tekstai.lt

Woody Allen. Smulkioji proza (2)
woody_allen
woody_allen
       Pranašingi sapnai

 

       Ponas Fentonas Alentakas šitaip aprašo savo pranašingą sapną: „Miegoti atsiguliau maždaug vidurnaktį ir susapnavau, kad lošiu kortomis su lėkšte česnako laiškų. Staiga sapnas persikeitė, aš pamačiau savo senelį, gatvės viduryje jis šoko su manekenu valsą, o tiesiai ant jų lėkė sunkvežimis. Pamėginau surikti, bet kai prasižiojau, vienintelis garsas, kurį sugebėjau išspausti, buvo varpų aidai, ir senelį suvažinėjo.

       Pabudau išpiltas prakaito ir išdūmiau į svečius pas senelį, paklausti, ar jis kartais nesirengia šokti su manekenu valso. Jis atsakė, jog, žinoma, ne, nors patyliukais ketinąs persirengti piemeniu, kad apkvailintų priešus. Lengviau atsikvėpęs parėjau namo, tačiau vėliau sužinojau, kad senukas paslydo ant vištienos sumuštinio su salotomis ir iškrito pro „Chrysler Building“ dangoraižio langą.“

       Pranašingi sapnai yra pernelyg dažni reiškiniai, kad į juos būtų galima žiūrėti pro pirštus kaip į grynus atsitiktinumus. Pateiktame pavyzdyje vyriškis susapnuoja artimo žmogaus mirtį, ir sapnas iš tiesų išsipildo. Tačiau šitaip pasiseka toli gražu ne visiems. Štai Dž. Martinezas iš Kenenbankporto, Meino valstijos, susapnavo laimėjęs buriavimo varžybas. Kai vyriškis pabudo, jo lova plūduriavo vandenyne.

 

 

       Spiritizmas

 

       Seras Hju Svinglsas, žymus skeptikas, aprašo įdomų spiritizmo seansą.

       „Susirinkome garsiosios mediumės madam Reno namuose, ji susodino mus aplink stalą ir liepė susikabinti rankomis. Ponas Vyksas niekaip nepajėgė liautis krizenęs, todėl madam Reno tvojo jam Vidža lentele per galvą. Išjungus šviesą, madam Reno pamėgino užmegzti kontaktą su ponios Marpl vyru, žuvusiu per operos spektaklį, kai jo barzda netikėtai užsidegė nuo žvakės. Toliau pateikiu tikslią seanso stenogramą:

       PONIA MARPL. Ką jūs matote?

       MEDIUMĖ. Regiu vyriškį žydromis akimis, jis užsidėjęs skrybėlę su vėjo malūnėliu.

       PONIA MARPL. Tai mano vyras!

       MEDIUMĖ. Jo vardas... Robertas. Ne... Ričardas...

       PONIA MARPL. Kvinsis.

       MEDIUMĖ. Kvinsis! Taip, jis tikrai vardu Kvinsis!

       PONIA MARPL. Ką dar matote?

       MEDIUMĖ. Jis praplikęs, bet viršugalvį mėgsta prisidengti keliais klevo lapais, kad niekas to nepastebėtų.

       PONIA MARPL. Tai iš tiesų jis!

       MEDIUMĖ. Jis kažką laiko rankoje... nelabai įžvelgiu ką... o, taip, tai kiaulienos nugarinė.

       PONIA MARPL. Tai mano dovana jam gimtadienio proga! Gal galėtumėte pamėginti jį užkalbinti?

       MEDIUMĖ. Kalbėki, dvasia. Raginu, prabilk.

       KVINSIS. Klere, čia aš, Kvinsis.

       PONIA MARPL. Ak, Kvinsi! Viešpatie, tai tu!

       KVINSIS. Klere, kiek laiko tu marinuoji vištieną prieš ją kepdama?

       PONIA MARPL. Šis balsas! Tai tikrai jis!

       MEDIUMĖ. Visi susikaupiam!

       PONIA MARPL. Kvinsi, kaip tau ten, ar su tavimi gerai elgiasi?

       KVINSIS. Neblogai, tik skalbinių dažniausiai tenka laukti keturias dienas.

       PONIA MARPL. Kvinsi, ar tu manęs ilgiesi?

       KVINSIS. Ką? A, taip, žinoma. Žinoma, mieloji. Atleisk, bet dabar man jau laikas...

       MEDIUMĖ. Aš jo netenku. Jis dingsta, kontaktas silpnėja...

 

       Mano atlikta nuodugni ekspertizė neleidžia abejoti šio seanso patikimumu. Šiokių tokių įtarimų gali kelti nebent gramofonas, kurį aptikau po madam Reno suknele.“

 

       Neabejotina, kad kai kurie spiritizmo seansų dalyvių aprašyti įvykiai yra autentiški. Daugelis iki šiol puikiai prisimena, kai Sibilės Serecki auksinė žuvelė uždainavo „Jaučiu ritmą“* – mėgstamiausią neseniai mirusio jos sūnėno melodiją. Vis dėlto prakalbinti mirusiuosius dažniausiai būna nepaprastai sunku – dauguma jų šneka nenoriai, o ir tie, su kuriais pavyksta šiaip ne taip užmegzti pokalbį, ilgai nei šį, nei tą marmaliuoja, kol ką nors pasako. Beje, čia pateikiamų eilučių autorius dar pasakoja matęs, kaip pakyla stalas, o dr. Džošua Blusglis iš Harvardo universiteto liudija kartą dalyvavęs viename seanse, per kurį stalas ne tik pakilo, bet ir, visų atsiprašęs, išėjo į kitą kambarį numigti.

       _________________________

 

       * I Got Rhythm (angl.) – George’o Gershwino daina.

 

 

       Aiškiaregystė

 

       Viena įstabiausių aiškiaregysčių, be jokios abejonės, yra sietina su legendiniu graikų parapsichologu Achilu Londosu. Pirmąsyk Londosas suvokė turįs „antgamtinių galių“ būdamas dešimties, kai tysodamas lovoje vien valios pastangomis privertė iššokti iš tėvo burnos dantų protezus. Sykį, kai dingo kaimynės vyras ir tris savaites niekas negalėjo jo rasti, Londosas patarė užmesti akį į orkaitę, kaip tik ten vyriškis ir aptiktas – visą tą laiką jis praleido mokydamasis megzti vąšeliu. Sutelkęs dėmesį į žmogaus veidą, Achilas Londosas sugebėdavo jo atvaizdą perkelti ant įprastos „Kodak“ juostelės, tik, deja, nė vienas šitaip nufotografuotas žmogus nuotraukose nesišypsodavo.

       1964 m. policija pasikvietė jį, kad padėtų susekti vadinamąjį Diuseldorfo smaugiką – maniaką, kuris ant kiekvienos savo aukos krūtinės palikdavo po desertinių ledų porciją. Vos gavęs pauostyti nosinaitę, Londosas pasiuntė seklius pas tokį Zigfridą Lencą, kurčiųjų kalakutų mokyklos ūkio reikalų tvarkytoją, kuris, įspraustas į kampą, prisipažino esąs smaugikas ir paprašė, jei tik galima, grąžinti jam nosinaitę.

       Londosas – toli gražu ne vienintelis aiškiaregystės galių turintis žmogus. K. N. Džeromas, parapsichologas iš Niuporto, Rod Ailendo valstijos, tvirtina, jog gali atspėti kiekvieną kortą, apie kurią tik pagalvos voverė.

 

 

       Pranašavimas

 

       Galiausiai priėjome prie grafo Aristonidžio, kurio pranašystės, išsakytos šešioliktame amžiuje, iki pat šiol stulbina bei trikdo net ir didžiausius skeptikus. Štai keletas charakteringų pavyzdžių.

       „Dvi tautos sukils viena prieš kitą į kovą, bet laimės tik viena.“

       (Ekspertų vertinimu, čia turimas omenyje 1905 m. Rusijos ir Japonijos karas, – iš tiesų pritrenkiamo įžvalgumo pavyzdys, juk pranašystė paskelbta 1540 m.)

       „Vyriškis iš Stambulo veltui mėgins išsaugoti savo galvos apdangalą – šis bus sugadintas.“

       (1860 m. osmanų karys Abu Hamidas atidavė savo kepurę į valyklą, o kai atsiėmė, joje žiojėjo dvi skylės.)

       „Regiu didžią asmenybę, vieną dieną ji padovanos žmonijai naują apdarą, kuris bus apsirišamas apie juosmenį ir gaminant valgį leis išvengti daug nemalonumų. Žmonės jį pavadins „apjuostu“, arba „priejuoste“.“

       (Akivaizdu, jog Aristonidis čia turi galvoje prijuostę.)

       „Prancūzijoje iškils naujas laimėtojas. Jis bus visai neaukštas ir sukels daugybę nelaimių.“

       (Veikiausiai kalbama arba apie Napoleoną, arba apie Marselį Liumė, aštuonioliktame amžiuje gyvenusį liliputą, sukursčiusį sąmokslą, kuriuo siekta ištrinkti Voltero galvą Berno padažu.)

       „Naujajame pasaulyje atsiras vietovė, kurią pavadins Kalifornija, ir vyriškis, vardu Džozefas Kotenas*, taps įžymus.“

       (Šiuo atveju jokie komentarai nereikalingi.)

       __________________________

       * Josephas Cheshire’as Cottenas (1905–1994) – amerikiečių kino ir teatro aktorius, labiausiai išgarsėjęs vaidmenimis Orsono Welleso ir Alfredo Hitchcocko filmuose.

 

 

       Niekingi mūsų laikai

 

       Taip. Prisipažįstu. Tai aš, Vilardas Pogrebinas, kadaise švelnaus būdo, ateityje daug žadantis jaunuolis, šoviau į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Visų susirūpinusiųjų laimei, kažkuris žioplys minioje užkliuvo už iššauti pakelto pistoleto. Kulka rikošetu atšoko nuo „Makdonaldo“ iškabos ir užstrigo rūkytoje „Himelšteino dešraininės“ sardelėje. Po trumpo susistumdymo keli federaliniai agentai jūriniu mazgu užveržė man trachėją, taigi buvau nuramdytas ir išsiųstas psichiatrinei ekspertizei.

       Paklausite, kas gi mane paskatino imtis šitokių kraštutinių veiksmų? Mane, žmogų be jokių aiškių politinių pažiūrų, kuris vaikystėje svajojo užkariauti didžiąsias pasaulio scenas violončele grieždamas Mendelsoną ar – bent jau – šokdamas baletą? Ką gi, viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Pašlijo sveikata, mane atleido iš kariuomenės, ir dėl to kalti buvo slaptai vykdyti moksliniai eksperimentai. Mus, grupelę šauktinių, maitino lizergino rūgšties prikimštais keptais viščiukais. Šitaip vadovybė siekė nustatyti, kokį LSD kiekį žmogus turi suvirškinti, kad jam kiltų noras paplasnoti virš Pasaulio prekybos centro. Pentagonas sla~ptai ginkluotei plėtoti skiria didelį dėmesį: štai, tarkime, likus savaitei iki atleidimo iš tarnybos, mane kliudė smiginio strėlytė, kurios galiukas buvo suvilgytas narkotikais, ir tai lėmė, kad išvaizda ir balsu tapau visiškai toks pat kaip Salvadoras Dali. Šiaip ar taip, palaipsniui stiprėjantis šalutinis poveikis galiausiai pasireiškė visišku nuovokos sutrikimu, ir, kai jau nebegalėjau atskirti savo brolio Moriso nuo dviejų minkštai virtų kiaušinių, mane iš kariuomenės atleido.

       Veteranų ligoninėje taikyta elektrošoko terapija pasirodė esanti veiksminga, tiesa, sykį ten supainiojo laidus, ir aš bei kelios šimpanzės, laikomos elgsenos psichologijos laboratorijoje, nepriekaištinga anglų kalba suvaidinome „Vyšnių sodą“. Kai mane galų gale išrašė, jaučiausi palaužtas ir vienišas. Nusprendžiau autostopu keliauti į vakarus ir susistabdžiau porelę tikrų kaliforniečių: žavų jaunuolį su barzda kaip Rasputino ir žavią merginą su barzda kaip Svengalio*. Juodu paaiškino, kad aš jiems pasitaikiau pačiu laiku – ant pergamento jie perrašinėjo Kabalą ir, kaip tyčia, baigėsi kraujas. Mėginau paaiškinti, jog keliauju į Holivudą ieškoti garbingo darbo, tačiau hipnotizuojančios akys ir į gerklę įremtas irklo dydžio peilis įtikino mane jų nuoširdumu. Atvažiavome į apleistą rančą, kurioje kelios aiškiai užhipnotizuotos merginos per prievartą prišėrė mane ekologišku maistu, o vėliau pamėgino ant kaktos lituokliu išdeginti pentagramą. Netrukus tapau juodųjų mišių, per kurias kapišonais apsigaubę paaugliai lotyniškai giedojo žodžius „Ė, vau!“, liudytoju. Po to mane privertė ragauti meskaliną, kokainą ir kažkokį baltą skystį, išsunktą iš virto kaktuso, nuo kurio galvelė man pradėjo suktis greičiau nei radiolokatoriaus lėkštė. Paskesnių įvykių nebepamenu, žinau tik, jog mano sąmonė buvo ne juokais pažeista, nes kaipgi kitaip paaiškinti faktą, kad po dviejų mėnesių Beverli Hilse mane suėmė už pasikėsinimą susituokti su krevete?

       Išėjęs iš kalėjimo mėginau ieškoti vidinės ramybės, vildamasis bent šitaip išsaugoti pašlijusios sveikatos likučius. neretai gatvėse prie manęs, siūlydami išganymą, kibdavo aršūs Jo Šventenybės Čau Bok Dingo – charizmatiškojo apskritaveidžio, sugebėjusio Lao Dzė mokymą sujungti su Roberto Vesko** išmintimi, – pasekėjai. Išsižadėjęs visų žemiškųjų turtų ir sau pasilikęs ne daugiau, nei turėjo Čarlzas Fosteris Keinas***, Jo Šventenybė Dingas gyvenimą paskyrė askezei ir dviem kukliems tikslams. Pirma – įskiepyti savo mokiniams meilę artimui, maldai ir pasninkui, antra – pasiųsti juos į religinį karą su šalimis NATO narėmis. Išklausęs kelis pamokslus, pastebėjau, kad Šventenybei rūpi tik vergiškas pasekėjų atsidavimas, ir bet kokį religinio įkarščio menkėjimą Jis priima aukštai pakeltais antakiais. Mano išsakyta prielaida, jog Jo Šventenybė serga didybės manija ir savo mokytinius sistemingai verčia besmegeniais zombiais, buvo sutikta gana konstruktyviai. Netrukus vienas į sumo imtynininkus panašių guru numylėtinių mane, už apatinės lūpos paėmęs, nutempė į nuošalesnę koplytėlę ir pasiūlė per kelias artimiausias savaites, neeikvojant laiko tokiems nereikšmingiems dalykams kaip maistas ir vanduo, nuodugniau apmąstyti savo poziciją. Gavau seriją smūgių daug monetų sugniaužusiu kumščiu į smakrą, kad geriau suvokčiau jų nusivylimą mano požiūriu. Ironiška, tačiau nuo absoliutaus kvanktelėjimo mane apsaugojo vienintelis dalykas – be paliovos kartojau savo asmeninę maldelę, kurią sudarė žodelyčiai „vai, vai, vai“. Galiausiai palūžau ir pradėjau regėti haliucinacijas. Pamenu, mačiau slidėmis – su mėsainiu rankoje – po Kovent Gardeną besiblaškantį Frankenšteiną.

       Po keturių savaičių atsipeikėjau ligoninėje, jaučiausi pakenčiamai, problemų kėlė tik kelios mėlynės ir tvirtas įsitikinimas, jog esu Igoris Stravinskis. Sužinojau, kad kažkoks penkiolikmetis Maharišis Jo Šventenybei Dingui iškėlė bylą – jaunuolis siekė įrodyti, jog vienintelis tikrasis Dievas yra jis ir kad tai jam suteikia teisę nemokamai lankytis kino teatre „Orfėjas“. Galutinį tašką byloje padėjo specialus FTB kovos su sukčiavimu padalinys, kurio darbuotojai sulaikė abu guru, kai šiedu pamėgino per Meksikos sieną prasibrauti į Nirvaną.

       Nors ilgainiui mano fizinė sveikata atsistatė, tačiau emocinė būklė vis tiek liko kaip Kaligulos. Vildamasis susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą, užsirašiau savanoriu į Perlemuterio ego terapijos, – šitaip pavadintos charizmatiškojo jos pradininko Gustavo Perlemuterio garbei, – kursą. Didesnę gyvenimo dalį Perlemuteris praleido grodamas saksofonu įvairiuose bybopo grupėse ir psichoterapija susidomėjo būdamas jau garbingo amžiaus, tačiau jo metodas bemat sudomino gausybę kino įžymybių, kurios galvą guldė, kad ši terapija pakeitė jas kur kas greičiau ir esmingiau, negu žurnalo „Cosmopolitan“ astrologijos skyrelis.

       Aš ir kitų tikėjimą tradicine medicina praradusių neurastenikų grupelė buvome nuvežti į jaukų kaimišką kurortą. Žinoma, kai pamačiau spygliuotąsias vielas ir dobermanus, sukilo nerimas, bet Perlemuterio asistentai užtikrino, jog iš už tvoros sklindantys klyksmai yra visai ne žmonių, bet pirmykščių būtybių. Buvome susodinti ant itin nepatogių kėdžių ir po trijų parų, per kurias be jokios pertraukos klausėmės Perlemuterio skaitomų ištraukų iš „Mein Kampf“, mūsų kietakaktiškas užsispyrimas pamažu ėmė tirpti. Vis dėlto bėgant laikui paaiškėjo, jog psichoterapeutas Perlemuteris yra absoliutus psichopatas – visas jo gydymo metodas susidėjo iš nuolatos padrikai kartojamų raginimų „nagi, pralinksmėkit“.

       Keletas praregėjusiųjų pamėgino sprukti, bet siaubingai nusivylė, kai patyrė, jog stovyklą supančia tvora teka elektros srovė. Perlemuteris atkakliai įtikinėjo esąs sielos gydytojas, tačiau paaiškėjo, kad jam nuolat skambina Jasiras Arafatas, ir net baisu pagalvoti, kuo visa ši istorija galėjo pasibaigti, jei į stovyklos teritoriją lemiamomis akimirkomis nebūtų įsiveržę Simono Vyzentalio žmonės.

       Šių įvykių sūkuryje praradęs viltį atrasti dvasios ramybę ir, suprantama, tapęs visišku ciniku, persikėliau gyventi į San Franciską. Prasimanyti pinigų tegalėjau vieninteliu būdu – teko įstoti į Berklį, žadinti studentų nepasitenkinimą valdžia ir rašyti ataskaitas FTB. Per kelis mėnesius federaliniams agentams pardaviau ir perpardaviau galybę informacijos, daugiausia susijusios su slaptais CŽV planais išmėginti niujorkiečių gyvybingumą į miesto vandentiekį įberiant kalio cianido. Be to, dar priėmiau pasiūlymą padirbėti aktorių tarties instruktoriumi filmuojant vieną nedidelio biudžeto pornografinį filmą. Šiedu užsiėmimai leido bent jau vargais negalais sudurti galą su galu. Štai taip ir gyvenau, kol vieną vakarą, išėjęs į lauką išmesti šiukšlių, susilaukiau nemalonaus akibrokšto – iš tamsos vogčiomis išlindo du tipai ir, užmetę man ant galvos drobinį maišą, įstūmė į automobilio bagažinę. Pamenu, pajutau adatos dūrį ir, prieš prarasdamas sąmonę, dar spėjau nugirsti pagrobėjų komentarus, esą aš sunkesnis už Pati****, bet lengvesnis už Hofą*****. Atsipeikėjau tamsiame sandėliuke ir tris vėlesnes savaites kenčiau visišką sensorinę derivaciją. Paskui keli specialistai puolė mane kutenti, ir, negana to, du vyriškiai traukė kantri dainas bei laukinių Vakarų balades tol, kol sutikau padaryti, ką tik jie lieps. Patyręs šitokį smegenų plovimą, nesiimčiau tvirtinti, jog vėlesni įvykiai iš tiesų nutiko, tačiau, atrodo, buvau nuvestas į atskirą kabinetą, kuriame prezidentas Džeraldas Fordas paspaudė man ranką ir pasiteiravo, ar sutikčiau lydėti jį kelionėje po šalį ir retkarčiais surengti vieną kitą pasikėsinimą – svarbiausia, žinoma, kad kulka lėktų pro šalį. Anot prezidento, tokiu būdu jis parodytų, jog sugeba elgtis ryžtingai, ir išvengtų klausimų apie opias problemas, kurių išspręsti nesugeba. Buvau toks išsekęs, kad bemat sutikau viską padaryti.

       Po dviejų dienų įvyko incidentas prie „Himelšteino dešraininės“.

       ______________________________

 

       * Prancūzų kilmės anglų rašytojo ir karikatūristo George’o du Maurierio (1834–1896) siaubo romano „Trilby“ veikėjas, piktasis hipnotizuotojas.

       ** Robertas Lee Vesco (1935–2007) – vienas garsiausių XX a. JAV finansinių aferistų.

       *** Multimilijonierius, pagrindinis 1941 m. Orsono Welleso filmo „Pilietis Keinas“ herojus.

       **** Patty Hearst – 1974 m. kairiųjų radikalų nusikalstamos grupuotės pagrobta milijonieriaus Randolpho Hearsto duktė; vėliau – garsi aktorė.

       ***** Jimmy Hoffa – legendinis 1975 m. be žinios dingęs sunkvežimių vairuotojų profesinės sąjungos aktyvistas.

 

 

       Atsiminimai: vietos ir žmonės

 

       Bruklinas. Medžiais apsodintos gatvės. Tiltas. Kad ir kur pažvelgsi – bažnyčios ir kapinės. Ir saldumynų parduotuvėlės. Berniukas padeda barzdotam senoliui pereiti gatvę ir palinki: „Gero šabo!“ Senolis šypteli ir ištuština pypkę berniukui ant galvos. Vaikas verkdamas nurūksta namo... Rajoną užgula dusinantis karštis ir drėgmė. Po pietų gyventojai į gatves išsineša sulankstomas kėdutes – visiems norisi pasėdėti, paplepėti. Staiga ima snigti. Kyla sąmyšis. Gatve atžingsniuoja prekiautojas, siūlantis įsigyti karštų riestainiukų. Jį kaipmat užpuola šunys, gelbėdamasis vargšelis įsikaria į medį. Deja, medyje jo jau laukia dar daugiau šunų.

       „Beni! Beni!“ – viena motina pašaukia sūnų namo. Benis vos šešiolikos, bet jau įtrauktas į policijos įskaitą. Kai vaikinui sukaks dvidešimt šešeri, jis sės į elektros kėdę. Trisdešimt šešerių jį pakars. Penkiasdešimties jis taps cheminės valyklos savininku. O kol kas motina ruošia jam pusryčius, ir, kadangi šeima verčiasi pernelyg vargingai, kad leistų sau nusipirkti šviežių bandelių, Benis marmeladu apsitepa vakarykštį laikraštį.

       Ebetso stadionas. Gretimoje Bedfordo aveniu rikiuojasi sirgaliai – jie visi viliasi pagauti iš stadiono išmuštą beisbolo kamuolį. Varžyboms artėjant į pabaigą ir susirinkusiųjų lūkesčiams nė neketinant pildytis, minia iš nepasitenkinimo ima stūgauti. Staiga per sieną iš stadiono atlekia kamuolys, įaudrinti sirgaliai puola dėl jo grumtis. Dėl neaiškių priežasčių tai ne beisbolo, bet futbolo kamuolys. Niekas nežino kodėl. Vėliau, įsibėgėjus sezonui, Bruklino „Mitruolių“ savininkas iškeis komandos saugą į kairįjį lauko gynėją iš Pitsburgo, o paskui pats susikeis vietomis su pagrindiniu Bostono „Bebaimių“ akcininku ir už tai dar gaus dvi jauniausias jo atžalas.

       Šypshedo įlanka. Žvejys, vėjo nugairinto veido, širdingai kvatodamasis ištraukia tinklą su krabais. Milžiniškas krabas žnyplėmis čiumpa jam už nosies. Žvejys liaujasi kvatojęs. Jo draugai puola jį tempti į save, krabo draugai – priešinga kryptimi. Jėgos pasiskirsto po lygiai. Saulė nusileidžia. Grumtynės tebesitęsia.

       Naujasis Orleanas. Kapinėse, merkiama lietaus, stovi džiazo grupė ir gedulingomis gaidomis palydi į kapo duobę leidžiamą kūną. Galiausiai pasigirsta energingas maršas ir procesija pajuda atgal į miestą. Pusiaukelėje kažkas sumoja, kad jie palaidojo ne tą žmogų. Tiesą sakant, pastarasis ir mirusysis apskritai neturėjo nieko bendra. Užkastas žmogus ne tik kad nebuvo miręs, jis netgi nesirgo, ir tai įdomiausia, – per apeigas traukė tirolietiškas melodijas. Muzikantai grįžta į kapines ir vargšelį atkasa, šis grasina paduosiąs juos į teismą, nors jam ir pažadama padengti kostiumo valymo išlaidas – tegul tik atsiunčia sąskaitą. Bet ir toliau lieka neaišku, kas gi vis dėlto mirė. Skambant muzikai imami paeiliui laidoti visi susirinkę žiopliai, tikima, kad velionis bus tas, kuris mažiausiai priešinsis. Netrukus paaiškėja, kad visi čia gyvi, o ieškoti velionio kūno jau per vėlu, nes prasideda šventinis sąmyšis.

       Vyksta Mardi Gra karnavalas. Visur – tik kreoliškas maistas. Gatvėse grūdasi minios persirengėlių. Krevete persirengusį vyriškį minia mėgina įmesti į garuojantį sriubos katilą. Žmogus protestuoja, tačiau niekas netiki, kad jis ne vėžiagyvis. Galiausiai vyriškis sumoja pateikti vairuotojo pažymėjimą ir jį paleidžia.

       Boregaro aikštėje knibžda turistai. Kadaise Mari Lavo* čia praktikavo vudu, o dabar senas haitiečių žiniuonis pardavinėja lėles ir amuletus. Policininkas liepia jam nešdintis, įsiplieskia ginčas. Barniui prigesus, policininko ūgis tampa vos keturi coliai. Perpykęs pareigūnas mėgina žiniuonį areštuoti, bet šaukia tokiu plonyčiu balseliu, kad niekas jo nebeįstengia suprasti. Staiga netoliese išdygsta katė, ir policininkas persigandęs išskuodžia iš aikštės.

       Paryžius. Šlapi šaligatviai. Ir šviesos, kur pažvelgsi – šviesos! Lauko kavinaitėje susiduriu su vyriškiu. Tai Andrė Marlo. Keista, bet jis įsitikinęs, kad Andrė Marlo – tai aš. Paaiškinu, jog Marlo yra jis, o aš tik paprastas studentas. Jis lengviau atsikvepia: vargšeliui buvo baisu net pagalvoti, jog jo mylima ponia Marlo gali būti mano žmona. Užsimezga pašnekesys rimtomis temomis, Marlo įtikinėja, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis ir kad tiktai supratus, jog mirtis – tai irgi gyvenimo dalis, galima užčiuopti būties prasmę. Po to Andrė pasiūlo pirkti iš jo triušio kojelę. Praėjus daugeliui metų, mes dar kartą susitiksime prie pietų stalo ir jis vėl bus įsitikinęs, kad Marlo – tai aš. Šįsyk jau nebepulsiu prieštarauti ir ramiai išgersiu jo vaisių kokteilį.

       Ruduo. Paryžių paralyžiuoja eilinis streikas. Šįkart streikuoja akrobatai. Niekas nebesivarto kūliais, miestas tarytum apmiršta. Netrukus į streiką įsijungia ir žonglieriai bei pilvakalbiai. Be jų paryžiečiai – kaip be rankų. Studentija ima maištauti. Išaiškinami du alžyriečiai, treniravęsi stovėti ant galvos. Abu nuskutami plikai.

       Dešimtmetė mergaitė ilgomis rudomis garbanomis ir žaliomis akimis paslepia plastikinį sprogmenį vidaus reikalų ministro šokolado putėsiuose. Vos jų paragavęs, ministras išlekia pro Fūkė restorano** stogą ir, nepatyręs jokių sužeidimų, nusileidžia Halės turguje“***. Dabar šio turgaus jau nebėra.

       Automobiliu per Mechiką. Sukrečiantis skurdas. Sombrerų gausa primena Orosko**** freskas. Karštis šešėlyje – daugiau nei šimtas pagal Farenheitą. Vargšas indėnas man parduoda enčiladą su kepta kiauliena. Gardus patiekalas, užgeriu jį stikline ledinio vandens. Netrukus mane supykina, vėliau imu kalbėti olandiškai. Staiga suskaudus pilvui, esu priverstas užsičiaupti sakinio vidury, įspūdis toks, tarsi kas netikėtai būtų užvertęs knygą. Po šešių mėnesių atsibundu vienoje Mechiko ligoninių, esu visiškai nuplikęs, rankoje laikau Jeilio universiteto gairelę. Išties sunkus atvejis, netrukus sužinau, jog, būdamas visai arti mirties ir kliedėdamas nuo karščio, aš dar užsisakiau du kostiumus, kuriuos atveš iš Honkongo.

       Sveikstu vienoje palatoje su daugybe nuostabių valstiečių, keli jų vėliau bus artimi mano bičiuliai. Štai, pavyzdžiui, Alfonsas, kurio mama visąlaik svajojo, kad jis taptų matadoru. Neseniai jį subadė bulius, paskui jį dar ir mama subadė. O štai paprastas kiaulių augintojas Chuanas – vaikinas nemoka net savo vardo užrašyti, bet vis tiek kažkokiu būdu sugebėjo apsukti žemės ūkio ministeriją ir mokesčių inspekciją šešiais milijonais dolerių. Arba va senolis Ernandesas, kuris ilgus metus petys petin kartu su Zapata kovėsi, kol vieną dieną legendinis revoliucionierius jį areštavo už tai, kad šis nuolat stumdosi.

       Lietus. Lietus pila šešias dienas iš eilės. Vėliau stoja rūkas. Viename Londono barų sėdžiu kartu su Viliu Moemu. Esu baisiai nusiminęs: pirmąjį mano romaną, „Vimdomieji, kuriais didžiuojuosi“, kritikai sutinka itin šaltai. Vos vienas palankus laikraštyje „Times“ atsiliepimas, ir tas pats sugadintas paskutiniu sakiniu: „Ši knyga – tai pačių idiotiškiausių klišių, kokios tik pasitaikė Vakarų literatūroje, miazma.“

       Moemas paaiškina, jog šią citatą galima suprasti labai įvairiai, tačiau knygos reklamai jos geriau nenaudoti. Išeiname pasivaikščioti senuoju Bromptono keliu, bet ir vėl pradeda pilti lietus. Pasiūlau Moemui skėtį, jis paima, nors jau turi išsitraukęs savo. Dabar jis žingsniuoja dviem išskleistais skėčiais nešinas, o aš tipenu jam iš paskos.

       – Neverta į kritiką reaguoti pernelyg rimtai, – moko jis. – Pirmą mano apsakymą vienas kritikas sudirbo į miltus. Susigraužęs ilgai jį mintyse keiksnojau. O vėliau vieną dieną perskaičiau tą opusą iš naujo ir supratau, kad recenzento būta teisaus. Apsakymas iš tiesų buvo lėkštas ir prastai suręstas. Niekada nepamiršau šios pamokos ir po daugelio metų, kai Liuftvafė bombardavo Londoną, pašviečiau žibintuvėliu į to kritiko namą.

       Moemas stabteli nusipirkti ir išskleisti trečio skėčio.

       – Jei norite tapti rašytoju, – tęsia jis, – privalote naudotis progomis ir nebijoti apsikvailinti. „Skustuvo ašmenis“ rašiau užsidėjęs iš laikraščio išlankstytą kepuraitę ant galvos. Pirminiame „Lietaus“ variante Sara Tompson buvo papūga. Mes einame apgraibomis. Mes rizikuojame. Pradėdamas „Aistrų naštą“, galvoje turėjau numatęs vos vieną dalyką – jungtuką „ir“. Tiesiog jutau, kad romanas, kuriame bus vartojamas žodelis „ir“, turi iš tikrųjų pavykti. Palaipsniui susidėliojo ir visi kiti kūrinio dalykai.

       Vėjo gūsis Moemą parverčia ir trinkteli į namo sieną. Jis sukrizena. O paskui duoda vieną didingiausių patarimų, kokį pradedantysis rašytojas tik galėtų gauti:

       – Klausiamojo sakinio pabaigoje visada parašykite klaustuką. Nė neįsivaizduojate, kokį stulbinamą efektą tai sukelia.

       ________________________

 

       * Marie Laveau (1801–1881) – viena garsiausių Šiaurės Amerikos vudu kerėtojų.

       ** „Le Fouquet’s“ – garsus, 1899 m. įkurtas ir iki šiol veikiantis restoranas Eliziejaus laukuose.

       *** „Les Halles“ – centrinis Paryžiaus turgus, veikęs iki 1971 metų.

       *** José Clemente Orozco (1883–1949) – Meksikos tapytojas ir grafikas, vienas XX a. monumentaliosios dailės novatorių.

 

       Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

       Versta iš: Woody Allen. The Insanity Defense: The Complete Prose. New York: Random House, 2007

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)