tekstai.lt

Vladas Motiejūnas. Icchoko Mero kūrybos raktas

 

Meras_Icchokas
Meras_Icchokas
       „Meras toliausiai nuėjo modernindamas lietuvių romano struktūrą“, – rašė Vytautas Kubilius knygoje „XX amžiaus literatūra“ (1995). „Mero kūriniams būdingi nauji, priežastiniais ryšiais nesiejami erdvės ir laiko modeliavimo principai, maksimaliai ekspresyvus pasakojimas“, – tai citata iš Algio Kalėdos straipsnio Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2001). Icchoko Mero kūrybą nagrinėja ar savo straipsniuose dažnai mini ir daugiau literatūrologų.

 

       Tačiau būta ir kitokių laikų. Veltui šio prozininko pavardės ieškotume Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos „M“ tome (1981), nors tuo metu jau buvo Lietuvoje išleisti lietuviškai parašyti jo romanai „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965), „Mėnulio savaitė“ (1971), keli apsakymų rinkiniai. 1972 m. I. Meras emigravo į Izraelį ir, atrodytų, visiems laikams „dingo“ iš lietuvių literatūros; jo pavardė buvo išbraukta iš visų žinynų. Suprantama, ji nepateko ir į minėtos enciklopedijos papildomų tomą (1985), nors prozininkas, Izraelyje teberašydamas lietuviškai, Amerikoje jau buvo išleidęs romanus „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1976) bei „Sara“ (1982).

 

       Deramos vietos lietuvių literatūroje I. Meras nusipelnė tik Nepriklausomybės metais. Nemažai jo kūrinių išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Vaga“, „Baltos lankos“.

 

       Spalio 8 d. Vilniuje, Rašytojų klube, paminėtas I. Mero 75-metis. Kelmėje gimusį hitlerininkų nužudytų žydų gydytojų sūnų išgelbėjo, išslapstė ir išaugino lietuvės valstietės. Apie save rašytojas vakaro dalyviams papasakojo… iš ekrano, nes pats negalėjo atvykti dėl sveikatos problemų. Kažkas salėje sakė, kad žemaitiškas jo akcentas neišdilo. Savo simpatijas Lietuvai I. Meras išreiškė neoficialiai atstovaudamas mūsų valstybei Izraelyje, taip pat 1989 ir 1995 metais lankydamasis mūsų šalyje. Nemažai jubiliato gyvenimo faktų paaiškėjo iš jo kūrinių ištraukų, kurias skaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė. Simboliška muzikinė vakaro dalis: solistė Romualda Suchocka po lietuviškos sutartinės padainavo ir žydiškų dainų.

 

       Vakaro vedėja literatūrologė Loreta Mačianskaitė I. Merą pavadino lietuvių grožinės literatūros patriarchu, tarptautinio lygio rašytoju. Jis turi žmogiškumo charizmą, moka džiaugtis kitais. Išgyvenęs holokausto baisybes, pirmasis gvildeno šią temą lietuvių literatūroje. Iki I. Mero visiems SSRS rašytojams holokaustas buvo tabu. Kai poetas Jonas Lapašinskas išdrįso I. Mero apsakymą išspausdinti „Jaunimo gretose“ ir kiti apie tai prabilo.

 

       „Negalima prakeikti pasaulio“, – tokią citatą iš susirašinėjimo su I. Meru pateikė rašytoja Vanda Juknaitė. Ji pabrėžė, kad šio prozininko kūriniuose daug kalbama apie viltį. Prozininkės nuomone, I. Mero kūrybą būtina įtraukti į mokyklų programas, nes tai svarbi mūsų literatūrinio palikimo dalis.

 

       Rašytojas Vytautas Martinkus, kaip ir I. Meras baigęs Kauno politechnikos institutą, atkreipė dėmesį, kad inžinerinis pasirengimas reikšmingai lėmė literatūrinį prozininko mąstymą, kūrinių sąrangą, stilistiką. I. Mero romanuose užkoduoti universalūs XX amžiaus literatūros ieškojimai. Anot V. Martinkaus, jo kūrybos raktas vis dar užkastas, neatrastas.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)