tamosaitis regimantas       Praėjusios vasaros debesys, aišku, yra balti. Nors jų vasarą būna visokių, net ir visai tamsių, pritvinkusių lietaus, atmintis išsaugo tik akinamai baltus, kaip labiausiai atitinkančius mano sąmonės archetipus. Taip jau yra: visos tamsios šio metų laiko spalvos atmintyje blėsta – jų tarsi nebuvo ir neturi būti, – o šviesios ima vis labiau spindėti kaip ilgesingas prisiminimas, sušildantis mano dienas tamsiuoju bei purvinuoju metų laiku.

 

       Net ir vasarą baltus debesis matau kaip jau buvusius. Kiek tik pažiūriu tada į dangų, tiek galvoje nuskamba tobula laiko metafora, pasakanti žmogaus prabėgusio laiko spalvą: balti praėjusios vasaros debesys... Aišku, tai Antano Ramono egzistencinė formulė, tuo pavadinimu jis pagavo pačią žmogiško gyvenimo esmę.

 

       Ir vasaros debesys nepaliauja manęs stebinti tauriu, tviskančiu baltumu, aukštais akinamais kupolais, lėtai plaukiančiais mėlynoje bedugnėje. O gal žydroje? Dangaus spalvai mes neturime tikro žodžio. Aiškiai nuspalvinti galime tik savo daiktus, o apie gamtos spalvas galime tik spėlioti, jų niekada neįminsi ir nepasisavinsi. Kaip ir debesys danguje – plaukia be jokių pavadinimų. Ten jie nepastebimai atsiranda, ten jie ramiai sau nyksta.

 

       Tokių debesų mieste nepamatysi – kaip ir žvaigždėto dangaus naktį. Mieste daug ko nematai, daug kas ten paslėpta ir netikra. Užtat ten tikros mūsų mintys, ten tikri ir ryškūs esame mes. Miestas – žmogaus valios vieta, jo iliuzijų ir pretenzijų erdvė, kurioje svarbiausi atskaitos taškai, tvarkantys miesto humanoidinę erdvę – didieji prekybos centrai. Senovėje dar būta bažnyčių, bet jos ne tokios amžinos kaip debesys. Mieste kaip niekur kitur pasijuntu esąs žmogus – su visomis įsivaizduojamomis reikšmėmis, pareigomis, tvarkingai įrėmintu laiku. Miestas saugo mano visus vaidmenis bei kaukes, ten jis mane kasdien kuria ir perkuria.

 

       O vasaros kaime aš pats nebežinau, kas toks esu. Čia tiesiog kaip ir nebesu – man tiesiog gera, ramu ir lengva. Pasižiūriu į begalinėje tuštumoje plaukiančius debesis ir nieko nebegalvoju, visos mintys plaukia pačios savaime, tarsi šalia manęs – jos draikosi, tirpsta, vėl išauga iš nieko. Man jos visai nerūpi, aš esu laisvas, čia nyksta visi mano vaidmenys. Ir tarsi kokie lengvi debesėliai iš tolimo laiko grįžta mano viltys, vaikiškumo ženklus išsaugojusios svajonės. Svajoti gali tada, kai dar nesi reikšmingas.

 

       Vasara, kaip ir jos balti debesys, kaip ir žmogaus amžius, visada praeina, o ruduo visada prasideda ir niekada nepasibaigia. Rudens laikas mane sugrąžina į sunkią ir triukšmingą humanoidinę realybę.

 

       Apskritai gyvenimas vis labiau primena dviejų realybių ciklišką keitimąsi: vasarą tarsi atsipeikėju vešlioje ir gaivališkoje gamtos aplinkoje, kur kasdien manęs lieka vis mažiau, kur darausi vis lengvesnis, o ruduo vėl pasigrobia mane į žmogiškų rūpesčių pasaulį – ten darausi sunkesnis. Mieste aš galvoju tikslingai ir esu tarsi kūrybingas. Tačiau miestas ir sukuria mano kūrybines užmačias, ir tuoj pat jas užgniaužia: čia reikia bėgti nesustojant ir apie kūrybą – kaip apie laisvos bei sutelktos sąmonės būseną – lieka tik svajoti. Na, ateis vasara, tada jau aš viską pasakysiu, parašysiu, perskaitysiu. Bet ateina vasara ir savo debesimis ištrina visas šias užmačias iš mano sąmonės taip, kad ji lieka visiškai tuščia ir nesudrumsčiama.

 

       Antai prieš šią vasarą užsimaniau pabėgti nuo literatūrinės veiklos atgaivindamas jaunystės pomėgį – tapybos aistrą. Degdamas nekantrumu rinkausi visokius malonius įrankius, pirkausi dažus, teptukus, drobes, skiediklius... Užteks vergauti savo profesiniam vaidmeniui, dabar darysiu tai, kas visai nenaudinga, bet malonu. Kasdien nutapysiu bent po vieną etiudą. Tokios viltys paprastai gimsta dar prieš atostogas, jas smarkiai palaiko miesto kultūrinis kontekstas. Tai jis mane motyvuoja, skatina pasitikėjimą ir teikia prasmės tokiems sumanymams. Juk menininkas – tai vertės matmuo, tai autoritetinga gyvenimo forma. Miesto veidrodyje matau save – ne koks esu, bet kokį įsivaizduoju ir koks norėčiau būti.

 

       Ir štai atsiduriu kaime. Tie mano meniniai polėkiai po truputį nyksta, tirpsta. Manęs paties čia vis mažiau. Nors jaučiu save dar aiškiau, tačiau be visokių reikšmių – lyg praradęs savo istoriją. Ką dabar galėčiau papasakoti apie save? Kur tu buvai visą laiką? – tarsi klausia manęs kiemo žolė, medžiai, tie patys debesys. Juk laiko jau nebebus! Tau jo liks tik tiek, kiek tikrai buvai.

 

       Kūrėjo savimonę vasaros gamtoje išstumia migloti vaizdiniai, susiję su mano giminės šaknimis: didelis vaikystės kaimas, dideli naivūs seneliai, visada žinantys, kaip galvoti ir ką daryti, sunkūs vasaros, rudens ir visų kitų metų laikų darbai. Kaime vėl bandau susivokti: o visgi – kas aš toks esu? Kur, po galais, savo gyvenime nuklydau?

 

       Kartą, dar būdamas visai vaikas, prisiskaičiau populiarių knygelių apie gamtą ir išėjau į mišką ieškoti grybų. Ypatingų grybų – bobausių ir briedžiukų, kurie knygelėse atrodė tokie mistiški, paslaptingi. Dabar sakyčiau – labai jau erotiški, ypač tie gėdingi bobausiai. Tokie raukšlėti ir neapibrėžti. Išlendantys iš drėgnos žemės būtent pavasarį. Įžengęs į gūdaus eglyno prieblandas ir pavaikščiojęs kelias minutes ratais staiga pagalvojau, kad reikia sugrįžti į plentą ir pasitikrinti namų kryptį. Išėjęs į atvirą erdvę susipainiojau, ėmiau abejoti. Vis labiau skubėdamas bėgau ten, kur – kaip man atrodė – turi būti autobusų stotelė, o jau tada keliukas nuves žemyn į kaimą, į namus. Tos stotelės vis nebuvo, o aš, įtempęs regėjimą, ėjau vis greičiau, tikėdamasis, kad štai tuoj pamatysiu pažįstamas vietas. Niekaip neprisipažinau sau, kad pasirinkau ne tą kryptį ir visa vaizduotės galia mėginau primesti tikrovei savo valią: štai čia jau būtinai turi būti kelias namo! Po valandos tokio desperatiško ir beprasmiško ėjimo plentu pasijutau pralaimėjęs – nuvargęs ir apatiškas. Iš vienos pakelės sodybos kažkas telefonu paskambino į mano kaimą, dar po kiek laiko atvažiavo tėvas, parsivežė namo. Man jau niekas nerūpėjo, ne tik bobausiai ir briedžiukai, kurių taip niekada ir nemačiau, bet ir visas pasaulis, bala jo nematė. Jau suaugęs kartais pagalvodavau, kad aš visą laiką, tarsi sugundytas mistinių bobausių, taip ir einu per savo gyvenimą ne į tą pusę, o visas mano kūrybinis įkvėpimas, visa tikrovę neigianti vaizduotė kyla vien iš desperatiškos baimės suvokti savo buvimą kaip klaidą. Labai stengdamasis susidarau įspūdį, kad esu tikslingas ir gal net gabus kultūros žmogus, esu ten, kur reikia. Mane suviliojo bobausiai ir nuvedė ne tais keliais. Tačiau sau tvirtinu, kad jie neegzistuoja, kad mintis apie juos reikia nuslopinti, sukišti atgal į drėgną pasąmonės tamsą. Tegul jie ten sau ir buvoja, veisiasi – toliau nuo padorių žmonių akių...

 

       Daug mano gyvenime neįsisąmonintos apgaulės ir apsimetinėjimo, nevalingos kultūros subjekto mimikrijos – taip man sako pro šalį plaukiantys akinamai balti vasaros debesys. Gal jie leidžia sugrįžti ten, iš kur kadaise nuklydau?

 

       Anksti ryte su kavos puodeliu išeinu į lauką, sėdžiu prie verandos, žiūriu į giedrą dangų, medžius, žolę. Ko ilgiau žiūriu, to mažiau manęs lieka, tuo visur pilniau gamtos. Joje aš neatsispindžiu, ji visai nėra mano atspindys, todėl man ramu. Kartais užmetu akį į praviras garažo duris, kur matosi laibos etiudininko kojos. Tarsi paranojiškai deformuoti, ištęsti drambliai bei žirafos ispanų siurrealisto paveiksluose. Tapyti? O kam? Juk aš vis tiek neperteiksiu tikrovės taip, kaip ją jaučiu dabar – ramiai ir galingai. Tapyba yra vaikų žaidimas, primenantis jaudinantį bobausių ieškojimą po duksliais aromatingais eglių sijonais. Eglutė skarota... Man šiek tiek liūdna, kad jau esu nebe toks susijaudrinęs vaikas, bet ką padarysi. Žvilgsnis vėl krypsta į žolę – ji prašosi šienaujama, ir tai labai tikra. Tikrovė mane saugo ir guodžia. Ši sodyba, nors beveik negyvenama, yra didelė, per vasarą ją reikia šienauti ne vieną kartą. Realybės principas ir tolimų senelių dovanota prigimtis nustelbia manyje malonumo principą ir panaikina saviraiškos pagundas. Tebūnie tavo valia, sakau žolei ir einu į daržinę dalgio. O jis yra senas ir tikras, siaurais ašmenimis, koks būdavo, koks ir turi būti.

 

       Kai įdienoja ir darosi karšta, dalgį tenka padėti. Darbą tęsiu modernia šienapjove, ja labai patogu lyginti kiemo veją tarp namo ir tvarto pastatų. Vėliau dideliame sode, apsiginklavęs kastuvu, kirviu, pjūklu ir laužtuvu, kasu ir raunu seniai nukirstų vaismedžių kelmus. Daugybė visokių kelmų ir kelmelių, likusių po sodo valymo. Jie trukdo šienauti, į juos atsikerta dalgis, ir šiaip jie nenaudingi. Per tas kelias savaites iš gan didelės teritorijos dingsta visos dilgėlės, prie pirtelės atsiveria gražūs avietynai, sumažėja gluosnių prie kūdros, pašalinti visokie trūnėsiai. Suglumęs per lygią pievą spėriai nuvinguriuoja žaltys – neberanda savo šabakštynų.

 

       Smagu dabar čia vaikščioti ir dairytis aplinkui. Suku ir suku ratus ryte ir vakare. Juk sutvarkyta ne tik ta išoriška gamtinė aplinka – sutvarkytas mano paties vidus. Kiekvienu tokiu natūraliu darbu aš tvarkau savo pakrikusį vidinį gyvenimą, raunu iš jo suvešėjusias piktžoles, naikinu visokias susikaupusias šiukšles, todėl paskui taip gera vaikščioti ir gėrėtis savimi. Tai, ką aplinkui mato mano akis, ir esu aš – tam suvokti nereikia nė upanišadų metafizikos, tam pakanka kaimiškosios prigimties ir šiokios tokios atminties. Negi taip stengčiausi dėl daiktų, kurie yra anapus mano pasaulio? Net ir savo namus tvarkau taip, kaip save – kaip savo sąmonę. Jei kas nors gyvena apsišiukšlinęs, tai toks ir pats yra. Arba jį prišiukšlina kiti, ir tokiam reikia bėgti iš tos vietos. Juk realybė mums duota tam, kad per ją pamatytume ir susikurtume save. Gyvenimo be kūniškumo ir daiktiškumo nėra.

 

       Tad kiekvienas kitas rytas prasideda panašiai: gaivinantis kavos puodelis, pasitikėjimas savimi, raminantis jėgos jausmas, žvilgsnis į kiemo žolę, į sodą, į pievas, į baltus debesis virš aptingusių pievų. Ir vėl dalgis, grėblys, kirvis. Jeigu savo pasaulio neprižiūrėsi – sulaukėsi. Gamta, kokia ji yra savaime, žmogų bukina, ji agresyviai veržiasi į žmogų, stengiasi jį praryti su visomis aukštomis mintimis ir sugrąžinti į trūnijantį bobausių rojų, į aklą instinktyvaus buvojimo nirvaną. Ji nori, kad tu tiesiog sutrūnytum kartu su visa jos flora ir fauna. O gal ir ne? Gal kaip tik ji liepia rūpintis savimi per tuos paprastus ir aiškius darbus? Gyvendamas turi suktis kaip vijurkas. Na, tai jau interpretacijos, kurių kiekviena savaip teisinga. Pasaulio, kaip ir debesų, neaprėpsi kokiu nors vienu aprašymu ar galutiniu vertinimu. Visi jį gali aiškinti kaip nori, čia visiems vietos užteks. O man dabar tiesiog miela, kad kažkur yra dideli prekybos centrai: į juos aš važiuoju ieškoti visokių sodo įrankių, man gera žiūrėti į tuos pjūklus, grąžtus, oblius, vinis ir medvaržčius, aš noriu jų prisipirkti daug ir įvairių, – tai mano civilizuota esmė, gražiai papildanti mano kaimišką prigimtį.

 

       Visa tai yra labai paprasta ir labai tikra. O tapyba? Jai reikia suvaikėti ir nebežiūrėti į daiktus iš praktiškos pusės. Norint tikrai tapyti, reikia labai intensyviai galvoti apie tapybos strategiją: kokiais potėpiais užsimosi, kokias spalvas pamatysi, kaip jas krausi ant drobės, – jomis būtina džiaugtis – dažus reikia jausti kūniškai, tarsi valgytum ar gertum spalvas, tepti juos ne tik teptukais, bet ir mentele, teplioti pirštais. O svarbiausia – konceptualiai pamatyti objektą, kūrybiškai jį transformuoti savo vaizduotėje, tarsi išimti iš pasaulio visumos.

 

       Gamta kaime tokia – nieko neleidžia išplėšti ir pasisavinti. Ji integrali, ir man tos vienovės nepavyksta sudraskyti. Nebent mane užburtų kokie seni rakandai, kaip olandų dailininką nukleipti batai, užvaldytų vaizduotę kaimo bažnytėlės embleminis siluetas, ryškėjantis vešlioje medžių lapijoje. Bandau įsižiūrėti į kokį apgriuvusį sodybos kampą, bet, radęs tokį, pirmiausia einu į garažą ir, aplenkdamas etiudininką, renkuosi įrankius, kad visa tai sutvarkyčiau. Ką padarau, būna labai realu. Tai mane ramina. Kaip sakiau, tvarkau ne aplinką – tvarkau save. Keisdamas šią sodybą, aš atkuriu save, štai kokia esmė. Ir kartu patenkinu savo estetinius poreikius. Nors tie darbai labai praktiški, bet juos darau jokiu būdu ne dėl naudos, o tik tam, kad būtų kuo pasigėrėti akiai. Jei man už tai kas nors mokėtų, aš tiesiog nedirbčiau. Aš nebenoriu ir nebemoku gyventi dėl pinigų. Todėl jų ir neturiu.

 

       Taigi mano ir sodybos santykis – grynai estetinis, nėra jokio praktinio intereso. Šie darbai čia sudegina visus kūrybinius poreikius. Kai aplinkui darosi gražu, nebereikia kurti subjektyvių grožio šešėlių. Žinoma, aš neteisus, bet man dabar tai nerūpi.

 

       Toje vasaros sodyboje, atvirsdamas į kaimietį, natūraliai įgyvendinu savo sielos meninius poreikius ir labai neskausmingai prarandu tapybos aistrą – ji blėsta, kaip ir visos kitos gyvenimo aistros. Ir aš jau nieko nebenoriu – nei tapyti, nei rašyti giliamintiškų tekstų, nei ką nors redaguoti ar skaityti. Nors...

 

       Skaityti čia, ypač vakarais, visgi yra malonu. Tai tikras, ne profesiškai orientuotas skaitymas. Ir skaitome čia tikras senas knygas – Čechovą, Tolstojų, Malapartę. Šioje sodyboje gyveno kaimo bibliotekininkė, todėl namuose visko galima rasti: nuo Baltušio ir Avyžiaus, net Stalino raštai yra. Savaime suprantama, ne visos knygos yra sveikos. Mėginau vėl skaityti Avyžiaus opusus, bet kad jie labai nykūs...

 

       Mes čia neskaitome laikraščių ir neįjungiame televizoriaus. Aš nesiartinu prie savo kompiuterio, o mažiausiai pasaulyje man reikia interneto. Telefoną dažniausiai palieku namie, užkišęs spintoje, kad niekas neskambintų ir netrikdytų savaiminės minčių tėkmės.

 

       Beje, spaudos namuose šiek tiek yra, – mes turime laikraštį! Tai kažkelintų metų „Lietuvos rytas“, kurio visiškai užtenka akims paganyti. Jį, kaip ir knygą, galima skaityti vis iš naujo – juk iki kitos vasaros viską pamiršti. Be to, laikraščiai nieko nauja neparašo, tik kelia sąmyšį. Kažkokie neramumai kažkokioje šalyje, kažkas kažką vėl blogo padarė – kas man rūpi? Tas senas laikraštis – kaip saikinga nuodų dozė, o juk mieste daugybė žmonių nuodijasi kasdien iš pat ryto. Man rytinis laikraščio perskaitymas yra tolygus alkoholio dozei: to pakanka, kad pamirštum savo mintis ir būtum apkvailintas visai dienai. Tos kaimo bibliotekos vienoje knygoje perskaičiau Alberto Schweitzerio mintį, jog afrikiečiai yra protingesni už civilizuotus baltuosius, nes jie neskaito laikraščių. Juk laikraščius moka skaityti visi, net ir nykiausi miesto valkatos be jų neišsiverčia, o štai knygas skaityti arba mąstyti sugeba retas žmogus.

 

       Kažin ar yra kas pražūtingesnio žmogaus psichikai už agresyvią televizijos reklamą, kuriamą pagal kažkokius psichodelinius principus? Ji trupina sąmonę. Ir dar ta margaspalvė papūgų – TV šou bei „žvaigždžių“ – kultūra? Kolorado vabalai lietuviškose bulvėse. Godūs, rajūs, ryškūs.

 

       Eidamas per kiemą sutrinu batu vieną tokį spalvingą dryžuotą apsirijėlį. Tviskantis parazitas, panašus į žinomą mūsų „estrados princą“. Trejų metukų dukra pastebi tai ir priekaištauja: kam tu taip padarei? Juk jis norėjo būti gyvas! Kam tu taip padarei? Sumišęs nežinau, ką sakyti. Aiškinu, kad tam amerikonui čia ne vieta.

 

       Vaikystėje mums liepdavo rinkti kolorado vabalus. Prirenki jų į kibirą, užpili benzinu, padegi. Pleška kaip pragare, parazitai, ir man jų negaila. Kaime natūraliai prabunda natūralistinės etikos bei aiškios religijos jausmas. Jis leidžia be jokių spekuliatyvinių išvedžiojimų suvokti paprastą tiesą: parazitas visada yra parazitas. Jį galima suprasti ir pateisinti, bet į namus įsileisti neverta. Geriau jį neutralizuoti dar ant slenksčio. Bet jis lipa sienomis, braunasi per laikraštį, per ekraną.

 

       Vežu nupjautą žolę karučiu, o dukra eina iš paskos, renka nukritusius kuokštus ir kalba: toms žolytėms gaila, kad jos nevažiuoja. Viską surenkame, nuvežame „ilsėtis“. Nukirstos šakos taip pat jau negyvos, jos „miega“. Dukra parsineša jas „miegoti“ į savo kambarį. „Užmiega“ ir keli paukšteliai, kuriuos sumedžioja iš miesto atsivežtas ir čia spėjęs suįžūlėti katinas. Jis tupi ir niūriai klauso dukters priekaištų: kam tu apgavai paukštelį! Daugiau taip nedaryk!

 

       Kažin ar kas gali būti vaikams geriau, kaip nuo pat ryto laisvai išeiti į kiemą, žaisti kur tik panorėjus? Mes atvažiuojame čia, ryte išeiname į lauką, matome dangų, žiūrime į žolę, vakare akimis lydime saulėlydžio debesis. Bet vasara baigiasi ir ruduo vėl pasiglemžia mus, perkelia į miestą kaip bejėgius galingos civilizacijos įkaitus.

 

       Vėl sėdžiu redakcijoje, galbūt prie to paties stalo kadaise sėdėjo A. Ramonas, ir žiūriu, kaip virtualioje kompiuterio erdvėje plaukia balti praėjusios vasaros debesys. Jie kada nors nusineš mane su savimi.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)