tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai


      

tomas venclova
tomas venclova


       Trys netaisyklingi sonetai

 

       I. PIAZZA MATTEI

 

       Balkšvas dėmėtas karnizas. Debesys. „...Caesius fecit.“

       Vynuogių kekės paryškina bronzinių žodžių kohortą.

       Dūžiai, lyg tilstantis pulsas tirono aortoj,

       atplaukia iš Largo. Tikrovės nuo įvaizdžio niekad

       čia neatskirsi. Drėgnoj sutemoj mostaguoja efebai,

       ir krištolas rieda nuo vėžlio šarvų į delfino

       nasrus, aptaškydamas falą. Akmeniu virtę jazminai

       ir kolonų akantai, lyg Dafnė, slepias nuo Febo.

 

       Piazza Paganica, via degli Funari.

       Raktas sugirgžda spynoj, atrakindamas Romą –

       Palatino kremzles, trūnijančią forumo lomą,

       prarastą šimtmetį, spėtą primiršti vasarį.

       Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien.

       Šnara fontanas. Kovo drėgmė srovena balandin.

 

 

       II. CAFFE³ GRECO

 

       Spyglių smaigaliai sužeidžia dervos pritvinkusį orą.

       Siūbuoja pinijų skėčiai. Smiltainis kaista ir trupa.

       Šis miestas mėgsta kartotis. Nebent bailesnis už Brutą

       teroristas, pribaigęs automobilyje Moro,

       nebent drumstesnis vanduo (toks pat aikštingas ir prėskas),

       nebent šiek tiek senesni kampuoti cezarių torsai.

       Skersgatvis, kaip kitados, atsišakoja nuo Corso,

       cumuli jo perspektyvoj – tarytum griuvėsiai ir freskos.

 

       Kavinė. Nomadų klegėjimu springsta oazė.

       Blankių graviūrų dugne – paantrintas Rymas,

       baroko kriauklės, spiralės ir Tibro akvamarinas.

       Aidas laiptų terasoj užtrunka ilgiau negu frazė,

       o saulė, kurios nematys anksčiau už tave pasitraukę,

       dažo vaisius ir šešėlį nuo sienos nubraukia.

 

 

       III. COLLE AVENTINO

 

       „Nepadėjo ir tai, kad jis atstūmė karūną.“

       Varnalėša prieš plauką paglosto laukėjančią katę.

       Motociklai baugina kvartalą, kuris be išgąsčio matė

       triumviro parkniubusį kūną –

       bet gana apie tai. Žvarbesnis už durklą signalas

       persmelkia kryžgatvį. Tolstantis gausmas vadina

       į šlaitus virš Didžiojo Cirko. Paskui – Aventino

       pavėsinga aikštė ir prekystalių karnavalas

 

       su kaimiškais lobiais: vynu ir vyšniom. Už sodų

       lyg antras dangus kyla kupolas, kalbantis urbi

       et orbi. Dvilypės imperijos laiką įsiurbia

       rausvas priemiesčio tinkas, čerpių suskirdusi oda.

       Visata iš lėto šviesėja. Pusiaudienis vėsta,

       ir neamžinas žvilgsnis aprėpia amžiną miestą.

 

 

 

       Liškiavoje

 

       Kalvų viršūnėse – rudens lijundra.

       Į šaltą srautą įsišovę skardžiai.

       Aplopytą pilaitę siaučia tundra

       ir ūkanos. Kur čiurkščioja dumblynas,

       po debesiu pranyksta vienuolynas.

       Tamsos gurvolis, klykdamas neskardžiai,

       tačiau grėsmingai, skrieja virš galvos.

       (Į dangų? Ne, ant gretimos kalvos.)

       Tik lajose įstrigo kito laiko

       šviesa, apgaubus kupolo karūną,

       kadaise kritus ant bažnyčios laipto,

       altoriaus nišos, juosvo sarkofago.

       Daugmaž pusiaukelė lig Ventės rago.

       Šalnos kristalai, kaustę skroblų kūną,

       seniai ištirpo. Liesdamas lapus,

       kaip niekad supratai: tavęs nebus,

 

       esi mirtingas. Vis dėlto tau duota

       vėl pamatyti ankštą miško spindį,

       nebe tą patį, bet panašų luotą,

       frontono kerpes ir aikštės aksomą.

       Tave, vilties netekusį Adomą,

       šis drėgnas rojaus veidrodis atspindi,

       ir liūties tinklą sunkina vardai,

       kuriuos tu sukuri ir suardai.

 

 

 

       Variacija nubudimo tema

 

       Kas aidi tamsoje? Birželio vėjas

       daržuos prie ežero? Jei taip, tai mudu

       vasarnamy ant aukšto, dar jauni,

       užmigę paryčiu. Duslus variklis?

       Vadinas, mes lindynėje prie uosto,

       valstybėje, kurioj neverta gaišti,

       nuvarginti ne meilės, o kelionės

       audrota įlanka. O gal tai čirpia

       sukriošęs senamadis žadintuvas,

       neišmoningai sklaidąs kaitrų orą?

       Jei taip, žinau, kad nubudau Toskanoj,

       bet neatsimenu miestelio vardo.

 

       Laikai surizgo, neatskirsi metų,

       vietovių, garso atšešėlių. Lieka

       ranka, prigludusi prie mano delno,

       lengva dejonė, ženklinanti sapną,

       suprantamesnė nei savasis balsas.

       Kas susilydė, nebeišsilydys.

       Vaikai užaugo, likome vieni.

       Tiek mirusių draugų. Bemaž kasdien

       iš fotografijų miglos išplaukia

       veidai, kurių šioj žemėj nematysi.

       Ir salėj tarp vidurmiesčio klevų

       koncerto gūsiai atveria mums naktį.

 

       Užuolaida siūbuoja. Už langinių

       į šnaresį pavirsta lapija,

       ir skaidrūs siluetai sklendžia sienom.

       Jau nesvarbu, ar tai vadinas meilė,

       ar nepataisoma ištikimybė,

       bedugnis išgąstis, kada vėluoja

       lėktuvas, kuriame turi atskristi,

       ar kraujo pėdsakai suteršia marlę,

       kurią bandai nuslėpti nuo manęs.

       Miegokim. Apsimeskim, kad nežinom,

       jog vienas mudviejų išnyks pirmasis.

       Geriau išnykti, negu tai žinoti.

 

       Vėl aidas. Pamažu aiškėja: varpas.

       Bažnyčia? Bokšto laikrodis? Vis viena.

       Iš troškulio, nesutarimų, skausmo

       užgimsta dviem priklausantis pasaulis,

       kuriuo kaip dovana pasidalijam

       su nežinia, plasnojančia virš mūsų.

       Mums buvo lemta vynmedžius genėti

       ir ręsti stogą iš Libano kedrų,

       ir degti nenumaldomoj liepsnoj.

       Beveik diena. Kaip įsakyta Knygoj,

       nežadinu tavęs, kol nenubusi.

       Klausausi gaudesio, užgniaužęs kvapą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)