksliais, neigiančiais kitų ieškojimus ir atradimus. Patirtis inspiruoja išmintį, kelia klausimus ir mėgina į juos atsakyti.

       Kaip pagrįsti esmines praeities nuostatas ir neprarasti jų įtaigos dabarties pasauliui? Kaip atskleisti šiandienos pasaulio dėsningumus, apsiribojant opozicijų kaita ar priešybių sambūviu? Ar mūsų siūlomi raktai, kodai, skaitymo būdai yra parankiausi, priimtiniausi, ar leidžia pasiekti geriausio rezultato? Kaip galime pasikliauti subjektyviomis pozicijomis objektyvumo siekiančioje visuomenėje?

       pasak Paulio Ricoeuro, mitinis pasaulis savo reikšmine intencija „taiko į tą prasmės visuotinumą, kurį Hegelis taikliai įvardijo „sąvoka“ (2), taip sustiprindamas mitinius vaizdinius tuo schematizmu, kurį Kantas pavadino „menu, paslėptu gamtos gelmėse“ (3). Slėpinio tema ir jos plėtotė yra tartum esminis brėžinys prasmių labirintuose. Reikšmingas ir Algirdo Juliaus Greimo „itin svarbus konstatavimas: mitologija nėra, kaip tai buvo įprasta manyti, vienos kurios nors tautos surinktų mitų kolekcija, o ideologinė struktūra, galinti pasireikšti bet kokia literatūrine forma“ (4). Šią nuostatą papildo ir dabarties mitologijos, istorijos bei kultūros tyrinėjimai. Mitai kuria atitinkamą perspektyvą ir atskleidžia esmines gaires, analizuojant pirmąsias lietuviškas knygas, aktualias istorines užuominas, tradicijos sukurtus stereotipus. Padeda išsilaisvinti iš sukalkėjusių nuostatų ir siekti savito esmingumo.

       Šiuolaikiškumo dimensija neišvengiama, nes, būdami čia ir dabar, mes negalime būti ten ir tada. „Kad suprastume prasmę, slypinčią istoriniame šaltinyje, t. y. teisingai ją iššifruotume, turime atmesti idėją, jog visi žmonės visada, per visą istoriją, mąstė, jautė taip pat, kaip jaučiame ir mąstome mes, – priešingai, daug produktyvesnė yra hipotezė, kad istoriniame šaltinyje užfiksuota kitokia sąmonė, prieš mus – Kitas“ (5). Ignoruodami šį teiginį, mes neatskleisime istorinių įvykių tiesos (nebent atsitiktinai, intuityviai, netikėtai), kurios mums niekas iš kadaise gyvenusiųjų nebepatvirtins. Tik interpretacijų įvairovė ir gausa, dėsningumų ir alogizmų paieškos leis rasti optimaliausius prasmių variantus, mitines schemas, universalias dermes ir pristatyti svarbiausias temas iš skirtingų perspektyvų bei tarpusavio sąsajų (6).

       Analizuodami istorinius šaltinius, mes tampame kitais tos istorinės medžiagos atžvilgiu, medžiagos, kuri kaip kategorija priskirtina mąstymui (7), o opozicines dėliones galime vertinti kaip aktualią šiuolaikinio pasaulio tendenciją. Kitoniški pasidaro ir mūsų pačių tekstai skaitančiųjų juos atžvilgiu.

       Rašto istorija saugo atmintį, kuri identifikuojama laike. Tai nėra abstrakcija, perduodama iš kartos į kartą. Atversdami konkrečios epochos dokumentą ar liudijimą, mėginame prisijaukinti laiką, demitologizuoti savo ribotumą, tapti visagaliais teksto valdovais.

 

       Sugestija senosios raštijos link

 

       Mūsų kultūrinę laikyseną nulemia raštas ir tradicijos, kaip patirties postulatai ir ateities imperatyvai. Erdvės tarp savęs ir kitų (atsietumo) apmąstymai gali būti prilyginti skaistinimo procedūroms, kai po mirties keliaujama į dangų ar pragarą (8).

       Tapatumo problemą atskleidžia pasirinkta pozicija, čia galioja tam tikra prasminė disharmonija, suponuojanti pagrindinę vertybinę orientaciją ir atitinkanti standartinę kitoniškumo formulę: jei tu nesi toks, kaip aš, tu esi kitoks. Skiriasi tik sferos ir dominantės: religija, tautybė, lytis, interesai, vertybės, nors pagrindinė ašis – tas pats egocentrinis pasaulio suvokimas. Raštijos tradicija patvirtina šias universalias tiesas.

       Pirmojoje lietuviškoje Martyno Mažvydo knygoje kitais identifikuojami tie, kurie laikosi kitos, senosios religinės orientacijos. Remdamasis šia nuostata, profesorius Frydrichas Stafilas „Katekizmo“ įžangos žodyje kuria distanciją tarp senąjį tikėjimą ir naująją religiją išpažįstančiųjų, kitais apibrėždamas ir tuos, kurie garbina jam ir jo religinėms nuostatoms nepriimtinus objektus, tartum skaidydamas senojo tikėjimo vientisumą: „vieni medžius, upes, kiti žalčius, kiti dar ką kitą garbina, šlovindami kaip dievus“ (9), siekdamas tuos kitus paversti savais, t. y. atversti į savąjį tikėjimą. Tam tarnavo ne tik kardas ir kryžius, bet ir kitos priemonės. Tarp jų – religinių tiesų plėtra vietinėmis kalbomis: „imkiet mani ir skaitikiet, jr tatai skaitidami permanikiet“ (10). Raštas, švietimas, europietiška kultūra atėjo kartu su nauja religija. Išpažinusiems senuosius tikėjimus kiti buvo tie, kurie atėjo jų atversti.

       XIV a. pabaigoje vokiečių ordino heroldas Vygandas Marburgietis apie 1381-ųjų kryžiuočių žygius eiliuotai rašė: „Minėtasis Ragainės kontūras Vygantas gaisrais skersai ir išilgai nuniokojo to nesitikinčią Romainių žemę, nužudė du šimtus vyrų, moterų ir vaikų; buvo išvesta penkiasdešimt belaisvių su gausiu galvijų ir arklių grobiu. Jis taip pat daug kartų nusiaubė žemę, žmonių vadinamą Vilniumi“ (11). Tiesa, jau 1385 metais kryžiuočių karo žygių į Lietuvą aprašymuose pažymėta, kad kelias nuo Neries į Vilnių pirmiausia ir atveda „į Vilkės lauką, kur buvo užmuštas Ragainės kontūras Vygantas“ (12). Laiko peripetijos anuliuoja visas priešpriešas ir parodo žemiškų žaidimų beprasmybės galią: riba tarp prasmingo apaštalavimo ir žiauraus susidorojimo, tarp siekiamybės ir realybės yra trapi ir neįtikėtinai fantasmagoriška. Ir primena pirmą Lietuvos (Lituae) vardo paminėjimą saksoniškuose Kvedlinburgo analuose, aprašant misionieriaus vyskupo mirtį: „[1009 metais] šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų“ (13).

       Religinės priešpriešos, kova su kitais, neišvengiamos pasekmės palieka erdvę netikėtiems atradimams, įprasminimams ir įvertinimams. Kito formuluotė suskaldo pasaulį į savus ir svetimus. Pasaulio suvienijimo siekį nulemia įvairios priežastys. Tarp jų – religinis atsivertimas (kaip egzistencinė pavara, arba privaloma metamorfozė).

       Ikikrikščioniška kultūra tartum oponuoja oficialiai – naujai religijai. Bipoliariškumas, padalijantis pasaulį į savus ir kitus, siūlo neįtikinamiausius suvokimo modelius, o tapatumo dilema plėtojama tarp dabarties ir praeities. Opozicinė gija suriša mentalines dėliones, istorines peripetijas ir akivaizdžius proveržius. religinė priešprieša, demonstruojanti egzistencinį dvilypumą, parodo senosios raštijos tendencingumą ir siekimą dekonstruoti kitokio pasaulio savitumą.

 

       Galios, lytys ir kitoniškumo sklaida

 

       Kitoniškumas, kaip plati ir įvairialypė sąvoka, reiškinys ar egzistencinė forma, aprėpia visas įmanomas sferas. Kaip ir kultūrinis imperializmas, okupuoja svarbiausias mūsų patirtis. Jo reikšmė tebėra nuolat aptarinėjama ir plėtojama (14). Išsigelbėti nuo schemų nėra paprasta, nes jos, kaip ir stereotipai, valdo pasaulį. Kultūra suponuoja savyje ypatingą reikšmių pasaulio galią, palikdama interpretacijoms didelę erdvę, tačiau pagrindiniai teiginiai, kaip ir idėjos, formuojančios intelektualinę istoriją, Europos diskurse yra tapę metanaratyvais, kurie, pasak Vytauto Kavolio, „kaip archajinių ir modernistinių principų ir modernizmo krypties nepripažinimo rezultatas“ antimodernistinėje kultūroje parodo akivaizdžias minties nenuoseklumo tendencijas, „iškylančias kaip ryškus kontrastas įvairioms modernizuojančos kultūros versijoms, kurios gali konfliktuoti tarpusavyje ir nėra ontologiškai ar metafiziškai pagrįstos, bet kiekvienu atveju ideologiškai glaudžiai susijusios“ (15).

       Modernios kultūros versijos remiasi tradicinėmis klišėmis, per šimtmečius susiformavusiais požiūriais, tapatinimais ir schemomis. Pvz., europietiškos kultūros nešėjai tapatinami su vyriškomis galiomis, vyraujanti opozicija tarp kultūros ir natūros lietuvių pasaulėvaizdyje (formuojantis ir sklindant raštijai) turėjo aiškią lyties skirtį.

       kaip manoma, klasikinė dichotomija gamta vs kultūra, tebevaldo pasaulį (16). Tai vadinamoji vakarietiška ontologinė paradigma, kuri seniai tapo pasaulį apibrėžiančia opozicija:

 

       gamta kultūra

       kūnas mąstymas

       emocijos protas

       moteris vyras

       gyvūnas žmogiška būtybė

       žemas aukštas

       blogas geras

       mėnulis saulė

       naktis diena

       juodas baltas

       tamsa šviesa (17).

 

       Reikšmių vertikalės grindžia dominavimo kanoną, supaprastindamos pasaulio modelį ir pateikdamos mums gana šablonišką hierarchinę seką. Esminės dominantės – moteris ir vyras – formuoja aplink save svarbiausių reikšmių lauką, pasirinkimą lemia antropologinės nuostatos, aktualios ir prasmingos kultūros istorijai suprasti ir tyrinėti.

       Šių laikų pasaulyje moters ir vyro priešprieša nuolat iškeliama, tačiau su ja siejamos reikšmės (gamta vs kultūra, kūnas vs mąstymas, emocijos vs protas ir pan.), atrodo, galioja tik ypatingoje ikikrikščioniškos kultūros, senosios raštijos, viduramžiškų tradicijų pasaulio, kuris buvo saistomas savitų opozicinių grandinių, erdvėje.

       Lytinė diferenciacija formuoja savitą esminę koordinatę, kuri glaudžiai susijusi su istoriškai susiformavusia apibrėžtimi. vyrauja nuostata, kad antropologinės teorijos Vakarų civilizacijai primeta priešpriešą, moteris identifikuodamos su gamta, o vyrus – su kultūra. Taigi moterims ir vyrams priskiriamos skirtingos reikšmės vienoje kvalifikacinėje sistemoje (18). Lietuvių raštijos tradicijoje nuo Martyno Mažvydo laikų moteris buvo tapatinama su tamsiomis, gaivališkomis gamtos jėgomis, burtais ir magija: „Pagonybė identifikuojama su moteriška religija. Krikščionybė – viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera“ (19).

       Nors vyravo identifikaciniai modeliai, viduramžių kultūros istorijoje moteriai buvo leidžiama pasirinkti Dievą ar velnią (pasišventimą Dievui ar bendradarbiavimą su velniu), šventumą ar raganystę.

       Tradicinėje kultūroje plačiai plėtojama pažiūra, kad ne viena moteris yra parsidavusi velniui, jo sąjungininkė, pažadėjusi velniui savo sielą ir iš jo gavusi antgamtinių sugebėjimų burti; šie sugebėjimai padėdavo ar kenkdavo kitiems žmonėms (20). Elgesys su raganomis rodo ideologinį agresyvumą moterų atžvilgiu – tarp sudegintųjų už raganavimus Lietuvoje 75 proc. moterų (21). Tokia pati tendencija pastebima ir visame pasaulyje: moterys žymiai dažniau kaltinamos raganavimu ir teisiamos – nuo 1450 iki 1750 metų, t. y. per tris šimtus metų Europoje, Anglijoje ir Amerikoje nužudyta 60 tūkst. raganų (raganių) – tarp jų tik 25 proc. vyrų (22). Ši informacija pagrįsta išlikusiais dokumentais. Daugybė pavienių ir kolektyvinių susidorojimo faktų niekada nebuvo užfiksuota.

       Žodinėje lietuvių tradicijoje gausu pasakojimų apie raganų virsmus, skraidymus, rinkimąsi ant Šatrijos kalno, būrimus ir kenkimus, taip pat ir susidorojimus su raganomis, nes norėta įsitikinti, ar jos iš tiesų sudariusios sandėrį su velniu, ar yra raganos. Per tokius tikrinimus nebuvo ribos tarp tikro ir tariamo susidorojimo ir galima baigtis atitinka visus viduramžiškos misterijos kanonus: „Kitą kartą buvę labai daug raganų. Tai jas girdydavę, bet niekaip negalėdavę prigirdyt – kočėlą, samtį nusitverdavus ir nebeskęsdavus. Tai ir žinodavę, kad ta ragana. Atveždavę šiaudų, apkraudavę ir uždegdavę. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus. Tai visi ir žinodavę, kad ta tikrai buvus ragana. Bet kitą ir tokią sudegindavę, kad visa, ir širdis, sudegdavus – tai ta nekalta buvus, ta jau buvus ne ragana“ (23).

       Demonologinės veiklos ir įtarimų, kad asmuo užsiima tokia veikla, sutapatinimas naikina esminius skirtumus tarp savo ir svetimo, kaip ir nekaltumo prezumpciją, kurios raganų teismuose nebuvo. Kaltinimai panaikinami tik mirties (per teismą) atveju. Tarp tikros ir tariamos veiklos nėra priešpriešos. Remiantis rašytiniais duomenimis, daugiausia raganų teismų Lietuvoje ir Lenkijoje būta XVII amžiuje, bet išlikę nemažai liudijimų apie persekiojamus už raganavimą ir XVIII amžiuje (vėlyviausias įrašas apie 1771 m. vienuolynui dirbusių valstiečių Ruginių apkaltinimas raganavimu ir išvarymas iš ūkio (24).

       Apskritai raganavimas vertinamas kaip moteriška veikla. Tokia veikla užsiimantys vyrai ir moterys buvo vertinami skirtingai: „Vyrų raganių, ne tik moterių, taipogi buvę senovėje. Jie buvę vadinami žyniais“ (25), burtininkais, alchemikais, atradėjais, mokslo žmonėmis. Vyrų užsiėmimas magija ir burtais, be abejo, plačiai žinomas istorinis faktas (26), tačiau jie nebūdavo kaltinami demonologija ar ryšiais su velniu (27). pasakojama, kad po mirties burtininkas keliaudavo į pragarą, tikima, kad burtininkas negalėdavo numirti, kol neperdavė savo žinių ar galių (28).

       Kai kalbame ir apie nepaprastų savybių ar galių turinčius žmones, akivaizdi lytinė diferenciacija. Aiškiaregiai, juodaknygiai, užkalbėtojai, vilktakiai, žmonės blogomis akimis – visi jie dažniausiai vyrai. Išliko nemažai pasakojimų, kad sau jie pakenkdavę labiau, nei kitiems: „Kai būna velionis padėtas kambaryje, pažiūrėti per durų skylutę, kame išpuolus lentoje šaka. Vieną kartą taip padarius, visą amžių matysi vėles. Dėlto seniau būdavę žmonių, kurie neįeidavę į laidotuves, nes negalėdavę pro vėles praeiti, dėl didelio jų susikišimo“ (29). Jei ir užsiimi pavojinga veikla – pasekmės neišvengiamos, peržengus ribą, pereini į kitą pusę, iš kurios sugrįžti neįmanoma. Kaip ir tada, kai naudojiesi nepaprastais dalykais: „Šimas Revas su savo dukterimi ir numylėtine vakarais skaitė savo juodąją knygą iki vėlaus vakaro. Kartą jo numylėtinė įmetė į krosnį ir sudegino jo juodąją knygą. Ant rytojaus rado tą pačią knygą, ant lentynos gulinčią. Jis gali taip padaryti, kad vežimas tik su vienu lanku važiuoja. Degtinės daug nemėgsta, ją vadina nuodais. Į vestuves ateina visas gėlėmis apsikaišęs, nuo galvos iki kojų, ir smuiku griežia“ (30).

       Religinėmis ir teisinėmis sankcijomis manipuliuojama ir garsiojoje ideologinėje manifestacijoje „Raganų kūjis“ („Malleus Maleficarum“; pirmą kartą pasirodė 1487 m.), per du šimtus metų išleistoje daugiau kaip trisdešimt kartų. Knyga, nubrėžusi aiškią ribą tarp savų ir kitokių, praturtino kultūrą ir istoriją demoniškąja paradigma, kaip galimybe teisti ir bausti, atskirti ir pasmerkti.

       Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, raganų teismai virto moterų kitoniškumo propagavimo raiška. Vyrai, užsiiminėjantys magiška veikla, buvo tarsi privilegijuoti. Kilni mokslo ir kultūros sklaidos misija įprasminama vyriškoje inkarnacijoje ir nepalieka vilčių išsivaduoti iš priešpriešų.

       Šiandien klasikinėmis vadinamos vakarietiškos ontologinės paradigmos atrodo dirbtinės. Universalumas, tarsi laikina iliuzija, kurios tikrasis vertintojas – laikas. Iki šiol aktuali opozicija gamta vs kultūra. Nevienareikšmis moters statusas. Net jai suteikus nepaprastas reikšmes (31), neįveiksime tūkstantmetį besitęsiančio tapatinimo su tamsiomis gamtos jėgomis, magija ir burtais. O gal moteriškos galios nėra pavaldžios vyriškam racionaliam pasauliui? Kaip ir gebėjimas kitaip matyti, kitaip elgtis („Moters vietos visuomenėje evoliucija yra lyg tas Fortūnos ratas, kur mes matome kokį nors personažą kylantį aukštyn. Kurį laiką jis įstengia išsilaikyti aukščiausio pakilimo, savo triumfo, taške, o paskui pradeda leistis žemyn ir atsiduria pačioje apačioje“ (32), būti kitaip vertinamomis. Vienos taisyklės galioja moterims, atliekančioms herojines misijas: tikėjimo, pasiaukojimo už Tėvynę, laisvės kovų, kiti šablonai taikytini kasdienybės erdvėje, treti dalykai – nepavaldūs laikui. Neįtikinamiausių istorijų pasitaiko ir šiandien:

       „Grigaliauską iš Kampinių (Suvalkų Kalvarijos parapija), būdavo, kasnakt slogindavo slogutė. Na, ir jis niekaip nuo jos negalėjo atsikratyti. Tai kažin kas prirodijo jam, kad eidamas gulti atgalios prieitų prie lovos ir taip priėjęs nusiautų klumpes ir atgalios, t. y. neapsukęs priešakiu in lovą, atsigultų. Taip jis ir padaręs, tai nuo to sykio jį kaip pametė, tai, sako, ir šiandien neslogina“ (33).

       Nuo nepaprastos mitinės būtybės, kuri lyg tikrovėje „užgula“ žmogų, slogina – jis negali nei pajudėti, nei įkvėpti, o apsisaugoti nuo to įmanoma kaip nuo mirties:

       „Guldamas į lovą avalus (klumpes, batus) pas lovą reikia padėti taip, kad pirštų galai nebūtų atsukti į lovą. Mat nakčia Giltinė pėdsaku ateina ligi lovos ir, radusi avalus atkreiptus į lovą, sako:

       – Žmogus lovoje! – įlipa ir uždusina.

       Jeigu randa atkreiptus į lovą užkulnius, sako:

       – Ateita, ale į lovą neįlipta.

       Paklaidina pėdsaką ir žmogus lieka gyvas“ (34).

       Apsisaugojimas nuo mirties ir pavojingų moterų yra tapatus, naiviai manant, kad tai įmanoma. Moterų sąsajos su gamta, emocijomis, kūniškais pradais, priešpriešomis protui, mąstymui, kultūrai, yra paviršutiniškos. Tikrųjų priežasčių reikia ieškoti giliau, jos nulemia pasekmes, kaip viduramžiais plačiai paplitęs pasakojimas apie moteris, kurios ateidavusios naktį pas vyrą, išplėšdavusios jo širdį ir surydavusios. Kultūros istorijoje vartojamą La belle dame sans merci atitinka mulier speciosa, „visoje Europoje žinomą kaip raganos apibūdinimą“ (35).

       Kitoniškumu, kaip ir galiomis, manipuliuojama visais laikais. Lyčių skirtumai taip pat yra patogi erdvė apibendrinimams ir manipuliacijoms. Kaip ir opozicinėms sistemoms yra privalomos bendrumo paieškos, nepaisant akivaizdžių nekaltumo ar kaltumo įrodymų, kultūrinių ritualų ir neprognozuojamų pasekmių.

 

       Klasikinės prieštaros kaip mito samprata

 

       Šiandien mitai aktualizuojami naujai, jie kinta: vieni reiškiniai seniai išnyko, kiti transformavosi, įgijo kitas formas, treti taip ir gyvuoja iki šiol. Konservatyviausi yra laidojimo papročiai (36).

       Glaudi mito ir ritualo sąsaja, gyvavusi sakralios erdvės kultūroje kaip pasaulio egzistencinė ašis, prarado veiksnumą. Laikas, išardydamas semantinę bendrybę ir sukurdamas dviejų reiškinių savarankišką regimybę, atsiejo du vienovę sudariusius dalykus. Ritualas įprasmindavo mito buvimą, naujųjų papročių protegavimą ir senųjų pasitraukimą. Laidojimo papročių kaita – ryškiausias naujųjų ritualų propagavimas – pastebima viename seniausių baltų religijos ir mitologijos šaltinių, Bizantijos kronikininko Jono Malalos, dar vadinamo Kalbėtoju (Ritor), kronikoje, datuojamoje VI a. po Kristaus. Ji 1261 m. įterpta „Pasakojime apie vieną pagoniškąjį paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina“. Būdamas žmogus, Sovijus sumedžiojo šerną, išėmė iš jo devynias blužnis ir davė iškepti vaikams. Šiems vieniems suvalgius blužnis, jis supyko ir nusileido į pragarą. Kai sūnus parodė kelią, praėjo ten tik pro devintus vartus. Vėliau sūnus jį ten susirado, jie pavakarieniavo, sūnus „padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau.“ Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį, ir paguldė ten“. Bet ten jį ėdė bitės ir daugybė uodų, todėl prastai miegojo. „Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“ (37). Iš trijų galimų laidojimo būdų Sovijus pasirenka sudeginimą. Neįtikėtina, kad beveik po septynių šimtų penkiasdešimties metų šis laidojimo būdas vėl plačiai praktikuojamas. Remiantis archeologų duomenimis, Lietuvoje mirusieji buvo deginami iki XIV amžiaus (38), bet šis ritualas minimas ir vėlesniais laikais: Lietuvos metraštyje, datuojamame XVI amžiumi, Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ (1582), minimas kunigaikštis Šventaragis, kuris tariamai pradėjo mirusiųjų kunigaikščių deginimo tradiciją Vilnios ir Neries santakos slėnyje. Nemažai legendinius laikus utriruojančių mistifikacijų apie neįtikėtinus prūsų ritualus išliko ir to meto liudijimuose:

       „Pakilo stiprus vėjas su perkūnija ir žaibais. Dievas žino, ar tai buvo gamtos ar velnio darbas. Abudu seni nukaršę vyrai, karalius Vaidevutis (Widowuto) geriausiais savo drabužiais ir jo brolis krivaitis (kyrwaitto) Brutenis (Brutteno), taip pat gražiai apsirengęs, bet be šventiko puošmenų, susiėmę rankomis ir giedodami nuėjo į ugnį ir susidegino. Visi kiti raudojo iš pagarbos. Daugelyje vietų visame krašte buvo statomos jų stovyklos ir jie garbinami kaip dievai“ (39).

       Akivaizdu, kad dar XVI a. siekiama visais įmanomais būdais pabrėžti baltų savitumą pagal krikščioniško pasaulio kontekstą. Svetimšalių aprašyti ritualai kuria herojinę istoriją, kuri pateikia realų gyvenimą kaip įspūdžių, iškraipymų ir nesusipratimų rinkinį. Ar galima atrasti ribą tarp tiesos ir prasimanymo, realybės ir mistifikacijos? Ar istorinė tariamybė vertintina pagal tuos pačius kriterijus, ar tai tiesiog žodžio ir minties magija?

       Demitifikacijos, kaip mitologijos „išvertimo“ į ideologiją, procedūra nėra paprastas kelias tiesos link. Mito specifiką lemia daugybė faktorių: sakralumo praradimas, universalumo išsaugojimas, archetipinė gelmė, ideologijos atspindžiai, įvairiausių sferų, lygmenų, pozicijų sklaida, pernelyg didelis mito sureikšminimas, nuvertinimas ir siekiamybė.

       Būdamas kultūrinio identiteto ir istorinės savasties dalis, mitas lyg ir nepavaldus laikui, kuris formuoja savus mitus. Demitifikacija yra aktuali ir šiandien. Pasitelkus šį interpretavimo būdą, regėjimo galimybę ar atskaitos tašką, svarbu sudėlioti tinkamus metodologinius akcentus: „Demitifikacija yra neutralus mokslinis terminas, jis reiškia, kad reikia nuimti kepurę mitui, visiškai nesakant, ar jis geras ar blogas. Demitifikuoti – tai reiškia aprašyti poeziją, aprašyti religiją, moralines vertybes, meną, klausiant, ką visa tai reiškia. Šitokia reikšmės ieškojimo operacija yra dažnai naudinga savęs ir kitų apšvarinimui“ (40).

       Norėdami atlikti tam tikrus veiksmus, pirmiausia turime apibrėžti objektą, atriboti jį nuo nereikalingų, papildomų, šalutinių, antrinių dalykų, išgryninti ir materializuoti tam, kad jis virstų idėja, metafizika, atsiskirtų nuo laiko ir konteksto, o vėliau išnyktų atradimų erdvėje kaip efemerija, iliuzija, palikusi pėdsaką ar užuominą.

       Mito esmę nusako tai, kad jis funkcionuoja kaip sistema, kurioje dvi kontradikcijos, prieštaros, opozicijos. Klasikinis aksiologinis pavyzdys – Nekalto prasidėjimo legenda – „dviejų prieštaravimų – pagimdymo fakto ir Dievo Motinos nekaltybės – vienalaikis teigimas“ (41), kuris racionaliai nepaaiškinamas, bet jau tapo formule, kaip viena galimų mito egzistencijos formų.

       Šiuolaikinei lietuvių kultūrai svarbios prasmingos egzistencijos sąlygos: mūsų tautai tikslinga sukurti ir apibrėžti ideologinius modelius, pagal kuriuos būtų „lengviau gyventi, panaudotų juos kaip ateities kelrodžius“ (42), norėdama išsivaduoti iš įsigalėjusių stereotipų, vertybinės atrofijos, provincialių kompleksų. Mitologinė aktyvacija nėra absoliuti panacėja, bet galimybė pažvelgti į save kaip į kitą, atsitolinus, bet esant dabartyje ir permąstant istorijos patirtis kaip prasmingas privalomybes.

       Vienas A. J. Greimo propaguotų dinamiško mito pavyzdžių – Vilniaus garso (geležinio Vilko), kaip ateities pranašo, mitas, suteikiantis galimybę lietuvių tautai „dar ką pasakyti pasauliui, kad ji turi prieš akis atvirą savo istoriją“ (43). Naujų ritualų kūrimas, kaip įvaizdžio, pozicijos, išskirtinumo formavimas, žlugdo autentišką laikyseną. Šiuolaikiniai herojai siekia mitinių vaidmenų, tačiau politinis angažavimasis ir veikla dažnai kuria klasikinės prieštaros regimybę, o ne mitinę vienovę. Susitapatinimas su tariamomis vertybėmis nukreipia ne į ateitį, o į virtualių žaidimų erdvę, kurioje didėja tik pralaiminčiųjų gretos, bet užtat visi savi.

       Vienintelė reali perspektyva tampa laikinumo pojūtis, įvertinant pačius konservatyviausius ritualus, siejamus su mirtimi ir anapusybe, ir prisimenant paprastas tiesas, kurios nekuria jokių prieštarų: „Atsimink, jog essi smertełnos, mussissi numirtij, nes žinom, kurssay užgimi, tur numyrtyj“, kaip rašė XVIII a. kunigas Mykolas Olševskis „Bromoje Atwertoje ing Wiecznasti“ (44).

 

       Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)