tekstai.lt

Stanislovas Abromavičius. Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai (2)

Antanas_Baranauskas
Antanas_Baranauskas
       III. Vyskupo pamokymai

 

       Pabudo Antanas Žukauskiokas senojo Juozapo už alkūnės tampomas. Išnyko sunkus sapnas, kuriame rodėsi, kad guli jis prie Karmėlavos griovyje, o diližanas, kuriuo važiavo, įvirtęs į krūmus, visi keturi arkliai išsikinkę. Pro medžių viršūnes tarsi strėlės sminga kaitrūs saulės spinduliai, tvanku neišpasakytai. Tik paukšteliai dūksta medžiuose lyg vasaromis krikšto tėvelio Antano Ražano sode Ažuožeriuose. Žmogus jau prieš septynerius metus miręs, tačiau vaikščiojo su juo Antanėlis sapne lyg niekur nieko. Kol muistėsi berniokas vasaros karštyje, traukė kojas iš po diližano rato, tolumoje sudundėjo Anykščių šventoriaus būbnai, lyg per šventąsias Velykas barabanščiko Jono Naviko daužomi. Dun dun, dun dun – kiekvienas savo balsu lenktyniavo, kuris garsiau praneš pasauliui žinią. Vieni užsikaišiojo pirštais ausis, kiti klausėsi jų net išsižioję, galvas linkčiojo ir akis merkė.

       – Kelkis, vaikeli, budinkis... Ar tik nepamiršai, kad iš Ažupiečių į pačius Seinus pas senelį vyskupą Antaną Baroną į svečius atvažiavai? Suprantu, kad ilgas kelias buvo, išvargino... Batai dulkėmis aplipę, marškiniai prakaitu permirkę, lyg sunkiausią darbą būtum dirbęs.

       – Nepamiršau, pamenu... – išlemeno paauglys, tik dabar pagaliau supratęs, kad jau nelekia diližanu iš Vilkmergės į Kauną, o guli senuosiuose Seinų vyskupų rūmuose, plačioje vyskupo Antano Baranausko tarno Juozapo lovoje išdrožinėtais mediniais galais, suplotu čiužiniu. Matyt, be reikalo sena sermėga užsiklojo, tai sušilo, oro pritrūko, duso lyg žuvelė po ledu šaltą žiemą.

       Kol Antanas sėdi lovoje, mato, kaip Juozapas jau pradėjo valyti jo rūbus, prieš tai nušveitęs pajuodusius batelius, tėvelių pirktus prieš šventojo Mataušo atlaidus Anykščiuose, kai į trečią klasę Liepojos gimnazijon važiavo. Dabar prie lango gulėjo pravertas tėvelių Juozapui įduotas pilkas lagaminas, buvo išimtos ir ant suolo sudėtos kelios poros balintų drobinių marškinių, trys lininiai rankšluosčiai. Juozapas, pamatęs iš tėviškės jam siunčiamas dovanas, apkabino Antaną ir, žodžio nepasakęs, išėjo, nes turėjo vyskupui patarnauti.

       Girdėjo, kad vyskupas ūmaus būdo, greitai užpykstantis. Ir Anykščių klebonijoj patarė kalbą su vyskupu pradėti lenkiškai, nes Suvalkai – tai jau ne Lietuva, o lenkų karalystė, mažai ten kas lietuviškai bemoka. Būtina Anykščių naujienas papasakoti. Pasakyk, mokė tėvelis, kad pernai šventojo Mataušo atlaidai buvo maži, nes lijo visą savaitę lyg iš kibiro, rugsėjo pabaiga vėlyvu rudeniu kvepėjo, užtat į šiųmečius žada trys vyskupai ir trisdešimt kunigų atvažiuoti. Susiburs ir jų kieme daug kalamaškų, giminių, savųjų būrys iš viso valsčiaus suvažiuos, nes pernai daug kas orų pabijojo. Sakė, žinios iš tėviškės išblaškys vyskupą, mat ir jo duona svetur nesaldi. Šitokį kraštą reikia suvaldyti! O jei liūdesys vaikui užslinktų, visada galįs kreiptis į liokajų Juozapą. „Tik būk nuolaidus ir paslaugus vyskupui, juk jis už mokslus ir išlaidas po 300 rublių kasmet siunčia... Neduok Dieve, jei mokėti nustos, ypač dabar, kai ketvirtoje klasėje likai...“ – šnekėjo išlydėdama motinėlė, vis nenorėjo paleisti vaiko rankos.

       – Pasiruošk, eisim į viršų, vyskupas iš bažnyčios sugrįžo. Turime paskubėti, kol jis į koplytėlę šventųjų mišių laikyti neišėjo... Kai pareisim, tu man visą vakarą apie Anykščius turėsi pasakoti, vienas Dievas žino, kiek metų ten nebuvau... – ragino Juozapas, išgirdęs skambalėlio prie durų balsą.

       Antanas šoko praustis, apsirengė paruoštais drabužiais, užsimovė išvaksuotus batus. Juozapas pakilo į viršų, bet greitai sugrįžo, pasakė, kad vyskupas po dvidešimties minučių priims, dabar Šventąjį Raštą varto, paskui eis į koplyčią. O Antanėliui taip reikia vyskupui ranką pabučiuoti, už jo gerą širdį padėkoti!

       – Žinau, vaikeli, kaip jis savo krašto pasiilgęs, – vėl pradeda Juozapas. – Anądien vis klausinėjo, kur Ažupiečiuos geležinkelis eina... Matyt, primiršo. O ką aš pasakysiu, jei man iš Ažupiečių išeinant į metiežių geležinkelio dar nebuvo. Tai numykiau, nudaviau, kad nesupratau, bet jis nesupyko, tik ilgai į lubų kertę žiūrėjo...

       – Prie Šventosios žydai pasistatė fabrikėlį, tai srutas į upę leidžia. Tėvelis sako, kad geležinkelis mums tik bėdų atnešė... Kiek kalnelių perkasti reikėjo, upelių peršokti! Dabar miškeliai jau žaizdas išsigydę, pakelėse krūmai užaugę...

       – Tik nesakyk šito vyskupui, – netikėtai paprašo Juozapas. – Valaukis jam kasdien prisiminimuose atplaukia. Vakar nei iš šio, nei iš to pradėjo didžiuosius gluosnius prie Mataušo Šumylos dirvono rubežiaus skaičiuoti. Ir mane verčia pirštus lenkti. Ale ką aš skaičiuosiu, jei per tuos tris desėtkus metų senieji medžiai gal jau iškirsti ar patys išvirtę, o kiek naujų užaugo – ar aš žinau? Tu, vaikeli, daugiau pasakok apie savo kelionę, gal nutikimų kokių buvo? Apie Anykščius jis pats išsiklausinės, tik spėk atsakinėti... Neišblėso dar jam iš atminties Ažupiečių kalvelės, Puntukas, Šventoji. Dažnai apie Kairius, Pulokus ir kitus kaimynus pakalbam... Tik kalbą su vyskupu pradėk lenkiškai, pats suprasi, kada reikia prie mūsiškos pereiti... Žinai, vaikeli, svetimame krašte gyvenam, mažai kas čia lietuviškai šneka. Nebent vyskupas kartais rašto darbą parašo, pamokslą lietuviškai pasako, bet kyla tokia erzelynė... – vis dar moko svečią Juozapas.

       Vaikas nieko neatsako, tik pritariamai linksi galvą...

 

       Po šventųjų mišių koplytėlėje vyskupas grįžta į didįjį kambarį, lenkiškai savo sekretoriaus paklausia, ar nebuvo atėjęs Seinų asesorius (kitaip – policijos pristavas) Fiodoras Leontjevas, ar neprašė jo Rusijos mokslų akademijoje išspausdintos studijos „Zametki o litovskom jazyke i slovare“? Antanėlis, liokajaus Juozapo stumiamas, eina arčiau vyskupo.

       – Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus, – virpančiom lūpom ištaria vaikas ir pabučiuoja vyskupui ranką.

       – Na wieki wieko³w, amin („Per amžių amžius, amen“), – atsako vyskupas ir dar pasitikslina: – A ktos jests? („O kas esi?“)

       Antanėlis pasisakė, kas esąs, tačiau gal per tyliai, kad vyskupas žiūrėjo žiūrėjo į jį, tarsi vis dar laukė atsakymo.

       – Antanas Žukauskiokas, jūsų brolio Jono dukters Rozalijos jauniausias vaikas, – ateina į pagalbą Juozapas. – Jūsų garbei Antanu pakrikštytas... Tik šįryt iš Ažupiečių atvažiavo... Visą naktį traukiniu kartu su žydais kratėsi... Dorai pailsėti nesuspėjo...

       – O Bože Mocny, Stworco dobrotliwy, kto³ry sprawujesz rozmaite dziwy! („O Dieve gailestingas, gerasis kūrėjau, kuris darai visokius stebuklus!“), – pakėlė vyskupas akis į lubas. Ir pradėjo Antanėlio lenkiškai klausinėti apie tėvus, senelio šeimą, mokslą Liepojoje. Tas atsakinėjo irgi lenkiškai, sunkiai rinkdamasis žodžius, trumpai, bet neaiškiai.

       – Kuo norėtum būti baigęs mokslus? – staiga lietuviškai paklausė vyskupas.

       – Kunigu, – ištarė Antanėlis.

       Vyskupas tik palingavo galvą ir kuriam laikui nutilo...

 

       Kai po pietų Antanas jau norėjo sprukti iš rūmų, Juozapas pranešė, kad vyskupas jį kvietė ateiti į kabinetą.

       Sėdėjo vyskupas Antanas Baranauskas savo krėsle, liepė ir jam atsisėti prie apvalaus poliruoto vienakojo stalo. Prakalbintas vaikinas jau lenkėsi pabučiuoti vyskupui rankos, kai tas netikėtai lietuviškai paklausė:

       – Ar seniai buvai pas savo senelį Joną?

       – Prieš išvažiuodamas, jis man kelionei tris rublius davė, paprašė vyskupui labų dienų perduoti... Tada namo negrįžau, miegojau jūsų klėtelėje, ant medinės, virvelėmis išpintos lovos, kurią jūs dar jaunystėje iš Jurzdiko atsivežėte... – pažvelgęs į užsisvajojusį vyskupą pridūrė: – Sakė, kad ant jos ir vyskupas vasarodamas ilsėjosi...

       – Ką dabar klėtelėje laiko? – pasidomėjo vyskupas.

       – Prie lovos stovi knyginyčia, kurią dar mano prosenelis padarė, joje sudėtos močiutės maldaknygės, tik bijom, kad neatimtų, nes jos lietuviškos... Mama sako, net baudą žandarai gali uždėti... Dar karnomis apipinta puodynė, bezmėnas, medinės žvakidės, dvi senos taburetės stovi...

       Vyskupas sėdėjo nejudėdamas, prisimerkęs. Antanas pamanė, kad jis užmigo. bandė lėtai stotis, kad kėdė nesutraškėtų, ir išeiti. Netikėtai vyskupas pakėlė galvą ir paklausė:

       – Ar Duobužių dvare eglių neiškirto? Pamenu, giedrą dieną dar nuo Ažuožerių, pažvelgęs Kavarsko link, galėdavai jas matyti...

       – Tebėr, tebėr... Kai tėvelis vežė į Vilkmergę, iš tolo mačiau Kurmino dvaro akmenines tvoras ir tas egles... Ten girdėjau jūsų „Anykščių šilelį“ dvaro vaikus dainuojant...

       – O kaip tavo krikšto mama Marijona Meškauskoičia gyvena? Ar per šventąsias Velykas dar atneša tau dažytų kiaušinių? Kad Antanas Rožanas mirė, tai jau žinau...

       – Ir krikšto mama mirė... Prieš dvejus metus, netikėtai, tai pas Meškauskus jau ir neinu... Mama ją mučelninke vadino, sakė, sunkų gyvenimą gyveno...

       – O Šumyla Mataušas – ar dar gyvas?

       – Mataušas gyvas, Jurgis jau miręs...

       – O Antanas ir Juozapas Papieviai?

       – Gyvi abu, šalia jų pievų mūsų kaimas karves gano...

       – Tai kur geležinkelis Anykščiuose eina?

       – Dar prieš Brastelę, palei Šumyliokių dirveles, – sako Antanėlis, nors buvo Juozapo pamokytas vyskupo negraudinti. Sako ir tempia išaugto švarkelio skvernus, glaudžia išvaksuotus batelius. Šiaip taip baigia pasakoti apie geležinkelį: – Ten jis ir Valaukį kerta, į upę cementinės bonios įleistos, tai kai garvežys šniokšdamas ritasi, kilbukai upelyje vietos neranda. Senelis Jonas pasakojo, kad ten vyskupas, kai dar piemenėlis buvo, mėgo juos žvejoti. Dabar einame kilbukų gaudyti prie Šventosios santakos, ten jų lyg musių vasarą prie gelsvo sūrio, mamos drobe apsukto ir padžiauto priemenėj ant suolelio...

       Po trijų savaičių, išvykstant Antanui namo, vyskupas išeina prie rūmų vartų, kur stovi į bričkelę pakinkyti du arkliai, peržegnoja vaiką, duoda jam pabučiuoti ranką ir žiedą. Paskui kiek netikėtai pamoko:

       – Žinok, vaikeli, kad ir kur būtum, kur gyventum, Tėvynė yra brangiausia... Reikia mylėti Dievą, tėvelius, gerai mokytis. Jei Viešpats pašauks Jam tarnauti, nenusisuk nuo pašaukimo. Atmink viską, ką jaunas matai ir girdi, nes ateis metas, kai prisiminimai apie jaunystę bus kaip medus... Mokykis lietuvių kalbos, skaityk daugiau lietuvišku druku, nes jį tikrai grąžins. Lenkų ir jų kalbos nesmerk, jie mums davė daugiau gero nei blogo... Už tavo mokslus Liepojoje kasmet pinigus siųsiu, tik nenueik klaidžiais keliais... Savo jaunystėje, kai mokiausi Rumšiškių raštininkų mokykloje, mačiau baisų Nemuno potvynį. Vanduo apsėmė pastatus, ledo lytys daužė mokyklos sienas, manėme, kad žūsime tuose griuvėsiuose. Jau tada pagalvojau, jog visas mūsų gyvenimas yra kaip didelis potvynis, viskas Dievo galybėje... Gyvendamas ir dirbdamas raštininko padėjėju Vainute, mačiau kruviną gaisrą. Sudegė bene pusė miestelio – keturios dešimtys žydų namų, keli ūkiai, bažnyčia, dvi sinagogos. Dūmai tarsi rudens migla paskandino miestelį. Tik valsčiaus pastatas nesudegė, išliko ir klebonija... Taip ir mūsų didelės meilės Dievui gyvenimas – lyg tas gaisras: kartais atrodo, kad visko netenki, lieki vienas lyg akmenėlis, paskui po trupinėlį, po kruopelytę viską vėl atrandi... Matau, į pasaulį gražiai žiūri. Aš apdainavau mūsų tėviškę, Anykščių šilelį, gal tu kada nors savo vaikystėje matytus vaizdus ir įvykius aprašysi... Juk mes esame to paties kraujo, tos pačios giminės... grįžęs namo, pabučiuok tėvelius, senelius, nes nežinau, ar kada nors savo kojomis į Ažupiečius sugrįšiu...

       Paskui švelniai atstumia vaiką nuo savęs ir liepia liokajui Juozapui duoti penkiolika rublių kelionei.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)